Lenkų klausimas: mano atsakymas, ką daryti toliau

Čiurlionis lietuviškai nekalbėjo ir apskritai visai ne taip savo pavardę rašė

“Lietuvos rytas”, 2011 09 28

Ne vieną kartą man skambino iš ministerijų ir kitų aukštų valstybės įstaigų ir klausė: Užkalni, sakyk, kaip išspręsti visą tą problemą su Lenkija? Tu viską žinai, patark, čia klausimas ne pats lengviausias, be tavęs neišspręsime.

Rimtai kalbant (o mano skiltyje visuomet rašau rimtai, tik skaitytojai kartais supranta kitaip ir juokiasi), man regis, mes čia pernelyg sureikšminame principo dalykus ten, kur nereikia. Visi draskymaisi dėl pavardžių rašymo, dėl nelietuviškų raidžių, dėl gatvių pavadinimų, dėl užrašų autobusuose ir dėl mokyklų neduoda jokios naudos, o žalos – per akis.

Čia kaip plaktuku sau per pirštus daužytis „iš principo“ – ir nemalonu, ir skauda, ir kraujosrūvos lieka, bet vistiek kaukšt kaukšt, nes čia mums taip priklauso pagal principus, savigarbą ir istoriją (na, mes tiesiog taip suprantame tuos principus ir savigarbą).

Jei dar skaitote (nes ne kiekvienas pasieks šio straipsnio pabaigą), tai aš paaiškinsiu, kodėl taip yra.

Mums su Lenkija ir lenkais pyktis visiškai neapsimoka, nereikia ir nepriklauso. Tai visiškai ne tas pats, kaip mūsų nepriklausomybė nuo Sovietų Sąjungos prieš du dešimtmečius. Gatvės lentelė arba raidė su kabliuku ar paukščiuku pase – ne trispalvė Gedimino pilies bokšte ir ne sausio 13-osios įvykių interpretavimas.

Skirtingoms šalims yra taikomi skirtingi standartai, nes jos ir elgiasi skirtingai, ir jų praeitis yra skirtinga.

Su Kremliumi kalbėtis griežtai ir demonstruoti, kad mes – tai ne jų kiemas, buvo (ir yra) prasminga, protinga ir vienintelis logiškai priimtinas variantas. Nes Maskvoje (o ir kitur Rusijoje) draugiškų žodžių nesupranta ir priima tik kaip nusižeminimą ir pakvietimą lipti ant galvos. Mūsų bendra istorija su Rusija mums nieko gero nenešė. Su Rusija mes niekada nebuvome lygiaverčiai partneriai – tik daugiau ar mažiau terorizuojami jaunesnieji broliai.

Su Lenkija yra visiškai kitaip. Mes ir lenkai kalbame labai skirtingomis kalbomis, mūsų kultūros šiek tiek skirtingos (bet nelabai skirtingos, nors kai kam ir atrodo, kad mes, lietuviai, esame pranašesnių vertybių atstovai), bet genetiškai mes esame tie patys žmonės, tik kažkuriame gyvenimo etape vieni nuėję kalbėti viena kalba, kiti – kita. Man atrodo, kad dzūkas nuo žemaičio šiaipjau skiriasi labiau, nei vidutinis statistinis lietuvis nuo vidutinio lenko. Po velnių, mūsų ir lenkų net pavardės abipusiai pritaikomos – tų pačių šaknų skirtingas fonetinis pašnypštimas.

Kadangi laikas viską išgrynina, mes šiandien ramiai kalbame apie M.K.Čiurlionį kaip apie savą ir kaip apie lietuvį, nors žinome, kad lietuviškai jis nekalbėjo. Jei kompozitorius ir dailininkas gyventų šiandien, turbūt jį daugelis vadintų „šūdlenkiu“ ir prie kiekvienos progos su panieka primintų, kad jo vardas ir pavardė yra Mikołaj Konstanty Czurlanis.

Tai, kad Lietuva ir Lenkija šiandien turi skirtingas valstybines kalbas ir kelias skirtingas raides, yra gyvenimo faktas ir šių dienų realija. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip yra ir bus, kol per kelis šimtmečius vėl nepasikeis (jei manote, kad nepasikeis – prisiminkite, kiek žmonių Vilniuje prieš šimtą ar tris šimtus metų kalbėjo ir rašė lietuviškai).

