Daugiakalbystė, vakcina nuo provincialumo

Štai tokiais baubais yra populiaru beigi linksma gąsdinti lengvatikius.

Pranešimas, skaitytas Lietuvių kalbos institute, 2011 m. rugsėjo 23 d., Kalbos ambasadoriaus apdovanojimuose

Manęs paprašė pakalbėti šia tema, ir aš negalėjau ir nenorėjau atsisakyti.

Ko gero, nėra temos, kuri man būtų artimesnė. Daugiakalbystė, kalbų gausa, kultūrų maišymasis man yra ne šiaip spalvingas priedas prie normalios tėkmės, ne vien gyvenimo prieskonis. Tai būtina stiprybė ir keliantis vėjas po sparnais.

Dar daugiau – tai vakcina nuo provincialumo. Taip aš ir pavadinau savo pranešimą.

Ekonominiai daugiakalbystės privalumai yra tokie akivaizdūs, kad net gėda apie juos kalbėti ir kažką įtikinėti. Čia būtų lygiai tas pats, kas įtikinėti, kad sutvarkytas ir asfaltuotas kelias turi ekonominių privalumų prieš duobėtą žvyrkelį.

Tas pats, kas laužtis į atviras duris ir sakyti, kad mokytis rašto, pažinti raides, mokėti skaityti ir rašyti yra geriau, nei būti beraščiu.

Aš šiandien noriu pakalbėti ne apie tiesioginę ekonominę naudą, kurią duoda kalbų mokėjimas. Dar viena kalba yra dar vienas įgūdis, dar vienas įrankis profesiniame arsenale. Tai paprasta. To nereikia įrodinėti.

Sudėtingesnis, ir man įdomesnis, yra daugiakalbystės vaidmuo protų šviesėjime. Padarykite eksperimentą. Mintyse permeskite akimis jums žinomus politikus, ir suskirstykite juos į dvi grupes: tokius, kuriuos jūs asmeniškai laikote gana šviesiais, atviro mąstymo žmonėmis, ir tuos, kuriuos laikote siaurakakčiais, komiškomis figūromis, politikos klounais. Dabar pabandykite pasidomėti tuo, koks yra skirtingų kalbų mokėjimo vidurkis kiekvienoje iš dviejų grupių.

Aš jums beveik galiu pažadėti, kad rasite tiesinę priklausomybę tarp tokio sunkiai apibrėžiamo, labai subjektyviai nustatomo (arba, kaip aš sakyčiau savo straipsniuose, diagnozuojamo) dalyko, kaip provincialus, tamsuoliškas ribotumas, ir tarp kalbų mokėjimo.

Politikus paminėjau ne todėl, kad aš jų labai nemėgčiau. Tiesiog jie – vieši žmonės, ir jų savybės ir sugebėjimai – kaip ant delno mums visiems. Vieši žmonės kartais yra daug ką linkę slėpti – nekalba atvirai apie vaikus, apie žmonas, apie hobius, apie namus, apie vaikystę – tačiau svetimų kalbų žinojimo, rodos, niekas niekada nesigėdina.

Ir vis dėlto mes, lietuviai, esame natūraliai nepatiklūs svetimoms kalboms.

Lietuvių liaudies išmintis – o ji, kaip ir kiekvienos tautos išmintis, toli gražu ne visada išmintinga ar šviesi – yra kitų kalbų atžvilgiu labai skeptiška. Paniekinamas kalbėjimas apie kitas tautas dažnai laikomas normaliu elgesiu ir net stiprios tapatybės pasireiškimu. Tai dar būna įvyniota į pareiškimus su filosofijos prieskoniu – „būti savimi“. Nebūti savimi neįmanoma. Kiekvienas mūsų yra toks, koks yra – su visais apsimetimais, pretenzijomis, vaizdavimais ir bandymais pateikti save patraukliau.

Aš jau esu ne vieną kalbėjęs apie patarles, tokias kaip „tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“ – kurios rodo akivaizdų susipainiojimą tarp tokių paprastų sąvokų, kaip šviesa ir tamsa, šviesesnis – tamsesnis, ir aiškiai propaguoja ne konstruktyvų, o emocijomis paremtą vertinimą, kur savas dalykas yra geresnis ir geistinas vien todėl, kad jis – savas.

