Kultūros žmonės, neafišuokite ekonominės tamsybės

Kai jūs matote miesto transportą, Vilniaus verti kultūros žmonės jūsų įprastą mikriuškę regi taip.

Pinigų karta, 09 01 2012

Atėjo laikas nemaloniam pokalbiui. Gerbiamieji rašytojai ir aktoriai, tapytojai ir grojėjai, mes suprantame, kad daugelis iš jūsų nežinote, kaip kuriamas turtas. Mums aišku, kad jūs esate ekonomikos požiūriu naivesni, nei panelė pirmame pasimatyme*, bet nereikia taip akivaizdžiai savo nesupratimo kišti visų pajuokai.

Praėjus šventėms ir džiaugsmingai atsibudęs per atostogas Nidoje, perskaičiau vertėjo ir literatoriaus Vytauto Rubavičiaus pastabas mums, tokiems nevertiems miestiečiams. Kas tingės skaityti visą tekstą, galiu susumuoti taip: Vilnius vystosi visas ne taip, stato jame viską už pinigus ir pagal juos, o ne pagal kultūros paniatijas**, visi tik nori sau kažkaip gyventi, užuot būtų už valdiškus (t.y. niekieno) pinigus visas Senamiestis sutvarkytas ir išdalintas tiems, kas jį supranta (t.y., kūrybinių sąjungų nariams ir suvartojantiems pigiose kavinėse ir baruose nemažus kiekius šildančių gėrimų).

Rašytojas Vytautas Rubavičius ne tik dūsauja ir gailisi, kad Vilnius šiaipjau yra letenose ne tų žmonių, kas turėtų apie jį spręsti. Jis įvardina ir klasinį priešą – kaimiečius be išsilavinimo, be kapų Vilniuje (jau nekalbant apie proverbinius tris antkapius), užaugusius tarp silikatinių plytų, kurie nieko nesupranta, ir visur lenda su savo primityviais valstietiškais skaičiavimais, ir nori savo neatsakingų kvadratinių metrų ir stiklo paketų, ir kitokios gyvenimo prozos. Jiems, tiems nevertiesiems, Vilnius – tai vieta gyventi. O reikėtų, pavyzdžiui, pasirūpinti kultine Rotonda Sereikiškių parke arba kitais objektais, kurie susiję su tarybine praeitimi ir minėtųjų vertųjų kultūros veikėjų asmeninės jaunystės prisiminimais.

Atskiro straipsnio nusipelnytų pasažas apie “praskolintą” miestą (nuo šito jau visiškai netoli iki kosminių tobulybių: paskui galima parašyti apie Skandinavijos bankus, apiplėšiančius Lietuvos žmones ir viską išvežančius į briedžių ir fjordų kraštus, o tuomet jau bus eilė kumpanosiams žydų bankininkams, požemiuose po Siono kalnu valdančius pasaulio pinigų srautus).

Nors būtų lengva visa tai nurašyti kaip paprastą kultūrinį skirtumą (meno žmonės visada ir visur nesutaria su skaičiais ir skaičiavimais), bet iš tikrųjų didelė dalis “kultūrininkų” sentimentų yra ne kas kita, kaip ekonomikos ir finansų beraščių agresyvi ir toli gražu nebeviltiška kova su paprastomis ekonomikos tiesomis.

Ir V.Rubavičius, ir (pavyzdžiui) tie, kas siunta dėl dangoraižių ant Neries kranto arba širdo dėl numatomo “Lietuvos” kino griovimo dėl komercinio gyvenamojo pastato statybų – visi jie yra iš esmės neigimo būklėje, žinodami, bet negalėdami priimti to, kad visą “viešojo intereso” veiklą turi finansuoti tie patys nuobodūs primityvūs valstiečiai ir kitokios žemos veiklos veikėjai. Visos pakylėtos svajonės, nuo Rotondos iki Senamiesčio gatvelių, bažnyčių, parkų, barokinių fasadų ir Užupio tiltukų gali būti palaikomos, restauruojamos ir puoselėjamos tik pinigais, kuriuos reikia iš pradžių uždirbti, o paskui tik jau galima išleisti.

