Pasirinkimo laisvės niekas neišmokys: apie samdomų lovių garbinimą

Nerealus kaifas yra dirbti organizacijoje, nes kuo didesnė, tuo tu saugesnis ir svarbesnis, vaikščioti į susitikimus, gauti valdišką vandenį ir tušinukus. Taip pat kartais surengia korporatyvines linksmybes, jeigu geras darbdavys. Prieš Kalėdas nusiveda į restoraną.

Pinigų karta, 2011 10 24

Kai rašau, kad Lietuvoje labai gera gyventi, nė trupučio neperdedu. Man kartais sako: tai tau gera, o kitiems bloga, visi jau ruošiasi emigruoti, žmonių kantrybė jau baigiasi, koks čia toks neobjektyvus vertinimas, kaip dar save gali vadinti žurnalistu, tu subjektyvus rašeiva.

Pirmiausia, tai čia net ir ginčytis beprasmiška: aš rašau apie savo patirtis ir kaip viskas matosi man. Mano asmeninė nuomonė ir patirtis yra pakankamai vertingos. Aš nesu koks nors ypatingas ar privelegijuotas*. Aš nepaveldėjau nei pinigų, nei nekilnojamojo turto, man niekas nesukombinavo jokių darbų ar užsakymų. Todėl jeigu man yra kažkas gerai, tai turbūt ne man vienam, nes nesu kažkoks labai jau netipiškas.

Iš tiesų, aš esu labai eilinis vidutinis runkeliukas. Aš – kaip jūs, o jūs – kaip aš. Aš – vidutinybė. Jūs, šiaipjau, esate dar geresni už mane. Jums turėtų sektis dar geriau, negu man.

Tačiau gerų naujienų niekas nenori klausytis. Šiais laikais daugiausiai laiko leidžiu aiškindamas netikinčiai auditorijai apie tai, ko – atrodo – nebeįmanoma paaiškinti: kad tikrai mūsų valioje rinktis, kuo nori užsiimti gyvenime. Apie tai jau rašiau atskirai: rėkavau ir burnojau, kaip man nusibodo pasakoti apie savo buvusias pareigas BBC. Nusibodo. Jau maniau, kad viską esu pasakęs.

Bet ne, niekaip negana – patyrę reporteriai kapsto giliau, negu blizgūs iliustruoti žurnalai. Jie runkelinį varguolių smalsumą tenkina įgudusia ranka: o tai kiek tavo alga buvo? O tai kiek tau sumokėjo išeitinės kompensacijos? Tarybų Sąjunga niekur neišėjo: papasakok, papasakok daugiau apie lovį, prie kurio buvai prilindęs. Mes norim žinoti, nes mes visi irgi svajojam apie lovius. Iš tiesų, apie lovius mes tik ir tesvajojam. Ir todėl mums tarnaujantys žurnalistai vaškuoja tą pačią morką, kol ranka pavargs. Bet kol kas ranka nepailso. Taigi, kiek ten buvo tavo atlyginimas? O tikrai tu sėdėjai 40 kvadratinių metrų kabinete senoviniame dvare**? Kaip ten tau gerai buvo. Papasakok, patenkink mūsų svajones apie valdišką pasaką.

Norit paklausyti mano retai pastebimo liūdno tono? Paklauskit manęs apie žlugusias iliuzijas: aš maniau, kad praėjus dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, rimti žmonės nebeklausinėja taip, kaip paprasti žmogeliai kaime 1985 metais klausinėdavo, kai atvažiuodavo dėdė iš Amerikos: o tai kiek pas jus mokytojas uždirba? Kiek ten Niujorke ar Baltimorėje reikia už butą mokėti? O jūs tikrai visi turit nuosavus automobilius?

Tai yra didžiausias Lietuvos akmuo po kaklu ir grandinė prie kojos, ir jis priklauso ne nuo Seimo ir Vyriausybės, ne nuo partijų ir ne nuo žiniasklaidos, jis yra mūsų pačių galvose – valdiško darbo kultas. Tai kelklupsčiavimas prieš samdomą darbą (geriausia – valstybinį), ir drebanti baimė, tik išgirdus apie kitus variantus.

Tai iš esmės yra baimė rinktis ir priimti atsakomybę ir gyventi su savo pasirinkimo pasekmėmis.

Ir tuomet aš supratau kai ką. Tai yra gana prasminga ir pakankamai dramatiška: aš suvokiau, viena didžiųjų dorybių yra kantrybė ir nėra pasaulyje veiksmingesnio įrankio už atkaklumą, ir tai aš turėčiau pirmų pirmiausia pritaikyti sau pačiam.

Kitais žodžiais tariant: jei aš priėmiau sprendimą pakeisti gyvenamąją vietą, tai reiškia ne tik tai, kad dabar galiu džiaugtis aukštesniu gyvenimo lygiu, gražesne aplinka, didesnėmis draugų kompanijomis, gardesniu (dažniausiai) maistu, dažnesniais savaitgaliais prie jūros ir tuo, kad mane antradieniais rodo televizijos ekranuose. Tai ne tik tai. Kartu su visais džiaugsmais ateina ir naujos prievolės. Aš nesakysiu, kad tai yra „mano kryžius“, nes nenoriu apsimesti, kad man taip pat (ar net panašiai) sunku, kaip tam žmogui prieš du tūkstančius metų, kai jis ėjo per Artimuosius Rytus ir nešėsi ant pečių medžio konstrukciją, ant kurios jį nubaudė mirtimi. Tačiau vis tiek, čia yra mano naujosios prievolės.

