Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai

Aš tokią Ūlą ir prisimenu - skaidrią, šaltą, smėlėtu dugnu.

Kai ateina toks kaip ir brandos amžius, tai pradedi grežiotis vis daugiau ten į viską, ką prisimeni iš vaikystės. Viena mano svajonių daug metų buvo tokia, kaip aš grįšiu gyventi į Lietuvą ir apvažiuosiu visas tas vietas, kuriose būdavau visai mažas.

Mano a.a. tėvukas labai mėgo Dzūkiją, ir įvairiais būdais ten nuomojosi, pirko ir kitaip užėmė kambarius, namus ir kitokį nekilnojamąjį turtą.

Kai buvau ikimokyklinio amžiaus, pora vasarų praleidau girininkijos name (antrame aukšte) Zervynose: tai nuostabiai išsilaikiusi senoji Lietuva, gatvinis kaimas, kur civilizacija dar neatėjo (ir, kaip atrodo, niekad neateis). Pro Zervynas (mano vaikystėje sakydavo: Zervynus) teka Ūla, kuri man visam gyvenimui liko švarios upės standartas. Ūla šalta, srauni ir skaidri – už ją šaltesnis tik mažytis Skroblus (bus čia ir apie jį).

O dar buvo Valkininkų geležinkelio stotis ir du kaimai prie Spenglos, mažo upelio, kuris įteka į Merkį – Vaitakarčmis ir Pučkornės, ir prisiminimai apie Varėną kaip apie tuomet buvusį civilizacijos centrą.

Jau kai vanduo švarus, tai tikrai švarus. Spengla ties Pučkornių kaimu (prie Valkininkų). Mėlyna spalva tyčia koreguota nebuvo.

Aš norėjau pabandyti tikro kaimo turizmo, kokį jį randa keliautojas be blatų ir pažinčių. Ką galiu pasakyti – Lietuvos kaimo turizmo tinklalapis “Atostogos kaime” yra veikiantis ir žmoniškai sutvarkytas (skirtingai nuo daugelio panašių resursų Anglijoje ir kitur pasaulyje, kur paieškos sistemos yra prisuktos baisiai gudriai, bet galų gale vargina, nusibosta, ir jokios naudos iš jų nėra).

Norėjau (ir man pavyko) rasti tokį variantą, kuris būtų būtent kaime, in the middle of nowhere, kad naktį būtų aukštas dangus ir žvaigždės ir jokio garso, o ne atostogų fabrikas, kurių irgi daug ir kurie vadinasi kaimo turizmu. Iš tikrųjų didžioji pasiūlos dalis yra pritaikyta būtent masiniams korporatyviniams renginiams, kur viskas gražiai apžviesta, išgrįsta ir visiškai anonimiška. Tokio man nereikėjo.

Radau ir užsisakiau Kapiniškių kaime (pačiame Dzūkijos nacionaliniame parke) Černiauskų sodybą, kuri – kaip paskui sužinojau iš Dzūkijos specialisto ir žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus (kuris ir pats yra vienos sodybos savininkas) yra ne visai jau tokia nežinoma.

Dzūkijos dangus virš Kapiniškių atrodė dramatiškai.

Per kaimą teką Skroblus, laboratorinio švarumo ir šaltos degtinės šaltumo upelis, prie kurio – takelis ir lieptelis tiesiai nuo šimtametės dzūkiškos pirties. Kaip ir prie degtinės, rūkytų lašinių ir juodos kaimiškos duonos, aš prie prie pirties prisipratinau vėlai gyvenime (visgi miesto vaikas), ir gal todėl vertinu pirtis su nemenku entuziazmu, priartėjančiu prie religinio. Praėjusiais metais, rudenį, po neeilinio intensyvumo kelionių po Lietuvą, žmonos brolio pirtis sodyboje prie Ukmergės leido pratęsti maudynių ežere sezoną iki spalio 2 dienos.

Žinoma, srauniame Dzūkijos upelyje tokios ir maudynės – įšoki ir žviegdamas išlendi, nes labai šalta.

Upelis Skroblus: absurdiško, nenormalaus švarumo vanduo.

Naktį buvo žvaigždžių, kaip priklauso, ir tyla – kaip vaikystėje, ir malkomis pasikūrėm pečių ir buvo šilta.