Skirtingumo tarp Lenkijos ir Lietuvos pabrėžimas mums neduoda visiškai jokių privalumų, nepatvirtina ir nesustiprina mūsų nepriklausomybės, neapsaugo mūsų tapatybės – ir konfrontacija su Lenkija dėl mokyklų arba dėl nosinių raidžių neparodo mūsų tvirto charakterio.

Dabar, šiam konfliktui įsiliepsnojus, apie mus niekas nepradėjo galvoti kaip apie nepaprastai kietus ir nenuolaidžius Pilėnų gynėjus (apie lenkus, beje, irgi, bet mes už jų veiksmus neatsakome, mes galime keisti tik savo elgesį). Apskritai, niekam neįrodysi, kad tai tautinės savigarbos reikalas ir kad dėl to verta gadintis santykius. Išorės stebėtojams ir lenkai, ir mes su savo juokingomis raidelių ir lentelių problemomis atrodome kaip nebrandūs vaikai, kaip komiškos valstybėlės, kurios burnoja viena ant kitos dėl pašto ženklų ar banknotų piešinių (kai viena jų savo popieriukuose pavaizduoja krioklį, kalną arba tiltą, esantį antrosios teritorijoje).

Jei norime įsivaizduoti, kaip mūsų pretenzijos atrodo kitiems, pabandykime patys pagalvoti, ar labai rimtai mums atrodo, pavyzdžiui, Graikijos nepasitenkinimas, kad buvusios Jugoslavijos valstybė šiandien vadinama Makedonijos vardu – nes Makedonija taip pat yra ir istorinė Graikijos sritis? Ar mes dėl to laikome Graikiją labiau principinga ir nusipelnančia pagarbos?

Dabar dėl tų mokyklų. Aš asmeniškai manau, kad lenkų ir rusų užsispyręs noras, kad jų vaikai kuo ilgiau galėtų mokytis savo kalba, yra netoliaregiškas ir visų pirma kenkiantis tiems patiems vaikams.

Tiek patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose su ispaniškai kalbančiais imigrantų vaikais, ir Didžiojoje Britanijoje – su tais, kieno tėvai atvykę iš Pakistano, Bangladešo ir Indijos ir kuriems buvo stengtasi padėti „puoselėti savo unikalią tapatybę“ ir mokytis ir bendrauti savo tėvų (o ne šalies) kalba baigdavosi geriausiu atveju atskiromis, geto tipo bendruomenėmis, o blogiausiu – riaušėmis gatvėse.

Tačiau visais atvejais specialių sąlygų kūrimas tautinei mažumai užtikrindavo tik blogesnes perspektyvas tos mažumos atstovams.

Kitaip tariant, jei norite, kad jūsų vaikai turėtų smarkiai apribotas galimybes mokslui ir karjerai ateityje – kuo ilgiau atskirkite juos nuo šalies, kurioje jie gyvena, ir kuo ilgiau marinuokite savo „tėvų kalbos ir kultūros“ sultyse (tai taip pat galioja ir lietuvių vaikams – tiek Lenkijoje, tiek Airijoje, tiek Anglijoje). Tada jie beveik garantuotai galės užaugę iki gyvenimo pabaigos dirbti pagalbinius ir nekvalifikuotus darbus, o vienintelė geriau apmokamo galimybė jiems bus tarnautojo pareigos kokiame nors valstybės išlaikomame imigrantų globos centre arba lygių galimybių sklaidos fonde.

Paprasčiau šnekant, gyvenant Lietuvoje reikėtų kuo anksčiau pradėti mokytis lietuviškai, tačiau jei jau yra toks užsispyrimas ir noras, kad būtų atvirkščiai, dėl to rietis visiškai neapsimoka.

