Automobiliai: nauji, pavažinėti ar dar kokie nors

Nedaužta, Lietuvoje nevažinėta, yra vairo stiprintuvas ir magnetola.

Pinigų karta, 2011 09 05

Perskaičiau žurnale “Time” statistiką, kad 80% milijonierių niekada gyvenime neturėjo lizinginio automobilio.

Sunku tiksliai pasakyti, kur čia priežastis ir kur – pasekmė: ar jie turtingi, nes nepakliuvo į lizingo spąstus, ar tiesiog visi turtingi žmonės turi tokius pačius įpročius. Galbūt čia abu tie dalykai, susilydę į vieną.

Dar yra ir kitas paaiškinimas: kai turi daug pinigų, tai nereikia skolintis, o tiesiog gali nusipirkti tai, kas patinka.

Čia kalba ne vien apie lizingo privalumus ir trūkumus pinigų skolininimosi prasme (turbūt tiems, kas turi gerą kredito reitingą ir neturi pakankamai laisvo kapitalo, labiau apsimoka pasiimti paskolą), bet ir apie tai, ką minėtas straipsnis tiksliai pastebi: tie, kas reguliariai keičia lizinginius automobilius, naudoja juos pirmuosius trejus metus, kai nuvertėjimas yra pats didžiausias. Čia nieko naujo: tik išvažiavęs iš salono, čia pat, prie pirmo šviesoforo, naujas automobilis perpardavimui tinka geriausiu atveju už 90% savo vertės, o gal greičiau 80%, jeigu jau taip kalbam realistiškai. Per trejus metus gerai prižiūrėtas, normaliai važinėtas ir nedaužtas automobilis su visais tvarkingais popieriais traukia maždaug 50% savo originalios kainos.

Tai yra siaubingi skaičiai. Imam tokią sakykim labai vidutinę neblogo automobilio kainą – 100 000 Lt, ir matom, kad per tris metus nuvertėjimas sudarė 50 000 litų, tai štai jums ir prašom. Žinot, ką tai reiškia? Nežinot? Tai aš jums pasakysiu. 45 litai per dieną.

Kempenki litai per dieną – pridėjus draudimo kaštus ir finansavimo kaštus (juk paskola irgi ne nemokama) ir benzino kaina yra tokie pinigai, kad būtų turbūt pigiau važinėti taksi visur, kur tik reikia (net ir į Palangą). Be to, savo 50% likutinės vertės už tą mašiną irgi nebūtinai gausi taip lengvai: gal nupirks greitai, o gal kelis mėnesius skambinės kazachai ir baltarusiai, ateis ir čiupinės, linguos galva ir sakys: gerai, paskambinsim. Arba siūlys dešimčia tūkstančių litų mažiau.

Tas pirmųjų metų vertės netekimas net man visuomet buvo toks akivaizdus, kad dabar galiu pasigirti. Pastaruosius penkiolika metų pirkdavau 3 metų senumo automobilius*, ir tai buvo vienas nedaugelio protingų ekonominių sprendimų mano gyvenime (na, gerai, sutinku, jų buvo ir daugiau – visgi esu kvalifikuotas ekonomistas**, tai negaliu jau taip visai nesiorientuoti).

Šiais laikais automobiliai, ypač tame segmente, kuris yra šiek tiek aukščiau už ekonominį, yra gaminami taip, kad po trijų metų nesubyra (yra nuomonė, kad darosi dar stipresni, bet čia jau iš miesto mitų serijos). Varikliai, pavarų dėžės, sankabos ir kiti dalykai laiko be problemų žymiai ilgiau ir geriau, nei  prieš 10-20 metų. Atsimenate, kai 150 000 km. benzino varikliui buvo laikomas tokia rida, kai mašina arti prie grabo lentos? Aš atsimenu. O dabar tai pati jaunystė, automobiliui dar lemta važiuoti ir važiuoti.

Koks šios istorijos moralas? Tikrai ne atgrasyti nuo naujų automobilių pirkimo. Kam patinka, tegu perka. Juo labiau, jei norisi. Ir dar labiau, jei yra laisvų pinigų. Galų gale, palaikius automobilį 10 metų, baisus pradinis nuvertėjimas išsikompensuoja su mažu ir nykstamai mažu vėlesniu (kartais pereinant į nulinį*), ir tuomet viskas atrodo nebe taip baisu.

Bet aš kol kas pabūsiu su lengvai pavažinėtais trimečiais.

— — —

* Dabartinis mano šeimos automobilis yra Subaru Forester 2.5 litro turbo (benzinas), kuriuo negaliu atsidžiaugti, nes pavaro nerealiai, prie šviesoforo darau praktiškai visus automobilius be pasigailėjimo, taipgi, žinoma, yra keturi varomieji ir atrodo mano protu visai neblogai (nors ir laikomas kolūkiečio automobiliu, bet profesionaliam erzintojui pats tas: įsivaizduokite, kolūkietis su guminiais batais ir garsiai grojančia “Dinamikos” kasete šmirinėja po Senamiesčio gatvikes). Niekam ne paslaptis, kad tokį automobilį vairavo (o gal ir vis dar vairuoja) pradedantis, bet aršus tinklaraštininkas Artūras Račas, ir šis įdomus faktas jau sukėlė tam tikrų šnekų tarp stebinčių jo bandymus siekti pigaus populiarumo, vis minint labiau autoritetingo kolegos (mano) medžiagas.****

** Diplomo skenuota kopija išsiunčiama pagal pareikalavimą ir susimokėjus simbolinį mokestį.

*** Anglijoje daug metų buvo tokia situacija, kai pirmosios kartos Mazda MX-5 nuvertėjimas sustodavo ties £5000 riba ir už pigiau tos mašinos niekas niekada neparduodavo, nepriklausomai nuo kilometražo.