O kitą dieną sugalvojom, kad pavalgysim pusryčius kur nors out, ne namie, ir tai buvo neprotinga mintis. Esmė yra ta, kad Dzūkijos nacionalinis parkas, ir šiaip visa Dzūkija, yra miškai ir smėlis ir nieko daugiau, o jei ir yra trobos, tai niekas ten jokių restoranų anei užeigų nedaro. Pora kavinių-užkandinių yra Varėnoje, prie prekybos centrų**, o daugiau nieko nėra niekur – arba jau tada į Druskininkus, arba į Alytų. Net Merkinėje, kuri šiaipjau miestelis nemažas, ne kaimas, tik viena kavinė, bet ir ta buvo uždaryta (užsakyta šermenims).

Po Dzūkiją keliaujant maistu reikia pasirūpinti iš anksto. Prisiminiau, kaip mano tėvas važiuojant grybauti padadarydavo sumuštinių su Palangos duona, ir visų skaniausi būdavo su kiaušiniene.

Todėl šį kartą prisipirkome iš Cento parduotuvės belekokių sausainių ir vytintų dešrelių su vienuolika “E” priedų (skaičiavau) ir pusryčiavome prie Merkinės piliakalnio, o pro šalį ėjo šnekūs turistai ir vienas diedelis negalėjo atsikabinti – su savo pastabomis lindo ir apačioje, ir užkopus, ir nulipus (“tai reikia prieš lipant pasistiprinti”, “tai pasistiprinote ir jau užlipote”, “tai jau lipat žemyn, tikriausiai nusibodo”). Žiūrėjimas savo reikalų ir nelindimas prie nepažįstamų žmonių nėra Lietuvoje laikomi vertybe***.

Čia taip matosi nuo Merkinės piliakalnio. Merkinė yra kur švarus Merkys įteka į akivaizdžiai drumzliną ir užterštą Nemuną.

Aš dar galiu pasakyti, kad pirmą kartą man daėjo*****, kokia gi vis dėlto Dzūkija yra istoriškai neturtinga, ir kaip tas visas grožis – girios, samanos, smėlynai – nieko bendro neturi su ekonomine gerove, nes gerovei reikia laukų, kaip Suvalkijoje, kur gausiai augtų pelningos kultūros. Visokie grybai ir uogos (be kurių Dzūkų mergos būtų nuogos, kaip sako aspiracinė patarlė iš žmonių, kurie gal ir visai neprieš, kad taip būtų) yra visgi alternatyvos iš sunkaus gyvenimo.

Mačiau šiandien Zitos Kelmickaitės laidą per LTV, kur rodė moteris, renkančias spanguoles Čepkelių raiste, kurios tuo užsiėmė visą gyvenimą ir net dabar gauna griežtai apibrėžtus leidimus tai veiklai, tampo ant nugarų dekius su dvidešimčia kilogramų uogų, žiūrėjau ir galvojau, kaip vis dėlto yra nelengva gyventi kaime, nes kaimas – sunkus darbas, o gyventi iš miškų gėrybių – dar dvigubai sunkiau.

Bet Dzūkijoje daugybė grikių laukų, ir jie yra nuostabios spalvos, raudoni kaip raudoniausias saulėlydis, atrodo kaip dirbtinai nudažyti. Grikiai tik dabar pasidarė madingi ir geistini, kaip ekologiškas ir sveikas maistas, o visada anksčiau buvo beturčių pasirinkimas.

Raudonas grikių laukas. Spalva netaisyta.

* Romas Sadauskas-Kvietkevičius padrąsino perkant Subaru Forester, kolūkiečių automobilį su nekolūkietiška išvaizda ir nevaikišku pravažumu, už ką ligi šiol esu jam dėkingas ir skolingas kokių nors dovanų.

** Ten, kur yra Varėnos “Iki”, antrame aukšte yra parduotuvė, kur dukrai įgijome naujus sportbačius, nes su gražiaisiais baltai-rožiniais Skečeriais, pirktais su meile Kalifornijoje, ji įmynė į šviežią karvės blyną. Už naujus ir visai žmoniškai atrodančius batus paprašė 3,50 Lt (trijų litų ir penkiasdešimties centų), nes – pasirodo – toje parduotuvėje tiesiog viskas už vieną eurą. Tai nupirkau dar ir antrą porą batų.