Gyvenime mes visi – ir aš, ir jūs, ir visi kiti – dažnai vertiname dalykus būtent taip, tačiau savumo išaukštinimas, nežiūrint objektyvių kriterijų ir vertinimo, yra greičiau yda ir silpnybė. Didžiuotis čia nėra kuo.

Tai luošos, nebrandžios, gentinės bendruomenės požymis, kur genties arba giminės arba šeimos arba kiemo arba kaimo priklausomybė yra pasirenkama kaip natūrali narystė gynybos klube – nes kitokiems suskirstymams nėra jokių prielaidų.

Giriesi ir didžiuojiesi tuo, kad esi lietuvis, lenkas ar rusas tuomet, kai daugiau pasigirti ar pasididžiuoti neturi kuo.

Kalbėdamas apie liaudies išmintį, prisiminsiu vieną posakį, kuris dažniausiai yra priskiriamas Jonui Jablonskiui. Pagal tai, kaip įvairiai pateikiama ši citata, galima abejoti dėl šaltinio ir svarstyti, ar nebus čia taip, kaip su neva antikos romėnų posakiu, girdi, sveikame kūne – sveika siela, kai iš tiesų poetas Juvenalijus sakė visiškai atvirkščiai – gerai būtų, kad sveikame kūne būtų sveika siela. Akivaizdu, kad iškraipyti šaltinius buvo sugebama ir prieš šimtmečius, ir prieš tūkstantmečius.

Posakis, priskiriamas Jonui Jablonskiui, yra šis: „Nedidelė garbė svetimom kalbom kalbėti, didelė gėda savos nemokėti“. Šią frazę dešimtmečiais Lietuvoje tampo visi tie, kas svetimų kalbų mokėjime įžvelgia pavojų tapatybei, arba mažų mažiausiai rizikos faktorių, ir posakis imtas tapatinti su liaudies išmintimi.

Pradėkim nuo pabaigos. Pradėkim nuo to, kad šis teiginys visiškai absurdiškas. „Savos nemokėti“ – jūs pažįstate ką nors, kas nemoka savos kalbos? Aš žinau žmones, kurie taip sako apie save – lietuvių kalba man yra gimtoji, bet aš jos visai nemoku – bet tai yra gryniausios prabos nusišnekėjimas.

Tie žmonės gali nemokėti tarti, kirčiuoti arba derinti linksnių pagal kitų nustatytas taisykles, tačiau tai, kaip jie kalba, ir yra jų kalba.

Aš negaliu nemokėti savo kalbos, nes jei aš turiu savo kalbą, reiškia, aš ją jau moku. Savo kalbą moka kiekvienas, kurio kalbos padargai pakankamai išsivystę, kad galėtų tarti kitiems suprantamus žodžius.

„Savo kalbos nemokėti“ – toks pat absurdas, kaip sakyti, kad štai tas žmogus neturi savo akių spalvos arba neturi savo ūgio. Kokią nors akių spalvą ir kokį nors ūgį turi visi. Taip pat kiekvienas turi ir savo kalbą.

Didelė gėda savos nemokėti“ – ta antroji posakio dalis, kaip matome, čia buvo skirta tik tam, kad pabrėžtų pirmąją.

O pirmoji yra „nedidelė garbė svetimom kalbom kalbėti“ – tai yra smulkmeniškas, nykus, apgailėtinas nemokšos pasididžiavimas prieš tą, kuris moka ir sugeba daugiau. Nemokša ir tamsuolis savo smegenų užuomazgomis suvokia, kad žino ir sugeba mažai, ir jam nuo to nesmagu, todėl, kaip bukiausias vaikas klasėje, daužantis akiniuotą moksliuką, jis išsivemia ant daugiau suprantančio. „Tai kas, kad tu moki kitas kalbas. Nieko čia tokio. Nieko čia gero.“

Amerikiečių komikas Chris Rock, kone drąsiausiai sudirbinėjantis savo odos spalvos amerikiečius – juodaodžius – kalbėjo, kad yra du tipai žmonių su juoda oda: juodi žmonės ir juočkiai.