Prievartinis gero dalyko siūlymas dėkingumo neuždirba – tai savo kailiu patyrė garsus Britanijos virėjas Jamie Oliveris, stengęsis asmeniniu pavyzdžiu ir pastangomis reformuoti mokyklų valgyklų maistą. Anglų tėvai, pripratę prie šaldyto ir taukuose gruzdinto valgio, ne tik nepadėkojo Oliveriui už jo garintas daržoves ir liesus padažus – jie pasipiktinę laukė eksperimento pabaigos, kad vaikučiai toliau galėtų šlamšti vištienos pakaitalo pirštelius ir gruzdintas bulvytes, užsigerdami „sulčių tipo“ gėrimais, nudažytais neono spalvomis.

Su bandymais daryti kaip geriau yra taip – pasiūlei, o jei vis tiek norit kaip jums norisi, prašom. Net jei tos mokyklos ir išlaikomos iš biudžeto – mokykitės kaip jums patinka, mes jus perspėjom, kad jums nuo to geriau nebus. Čia laisva šalis.

Tai štai tokia mano siūloma išeitis, kuri neilgai trukus turėtų būti svarstoma Vyriausybėje ir Seimo komitetuose. Arba galėtų būti svarstoma, jei kam nors pasirodytų įdomu. Išeitis yra mažiau sureikšminti savo principus ir nuoskaudas, labiau atsipalaiduoti ir žiūrėti rimtų grėsmių, nes man asmeniškai žymiai labiau baugu, kai buvusi Lietuvos premjere važiuoja į Maskvą ir pasirašinėja draugystės sutartis su V.Putino partija. Man nejauku, kai Lietuvos prezidentė pasirenka tokius žodžius, kad ją liaupsina Baltarusijos diktatūros ruporai. Čia yra tikrosios grėsmės.

O su Lenkija jokių problemų nėra – yra tik abiejų šalių išpūstos smulkios nuoskaudos, dabar neproporcingai temdančios akis ir protus. Kas turi pirmi ištiesti draugystės ranką ir parodyti kokį nors ženklą, kad antroji pusė irgi galėtų daryti nuolaidas ir išsaugotų orumą?

Žinau, kad tai sunkiai įgyvendinama, bet man regis, visada geriau pradėti nuo savęs, todėl galime tai padaryti ir mes. Karūna nuo galvos nenukris.

22 Comments

  1. vyr

    Interneto dvasios Jums pritaria :) Va ką gavau, norėdamas pasidalinti šiuo straipsniu facebook’e: http://imageshack.us/photo/my-images/31/wroblewski.jpg/

  2. ZmogusNegalintisUzsiciupti

    Dėl smulkmenų, sakyčiau, labai teisingai.

    Dėl rimtosios dalies – mokyklų. Ir mano galvoje viskas dėliojosi pagal surašytą scenarijų: žmonės užsidaro atskirose bendruomenėse, negali integruotis, turi socialinių problemų. Tik išvada mano buvo kitokia. Galiausiai turime užprogramuotą dalį socialiai remtinų žmonių, t.y. mums tai neapsimoka ekonomiškai (atrodo). Gal klystu?
    Vis dėlto, sprendimo dar kol kas nesumąsčiau. Ir atrodo, kad paprasto čia nesurasi.

  3. kažkaip keistai ramus tekstas – be tradicinių pipirų :) kaip ten bebūtų, pasirašyčiau po dėstoma idėja

  4. man patiko požiūris, kad mes perspėjome, o jei nenorite daryti karjieros ir toliau nesitobulinkit valstybine kalba.

  5. Simas

    Nu maladiec Andriau, va čia tai straipsnis – kaip drūtas dzūkiškas baravykas! Linkiu ir tikiuosi, kad tavo siūlymai pasieks adresatą.

  6. Petras

    100 procentu sutinku su autoriumi.

    Asmeniškai pažįstu šeimą, kurios vaikai mokėsi lenkiškoje mokykloje. Argumentas visada buvo tas pats – jie čia nepasiliks, įstos į universitetą Varšuvoje, baigs mokslus, gaus gerą darbą ir gyvens Lenkijoje, nes ten daugiau galimybių ir pan. Tačaiu atsitiko taip, kaip atsitiko – išvažiavo į Varšuvą ir neįstojo. Ne, su lenkų kalba viskas gerai, kitų dalykų neišlaikė, nes, pasirodo, Vilniaus rajono lenkiškos mokyklos mokymo lygis šiek tiek ne tas, palyginus su normalia mokykla pačioje Lenkijoje. Ir tai savaime suprantama, kaip kad daugelio lietuviškų mokyklų Lietuvos provincijoje lygis ne visada toks pat, kaip didžiuosiuose miestuose (nors, aišku, būna ir atvirkščiai). Toks jau tas gyvenimas, tokia švietimo sistema, pagaliau ir vaikai skirtingų gabumų ir mokytojai skirtingos kvalifikacijos etc.