*** Aš nesiskundžiu, aš tik sakau.

**** Rašau “daėjo”, nes kito žodžio su tinkamu priešdėliu nėra. Galima dar sakyti “dašuto”.

27 Comments

  1. Akivaizdu nežinojot kur ir pas ką važiuoti, jei reikėjo batukus iš Kalifornijos išmirkyti karvės babkoje :D

    • Jūs gal turite preapruvintu vietu kur karvės garantuotai nešika?

      • Konstatuoju, kad tokiu atveju net ir SUBARU, važiavęs per vietas, kurios nepreapruvintos nuo šikančių karvių, turėjo visas apdarytas atriedėti iki Vilniaus.

        • Į karvašūdį vaikas buvo įlipęs prie Ropėjų girininkijos pastatų, kur užvažiavome inspektuoti dar ten anksčiau mano tėvuko turėto nekilnojamojo turto.

  2. spanguoles Cepkeliuose renka, ne bruknes. O visa kita tikslu – net grikiu raudonumas, nors man jie asocijuojasi su balta – turbut, kad ziuriu i juos dar zydincius, raudonumo nebesulaukiu. pavalgyt irgi galima surasti, labiau isivietinus, bet zinoma, Marcinkoniu “po Liepa” kaip atsitiktinis šūvis – ne pasirinkimas. Skroblaus vandeni galima gerti – iskreipciausia forma, kai atsiguli ant dugno aukstielninkas ir issizioji.

  3. Muslimukas

    “renkančias bruknes Čepkelių raiste”, ” su dvidešimčia kilogramų bruknių” – ar tik ne bus klaidos? Kartais ne spanguoles rinko?

  4. Ech, vaikystės nostalgija, kaip ji mus kai kada įdomiai paveikia…
    Šiemet irgi mažumėlį pasivažinėjome po tas vietas, pagaliau ir aš aplankiau Zervynas (perlipęs per 50 metų ;) ), buvau sužavėtas. Gaila, iki Ūlos Akies ir pačios Ūlos šiemet negalėjau nulipti, kitąmet reiks surengt žygį

  5. Andriau, ačiū už tokį šiltą įrašą

  6. Jaučiuosi baisiai dėkingas Andriui Užkalniui už visos paminėjimus ir netgi nuorodą į mano trobelę. Net kažkaip dzūkiškai susisarmacinau… Svarbus mano supratimu yra pastebėjimas, kad šitam krašte baisiai stinga vietų pavalgyti. Pastaruosius dešimt metų, važiuodamas pro Merkinės kryžkeles, įkyriu artimiesiems, bambėdamas, kad ten būtinai turi atsirasti kokia pakelės užeiga. Buvau netgi nusižiūrėjęs prie pat kryžkelės neveikiantį buvusį VAI (Valstybinė autoinspekcija, dabar policijos Eismo priežiūros tarnyba) stacionarų kioską ir vis sekiau skelbimus, gal jis kada bus parduodamas. Bet aną, užuot pardavę aukcione, nugriovė. Būčiau pasamdęs kokią dzūkiškai strazdanotą merginą iš Merkinės, kuri tam kioske sėdėtų, mikrobangėje grybainius-lašinainius be jokių E šildytų ir šaltą alų pilstytų.

  7. Visoje Lietuvoje stinga vietų pavalgyti. Kai tik nuo didžiųjų miestų kei kilometrai į šalį – ir viskas. Belieka traukt sumuštinius. Arba srėbt kokį tikrai baisų nei tai karštą sumuštinį, nei tai picą, nei tai dar kažkokį greitmaistį. Todėl geriausia iš anksto pasiimti maisto davinį, nebent tiksliai žinai kur važiuoji ir ką rasi :)

    • Paulius

      Sakinys, kuris prasideda absoliutinimu “viskas, visada, visi, visur” turi labai bjaurią savybę būti neteisingu, o autorius – būti apšauktas neišmanančiu, pasipūtusiu egocentriku. Tamsta, labai smarkiai nesukdamas smegenų, galiu išmušti keletą akmenų iš po “visoje Lietuvoje stinga vietų pavalgyti” teiginio taip, kad žodis “visoje” nebeteks prasmės.

      Pradėkime nuo Pervalkos. Visai neprasta viečikė yra Karalienė Luiza. Toliau – Pirčiupiai. Smagi ir skani valgykla Rūdninkų girios pakraštyje, kurios pavadinimo nepamenu, bet kuri įsikūrusi kitoje kelio pusėje nei paminklas Pirčiupių motina.