**** Kadangi minėtasis asmuo, siejamas su Subaru Forester, fiksuoja visus mano paminėjimus apie jį patį, tai įdedu nuorodą, kad galėtų ateiti ir užfiksuoti ir šitą įrašą.

10 Comments

  1. Pingback: Automobiliai: nauji, pavažinėti ar dar kokie nors

  2. Skeptikas

    Kažkaip čia ne Užkalnio stiliuje: juk turėtų būti pozityvas apie nuliovos tačkės pirkimą :D O šiaip tai tokia pačia logika vadovaujuosi jau 20 m. Tiesa, ji daugiau nulemta ne racionalumo, o ribotų finansų. Šiaip kažkur skaičiau, kad automobilis neturėtų sudaryti daugiau, kaip 3 proc. šeimos turto.

  3. mustangas

    As darau atvirkščiai dėl labai paprastos priežasties. Ten kur aš gyvenu autoremontininkų rankos atsuktos į kitą pusę ir moka tik pinigus semti. Išsilyzinus naują automobilį tau nereikia parintis apie tas rankas 3-4 metus. Viską išskyrus tepalo keitimą stabdžių kaladėles ir padangas padengia gamintojo garantija. Bet per 3 metus kaladėlės nesusidrožia, o padangas keistum ir šiaip. BMW padengia net ir servisą ir tepalo keitimą, nes jaudinasi, kad “3 metų senumo” automobilis p. Užkalniui ateitų nenudrožtas ir BMW už apvalią sumelę dar galetų ir garantiją ant jo užmesti. Prieš 8 metus kaip ir visi padorūs Lietuviai aš bučiau su ginklu gynęs straipsnyje išsakytą nuomonę. Aš nesu kategoriškas ir nesakau, kad tokios nuomonės laikysiuosi išleidęs vaikus į koledžą ar išėjęs į pensiją ar kitaip pasikeitus situacijai. O kol kas jau 8 metai mėgaujuosi naujos odos kvapu salone ir iPad’o rozete. Vienas dalykas, su kuriuo aršiai norėčiau sutikti yra Subaru Forester. Nepriklausomai nuo metų tai labai geras automobilis. Beje tik kolūkiečiai ir mano, kad tai kolūkiečių automobilis. Apsiskaitę žmonės supranta, kad 4 varomi yra vairavimo stabilumui užtikrinti (priešingai manantys gali tuo lengvai įsitikinti savo geldomis paėmę staigų posūkį slidžiame kelyje). Nors Subaru 4 varomų ratų sistema mano nuomone ir nėra geriausia, bet ji tikrai aukščiausios klasės.
    Sėkmės darant sankryžose!

  4. svedas

    Galiu daryti išvadą, kad gyvenant Lietuvoje, čiabuvių papročiai, gyvenimo būdas, vartojimo įpročiai ir kitos smulkmenėles laikui bėgant užvaldo netgi ir tokias asmenybes kaip p. Užkalnį. Jau ir Užkalnis pradeda skaičiuoti, jau atsiranda žodyne žodis “neapsimoka” ir “nesamonė”. Tiesa, tai dar neatvira forma, dar užlėpta, viską suvedant į nuvertėjimo dydį pniginiais vienetais per tam tikrą laiką. Greitu metu ko gero sulauksime straipsnio kaip “neapsimoka” valgyti restoranuose, nes namuose gaminti pigiau, keliauti į tolimus kraštus, nes pailsėti galima ir kaima ir t.t. Tiesiog džiugu matyti kaip aplinka keičia žmogų. Užkalni, sveikinu grįžus namo!

    • Aš jau pradėjau karpyti servetėles trikampiais, kad labiau apsimokėtų.

      • mustangas

        Kiek kartu perkerpi? Vieną ar jau daugiau?

        • Kaip kuris svečias pasitaiko, garbingiems svečiams – vieną kartą, šeimai – du.

  5. jojo

    “prie šviesoforo darau praktiškai visus automobilius be pasigailėjimo”
    durneeelis :) ))

  6. Pingback: Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai « Andrius Užkalnis. Protokolai.

  7. įsimylejusi filologė

    Mielas Užkalni, metai (kaip ir marškiniai, kailiniai, vartai ir kiti žodžiai neturintys vienaskaitos turi buti įvardijami kaip „vieneri“, „dveji“ ir t.t. :)
    P.S. Bet „Kempenki“ man patiko ;) negaliu liautis mėgautis Jūsų straipsniais…

Leave a Reply

*