Kad kitokio modelio nėra, labai lengva įrodyti: pergalės prieš pinigus būti negali. Tai, kas turėjo būti pergale prieš pinigus, atrodo taip, kaip “Lietuvos” kinoteatro apipaišytos liekanos. Kai kovojama su pinigais, būna tik pralaimėjusieji ir daugiau skurdo. Pinigai ir neišnaudotos galimybės išeina kitur. Neįmanoma turėti turtingo miesto be turtingųjų, ir grožis nekuriamas nemokamai arba neapmokamų estetikos angelų. Visi (išskyrus amžinatilsį Šiaurės Korėjos lyderį) turime fiziologinius poreikius, kuriems patenkinti reikalinga ekonominė veikla.

Kova su ekonominiais dėsniais yra ne tik beprasmiška, bet ir pavojinga: ji kartojama plečiasi ir naratyvas mutuoja iš juokingų ir retų profesionalių chunveibinų mantrų į kone visuotinai priimtus mąstymo šablonus, kurie paskui išsiplėtoja ir sprendimų priėmėjams.

Bet koks nesutikimas su urbanistine plėtra (dėl bet kokių priežasčių, dėl racionalių ar neracionalių) racionalizuojamas tuo, kad kitoje barikadų pusėje – pinigai (pagiežingai pridedama: “dideli pinigai”), ir tada net primityviausi kultūrinės revoliucijos šūkiai tampa kūnu.

Tokios frazės, kaip “Lietuva – ne UAB”, “negalima visko matuoti pinigais”, pasidaro nebe marksistinių nesusipratėlių eilėraštukais, o pakeičia vertybes.

Juo labiau, kad logiškos ir ekonomiškai tvarios plėtros stovykloje irgi ir tingima, ir bijoma artikuliuoti savo pačių vertybes, dažniausiai kalbant baikščiai, mandagiai ir bandant įtikti tamsybininkams, su išlygomis priimant jų mėtomus antiekonominius lozungus ir visaip vengiant konflikto ir konfrontacijos, nors jie yra labai efektyvios kovos priemonės ir turi būti naudojami: kita pusė nesismulkina savo taktikoje.

“Mes irgi manome, kad ne viskas turi būti matuojama pinigais”, bailiai ir pasidavėliškai sako jie, užuot dekonstravę tą debilišką sofistinį pasažą ir paaiškinę, kad vertybių skalė yra, žinoma, sudėtingesnė nei prekės ar paslaugos ar išteklio realizavimo galimybė čia ir dabar ir to monetarinė išraiška, tačiau kai kurie dalykai neišvengiamai kainuoja pinigus – ir plytos, ir asfaltas, ir juos dėliojančiųjų ir klojančiųjų darbas – ir tų dalykų neskaičiuoti pinigais nėra įmanoma.

Todėl liūdniausias dalykas yra ne V.Rubavičiaus straipsnis. Liūdniau yra tai, kad į šį antimokslinį, tamsybinį kliedesį nepasigirdo pakankamai greito ir įtaigaus atsakymo. Kol tokio nėra, pradžiai tiks ši Užkalnio skiltis.

— — —

* Gal ir ne visai pavykęs palyginimas.

** Paniatijos yra dar verčiama kaip “supratimas”, tai yra, liumpenizuoto socialinio pokalsio priimta vertybių sistemos imitacija.

7 Comments

  1. šaitas

    Jėgulė.

    Šiaip gi tie menininkai yra visokie lopai kurie gyvena iš paramų ir fondų. Niekam to jų lievo meno nereikia, nes meno supratimas skirtingas ir šiaip gal pinigų nėra, todėl jiems belieka kaulyti pinigus iš dirbančiųjų ir verstis jaustis kaltais tuos kuriems neįdomūs tie jų lievi meno projektai. Reikia ne daugiau menininkų ir jų pseudo projektų savo ego patenkinti, o žmonių kurie norėtų įmerkti savo uždirbtus pinigus į meną ir pirktų užsakomajį meną, pvz statulas savo garbei Sereikiškių parke, kūrinio orchestrui sukūrimą savo žmonos gimtadienio proga ir pan. Tada ir bus ir meninkams darbo ir turistam atrodys, jog čia visai labai dvasingi ir meną suprantantys vaikšto po Vilnių.

