Filmas. “Wall Street: Money Never Sleeps” – antrasis kartas nepavyko

Ne kadras iš filmo, o autoriaus nuotrauka.

Šį filmą būtinai turėjau pamatyti. Wall Street: Money Never Sleeps (režisierius Oliver Stone, 2010) yra tęsinys 1987 m. reiškinio, kuris man buvo turbūt reikšmingesnis net už The Godfather. Pirmasis Wall Street buvo tai, kas man suformavo sudarė didelę dalį svajonių ir troškimų apie tai, kuo norėjau būti (ne profesijos prasme, nors šiaip kartais pagalvoju apie tai, kad po teisybei reikėjo eiti į finansus, o ne užsienio kalbas ir rašymus). Pirmojo Volstryto paprasta estetika ir schematinės tiesos bei paprasti dialogai tuomet bręstančiam protui buvo pats tas. Kaip instrukcija apie tai, kaip norėjau gyventi gyvenime, ir (gerai pagalvojus) tebenoriu.

Lygiai kaip ir pirmasis Wall Street, šiemet pasirodęs tęsinys po 23 metų yra iš esmės banali ir moralizuojanti istorija apie kapitalizmo ydingumą (šį kartą dar ir pritempta prie finansų krizės aktualijų, kas dar labiau nupigina ir taip jau negudrų siužetą).

Siužetinės linijos čia perpasakoti neverta – ne todėl, kad galėčiau sugadinti kitiems žiūrovams malonumą (siužeto vingiai tokie paprasti ir nuspėjami, kad žiūrovas pats galės, kaip aš su savo kavos kibiru kino salėje, nesunkiai sugalvoti, kas bus toliau, juolab kad tempas, ištemptas betiksliais bendraisiais planais, yra nesunkiai aplenkiamas net ir ne paties šustriausio galvotojo).  Kovarni ir ciniški kaip velniai, išsipuošę brangiais kostiumais ir pasirišę storo šilko šlipsus  finansininkai melžia iš sistemos pinigus milijonais, stumdami ją į pražūtį (švaistydami juos eigoje deimantams, meno kūriniams, barakudoms mergoms prabangiuose baruose, motociklams ir sraigtasparniams), tačiau juos sustabdo ir nubaudžia jaunasis Jake Moore (vaidina Shea LaBeouf, kuris yra 1986 m. gimimo, atrodo kaip jaunas Rick Astley, of Never Gonna Give You Up fame, bet vaidina gerai ir įtikinamai). Mat jaunuoliui, kuris nors ir dirba prie finansų akulų, bet turi sąžinės proveržius, dar talkina ir draugelka, kuri jau yra visai dora ir teisinga: ji su būreliu margų Niujorko Naujosios Kairės koležankų ji turi mat tinklalapį, kuris pelno nedaro, bet atskleidžia kapitalizmo piktybes. Ji yra, žinoma, Gordono Gekko dukra, kuri su savo bjauriu tėvu nenori nieko bendro turėti, bet paskui beveik susitaiko.

Labai pasenęs, pavargęs, bet puikiai vaidinantis Michael Douglas vaidina tą patį vaidmenį iš pirmojo Wall Street, kuris jį ir suformavo ir iš serialų užpildo padarė aukščiausios lygos aktoriumi  prieš 23 metus. Jis yra tas pats Gordon Gekko, išleistas iš kaliuzės, bet (beveik) nieko nepasimokęs apie tai, koks kapitalizmas yra baisus, nors ir parašė knygelę ir pasako kelis nenaujas įžvalgas iš pop-ekonomikos srities, kad negalima tik vieni kitiems skolinti pinigus ir pūsti burbulą ir eiti šopintis. Tik pamanyk, o mes galvojom, kad burbulas yra tvarus. Kaip nauja.

Tik jau šiame filme Douglasui niekas epinių citatų neparašė: pirmąjame Volstryte jų buvo pažerta kaip pasakų krautuvėje, ir daugelis jų tebekibirkščiuoja ligi šiol – greed is good, survival of the unfittest, lunch is for wimps, sheep get slaughtered – o čia nieko, tuštuma, kaip tarybinio gastronomo lentynose. Filmas ir šiaip nepasiūlo nieko naujo ar įsimintino. Ar jaudinančio. Ar provokuojančio mintis. Nuobodu ir nyku, ir tiek.

Yra taip, kad pirmasis Wall Street netikėtai pačiam režisieriui (ir pagrindinio vaidmens atlikėjui Michael Douglas’ui, jei tikėsime jo komentarais, kaip jis baisėjosi, kaipgi žiūrovams gali būti patrauklus Gordon Gekko) pasisekė ir nuskilo, kaip aklai vištai grūdas. Tą kartą Oliver Stone meistravo eilinį buką moralizavimą (dar prisiminkim iki ašarų primityvius teigiamus blue collar herojus, Bud Fox’o tėvuką ir jo profsąjungų draugelius), o gavosi milijonus įkvėpes himnas energijai, nestabdymui, greičiui ir nuostabiai kaip žolė po šerkšnu dolerio reverso spalvai. Dabar moralizavimas vietoje, tik netyčinis inspiracinis epas jau nepavyko. Ir gerai: jei būtų pavykęs, būtų per keista.

