Šykštumas – bjaurioji lietuviško taupumo pusė

Reikia manyti, šitie irgi nepaliko arbatpinigių.

“Lietuvos rytas”, 2011 09 14

Pratarmė protokolų leidimui: straipsnis neliko be atgarsio. Šimtai komentarų, ir dauguma iš jų gana isteriškai bando pasiaiškinti, kodėl jų kiauliškas šykštumas iš tikrųjų yra norma. Nuo mokesčių politikos (arbatpinigiai juk neamokestinami! – tai yra, jų nedavėjai praktiškai rodo pilietiškumą) – iki jau girdėtų: blogas darbas, per mažos pajamos, nėra tokios tradicijos, ir paties geriausio – tegul moka godus darbdavys, rupūžė, čia ne mano reikalas. 

Nes tam, kas nori kažką daryti ir pradėti, reikia priežasčių, o tam, kas nenori, visada atsiranda atsikalbinėjimų. 

Man labiausiai patiko kažkokia komentatorė ar komentatorius, kurie mane matė gal prieš mėnesį Blyninėje Vilniuje, Pilies g., prisiminė, ką valgiau (Kijevo kotletą), prisiminė mano rudą krokodilo odos piniginę, ir parašė, kad aš pats tai arbatpinigių nepalikau ir ką čia dabar aiškinu. Tai aš ir galvoju, ar aš per mažai palikau (3,50 Lt., nes turiu gerą atmintį tokiai nenaudingai informacijai) ir čia rašo padavėja, kuri tikėjosi daugiau (nes nuo kito staliuko lankytojai čekio ir paliktos sumos negalėjo matyti), arba kitą karta tikrai reikia tikėtis, kaip kas nors parašys, kad matė mane pajūryje girtą šaudantį į benamius šunis iš pneumatinio šautuvo. Vienu žodžiu štai tokia viešumo kaina.

— — — — —

Jūs manote, kad dabar, kai jau pradėjau rašyti gerus dalykus apie Lietuvą ir lietuvius, tik taip ir suoksiu? Norėtumėt. Ne tam aš grįžau iš Britanijos ir ne tam įsitryniau į visą žiniasklaidą iš eilės, kad čia jus visus glostyčiau pagal plauką ir kasyčiau paausius. Taip nebus. Dabar paburbėsiu. Mes, lietuviai, esame daug kur geri, kai kur – puikūs ir fantastiški, bet yra sričių, kur mes esame visiškai nepakenčiami. Vienas iš tokių mūsų tautinių bruožų, nuo kurių mane neša į orą, yra lietuviškas šykštumas.

Kilęs iš pačių geriausių paskatų. Lietuviai yra taupūs, skolinasi nenoriai (mums atrodo, kad gerais laikais mes per daug prisiskolinome, bet iš tikrųjų skolinomės labai kukliai, daugiausia butui arba automobiliui, ir krizė mums tvojo anksčiau, nei spėjome įklimpti į tą balą iki kelių), o dabar, pasirodo, mes net po sunkmečio turime dar daugiau santaupų, negu prieš sunkmečiui užeinant.

Tai yra gerai. Tai kyla iš mūsų valstietiškos sąmonės ir vertybių, kurios yra teisingos. Jas suformavo klimatas ir istorija (nesugebėjęs atsidėti atsargų žiemai, pavasario nesulaukia), ir kas gali pasakyti, kad tai blogai: žiū, aš ir pats turiu ant kūno prisikaupęs atsarginį sluoksnį ir be jokio nerimo laukiu dar vienos krizės, jei tokia užgriūtų.

Tačiau su taupumu yra susijęs ir jo bjaurusis brolis. Šykštumas, kuris yra vienas nepatraukliausių mūsų bruožų. Lietuvių kalba be galo dosni ir išmoninga šykštumui aprašyti, ir mes juo slapčia didžiuojamės, o dosnus elgesys mums kelia įtarumą. Mes nejaukiai jaučiamės greta to, kas dosniau už mus palieka arbatpinigių, nes atsiranda krebždanti baimė, kad galbūt tas žmogus žino ir supranta kažką tokio, ko nesuprantame mes.

Tai štai, apie arbatpinigius. Remiuosi patikrinta informacija, nes restoranų inspektavimas sostinėje ir kitose gyvenvietėse – vienas mano užsiėmimų grįžus į Lietuvą, o jo rezultatai anksčiau ar vėliau sužaliuos ir sužydės internete. Bet kalbu ne apie tai. Kalbu apie arbatpinigius.

