Lietuvos aviacija, neskraidantis paukštis

Straipsnis iš „Lietuvos ryto“, 2010.10.12.

Jau nebeskraidys.

Ką gi, istorija pasikartojo, ir vėl nebeturim nacionalinės oro bendrovės, sostinės oro uosto tuščiuose koridoriuose baugiai aidi retų keleivių žingsniai ir virš S.Dariaus ir S.Girėno žemės aušta šalta, raudona artėjančios žiemos aušra. Mažiau nei prieš dvejus metus, kai davė dubą bendrovė „FlyLAL“, rašiau (ir nesigėdiju), kad laidotuvėse ašarų nelaistau, o tik džiaugiuosi, kad kvapą išleido tas sovietinis nesusipratimas.

Dabar viskas lyg ir taip pat, ir vis dėlto kiek kitaip. Na, pirmiausia tai šį kartą nukentėjo ir keleivis Užkalnis, taip gyręsis nuovoka ir aviacijos išmanymu. Bet, pasirodo, ir sena višta subinę įsidilgina: grįžimas į Londoną šį kartą iškratė iš autoriaus ir publicisto nemenkai papildomų litų. Tvarkinga, bet nemėgstama oro bendrovė iš Vilniaus per Prahą nuskraidino namolio, dar kartą supažindinusi su oro uostu, kur apsnūdęs aptarnavimas ir brangiausias pasaulyje alus. O gal čia su tuo bankrotu man Dievas jau siunčia ženklus greičiau kraustytis atgal Lietuvon, kaip esu žadėjęs, ir nebegrįžti i Londoną.

Bendrovės „Star1 Airlines“ pabaiga išties išėjo garbingesnė, nei anąsyk šaltibarščių spalvos „FlyLAL“: šį kartą, ačiū Dievui, niekas nekaltino Vyriausybės, nedoros konkurencijos, blogos politikos ir kitų dalykų, kurie paprastai trukdo blogam šokėjui pasiekti savo choreografines ambicijas.

Mažiau buvo, palyginti su 2008 m. pabaiga ir 2009 m. pradžia, pritemptų pasakų lengvatikiams, pasiteisinimų ir demagogiškų istorijų apie tai, kad, girdi, „visame pasaulyje“ aviacija visaip remiama, „nė viena oro bendrovė“, žinokit, be paramos negyvena ir todėl kiškim ranką giliau į kišenę ir paremkim, kol nevėlu, neleiskim svajonei užgesti. Matyt, vis dėlto tas svaigulys dėl nacionalinės aviacijos, kaip dėl kažkokios išskirtinės srities, anksčiau ar vėliau praeina, kaip praėjo susižavėjimas ir prezidentu lakūnu.

Pasvarstymų ir pagraudenimų apie neva neteisingą valstybės oro transporto politiką (netoliaregiškai neatsegė pakankamai pinigų į privačias kišenes) pasigirdo daugiausia iš pažįstamų veidų, kurių šiltose rankose anuomet nacionalinė vežėja išleido kvapą.

Bet apskritai džiugino tai, kad beveik nebebuvo girdėti kliedesių apie tai, kaip kiekvienas litas, išleistas aviacijai, į Lietuvą neva grįžta penkiasdešimčia litų pajamų iš turistų piniginių. Galbūt po to, kai pastatė Valdovų rūmus ir Vilnius pabuvo Europos kultūros sostine, mažiau atsirado tikinčių primityviais mulkinimais ir pažadais apie ilgalaikę naudą iš tragiškai naivių projektų. Žinot ką? Yra dar viena turizmo plėtros idėja. Lietuvaitės šiaip jau gražios ir pritraukia turistų, tai gal paremkim valstybės pinigais taip pat ir kirpyklas, odontologus bei kosmetikos salonus kaip infrastruktūros objektus, ir tie pinigai grįš dešimteriopai nusvaigusių atvykėlių pinigais, kuriuos jie leis gėlėms, putojančiam vynui ir apatiniam trikotažui Lietuvos parduotuvėse.