    • Dar pamiršot parašyt, kad reikia išvis išvaikyt visas jų akademijas ir Čiurlionkes, o vietoje jų atidaryt po prekybos centrą ir bolvankių gamyklą, tai nors naudą kurtų. O chudožnikus į viešuosius darbus. Išskyrus tuos, kur su dredais. Tuos skandint Vilnelėj viešų ceremonijų metu.

      • La femme

        :) ) Persūdėt, Andriau, komentatorius tenorėjo šimtu procentu su jumis sutikti :)

    • Kažkaip abejoju.

  2. gerasirdis

    Taip, autorius teisus, bet pernelyg didelis optimistas, deja. Reikalas tame, kad ne tik “mianynykai”, bet ir absoliuti dauguma Lietuvos Respublikos gyventojų mokėsi arba sovietinėj, arba postsovietinėj mokykloj, ir jokių ekonominių pagrindų neturi.

    Va matematikos pagrindus- turi. Niekas net nebando aiškinti, kad šalies turtą galima būtų padidinti, pvz., įsigijus specialius kalkuliatorius ir kompiuterius, kurie skaičiuotų, kad 2*2=5 ar 3*3=11. Va pabandytų kas nors kurti “pagerintų kalkuliatorių ir kompiuterių partiją”- visi užjuoktų. Juk savaime aišku, kad kiek kalkuliatorius begerintum, ekonominės gerovės nepakelsi, ar ne?

    O ekonomikos pagrindus turi nedaug kas. Todėl gali visokie populistai aiškinti, kad pinigų bus, tereikia (… eilinę populistinę nesąmonę įrašyti čia …).

  3. šaitas

    Negali būti jokių afiegienos architektūros, fontanų, skulptūrų ir kito turistams matomo “meno” mieste kurio middle class uždirba mažiau nei 1000 eurų per mėnesį, o beveik visi “turtingieji” prolobo prekiaudami kontrobanda, nemokėdami mokesčių, nelegaliai įdarbindami ir atleisdami darbuotojus, ar prisiskolinę ir subankrotinę savo įmones. Lietuvos gyventojų poreikiai šiai dienai yra kiti, čia nėra jokių “old money” ir nupušusių našlių auginančių kates kurios turi daugiau nei galėtų išleisti, norėtų pirkti meną, remti skurstančius menininkus arba šiaip dalinti pinigus. Man yra kitaip, nes aš uždirbu gerus pinigus ir kai turėsiu milijoną, tikrai pasistatysiu sau menišką namą ir papuošių kiemą statulomis, o kai numirsiu pilni autobusai turistų iš Kinijos ir Lenkijos važiuos į Vilnių tam kad nusifotografuotų kieme prie tų statulų. Tada Vilnius bus tikra kultūros sostinė, o mano objektas bus įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą. Ir tai ne dėl to, kad menininkai būtų nors kiek svarbūs, o dėl to kad buvau aš kuriam reikėjo to meno. Jei šiandien Lietuvoje yra koks Van Gogas, tai matyt jau dabar kenčia nuo ligų ir neprivalgymo; viliuosi jog paslepė savo niekam nereikalingus paveikslus taip kad būtų galima lengvai rasti ir galbūt vėliau kasnors juos paskelbs vertingais ir brangiai pardavinės – o iki tol jie niekam neįdomūs.

  4. Tomas

    Didziai gerbiamas Andriau,
    Puikus, taiklus ir labai geras protokolas. Dziugu matyti Autoriu griztanti i teisinga kelia.
    Geros dienos,

Leave a Reply

*