Pirmiausia pats pavadinimas mus programuoja neteisingai. Žodis, atsineštas iš rusiško „čajevyje“, kas mums lyg ir kužda, kad savo kultūroje mes apskritai neturėjome didelės patirties atsiskaityti už paslaugą. Žodis rodo į arbatą, kuri dažniausiai (išskyrus nebent pižonų vertinamas itin retas ir egzotiškas arbatas, surinktas aklų nykštukų Pietų Amerikos kalnų brūzgynuose ir išdžiovintas mėnesienos atokaitoje – tokias mėgstu ir aš) yra pats pigiausias gėrimas visame valgiaraštyje.

Vadinasi, mąsto taupus valgytojas, šis mokestis – arbatpinigiai – turėtų būti maždaug pakankamas arbatos puodeliui užsisakyti.

Geriausia – be cukraus, jei už jį skaičiuojamas atskiras mokestis, kaip tai kartais būna itin gobšių savininkų kavinėse (keista, kad pigios valgyklos, kur prie bulvinių blynų neduodama grietinės, kelia didelį pasipiktinimą, bet airiškos oro linijos varguoliams, kur jums neduotų – jei tik jos administruotų mūsų valgyklas – ne tik grietinės, bet ir lėkštės, kėdės ar šakutės, kelia visuotinį susižavėjimą).

Ne, mielieji, yra ne taip. Arbatpinigiai nieko bendra su arbata neturi, ir 20 ar 50 centų nėra arbatpinigiai. Ta moneta – tik rudas jūsų apgailėtino šykštumo veidrodėlis, į kurį pažvelgę pamatytumėte tik savo kiaulės knyslę, jei ta moneta nebūtų tokia nuzulinta ir jau be jokio spindesio. Tai dabar net tos knyslės jums nėra kas parodo.

Pagal visuomeninio maitinimo darbuotojų materialinio skatinimo įstatymą ir atitinkamus poįstatyminius aktus, normalūs ir priimtini arbatpinigiai Lietuvos Respublikoje sudaro 10 proc., 15 – jei labai patiko.

Tiems, kam visai blogai matematikos srityje, paaiškinu: jei pravalgote 200 litų, privalu padavėjai (ar padavėjui) palikti bent 20. Jei nepaliekate, turėtumėt mažų mažiausiai gėdintis, jei tik jums pažįstamas toks jausmas.

Ir nereikia čia man pradėti kniaukti apie tai, kad „arbatpinigiai priklauso už gerą aptarnavimą“. Šykštuoliai nemoka už jokį aptarnavimą, o padoriai išauklėti žmonės moka už visokį, o už gerą – šiek tiek daugiau. Jūsų bandymai pateisinti savo nykų šykštumą – apgailėtini, nes kiaurai persišviečia tikroji jūsų elgesio priežastis.

Ne, taip elgiatės ne todėl, kad neturėtumėt pinigų (jei tikrai neturėtumėte, sėdėtumėte namie ir skanautumėte šaldytus koldūnus bei šlapią dešrą, užsigerdami alum iš bambalio, o ne vaizduotumėte bajorus viešojo maitinimo įstaigoje).

Jums labai rūpi pasijusti ponais ir paramstyti savo nukeipusią savigarbą, ir tai galite padaryti pigioje picerijoje, išsikirpę nuolaidos kuponą ir statydami ant ausų padavėjus – sunkiai dirbančius jaunuolius, studentus, nešiojančius nešvarias lėkštes tarp jūsų tingių atsiraugėjimų ir kantriai laukiančius, kol jūs krapštydamiesi tarpus tarp dantų valdiškais krapštukais vograujate: „Dabar man čia reikia sugalvoti, ką aš noriu užsisakyti, nes čia man pas jus niekas nepatinka.“

Jie kenčia jūsų bukus sąmojus („o kurios čia jūsų salotos nesugedusios?“), ir paskui dar turi būti boksininkų kumščiuojamos treniruočių kriaušės, kai susiruošiate pasirodyti, kokie esate kieti ir kovojantys dėl savęs. Tik jūs tesugebate išsidirbinėti prieš silpnesnius, tuos nelaimėlius padavėjus sintetinio audinio marškiniais ir su lentelėmis ant krūtinės, kur jų vardas kreivai parašytas prie užkandinės logotipo.

Žmogus, kuris malonus su jumis, bet nemalonus su padavėju, nėra malonus žmogus. Asmens padorumas nustatomas pagal tai, kaip jis elgiasi su žemesnio už save socialinio sluoksnio atstovais. Su patarnaujančiais. Su tais, kas šokinėja, kai jūs sėdite.

Ir nebandykite man filosofuoti, kaip kiekvienas turi gerai dirbti savo darbą, o jūsų elgesys su aptarnaujančiais yra vos ne aukštasis teisingumas, kuriuo baudžiate jų apsileidimą ir nemokšiškumą.

Kas aiškins jiems apie gerą darbą? Jūs, skaitytojau? O ar ne jūs dabar, darbo metu, biudžetinėje įstaigoje skaitote atsivertęs naujienų portalus ir dorojate akimis šitą straipsnį, užuot dirbę tai, kas jums priklauso pagal pareigas ir už ką jums moka atlyginimą? Taigi.