Ir juočkiai, sakė jis, mėgsta nieko nežinoti. „Ką, tu protingas? Ką, tu daug išmanai? O duok aš tavęs paklausiu – o į snukį man galėtum duoti?

Lemme aks you dis. Lemme aks you dis. Can you kick MY ass?

Užsienio kalbų nemokėjimą kaip vertybę propaguoja ne tie, kas labai gerai sugeba reikšti mintis ir įtaigiai kalbėti savo kalba. Šie žmonės dažniausiai yra daugiakalbiai. Kitų kalbų bijo tie žmonės, kuriems mokantis kitą kalbą nuolatos primena apie jų pačių trūkumus ir silpnumą.

Ir tada pučiamas kenksmingiausias ir tamsiausias iš visų mitų: apie tai, kad kitų kalbų įtaka yra grėsmė originaliai, grynai tapatybei, ir todėl kitų kalbų reikia saugotis.

Tai tamsybės manifestas, bailaus pirmykščio urvinio instinkto išraiška. Tai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir nevisavertiškumo komplekso. Lygiai taip pat primityvūs ir isteriški islamo interpretuotojai apvynioja savo moteris skudurais, kad kiti vyrai jų nematytų, neleidžia joms vienoms vairuoti automobilio, kad kur nors nenuvažiuotų, ir draudžia moterims viešumoje pasirodyti be skarų, nes plaukai tuose kraštuose yra didžiausia grožio ir moteriškumo žymė.

„Mūsų vyrai bijo, kad pamačius moteris be skarų jiems kils nešvarių minčių, todėl jos visos apmuturiuotos“, man aiškino iraniečiai. Aš jų klausiau – tai jūsų vyrai prigimtinai taip bijo patys savęs, kad jiems reikia uždangstyti aplinką, kaip papūgėlėms narvelyje? Jie atsidusdavo ir sakydavo, deja, taip: šiaipjau Dievo mums yra duotas protas, ir mes turėtume juo pasitikėti, kad atskirtume, kas mums yra tinkama, o kas ne – bet mes skuduru daugiau pasitikime, negu protu.

Baimė dėl kitų kalbų ir jų įtakos yra tolygi primityvių, nesubrendusių religinių bendruomenių baimei  dėl kito tikėjimo pavojaus.

Būtent dėl tos baimės, dėl netikrumo, dėl nepasitikėjimo savo tiesa kitatikiai buvo nukryžiuojami, deginami ir užmušami akmenimis – nes kažkas taip drebėjo dėl savo tikėjimo, kad jam vaidenosi to tikėjimo griuvimas nuo menkiausios išorinės įtakos.

Kaip reikia negerbti ir nevertinti savo tikėjimo ir tikinčiųjų, kad įsivaizduotum, jog bet kuri kita religija bus patrauklesnė, mielesnė ir geresnė – ir nurungs tavąją? Kaip reikia prastai galvoti apie savo žmoną ir apie save, kaip jos vyrą, kad turėtum ją slėpti nuo žmonių ir vesti į lauką tik apmuturiuotą skudurais ir apkabinėta apynasriais, kad ko nors nesuviliotų, pati nesusiviliotų ir nepabėgtų?

Ir kaip reikia blogai galvoti apie savo pačių kalbą, kad įsivaizduotum, jog bet kokia svetima įtaka ją sugadins, užterš ir išniekins?

Lietuvių kalbos grynumas yra mitas. Ta kalba, kuria mes šnekame šiandien, kuria aš skaitau šį pranešimą, yra sudėtingas ir gražus piešinys iš daugybės pėdsakų, kuriuos paliko visi, su kuo bendravo žmonės, gyvenantys Lietuvoje. Aš dabar kalbu Lietuvių kalbos institute, kur dirbantys žmonės šimtą kartų geriau galėtų papasakoti apie tai, kaip mūsų dabartinė šnekamoji kalba, su regioninėmis ir socialinėmis atmainomis, tarmėmis ir profesiniais žargonais, skirtingų amžiaus grupių skirtinga leksika yra sudaryta iš daugelio šaltinių ir kitų kalbų.