Lietuvos aviacijai nesiseka neatsitiktinai. Keleivių skraidinimas lėktuvais – tai didelių skolų, mažų pelnų ir didelės priklausomybės nuo išorinių faktorių verslas. Ten dažnai viskas subyra, kaip kortų namelis, o mūsų kortų nameliai dar ir pastatyti būna iš pigiausio popieriaus kortų: labai jau jautrus kainai yra lietuviškasis keleivis.

Lėktuvų nuoma kainuoja tiek, kiek kainuoja, taip pat ir kuras, ir draudimas, ir paslaugos užsienio oro uostuose, bet buvę mikriukų keleiviai, tebesitikintys mikroautobusų kainų, nelabai nori už visa tai mokėti. Ir prie orlaivio šturvalo nepasodinsi skubiai apmokytų buvusių mikroautobusų vairuotojų, dar tebelinguojančių į taktą nuo „Russkoje radio“.

Kitaip tariant, nurėžti išlaidas sunku, padorias pajamas susirinkti dar sunkiau, galai nesusieina, ir tada yra tikimasi stebuklo (padidėjusios paklausos Kalėdų metu, kokios nors dainų šventės ar turistų gausios vasaros), skraidoma skolon, kol nesibaigia tiekėjų kantrybė ir šie ko nors pradeda nebetiekti arba areštuoja orlaivį, ir tada viskas išeina kaip visada.

Milijoninės skolos visiems aplink, šimtai keleivių su beverčiais bilietais ir pažadai kreiptis į „vartotojų teisių apsaugą“ arba teismus. Tie pažadai ir grasinimai yra skirti daugiau pačių nuskriaustųjų pasiguodimui – kai bankrutuoja transporto bendrovė, keleiviai su bilietais priskiriami prie „kitų kreditorių“ – po darbuotojų atlyginimų, mokesčių inspekcijos, „Sodros“ ir bankų, taip toli į eilės galą, kad jų net nesimato, juo labiau kad net ir dalinti dažniausiai nebūna ką.

Bet vis tiek, manau, nereikėtų skųstis. Tiesiog mes, kaip šalis, iš esmės su tuščiomis kišenėmis per greitai persėdom iš automobilių į lėktuvus, norėjom per gerai ir per greitai. Lėktuvas – ne senas „Audi 100“, kurį galima pritaikyti važiuoti varomam dujomis, ten mažesnė bilieto kaina iš oro neatsiranda: ją galima pasiekti labai didelėmis apimtimis ir stulbinamu efektyvumu (taip pat ir zoologine panieka keleiviui, kuris kone totemiškai niekinamas ir įžūliai apskabomas, metodiškai iškratant kišenes papildomai už kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą, kaip garsioji airių bendrovė neišrankiesiems arba tiems, kas už mažesnę bilieto kainą sutiktų dar ir būti aptalžytas).

Airių krachaborų sadistiško pomėgio savo pelnui ir bendrovės labui terorizuoti keleivius mes, lietuviai, imituoti dar neišmokome, ir – duos Dievas – neišmoksime (mūsų fantazija dažniausiai baigiasi tuomet, kai užeigoje užsisakius bulvinių blynų, už šaukštą grietinės reikia susimokėti atskirai kaip už papildomą pagerinimą).

Kitas būdas, siūlantis pigesnę kelionę beturčiui keleiviui, irgi Lietuvoje nelabai tinka: kai oro bendrovės pajamų stuburą sudaro verslo klasės ir šiaip brangesnius bilietus įsigiję keleiviai. Tokių čia vienetai, mat centukus skrydžiui skaičiuoja ir pigiausių bilietų ieško net ir neskurstantys.