    Taigi, kartais nereikia būti kvailai užsispyrusiam ar nepamatuotai principingam, o į situaciją žiūrėti pragmatiškai….

  7. Pingback: Ką daryti su tais lenkais? | Grumlino palėpė

  8. La femme

    Brandus, išsamus, protingas straipsnis. Net ne “užkalniškas” toks :) Pritariu labai, visas šis prolenkiškas reikalas taip išpūstas, kad rodos nebėra kitų problemų Lietuvoj. Verčiau kunigaikštiene Kazimira ir jos surusėjimu būtų susirūpinta…

  9. sigitas

    viskas teisinga.bet reikia suprasti.kad Lietuvos valdžia vykdytų Užkalnio siūlomą politiką, tai tuose lenkojazičiuose rajonuose dar labiau padidėtų atskirtis nuo didžiosios LR,ko ir siekia tipo lenkiški tipo politikai, o tiksliau choziainai.I ateitų momentas,kad koks tipo vedlys įteigtų šiems mulkiams idėja, kad reikia jungtis prie Bielarusijos.Ir ką tada?

    • Mano pavardę reikia su raide “ž” rašyti. Išimties tvarka pataisiau.

  10. no com

    Gaila, kad tai retas atvejis, kai lietuvis sveikai vertina situacija, žino valstybės praeitį, jaučia dabartį ir yra logiškas bei suprantamas eiliniam lenkų tautybės mokesčių mokėtojui. Ačiū už sveiką nuomonę.

  11. blogietis

    Situaciją galima apibūdinti terminu – “audra stiklinėje”. Jeigu pilietis nenori laikytis savo priesaikos duotos Valstybei/Tautai/Konstitucijai – nereikia jo versti būti piliečiu. Jei piliečio netenkina Konstitucijos straipsnis, kad valstybinė kalba yra lietuvių, jis turi teisę inicijuoti pataisą, kad ne tik lietuvių kalba yra valstybinė. Jei piliečio tėvai nenori kad Jų atžala laikytų valstybinės kalbos egzaminą, tegul nelaiko – per jėgą mielas nebūsi. Juk neverčiam Užusąlių sentikių tapti katalikais, litvakų melstis valstybine kalba, ar totorių vykdyti priesaiką pateikti 2 raitelių pulkus valstybės tarnybai (leibgvardija ar garbės rikiuotė, idėja visai nebloga parodyti mūsų valstybės daugiatautiškumą).
    Kas liečia pasus, Vilniaus krašto lenkai turi lenko kortą, kurią galima dalinai savivaldos lygmeniu pripažinti kaip ir asmenybės tapatybės dokumentą. Mokykloms skirti finansavimą pagal mokinio krepšelį faktiniam mokiniui, t.y. 1,2 mokinio krepšelio (pagal įstatymą), o ne 3,5 – 4,5 krepšelio (2006 m. duomenys).
    Kažkaip į sarkazmas pramušė… :(

  12. Smile

    logikos yra, jeigu…
    problema ta, kad jie sėkmingai daro karjeras Rytų Lietuvos savivaldybėse ir kitose valstybinėse įstaigose nemokėdami valstybinės kalbos. Vadinasi punktas “patys sau kenkia” neveikia. Štai čia turėtų suveikti galiojantys įstatymai, kurie padėtų įgyvendinti švietimo pataisas greičiau, negu dabartinis abipusis badymasis špygomis.

    O dėl svetimos kalbos raidyno įvedimo į visos valstybės raštvedybą, (jeigu lenkų netenkina net papildomas įrašas pase), tai man net techniškai atrodo pakankamai sunkiai suvokiama. O kur dar finansinė šito reikalo pusė.