      Keliaukime į Aukštaitiją. Labanoro girios viduryje yra toks kaimelis Labanoru vadinamas. Jame, šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinės gatvės yra viešbutis su kavine, regis, irgi Labanoru vadinamas. Skanu, įdomu ir įvairu. Ir daug daug paveldo. Šalia Jonavos yra tokia kavinė Pastogė. Irgi visai nieko valgykla, nors įnoringasis Užkalnis neabejotinai rastų ten kliurkų.

      Apie Trakus ir jų kibinines (nebūtinai juose tik kibinus valgyti), aš jau ir neberašau.

      Žinoma, absoliutinančio komentaro autorius pasiliko keletą skylių savo tiesai patvirtinti. Tarkim, nežinia, kas jam yra “vieta pavalgyti”. Galbūt reikia restorano, kuriame patiektų vieverselio liežuvėlius balto vyno padaže, o galbūt pakanka miško aikštelės, laužo ir puodo ant jo.

      Ir tik nereikia įsižeisti, tiesiog – mažiau absoliutinti.

      • Aš apginsiu Donato pastabą, nes absoliutinimas yra kelias į aiškumą. Absoliutinimas yra gėris.

        Aš kviesčiau dar kartą paskaityti pirmąjį sakinį. “Visoje Lietuvoje stinga” – stinga, tai yra, nėra pakankamai. Nes tikrai nėra pakankamai.

        “Pirčiupio karčema” (http://www.karcema.lt/), kurią, beje, rekomendavo Romas Sadauskas, buvo (deja) nemenkas nusivylimas (ir vienintelis iš dalykų, kurie iš Romo pasiūlytų mane nuvylė): pašildytas (arba pašildyto skonio) maistas ir iš personalo dėmesio truputį mažiau negu jokio. Kelių padavėjų veiduose išraiška, kad joms viskas būtų žymiai geriau, jei čia neprivažiuotų klientų.

        Meniu įspūdingas, aplinka irgi. Jei per valandą dar sugebėtų ir maisto atnešti, būtų visai gerai. Taip, jie tą dieną turėjo kažkokį balių. Tikiuosi, krikštynų dalyviams atnešė anksčiau, negu mums. Nereikia pagal vieną kartą spręsti? Reikia. Nes restoranas tokioje vietoje, prie kelio, kur klientūra neužsuka dažnai, turi tik vieną šansą neprisišikti.

        Aš tą sekmadienį ieškojau ne liežuvėlių vyno padažė. Aš ieškojau bet kokios skylės, kur nors karštos kavos galėčiau gauti. Artimiausia būtų buvusi Druskininkų Statoile. Tai nėra arti ar patogu. Tai yra tiesioginė deskripcija kai “stinga”.

  8. riebus katinas

    poilsis Lietuvios kaime, šalia nesudarkytos gamtos – pasaka.Jie dar jo nedarkytų kur ne kur likę bjaurūs azijatinės okupacijos randai – šiferis, silikatinės plytos, kolchozų liekanos – būtų dieviška. Truputį pavydžiu skaitydamas tapukario rašytojų ar valdininkų atsiminimus apie poilsį Lietuvos kaime ar dvareliuose – jie turėjo dar tą neranduotą visumą – kai užsukę į kokį dvarelį rasdavo biblioteką, paveikslus ant sienų, pasiirstę kokiam ežere užsukdavo pas ūkininką į sodą..

  9. 1.pamenu plaukeme baidaremis ula – buvo pirmas kartas ir pats geriausias – nepakartojamas… Iki siol prisimenu ta plaukima kaip sapna
    2. Kalbant apie svaru vandeni – jis siais laikais igauna nauja prasme. Pvz viena karta Lazdiju rajone stabtelejau prie grazios sodybos paprasyti atsigerti – is gilaus sulinio diedas istrauke viedra vandens. Tai buvo pats skaniausias mano gertas vanduo per visa mano gyvenima. Ka norejau pasakyti – kada paskutini karta gerete vandens is saltinio ? O juk zmones anksciau tik is suliniu ir saltiniu gerdavo, vanduo buvo svarus ir neuzterstas – o dabar, visi pavirsiniai ir net gilumiaii vandenys uztersti – reikalauja papildomo valymo pries naudojant …