Iš skirtingų įtakų, tautų ir žmonių sulydytas ir pats Vilnius, kuriame mes dabar esame. Karaimų kibinai ir rusų cerkvės, taip pat kaip ir itališkais vardais pavadintos picerijos ir vokiško pavadinimo sporto arena sostinėje, yra dalis mūsų dabartinės Lietuvos.

Lietuvių kalba darosi tik stipresnė, jei yra marga kaip restoranų ir valgyklų galerija kokiame nors prekybos centre. Užsienietiški žodžiai – arba tie žodžiai, kuriuos mes šiandien vadiname užsienietiškais – yra ne taršalai, bet tikrasis kalbos turinys ir jos arsenalas, juo labiau, kad po kelių dešimtmečių niekas apie juos nebegalvos, kaip apie užsienietiškus. Mūsų kalba sugers ir pritaikys sau, ko reikia ta kalba šnekantiems žmonėms – būtent žmonėms, eiliniams kalbos vartotojams, vadinamiems „kalbos nešėjams“ – o ne tiems, kas galvoja, kad geriau už mane žino, kaip man yra geriau bendrauti su aplinkiniais.

Nes alternatyvos kalbos vystymuisi nėra – yra įmanomi tik brangūs, pikti ir galų gale beviltiški bandymai konservuoti čia ir dabar esančią padėtį.

Fiksuoti tai, kas yra dabar, yra ir įdomu, ir naudinga – nes paskui bus su kuo palyginti. Būtent fiksuoti ir aprašyti.

Ir tada palikti ramybėje.

Nes fiksuoti ir reikalauti, kad taip ir liktų, yra taip pat kvaila, kaip nufotografavus itin vykusį šeimos paveikslą, ne tik pasikabinti jį ant sienos, bet ir reikalauti, kad visi namiškiai taip ir liktų ant sofos, besišypsantys ir pasipuošę tais pačiais drabužiais, nes gaila prarasti tokią grožybę ir reikia ją išsaugoti.

Šiandien čia bus apdovanotas kalbų ambasadorius, ir aš esu tikras, kad tai bus žmogus, vertas to vardo.

Jei čia būtų teikiamas viso gyvenimo pasiekimų prizas – lifetime achievement award – kokį įteikia Amerikos kino akademijos kasmetinėje ceremonijoje, tai jį tikrai turėtų gauti štai šis renginio vedėjas, Algis Ramanauskas, ir taip sakau ne tik todėl, ir visai ne todėl, kad Algis yra geras mano draugas ir bendramintis.

Nuo Radioshow personažų prieš du dešimtmečius – Broniaus ir Zbygniewo, iki dabartinių pseuduolatvių televydenijuos zurnalystų ir jų pribautkų apie pagados bespredielus ir liėtuvos svinyną, nuo priegaides pabrėžiančių, galūnes kruopščiai kirčiuojančių ir kirčiuotus skiemenis tęsiančių kalbakrušių iki slaviška puskalbe šnekančių neaiškios ceritorinės priklausomybės telebačenijos peredačų reporciorų – Algio rankomis sukurtas personažų zoologijos sodas išmokė džiaugtis kalbų tarpusavio bendravimu ir įtakomis. Todėl savo pranešimą panaudoju ir tam, kad už visą tai pasakyčiau Algiui ačiū.

Man, galvojančiam, kad lietuvių kalba nuo svetimų įtakų darosi tik stipresnė ir įtakingesnė, šiandien čia kalbėti buvo didelė garbė ir privilegija.

Aš noriu, kad kada nors tas abejotinos vertės pasigyrimas apie Europos centrą – faktą, kuris vargu ar kam įdomus, išskyrus mus pačius – arba apie lietuvių kalbą, artimiausią sanskritui (nes kas iš to – argi sanskritas kažkoks stebuklingas ir dievų pateptas? Estų kalba yra artimiausia suomių kalbai, ar dabar jiems tuo girtis?) – kad šie sunkiai suprantami provincialūs pasigyrimai bus pakeisti kuo nors kitu.