Nesiplėsiu per daug apie charakterius: išskyrus jaunąjį Jake ir galbūt dalinai Gordon Gekko, jie yra tokie neįtikinami, tokie utriruoti, neįtikinami ir karikatūriniai, kad tiesiog gėda apie tai kalbėti. Yra be jokios prasmės įkišta Susan Sarandon (jaunojo aktoriaus dysfunctional mamytė), kuri vaidina nuostabiai, bet kas iš to? Ten net vaidmuo nesukurtas, nes nėra ką kurti epizodiniame pasirodyme.

Oliver Stone – ne vizualinis režisierius, ir filmas akis labai nuvilia: vaizdų stilistika primityvi ir pavargusi. Kadrų struktūra, planai ir spalvos primena kokių trijų dešimtmečių senumo JAV žurnalų fotografiją, lyg vartytum seną apdulkėjusį Esquire arba GQ. Kažkada visa tai buvo nauja. Kažkada buvo gaivu. Bet, Dieve brangus, jau užvažinėta beviltiškai, ir primena gal autoparodiją, o gal tiesiog sustingusios minties ir vaizduotės impotenciją.

Brangiai pafilmuoti Manhattano skailainai bei stiklo ir plieno dangoraižiai iš kelių pusių prikaišioti reikia-nereikia, daug sugrūstų artimų planų, visur ankšta, vaizdas beviltiškai vienamatis, lyg iš kartono išpjautas, lyg prastos dekoracijos provincijos teatre. “Detalių” stambūs planai (koks nors šviesoforas arba bėganti eilutė) atrodo savitiksliai ir beprasmiai. Net vienintelis apygražis vaizdas – dviejų motociklų lenktynės fantastiškame geltonai raudoname New England’e – atrodo įkištas visiškai šiaip sau, žinoma, tam, kad žiūrovas pamatytų finansininkų zabavas – skraido sraigtasparniais į kaimo vietoves, kad pavarinėtų netrukdomi superbrangiomis britvomis. O kai dar parodo Brukliną su kylančiais iš ventiliacijos angų balto garo kamuoliais, aš noriu klausti, ar dar liko kokie nors stereotipai neišeksploatuoti? Garbės žodis, gėda žiūrėti. Penktoko rašinys. “Saulė šviečia, bet nešildo.” Taip, net ir pasivaikščiojimas ir kalbėjimas turi būti Central Parke, ne kur kitur.

O pro Jake Moore buto langą (gyvena, žinokit, labai prabangiai, net ir stogo terasa su vasaros baldais, labai didelis telikas prieš lovą, ką nesunku paaiškinti: jo draugė ir neišvaizdi, ir ūmaus būdo, belieka matyt žinias žiūrėti), žinoma, matyti – kas? Na kas kas. Čia kaip Paryžiuje irgi Eifelio bokštas matyti pro kiekvieno menininko langą, taip ir Manhattane kur pažvelgsi, visada styro Empire State Building.

Pirmąjame Volstryte su vaizdais irgi buvo panašiai liūdnoka, bet ten nors opening scene buvo, vaiduokliškai svaiginanti ir duodanti toną ir ritmą filmui: bundantis naktinis Niujorkas, juoda, šlapia ir Sinatra dainuoja Fly Me To The Moon, ten buvo ir atmosfera ir polėkis, o šįkart viskas neįspūdinga, kaip išdukusio alaus stiklinė.

Aktorių pasirinkimas betikslis, suveltas ir bet koks: idijotiškai beprasmis ir savaitinės situation comedy stilistiką primenantis cameo appearance iš Charlie Sheen – štai ir jis, baliuje ir dar su dviem glamūrinėm čyrvom už parankių. Ir, kai manai, kad visas banalybes jau matei, tai dar kur buvus kur nebuvus iššoka iš senelių namų išvilkta jau visai nusibaigusi aktorė, kuri jau ir pirmąjame Volstryte buvo nejauna ir vaidino tą nekilnojamojo turto agentę, kuri Bud Fox’ui pardavinėjo jo butą Manhattane (“No. This is home,” sakė Bud’as tąsyk). Guess what: čia ji ir vėl yra realtorė.

Ir, aišku, pats Oliver Stone irgi pasirodo kadre, su savo narcisistiniu Woody Allen’o / Eldaro Riazanovo žaidžiančio trenerio kompleksu, jam gi irgi reikia suvaidinti. Bet beprasmių pasirodymų, parodymų ir tuščių simbolių, už kurių niekas neslypi  (kaip kažkokia rusė gold-digger devyniolikmetė modelė liarva naktiniame klube, parodyta ir pristatyta, ir dingsta, jos daugiau nebėra – nes jos ir nereikėjo) filme yra tirštai, todėl pasirodęs Oliveris Stone stebina ne daugiau, nei dar vienas sukirmijęs grybas karštą vasaros dieną.