    • Arturas

      Ta prasme, sakote techniškai neįmanoma pase (matyt turėjote galvoje asmens kortelę, nes vidaus pasų pas mus seniai nėra) įrašyti Czeslaw Milosz vietoje Česlav Miloš? Galite apibrėžti tas neįveikiamas problemas?

      • Smile

        neįveikiamų problemų be abejo mažai, bet…
        Su pasu, kuriame įrašyta “l” su skersiniu, “z” su tašku ar kirčiu, Lietuvos pilietis privalės būti aptarnaujamas (pažymos išduodamos, laiškai (oficialūs) jam rašomi) visoje Lietuvos teritorijoje. Net jeigu tai bus vienas atvejis per visą šalį per metus – visos valstybinės institucijos privalės būti pasirengusios tai padaryti. Ir tik nereikia šnekėti, kad perlenkiu, atseit niekam to neprireiks. Nespėsim apsidairyti, kaip prireiks ir triukšmo neatrodys maža, kai kas nors Skuode ar Varėnoje kokią nors raidę praleis. Toliau – kažkaip apie tai mažai šnekama – bet pasakius “a” teks sakyti ir “b”. Vienintelis įmanomas šitos praktikos ribojimas yra Europos sąjungos teritorija, bet tai bus ir visokios umliautinės bei perbrauktos (vokiečiai, skandinavai), kirilicos (bulgarai), graikų (o kuo jie prastesni už lenkus?) ir pan raidės. Ar tai atrodo maža techninė problema?

        Pagarba kitataučiams laikyčiau galimybę papildomame paso lape įrašyti originaliais rašmenimis vardą ir pavardę taip, kaip yra rašyta kokiuose nors jų tėvų, senelių, vyrų, žmonų dokumentuose (man regis panašus pasiūlymas lenkams buvo pateiktas, bet neįtiko). Ir tai dar reiktų gerai apgalvoti techninę pusę, kad nereikėtų paskui eilinį kartą brastoj arklių keisti.

      • Arturas

        Matosi, kad rašote iš Maskvos, ir visiškai nesusipažinęs su vietinėmis realijomis.

        1. Matyt, paskutinis lietuviškas pasas, kurį matėte – tarybinis vidaus pasas. Pasikartosiu, kad šis dokumentas ES šalyse jau seniai pakeistas Asmens kortele (toks plastiko gabaliukas su įaugintom dviem mikroschemomis). Taip, užsienio pasas vis dar reikalingas keliaujantiems į Rusiją ar Kiniją, bet čia ne apie tai kalba. Gėda to nežinoti, ypač darbuojantis tokiose specializuotose institucijose.

        2. Nėra jokių kalbų apie kirilicas ir kitus hieroglifus. Visi dokumentai kalba tik apie lotynų alfabeto pagrindu sukurtus raidynus. Gal iš Maskvos žiūrint tokia situacija ir keistai atrodo. Sutinku, skaudu, bet nieko nepadarysi:)

        3. Raidės su diakritiniais ženklais – vis dar tolimos ir neapibrėžtos ateities svajonė. Kol kas kovojame su trim lotyniškomis raidėmis, t.y. su W. Beje, akcentuotų raidžių poreikis atsirado daug anksčiau, nei lenkų problema – tūkstančiai vakarietiškų firmų kovoja dėl savo pavadinimų lietuviškuose dokumentuose. Net ir teismuose. Iki šiol – nesėkmingai. Ir patikėkite, tai ne Prienų ar Skuodo budulių problema. Problema – valstybinių registrų duomenų bazėse, t.y. piniguose.

  13. Smile

    1.pasas kaip dokumentas kiek žinau nėra atšauktas, Lietuvoje puikiausiai juo naudojuosi nors turiu ir kortelę. Be to sklinda kalbos apie galimybę piliečiui turėti arba pasą arba tapatybės kortelę (specialiai tuo nesidomiu, taigi galiu klysti ir stipriai nesiginčysiu šiuo klausimu)
    2. Va čia ir yra kablys. Jei kalbame apie žmonių/mažumų/rasių/lyčių ir kitas teises nematau jokios kliūties rusams (Lietuvos piliečiams) reikalauti to paties kaip ir lenkams. Ar manote, kad to nebus, nes Jūs to nenorite?
    3. manote, kad lenkams užtektų w ir nereikės perbrauktos l? Jei tos abi raidės reikalingos jo pavardėje, tai reikia rašyti pagal visas taisykles arba laikantis Lietuvos konstitucijos ir valstybinės kalbos įstatymo arba jau tada pagal nacionalinės kalbos taisykles. Priešingu atveju bus visiškas atleiskite “bardakas”. Ir be abejo pritariu Jums, kad prie kitų problemų iškyla dar ir pinigų klausimas

