Paskutinis įrašas prieš šventes: kaip mes suaugome ir surimtėjome

Pinigų karta, 19 12 2011

Tai štai, gerbiamieji, skaitytojos ir skaitytojai, mylėtojai ir nekentėjai, paskutinis įrašas prieš šventes, tai nejau manote, kad apsieisime be šventinės tematikos? Jokiu būdu. Nes kitas įrašas bus jau gruodžio 26 d., kai bus antroji Kalėdų diena, ir kas gi tokiu metu skaito dalykus apie ekonomiką? Labai nedaug kas, nebent tie, kas yra panašūs į mane.

Žinote, kuo mane stebina šios Kalėdos Lietuvoje (priminsiu, daugelį metų į Lietuvą parskrisdavau tik pačioms šventėms, iškišęs liežuvį, paskubom uždangstęs visus darbus, supakavęs su šeima visas dovanas ir šiltus drabužius iš Land’s End* ir atskridęs kokią gruodžio 22 arba 23 dieną**)? Mane stebina, kaip maža šiais laikais prieššventinio streso, nes daugelis tiesiog nebeturi laiko ir jėgų stresuoti. Ir pasirenka nestresuoti.

Žinoma, gali būti ir taip, kad kiti blaškosi kaip ir anksčiau, ir čia tik mano šeimai viskas čiki piki, nes nereikia krautis nieko į lagaminus***.

Tačiau ne. Kuo daugiau bendrauju su žmonėmis Lietuvoje, tuo daugiau matau, kaip žmonės (bent jau tie, su kuriais aš bendrauju) yra save įstatę į disciplinos rėmus ir save plaka patys rimbu per nugarą – greičiau, greičiau, efektyviau, nes vienas dalykas, prie kurio Lietuva priprato, yra tempas****. Ir kai yra didelis tempas, nebelieka laiko jį ėdančioms nesąmonėms, stovėjimui eilėse ir laukimui prie automobilių stovėjimo aikštelių. Aš kategoriškai atsisakau važiuoti kur nors, kur automobilio pastatymas man užims ilgiau, negu automobilio pastatymas užima ant tuščios gatvės. Mano pirkiniai bus surikiuoti pagal tai, kaip patogu yra pasistatyti automobilį prie juos parduodančių parduotuvių ir kiek minučių man reikės važiuoti iki jų nuo mano namų.

Man vis labiau gaila laiko, nes laiko negaila tik tiems, kas jo turi per daug dėl labai liūdnų priežasčių. Jei jūsų negręžia mintis apie tai, kaip jums trūksta laiko, tai yra pavojus, kad jūs neturite ką veikti, kad neturite idėjų bent jau šimtui metų į priekį.

Aš pradedu neadekvačiai reaguoti, kai mane kviečia kur nors “užbėgti”, net ir Vilniaus centre, kai kažką galima padaryti elektroniniu paštu – aš realiai negaliu turėti daugiau, nei 4-5 susitikimų per dieną. Aš net į tolimą Angliją mieliau parašau laišką, negu skambinu, jei manau, kad skambinant mane pakabins laukti pusvalandžiui.

Aš taip pat nepatogiai jaučiuosi prieš žmones, kurie pakviečia kažkur netikėtai, prieš dieną ar dvi dienas – aš jiems sakau, kad man gyvenime dažniausiai jau viskas užplanuota kelioms savaitėms į priekį, o jie galvoja, kad aš išsidirbinėju ir kažką čia vaizduoju. Tai dažniausiai nesusisieja su klausimu, kurį užduoda kiti (arba kartais tie patys) žmonės: “kada tu viską spėji?”. Taip ir spėju, labai dozuodamas, normuodamas ir bandydamas įvesti discipliną savo laiko leidime, ir vis dar būdamas nepatenkintas turima disciplina.

Aš priverstas atsisakinėti daugelio kvietimų į laidas, parčius ir įvairias pristavkes, todėl kad mane tiesiog kaip peilis pjauna mintis apie trynimąsi kur nors su taure vyno, nebent ten tikrai būtų daugelis žmonių, su kuriais man būtų būtina būtent ten pakalbėti, kas nedažnai būna, nes dažniausiai jei man su kuo nors reikia pakalbėti, arba jei kam nors reikia pakalbėti su manimi, tas žmogus man paskambina arba aš paskambinu tam žmogui. Nesupraskite manęs neteisingai: aš nemanau, kad visi, kas vaikšto į renginius, yra kuo nors blogesni už mane – aš tiesiog dažniausiai negaliu sau leisti tokio laiko leidimo.

Be to, aš negaliu suprasti, kaip gali traukti (nebent jei esi alkanas ir neturtingas studentas, tada gal gali) pats nemokamo gėrimo ir nemokamo maisto faktas. Man trūksta gyvenime ne alkoholio, bet laiko ir sveikatos jį gerti. Aš galiu sau nusipirkti visą alų, visą vyną ir visą degtinę, kurio tik man reikia dešimčiai metų į priekį (ir dar nemažai to, kurio nereikia). Ir man labiausiai patinka gerti su šeima ir/arba artimais draugais, patogiai sėdint, o ne stumdantis pasieniais. Aš jau ir taip Anglijoje praleidau daug ilgų metų, negalėdamas suprasti, koks gali būti fainumas stovint su pinta rankose.