Viena tų prievolių yra pareiga aiškinti ne tris, ne trisdešimt tris, bet tris šimtus trisdešimt tris ir galbūt 3333 kartus, jei reikės – svarbiausia, ką reikėtų išmokti, kad gyvenimas nesibaigia ties valstybinės organizacijos arba bet kokio darbdavio slenksčiu ir kad mes visi turime įvairiausių galimybių. Jei kas nors jus stengiasi įtikinti kitaip, taip yra tik dėl to, kad jiems yra naudingiau turėti didelį pasirinkimą iš gausios bandos avių, kurios galvoja, kad turi dėkoti dėdei už gerą širdį.

Aš žinau, kad ir toliau šito klausytis niekas nenorės, ir kad visi norės sau patiems ir man įrodyti, kad ne, Užkalni, negalėjai tu laisvanoriškai pasitraukti iš ten.

Jie nenori šito klausytis, nes tai yra tolygu pripažinimui, kad kiekvienas gali eiti ten, kur nori ir sugeba, ir jei jie to nedaro, tai parodo ne pasaulio neteisybę ir ne Lietuvos valdžios kvailybę, o tik jų pačių silpnumą ir vaizduotės nebuvimą.

Stebuklingo, greito būdo tai paaiškinti aš neturiu: bet ko nepadaro stebuklai, gali padaryti kantrybė, nenuilstamas sienos daužymas, po kruopelę, po trupinėlį, kol pasieksi savo. Aš noriu, kad žmonės patikėtų savimi, nepriklausomai nuo valdžios, Seimo, sistemos, kad suvoktų, kad jų pačių yra gana viskam – visoms jų svajonėms. Besąlygiškai, be jokių išlygų, o ne „patikėsiu savim, kai bus protingesni mokesčiai, nes dabar smaugia“.

Jei norite, tai mano misija ir mano pašaukimas: pasiekti, kad ženkliai sumažėtų tokių, kas viešojoje erdvėje vėl ir vėl zyzia tą pačią frazę apie save arba apie savo vaikus: „Lietuvai mes/jie nereikalingi„. Ši frazė yra savo paties smegenų neigiamas programavimas. Jei pats netiki, kad esi reikalingas, tu nori, kad kitas patikėtų? Ir dar: jei manai, kad esi nereikalingas Lietuvai, neprašyk, kad Lietuva pakeistų nuomonę. Geriau pagalvok apie tai, kaip gali pasidaryti jai reikalingas. Gal problema yra tavo, o ne Lietuvos.

— — — — —

* Išskyrus kad gimiau šeimoje, kur buvo daug knygų, ir kad tėvai išrūpino man mokslus tuomet buvusioje labai geroje Vilniaus mokykloje, pavadintoje labai blogos poetės vardu.

** Caversham Park, Berkshire grafystėje, išties yra gražus senas dvaras.

4 Komentarai

  1. neRimas

    geriau ir nepasakysi

  2. Smile

    Sunku bus, bet sėkmės. aš irgi visiems aiškinu, kad jei alga nepatinka, tai eik ir pasidaryk darbo vietą, kurioje alga patiks. Manęs nelabai klauso, gal Užkalnio paklausys

  3. mustangas

    „Nereikalingi“ nėra neigimas sąmonės formavimas. Tai greičiau teisingas realybės įvertinimas. Jeigu esi geriausias kupranugarių augintojas ar banginių elgsenos tyrinėtojas pasaulyje, bet likimas lėmė gimti Lietuvoje objektyviai nieko nepadarysi. Lietuvai toks Lietuvoje esi nereikalingas. Ir reikia važiuoti arčiau banginių arba kupranugarių vien tam, kad pajustum pasitenkinimą tuo, ką sugebi daryti. Tada bus ir nuotraukos lietuviškuose blizgiuose žurnaluose prie kupranugarių ir banginių. Ir tie nevykėliai, kuriuos „reikalingi“ metai iš metų renka valdžion oriai pasididžiuos tų „nereikalingų“ pasiekimais. Čia aišku kraštutiniai atvejai, bet tinka bet kuriai sričiai. Neužvedė per 20 metų valdžia „Moskvičiaus“, nors buvo ir akumuliatorius ir benzinas ir starteris iš pradžių suko. Paprasčiausiai smegenų neužteko ir apskritai tikslai valdžioj buvo kiti.
    Jūra tai aišku pasidžiauk, nes po kelių metų ten būriais pliuškensis naujų „reikalingų“ darbuotojų mamos, seneliai, dėdės, dėdienės ir pusbroliai su drabužiais ir specifine ambre, nustelbiančia tą pušų dvelksmą pažįstamą iš vaikystės.

    Tai, kad kantrybė ir atkaklumas yra neįkainuojamos savybės sutinku visu 110 procentų.

  4. Teisingi pastebėjimai, kad visi mes patys esame savo gyvenimo kalviai ir valstybė čia niekuo dėta. Dažniausiai tik dejuojame, kaip blogai ir nė piršto nepajudiname, kad padėtis pasikeistų: neieškome naujo darbo, kitų būdų dirbti ir užsidirbti.

Parašykite komentarą