  10. Smile

    Senstam ar ką, atsiranda noras basomis po rasą pabraidžioti? Ne tik centrinėmis aveniu’ėmis mėgautis
    O šiaip gera skaityti tokius įspūdžius. Beje pritariu minčiai, kad būtų dar geriau, jei didžioji “kaimo sodybų” savininkų dalis atsipeikėtų ir suprastų, kad jų jėga yra ne būti skyle pusšimčiui girtų vestuvininkų, kraupinančių aplinkinius gyventojus, o būtent galimybė parduoti miestiečiui tylą, samanotą rąstą paguldytą prie nupilkusios saulės įšildyto kluono sienos ir šulinį su cypčiojančia rankena, kai trauki šaltą kaip ledas aplankstytą skardinį kibirą į viršų. Arba tokį skambantį upeliuką, iki kurio gali nueiti basomis nepersirėždamas pado į butelio šukę arba seno šaldytuvo skardą.

  11. Dumbu liumbu

    Esam plauke baidare Ūla rugsėjo mėnesį, darbo dieną – gėris dideliausias, nei vieno žmogaus, šilta,į upę krito beržų lapai,ant kranto dygo grybai, tylu ir ramu… tai ne vasara, kuomet Ūloje knibžda baidarininkų spiečius. O dar pasidalinsiu nuomone apie čia paminėtą Labanoro restoraną – kartais užsukame ten, kai nesinori patiems gaminti (būnam sodyboje netoliese). Tai vat kavos gausit, ir paskaitysit gražius patiekalų aprašymus – bet maistas ten laaaaabai prastas ir , atsižvelgiant į kokybę, tikrai brangus. Kiekvienais metais išbandau ir vis nusiviliu. Dažnai viskas sukepta, suvirta, antroj vasaros pusej net bulviu svieziu virtu negausit, nekalbant jau apie bulvių košę, tik virtos apkeptos ir baisiai pridruskintos-pripipirintos (įtariu,pernykščio derliaus). O aplinka gana graži, personalas malonus. Išvada – geriau negu nieko…

  12. jei jau apie sodybas Aukstaitijoje: http://www.facebook.com/pages/Sraig%C4%97s-Namai/131488463532205
    puiki vieta be jokiu “trinkeliu” ir vestuvininku. senoves ir autentikos nulis, bet siaip pasaka: 3 vienisi namukai ir pirtele miske ant ezero kranto. visiskas miskas, visiska ramybe. jei kam autentinka ir senienos nebutini atributai – pabandykit.

    • Pabandysiu, nes Aukštaitija yra sekanti mano sąraše.

  13. Viktoras

    Va tai ačiū Andriau už šitą protokolą! Lauksiu sekančio apie Aukštaitiją. Lietuvą pradėjau sapnuoti praėjus pusantrų metų nuo išvažiavimo. Ir ne kokį ‘ekonomiškai išvystytą’ regioną, ne Vilnių, Kauną ar ‘gimtąją’ Klaipėda, net ne pajūrį, bet tokius vaizdus kaip tavo fotografijose ir tekste. Lietuviškos kalvos, pušys, skaidrūs upeliai. Tiesa Readingo apylinkėse irgi yra skaidrių upių, upelių ir kitokių gamtos grožybių. Kaime gali užeiti į kelių šimtų metų smuklę obuolių sidro atsigerti su morku pyragu upeliuko pašonėje. Ta istorijos dalis, kuri Lietuvoje buvo sunaikinta,čia Anglijoje dar vis laikosi. Bet va tas skaidrus upelis ir žolytė fotografijose iš Lietuvos, Merkys – jie kažkaip lietuviškai vingiuoja, lietuviškai skaidrūs yra. Nežinanu, kažkoks patern’as (hmm, nerandu tinkamo lietuviško žodžio) yra kur kažką, kažkokią programą, sąmonės gelmėse paleidžia. Tiesiog toks geras jausmas apima. Bet kažkaip baisu, kad kai sekantį kartą būsiu Lietuvoje to ‘paternso’ bus jau mažiau likę. O dar po kiek laiko, grižęs visai rimtai bijau rasti Lietuvą visą trinkelėmis išklotą, išasfaltuotą ir apšviestą…