Aš nesigailiu, kad sumokėjau £7.95, nuėjau ir pažiūrėjau: 1987 m. Wall Street buvo toks didelis dalykas, kad net jo šešėliui negaila dviejų su puse valandų.

Bet, sumokėjus už bilietą, popkorno pirkti nereikia: sausas ir beskonis sprangumas tirštai byra iš ekrano.

12 Comments

  1. Perskaičius šį straipsnį, popkorno tikrai jau niekada nebeprireiks – rafinuotai tikras skanumynas:)

  2. sundakukaimas

    Andriau, pirmoji mintis, perskaičius šią recenzija-o taip, tai ir yra negatyvioji žurnalistinė kino kritika! Kaip žinia negatyvioji kino kritika daugiausia reiškiasi aptariamo kino filmo bendrų planų neigimu ir ūbavimais dėl kietų frazių trūkumo. Šiuo gi atveju į akis dar krenta tragiškai liūdna recenzijos nuotaika. Verčia suklusti: kokia tokios nuotaikos pirminė priežastis? Atsakymas guli paviršiuje, nusivylimo priežastis yra akivaizdi. Ir ji ne tame, kad kopija visuomet būna blogesnė už originalą, ar filmo staffo darbo broke Ne. Koją čia pakišo 1987 m. originalo svarba autoriui. Unikali ir todėl įdomi koreliacija tarp autoriaus gilios jaunystės imliai susiurbto stulbinamo įspūdžio nuo filmo plataus plano vaizdų, dangoraižių, dieviškos Michael Douglas`o vaidybos, šio aktoriaus brandžios jaunystės, energijos, pasakytų frazių, surūkytų cigarų ir tuometinės autorių supusios sovietinės stagnacinės aplinkos, lūkesčių, nuojautos neišvengiamų pokyčių ir vilties, kuriuos žadėjo gyvenimas ateityje, bei Wall Street filmas. Dabar gi jau pats autorius yra sučiulpęs ne vieną tokį cigarą, dangoraižiai ir vaizdai per jų plačius langus įgrisę. Jis pats jau yra tik tolima kopija savęs 1987 m. Kaip rašoma wikipedijose, geram kino kritikui labai svarbu pomėgis menui, normalus regėjimas, klausa, žurnalistiniai įgūdžiai, kalbos įgūdžiai ir plačios bendros žinios. Tačiau praktika rodo, kad kino kritikui gali neigiamai įtakoti pernelyg didelė gyvenimo patirtis. Tuomet dingsta viskas kas buvo gera jo kino kritikos tekstuose ir į juos atslenka nusivylimas bei liūdesys.

    • Bet aš ir neslėpiau individualios dimensijos savo vertinime.

  3. a-1

    jeje, viskas sukasi apie zliumbiancia mergiote, labai labai ilgos ir kankinancios 2+valandos, priesingai nei autoriui,-man gaila 7,95 pinigo, gerai kad popkorno buvo..:-)

  4. mustangas

    Pora pastebėjimų:

    Filmas be abejonės buvo žiūrimas su rusiškais subtitrais. Dėl skonio nesiginčysiu: some like it hot! Vien žodis utriruoti ko vertas! Lietuviškai galima keisti į perdėti arba tarptautinį hiperbolizuoti. Nežinau ar britu kalboje yra, bet anapus balos neblogai lietuvinasi eksagregeitinti arba overamplifaiinti.

    Niujorke t.y. Manhetene yra tik vienas parkas tinkamas pasivaikščioti. Jo vardas Centrinis Parkas. Visos kitos žalumos koncentracijos yra arba daugmaž 20×20 žingsnių dydžio ir bet kas ten vaikštantis primena jei ne 80-ujų moksleivį per pertrauka tai pedofilą ieškanti aukos. Kai medžiai suaugs bus galima filmuoti pasivaikščiojima palei Hudsono upę na gal dar ir High Line.
    O dabar Central Park it is!

    P.S. Filmukas beje sakina. Konkrečiai negalėčiau pasakyti kodėl, bet jausmas konkretus: Nedžiugina! Pirmas filmas buvo tikrai kitos lygos žaidėjas.

  5. Gordon Gecko

    Andriau, off topic, bet kur yra blogo RSS? Kol kas į Google reader ateina RSS iš seno blogo.
    Jei tai būdas didinti popo.lt pageviews, tai no offence, bet gyvuojat 1998 epochos web verslo modelių epochoj.
    Suprantu, kad norėtųsi išgręžt $€LT iš rašymo. Tik va kas mokės?
    Aš mokėčiau. Gal per iTunes su bonus video podcastu-komentaru ar pan.

    • Labai dėkoju už priminimą, eisiu pažiūrėsiu, kaip RSS įjungiamas čia WordPress aplinkoje, o jei neišeis, tai paklausiu kas geriau išmano. Tiesiog apie tai nebuvau pagalvojęs.

    • Pažiūrėkit, ar tai, ką padariau, jums veikia?

  6. Liucipher

    Recenzija paskatino pažiūrėt Wall street ir pasimėgaut Maiklo vaidyba. Ačiū už šį atradimą.

Leave a Reply

*