    • Arturas

      2. Deja, jokio kablio čia nėra. Suprantu, kad jūs nevyjezdnoj pagal apibrėžimą, bet gal turit kokią giminę išvažiuojančią bent į Turkiją? Tai paprašykit, kad parodytų Rusijos užsienio pasą. Ir pabandykit ten surasti kirilica parašyta jo pavardę. Va, ir bus aišku viskas apie “kablį” ir kitas filosofijas bei fanaberijas.

      3. Ne manau, o žinau. Iš esmės tos pačios taisyklės galioja visame pasaulyje. Beje, ir lietuvių kalbos taisyklės leidžia svetimus asmenvardžius rašyti tiek originalia rašyba, tiek ir adaptuotai. Bet iš kur jums žinoti…

      • Smile

        Na jau čia darosi panašu į “pats kvailys”. Vietoj to, kad pasiskaitytumėte įstatymus, apie kuriuos rašote. Kuo mažiau argumentų tuo labiau putojat. Neišbėkit iš puodo. Sėkmės

  14. sop

    straispnelis lekstas ir primityvokas. pavardziu rasyba nera lenku klausimas, o visu nelietuvisku pavardziu rasymo klausimas. Netgi lenku klausimo nera kaipo tokio – nes Lietuvoje gyvena tuteisiu etnosas su lenkiska kulturine orientacija. Lenku kalbos jie ismokesta dazniausia mokyklose. Lenku klausimu ji vercia politikeliai, kurie is to duona valgo ir i europaralemntus renkami. jei taip trumparegiskai, kaip raso Uzkalnis bus ivykdyti visi ju reikalvimai, atsiras nauju kaip mat. Nes politikeliams to reikia, jie turi pragyventi is kazko. Viso to reikia ir keliems chamiskiems Varsavos politikeliams, nes per rinkimus reikia pasirodyti. Visu pirma ne ‘lenku klausima’ spresti reikia, bet tu lenku politikeliu santazavimo galias riboti ir rupintis, kad Vilniaus kraste nebutu terorizuojami zmones, kurie nusprendzia vaikus vesti i nelenkiskas mokyklas.

  15. gerasirdis

    Deja, gerbiamas Užkalnis iš nuomojamo namo (buto? palėpės?) lango Vilniaus sienamiesty nemato, į ką realiai pavirto Vilniaus rajonas. O pavirto jis į teritoriją, kur Lietuvos Respublikos suverenitetas jei ir pripažįstamas, tai su išlygom. Visos Lietuvos valdžios stengėsi to kirmėlyno nejudinti, nes nenorėjo aštrinti situacijos ir tikėjosi, kad viskas pamažu išsispręs savaime. Deja, iš padėtis tik blogėjo.

    Tikėjimas, kad santykiai su Lenkija yra visiškai kitokie, nei santykiai su Rusija tėra wishful thinking, deja. Taip, problemos mažesnės, bet mažesnės lygiai tiek, kiek Lenkija mažesnė už Rusiją. Nors ir tai dar klausimas. Va Lenkijos galvos vizitą į Vilnių per lenkų protestus Užkalnis pamena? Lygiai taip pat jis galėjo, na, tarkim, vykti į Svinoušę guosti nukentėjusiųjų nuo potvinio, bet atvyko į Vilnių- ir paguodė lenkus, kad jų bėdoje nepaliks. Kaip šeimininkas.

    Panašaus pasažo iš Rusijos pusės, bėje, neįsivaizduoju.

  16. Juoką kelią tokie „politikos ekspertai“. Lygis – žemiau kritikos ribų. Bet rašo sklandžiai, svarbu tautai patinka.

Leave a Reply

*