Aš tikiu, kad taip ir bus. Kaip sakė Martinas Liuteris Kingas, aš turiu svajonę.

Pavyzdžiui, galbūt mes po dešimtmečio galėsime pasakyti, kad Lietuva yra daugiausiai užsienio kalbų mokanti ir drąsiausiai kalbų jūroje nardanti šalis. Jūsų manote, tai neįmanoma? Prieš dvidešimt metų niekas nebūtų patikėjęs, kad Lietuva turės greičiausią pasaulyje interneto ryšį.

Todėl linkiu visiems neįsivaizduojamai didelių svajonių išsipildymo.

12 Comments

  1. Ten tos sudirbinėjamos patarlės gal turi ir kitą prasmę, kurios neverta sudirbinėti: tai istorija, šaknys supratimas kas esi kodėl kalba ta tokia arba tai buvo savotiški politiniai šūkiai, kad lenkus pavyt :)

    Kita vertus viziją (lietuviai mokantys daugiausiai užsienio kalbų) užskaitau :)

  2. Jolita

    Gerb. Andriau,
    Vakar Kalbos Ambasadoriaus apdovanojimuose pirmą kartą pamačiau ir išgirdau Jus “gyvą”. Esu sužavėta. Esate visai ne tas internetinės žiniasklaidos juokdarys su šalia prikabinta baisia nuotrauka. Šią vasarą man teko laimė Kražiuose pamatyti ir paklausyti “gyvo” V.Radžvilo. Lygindama šitas dvi laimes: Jūsų ir prof. Radžvilo paskaitas, norėčiau pasakyti: viešai skaitydamas, kalbėkite lėčiau. Vakar karšligiškai skubėjote išdėstyti savo mintis, nepalikdamas klausytojui laiko jas deramai suvokti.
    Dėkoju už suteiktą malonumą,
    Dalyvė

  3. Virginia

    Geras straipsnis ir sviesus mastymas,,,tik ar imanoma pakeisti tamsuoliu mastyma?,,,labai abejoju,,, Pasinaudodama sia proga, sakau didziuli ACIU Uzkalniui uz jo dvi knygas, kurias gavau dovanu nuo savo dukrytes. Ji zinojo, jog man bus idomu skaityti, nes 10 metu gyvenu UK,,,o autoriaus asmeniskai man irasyti palinkejimai suteike knygoms ypatinga verte.

  4. Man užkliuvo ta tiesinė priklausomybė. Rasime tiesinę priklausomybę. Bet priežasties pasėkmės ryšio neišspręsime. Tik koreliaciją tarp šių dviejų dalykų. T.y. ar kalbų mokymasis sukelia tą “šviesumą” ar “šviesumas” sukelia kalbų mokymąsi.

  5. Pingback: Mokykla po 10 metų. - Austėjos blogas

  6. nuomonė

    Prancūzijoje gyvena daug įvairių tautinių mažumų kilmės gyventojų-arabų,somaliečių.italų,ispanų,lenkų,vokiečių,flamandų,bretonų,katalonų,portugalų ir t.t. ,tačiau visose valstybinėse mokyklose mokoma tik valstybine prancūzų kalba,valstybinėse įstaigose vartojama tik valstybinė prancūzų kalba,oficialūs užrašai, (išimtis daroma tik su folkloru sisujusiais užrašais ir tik vietinėmis tamėmis,bet ne kitų valstybių valstybinėmis kalbomis-elzasiečių,bet ne literatūrine vokiečių,korsikiečių,bet ne literatūrine italų ,vakarų flamandų,bet ne literatūrine olandų ir t.t.) oficialus susirašinėjimas-tik valstybine prancūzų kalba. Už oficialų nevalstybinių kalbų vartojimą baudžiama 500000 eurų bauda bei 20000 eurų bauda papildomai už kiekvieną valstybinės kalbos įstatymo (loi Toubon) pažeidimo dieną.Įdomu,ar laikytumėte Prancūziją provincialia?