Kaip čia jums dabar pasirodė, kad aš čia giriuosi ir keliuosi, koks aš puikus ir kokie visi kiti yra ne tokie puikūs ir efektyvūs? Visai ne.

Kai atvažiavau gyventi į Lietuvą, vienas draugas, gyvenime nesiskundžiantis niekuo*****, pasakė – žinai, visi aplinkui mane gerai gyvena, visiems sekasi, visi kažką dirba ir normaliai uždirba, ir nieko jiems netrūksta, tai man net nepatogu. Kaip man pasirodė, jam nepatogu buvo dėl to, kad galėjo pradėti atrodyti, lyg jis savo pažįstamų ratą formavo pagal žmonių sėkmę.

Aš irgi pagalvojau – aha, tikrai, aš tą patį pastebėjau, ir mąstau: kur, po galais, visa ta neviltis, apie kurią tiek girdžiu komentaruose ir populiariame folklore?

Dabar supratau: paprasčiausiai, jei nori, kad gerai sektųsi, automatiškai tenka bendrauti su žmonėmis, kuriems sekasi, o jiems dažniausiai sekasi todėl, kad jie neturi laiko sustoti ir burbėti, kad jiems yra blogai, ir štai gaunasi toks užburtas ratas, ir laiko tiems, kas neigiamai kalba, lieka vis mažiau, ir ne todėl (arba ne tik todėl) kad su jais nesinori leisti laiko. Tiesiog kokių su jais gali turėti reikalų, jei jiems niekas nesiseka? Aš čia kalbu daugiau apie dalykinius santykius, bet net ir socialiniame bendravime nesekmių akcentavimas ne tik yra neproduktyvus pačiam jas akcentuojančiam, jis ir uždaro bendravimo ratą nuo tų, kam sekasi, ir automatiškai priartina tuos kitus, kuriems nesiseka irgi. Taip ir išeina, kad panašūs traukia į save panašius.

Manau, kad čia paslėpta gili mintis iš mano mamos vaikystėje įkaltos man į galvą frazės – niekada nepasakok, kaip tau blogai, nes niekam neįdomu. Ir besiskundžiančių niekas nemyli. Nemyli, nes jei su besiskundžiančiais bendrausi, greitai pats tokiu tapsi, o kai daug skųsies, tai proto būklė suformuos atitinkamą aplinką, ir štai jums ir prašom.

Tai štai, žinot ką aš manau? Aš manau, kad daugelio žmonių labai racionalizuotas, labai efektyvus laiko leidimas ir nauji įpročiai yra mūsų brandos požymis. Niekas (turiu galvoje, iš tų, su kuo aš dirbu) nebeina į susirinkimus, nes reikia – susirenka tik tada, kai būtina. Stengiasi susitikę viską spręsti greičiau. Vengia nebūtinų kelionių. Vengia gaišaties. Nes kitaip neįmanoma, jei nori, kad gerai sektųsi, ir sąmoningai to sieki.

Aš kitais metais sau palinkėjau efektyvesnio laiko planavimo ir kuo mažiau jo leisti nereikalingiems dalykams. To paties galiu palinkėti ir Jums – jei, žinoma, to norite. Gerų šv. Kalėdų.

* Land’s End, didelis JAV neypatingai elegantiškų, bet oh-my-God kokių šiltų drabužių katalogas žiemos sezonui, kokių Anglijoje net ir neparduoda, arba jei ir parduoda, tai nebent slidinėjimo parduotuvės. Jie kažkada patikimai ir mano šeimos nariams teikė Polartec produkciją.

** šv. Kūčių dieną skridau tik vieną kartą ir nuoširdžiai nepatariu: yra didelė rizika nespėti prie stalo.

*** Šiaipjau reikia – važiuosime į Nidą, ir tikėsimės, kad marios bus užšalę, ir kad dirbs daugiau nei du restoranai.

**** Bent jau ta Lietuva, su kuria man tenka laimė bendrauti.

***** Ne, jis nedirba valstybiniame darbe, nėra išvažiavęs iš Lietuvos ir moka mokesčius.

4 Comments

  1. mustangas

    Linksmų ir Laimingų Šv. Kalėdų. Daug turiningų akimirkų Naujaisiais metais, o tarpuose lengvo ir gero dolce far niente!

  2. Indre

    “…truksta gyvenime ne alkoholio, bet laiko ir sveikatos ji gerti.” – kokia pazistama iki skausmo tiesa… Jaukiu, Kaledu, mielas Uzkalni, su puikiu vynu ir dar geresne kompanija.

  3. Ups

    Marios paprastai būna užšalusios, o ne užšalę:))) Gražių švenčių visiems.

  4. Niki

    Panašias į mano, Andriau, mintis išdėstei. Tik aš tai įvardiju noru savo laiką leisti įprasminant kiekvieną jo minutę. Bet kai netikėtai kažkas kviečia kavos neperspėjęs prieš kelias savaites, aš kartais sutinku-jei žinau, kad tai “mano” žmogus ir laikas su juo bus šviesiai praleistas laikas.

Leave a Reply

*