  14. Pirmoje nuotraukoje matau skardį esanti netoli Kriokšlio kaimo.
    Bet noriu pasakyti, kad Ūla nėra jau tokia šalta upė, teko bandyti Gauja (Šalčininkų rajoje), ten ir vasarą minusinė temperatūra :)

  15. musė

    Oj oj kaip juokinga….:D
    “O kitą dieną sugalvojom, kad pavalgysim pusryčius kur nors out, ne namie, ir tai buvo neprotinga mintis. Esmė yra ta, kad Dzūkijos nacionalinis parkas, ir šiaip visa Dzūkija, yra miškai ir smėlis ir nieko daugiau”
    O ka, autoriau, važiuodamas ilsėtis į PAPRASTĄ vietą tikiesi rasti “makdonaldą” vidury girios?:) Jeigu jau sumanei pagyventi PAPRASTAI, tai malonėk daryti tai iki galo.. Nėra nieko elementaresnio – užėjai į bet kurią triobą ir sakai “Padėk Dzieve, gal turite parduot du litrus pieno ir sterblikę bulbų?” Tai dar ir cibulį žmogelis iš visos širdies padovanos! Išbandyta šimtą kartų – puikiai veikia. Dar gražų pasakojimą apie senovę išgirsti.. Tada sumeti bulbes laužan ir nieko nėra gardžiau!:)

    Ir dar: “Dzūkijoje daugybė grikių laukų… Grikiai tik dabar pasidarė madingi ir geistini, kaip ekologiškas ir sveikas maistas, o visada anksčiau buvo beturčių pasirinkimas.”
    Visiška netiesa – nuo seno dzūkijoje grikių niekas neaugino, nes žemė nederlinga. Grikiams smėlis netinka, reikia daug tręšti. O su laiku ir žemė pasikeitė, nebėra tiek daug smėlio kaip anksčiau, daug kur juodžemio sluoksniu paviršius pasidengė. Dzūkai kaimuose grikius visada labai vertino ir turėdavo jų tik šventėms, bandoms kepti. Pirkdavo iš kitų kraštų. Paprastai buvo valgomi rugiai, žirniai. Ivairios košės, putros, blynai, iš jų, juoda duona. Net kviečių nelabai turėdavo baltiems kepiniams. O per karus ir grikinių bandų šventėms nebuvo, įmaišydavo bulvių į kvietinę tešlą, kad būtų gardžiau…

    • “Lietuvoje auginamas sausuose smėlio dirvožemiuose, laukuose. Kartais kaip piktžolė pasitaiko pakelėse, dykvietėse, ant geležinkelio pylimų. Auginamas rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje, kitur retas. Augaliniai archeologiniai radiniai rodo, kad Lietuvoje grikių kultūra labiau paplito apie XII-XIIIa.”

      Taip, atsakant į klausimą, ne prieš būčiau rasti prie kelio burgerinę arba bent Statoilą, o geriausia kokį dinerį, kaip Amerikoje. McDonald’s labai tiktų. Tikiuosi, praeis penkeri ar 10 metų, ir šis klausimas bus išspręstas. Kad galima būtų ryte švariame restorane dideliais langais valgyti kiaušinienę ir gerti karštos kavos.

      Tamstos siūlomas būdas yra man nepriimtinas, nes aš nesu linkęs gyventi bendruomeninio gyvenimo: man geriausia taip, kaip man patinka.

      • musė

        Piktžolė – tai totorinis grikis. Jis nevalgomas. O valgomųjų tikrai nelabai kas seniau dzūkijoje augindavo, bent mano seneliai ir proseneliai to neatsiminė…
        Siaubas.. einu visų įmanomų dievų, šventųjų ar dar kieno nors prašyti ir laikyti kumščius, kad Lietuvoj nei po 10, nei po 20 metų, nei kada nors vėliau netaptu taip šlykštu kaip Amerikoje ir kitose baisiose vartotojiškose tuščiose “kultūrose”, kur “galima būtų ryte švariame” taukais atsiduodančiame “restorane valgyti kiaušinienę” vidury miško…:(

        • Normalūs žmonės puikiai atsisijoja nuo debilų pagal pirminį požymį: debilams yra šlykšti Amerika.

      • musė

        chaa chaaaaa!!!:D Kaip graudžiai juokinga… Ne, jiems reikia “mako” Lietuvos giriose!

      • Man reikia, ir manau, kad nieko jis nesugadintų.

Leave a Reply

*