Todėl dar kurį laiką aviacija Lietuvoje bus tokia, kokia yra dabar – kelionės iš Kauno (kaip nebus per artimiausią dešimtmetį tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į JAV, taip ir mano gimtasis miestas niekada netaps pagrindiniu šalies oro uostu, kaip to tikisi naivuoliai: jis gali tikėtis būti tik dideliu pigiausių kelionių oro uostu, nes didžioji dalis šalies keliautojų pinigų ir priežasčių keliauti vis dėlto yra Vilniuje), arba kelionės iš Vilniaus, dažnai ir be bambėjimo persėdant užsienio oro uostuose bei kankinantis nuo papildomų saugos patikrinimų, skysčių dėliojimo į mažus perregimus maišelius, diržų išsijuosimo ir batų nusiavimo.

Lengvatikiams skirti pokštai apie „naujų oro bendrovių atvedimą į Vilnių“ irgi teliks nacionalinio folkloro atmaina: oro bendrovės – ne silpnapročiai, kuriuos kažkur reikėtų atvesti už rankos, kad nepasiklystų. Jei bus galinčių išleisti bilietui šiek tiek daugiau, nei dviejų cepelinų kaina restorane, jie atsiras ir nekviečiami.

Su tuo nemalonu susitaikyti, bet kažko baisiai geresnio šiuo metu ir nenusipelnėme, nes tautos kišenėse švilpia vėjai. Aviacijoje bus geriau, kai bus geriau Lietuvoje, o ne atvirkščiai.

12 Komentarai

  1. Na nacionalinio oro vežėjo trūkumą pergyvensiu, bet jei neliks nacionalinės degtinės…alus jau kažkoks internacionalis…

    • Kadangi degtinė Lietuvoje (beje, ir ne tik) padaroma spiritą atskiedus vandeniu ir po to pridėjus skonio ir kvapo “tirpiklių“ (siūlau pasidomėti kad ir ”Vilniaus degtinės“ ar “Stumbro“ technologijomis, kurios buvo ir viešai kažkada pačių jų technolog(i)ų įvardintos), o spiritas visumoje pas mus jau visas importinis, tai belieka guostis tik mintimi, kad “nacionalinė“ degtinė vis tik labiau lietuviška, nei kad “importinė“, kadangi… apie 60 proc. jos sudaro vanduo, o tas tai nors vietinis! 😀

      Sorry to rain on your parade, kap saka. 🙂

  2. Nu norisi to nacionalinio vežėjo šalies imyžui sudaryti, nors tu ką… Kad trispalvė juostelė kur nors ant orlaivių matytųsi… Ale kai suvoki, kad už tas ambicijas ir dzindziliuškas teks visiems mokėti ir daugumai nieko negauti – „kas man iš tos laimės, kas iš tos garbės“… 😉

    • Belieka tik airBaltic dalį akcijų įsigyti ir iškaulinti, kad uždėtų tą Trispalvę greta latviškos vėliavos kur nors naujame dizaine bent reisuose, kur lietuviai skraido. Pigesnis ambicijų realizavimo būdas.

      • Vooo, gera mintis. Jei dar estai prisidėtų – būtų tikra Air BALTIC. Nors va estai bevelytų būtų Air NORDIC 😀

        • EST Jet (labai “fast“, tipo) greičiau… 🙂

          • Hmmm, greičiau? „Dėmesio, dėmesio, EST Jet keleiviai, planavę vykti į Pekino olimpines žaidynes, skris į Sočį“

          • “Mūsų reisas neatidėtas – mes tiesiog lėtai bėgėjamės…“ – EST Airlines.

  3. Cha, tada besėdint Žironos oro uoste man ir panaši mintis toptelėjo – gal čia pats likimas man siunčia ženklą. Gal reikia pasilikt Ispanijoj 😀

  4. Pingback: Tweets that mention Lietuvos aviacija, neskraidantis paukštis -- Topsy.com

  5. Na va ir degtinė nebe lietuviška , eikit šikti…4 kartus skridus Air Baltic triskart buvo lietuvis įgulos vadas. Tad gal lietuvėja Air Baltic?

  6. Pingback: airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu « Andrius Užkalnis. Protokolai.

Parašykite komentarą