  7. Pingback: Europos kalbų lobynas: „Cherchez des sociétés d’affaires“ « Language Rich Europe

  8. Vaidas

    klaidelė – „Aš jau esu ne vieną kalbėjęs“

  9. Skirmante

    Puiki ir užkalniškai kategoriška kalba apie kalbą. Ir labai drąsi, nes juk vyko liūto guolyje, kiek suprantu, tų kalbos grynumo sergėtojų būstinėj?

  10. Dovile

    Esu eiline emigrante sildanti savo uzpakali UK,nemaciau pasaulio ir visas mano ismanymas apie kitas salis prasideda ir baigiasi tomis,kurios pakeliui i UK,bet net mano ,,kelioniniu trupineliu” absoliuciai pakanka,kad suprasciau,jog kalbu mokejimas yra GERIS didziosiomis raidemis. Skaitau komentara apie Prancuzijos ,,ale” tautiskuma juokiuosi ir dziaugiuosi,kad ne visos salys tokios bukos. Teko pabuvoti Prancuzijoje su nebeveikiancia navigacija ir patikekite vienas malonumas sukti ratu ratus aplink ir bandyti su kuo nors susikalbeti angliskai,aisku bergzdziai. Ivairiausiu socialiniu sluoksniu ir amziaus zmones kvarksejo prancuziskai,piese piesinelius ore ir ant popieriaus,bet taip ir likome vienas kitu nesuprate,bet jie patriotai,jie ,,tautiski” valio ! kazkodel ploti katuciu uz ju tautiskuma tada man visai nesinorejo. nebent verkti,kad tokia grazi ir berods apsisvietusi salis nesugeba islementi elementariausiu,vienos populiariausios pasaulio kalbos zodziu,kai net musu Lietuveles kaimuose antrokeliai isdidziai saukia ,,do you speak in English ” Kita isganinga salis dievinanti savo kalba Lenkija,negana to,kad Lenkijoje niekaip negalejau patekti i paprasciausia wc,nes lenkai nors ir suprato mane,bet isdidziai atsakinejo tik lenkiskai ir juokesi,matyt jiems smagus trypciojancios merginos sokis(o galbut jie tikejosi,kad sitaip extremaliai per desimt min as tiesiog priverstinai busiu ismokyta kalbeti lenkiskai),tai dar ir UK jie visada visada tave kalbins savo kalba. Karta tiesiog truko kantrybe,kai eiline lenkaite darbe ,Anglijos fabriko vidury, paprase kalbeti su ja lenkiskai,mat jai taip patogiau.Kodel jie po velniu galvoja,kad as neturedama draugo ar draugu is Lenkijos,niekada ten negyvenusi,neatostogavusi ir nesiruosianti to daryti turiu moketi ju kalba,kodel jie isivaizduoja,kad ju kalba yra pati nuostabiausia ir privaloma visame pasaulyje,netgi iki tokio lygio,kad su paciais angliokais nebendraujama angliskai. Esu vos dvidesimties,moku lietuviskai,rusiskai,latviskai,angliskai ir taip svajoju dar ir apie ta pacia lenku kalba. Tegu ir nemoku tu kalbu tobulai,bet as galiu susikalbeti. Galiu juokauti darbe su jamaikieciu,gerti kava su latvemis,bartis ir deretis su kurdais ar kinieciais,selti klube su portugalu didzejais,ar isgirsti patarimu kaip issirinkti gera vyna is italo. Tad keliu rankas i dangu ir meldziuos,kad butu kuo maziau tokiu saliu kaip Lenkija ar Prancuzija kur bendrauti ir suprasti kitataucius yra blogis. Nes kaip kazkoks protingas zmogelis sake ,, Moki zodi-zinai kelia”. Ir ne tik ;)

  11. Julius

    Na, Jablonskio nekritikuočiau – tuo laikotarpiu, kai jis gyveno, su lietuvių kalba žymiai prastesni reikalai buvo, nei dabar, ir pats autorius juk žino, kokią politiką carinė Rusija vykdė. Bet šiaip straipsnis liuks. Kaip kad rašo V. Jankauskas (mindgasmic.com), išmokdamas svetimą kalbą, perimi dalelę tos tautos mąstysenos, charakterio. Tokiu būdu ir gydomas “provincialumas”.

Leave a Reply

*