Užmokestis padavėjai arbatpinigių forma yra socialinio kontrakto dalis. Šito nereguliuoja jokie įstatymai (jei patikėjote mano anksčiau pateikta nuoroda į privalomus arbatpinigius, taip jums ir reikia, nebūsite kitą kartą tokie patiklūs), tačiau be šios nerašytos sutarties tarp civilizuotų visuomenės narių nėra įmanoma pati civilizuota visuomenė.

Tai, kad kiti to kontrakto nesilaiko, ir tai, kad galbūt aptarnaujantis personalas ne visuomet tinkamai vykdo savo pareigas, ne priežastis ir jums jį pažeisti, nes teisingas elgesys turi prasidėti nuo savęs.

O aš visuomet palieku gerus arbatpinigius, ir mane maitina skaniai ir gausiai, ir aptarnauja maloniai, ir kviečia užeiti dar. Šito linkiu ir jums.

10 Comments

  1. Pingback: Šykštumas – bjaurioji lietuviško taupumo pusė

  2. Marius

    “Užmokestis padavėjai arbatpinigių forma yra socialinio kontrakto dalis. ”
    o kaip čia gaunasi kad tas socialinis kontraktas dažniausiai sudaromas(ar bent jau linksniuojamas) tik padavėjų pusėn? Na gal dar taksistus ar viešbučius prisimenam. Gi parduotuvėse zujantys ale vadybininkai irgi aptarnauja žmones, tik kad ne blynus, o televizorius ar batus aprodo, pamatuoja, atneša… Kur jų soc. kontraktas? Ir kodėl daktarų/seselių/chirurgų soc. kontraktai pastoviai neigiamai minimi?

  3. vyr

    anksčiau nemokėjome instinktyviai nenorėdami pasiduoti obščepito reketui, dabar nemokėsime jau tikrai ir tvirtai žinodami kas ir kodėl :)

  4. pow

    ten kur nepalikinėjau ir toliau nesiruošiu palikti arbatpinigių vien dėl to, kad vadinate šykštuoliais.
    Gi ir ne tik padavėjai nori arbatpinigių. Kodėl kitiems, kurie irgi teikia aptarnavimo paslaugas, nepaliekate arbatpinigių? Kuo pirmieji išskirtiniai?

  5. Nėra tokio ryšio tarp civilizuotumo ir “tipsų”. O sovietiniais laikais blokšti stambų banknotą, pasakant “bez zdači” – buvo krūtumo viršūnė.

  6. Praha

    Arbatpinigius palieku betkokiu atveju, bet jei nepatiko – daugiau nebesilankau toje vietoje. Taip nustojau lankytis visokiuose can can, pica jazz ir pan. pigiose vietose.

    Laimei, Vilniuje yra ir brangesniu vietu kuriose aptarnauja ne neissimiegojusios studentes, o savo darba megstantys zmones – ten ir reikia palikti arbatpinigius.

  7. Silva

    “Asmens padorumas nustatomas pagal tai, kaip jis elgiasi su žemesnio už save socialinio sluoksnio atstovais.”
    Vat tuo viskas ir pasakyta.

  8. Miranda

    jei atejai i banka ir is saskaitos nusiemei 2000 lt, tai buk malonus nepamirsk 200 lt palikti kasininkei, juk ji taip stengesi tai darydama.. o maximoj prie kasos pirkdamas uz 300 lt, taip pat 30 lt atseikek kasininkei, juk ji nuskanavo ir imuse tavo prekiu net uz 300 lt, ir degalinei mokedamas uz kura nepamirsk palikti pinigu aptarnaujanciam darbuotojui, juk jis irgi stengesi. neprivalai? kaip ir as neprivalau palikineti arbata kiekviena karta, kai einu su kolegomis pietu.

    • Kadangi jūs laimite prizą, kaip 1000ąjį kartą pakartojusi šį briedą, atsakysiu. Neprivalote. Šykštūs, pikti varguoliai nieko neprivalo – jų gyvenimas ir taip nykus. Sėkmės čiaumojant su kolegomis mikrobangėje pašildytus dienos pietus už 11 lt, kad būtų energijos stumti likusią dieną varguolių ofise. Neprivalu, kaip ir švariai gyventi ar plautis rankas.

  9. Andrius M

    cia tik idomumo delei. arbatpinigiai taip pat yra apmokestinti : http://mic.vmi.lt/documentpublicone.do?id=1000000447
    nepaliekantys arbatpinigiu, taip pat megsta skustis “kodel arbata kainuoja 3-4 litus? juk pakelis tik 20 centu kainuoja”
    FYI varguoliai: pakeli ir tampona su zmona galite panaudoti ir antra karta

Leave a Reply

*