Lietuviškas kaimas yra nepraustas siaubas

Nuotraukoje: tradicinė aukštaitiška sodyba.

Protokoluose šventė: po mano teksto apie hipsterį, kuris tekstas išmušė paskutines probkes (nes žmonės, kurie yra labai vėsūs ir linkę épater le bourgeois, pasirodo, patys nori buržuaziją kandžioti, bet pageidauja, kad apie jų kandžiojimą rašytų tolerantiškai ir meiliai, nes jie patys yra apsimetėlės nervingos verksniukės – dar ir bėgančios skųstis mokytojams – o ne tokie jau šaltai ir kietai ant visko padėję cool stiliaus šeimininkai, kaip nori atrodyti), paruošiau šiam prieššventiniam savaitgaliui dar kai ką.

Tai kol hipsteriai varinėja ant savo fixie bike’ų ir, vasarai artėjant, mieruojasi naujas ironiškas megztas kepurikes, mėgstamo anoniminio Protokolų svečio tekstas apie kitą subkultūrą.

— — —

Pasvajoju apie sodybą Lietuvoje. Mėgstu lietuvišką gamtą, paukštelių čiulbėjimą, tylą ir privatumą. Svajonės, deja, lieka svajonėmis, nes sodyba Lietuvoje reiškia sodybą Lietuvos kaime, o su kaimu turiu bėdą.

Vaikystėje, iki kokių dešimties metų, kai dar nebuvau pakankamai emancipuotas, savaitei kitai ištremdavo į kaimą. Ir vaikas būdamas nesiskundžiau pastabumu ar kritišku požiūriu, tad jau tuomet susiformavo mano nuomonė apie kaimą, kaimiečius, ir į kaimą grįžtančius miestiečius. Tekstas ne apie kaimiečius – tekstas apie į kaimą grįžtančius miestiečius.

Vienkiemis Utenos rajone, mano močiutės tėviškė, galėtų būti five star. Puiki vieta ant kalvos, kaimynų nesimato, pamiškė, upelis – buožės gerai gyveno, turtingo ūkininko sodžius. Sodyba didžiulė, ošia milžiniškos liepos ir ąžuolai (liepa- dukrai, ąžuolas sūnui), nuostabūs saulėlydžiai. Deja, visa ta estetika – tik makro lygyje, geriausiai atsiskleidžia žvelgiant iš toli – geriausia, iš prisiminimų ar Google Earth perspektyvos. Mikro lygyje ta sodyba, kaip ir visos kaimo sodybos, yra smirdinti skylė.

Didžiausias visų sodybų prakeiksmas, be abejonės, yra šlovingasis long-drop’as, lauko išvietė. Prisimindamas ją, sudrebu iki šiol. Į detales nesileisiu, visi žinot kas tai yra. Pasakysiu tik tiek, kad teisė į vandens klozetą turi būti konstitucinė, o long-dropams naikinti siūlau prikelti Muravjovą Koriką. Ant smaigų paviešintos išvietes dar turinčių kaimiečių galvos Kryžkalnio autobusų stotyje greitai atbaidytų peonus nuo šios idėjos.

Lauko išvietė yra daugiau nei tualetas. Tai – viso požiūrio į gyvenimą ir jo kokybę simbolis, mentaliteto grynuolis. Lauko išvietės pagimdė laikraščių skiautes ant vinies, skelbimus “tualetinio popieriaus į klozetą nemesti” (atskirą tekstą turiu apie tą), šalto vandens kranelius, lauko vandens kolonėles, dušus be spaudimo ir mažesnius nei 200 litrų boilerius, kuriuose baigiasi vanduo. Visi šie nusikaltimai prieš žmoniją yra lauko išvietės vaikai.

Mentalą įkūnija nemari vieno rūstaus patriarcho frazė “Bobos troboj nešiksit”, kuria buvo užbaigta nedrąsi minėtųjų bobų diskusija apie tai, kad naujai statomame name gal reikėtų pagalvoti apie klozetą. True story, Kaunas, septyniasdešimtųjų pabaiga.

Išvietės kraujo (ir artezinio vandens) brolis yra šulinys, šventasis lietuviškos sodybos simbolis. Jei dėl lauko išviečių ginčijamasi mažiau, ir šiaip padorioje kompanijoje mažiau diskutuojama, paminėjus liūdną faktą, kad šulinys yra ta pati išvietė užstalėje kyla subruzdimas. Šulinys šventas it tas jame nudvėsęs žaltys.

Šulinys – neatsiejama kaimietiško džiaugsmo dalis, ekologinio gyvenimo pikas – ar gali būti kas geriau, nei girgždančiu rentiniu, surūdijusia grandine anksti ryte išsitraukti šalto, gaivaus ir tyro vandens cinkuotame kibire. Kas, kad broliška išvietė už dvidešimties metrų (taigi už tvartelio, toli, ką čia šneki nesąmones!). Kas, kad nuo trečiadienio ten plūduriuoja paco lavonas – giliame šulinyje gi nesimato. Kas, kad vanduo pagardintas Aloyzo ant runkelių išbarstytu DDT. Kaimas, idilė.

Vienintelis mano toleruojamas šulinys yra Grundfoss aukšto spaudimo siurblys keturiasdešimties metrų gylyje, va ką aš jums pasakysiu. Mano vaikai negers vandens iš atviro šulinio. Ačiū Flemingui už antibiotikus, neturėčiau aš šiandien vaikų. Praeitis, sakysit, tradicija. Aha, tradicija. Dvėsti nuo choleros irgi tradicija. Nykstanti. Kanalizacijos ir antibiotikų dėka nykstanti.

Šulinys visuomet reiškia, kad dušo čia nėra. Ir nereikia to dušo! Dušas kaimą mylinčiam žmogui yra sodžiaus vertybių išniekinimas.

Skardinė baleika, sutrūkinėjęs, plyšiuose purvo prikaupęs pigiausias muilas “Žemuoginis”, drungnas, drumzlinas, vos pašildytas ant plytos vanduo, balos ant grindų, jokio privatumo, sudriksę rankšluosčiai – ach, ta vaikystės sodžiuje idilė.

O tikrai, kam tas dušas, jei esi kaime? Кaime nereikia praustis po dušu kasdien, o dar ir pirtis yra – nusiprausim sekmadienį. Taigi pailsėt nuo miesto atvažiavom. Niekuomet nesuvokiau, kodėl inteligentiški, mieste švariai ir civilizuotai gyvenantys žmonės kaime staiga nusprendžia, kad XIXa. asmens higienos standartas yra just what the doctor prescribed.

Mano tėvas, inteligentiškas, apsiskaitęs miesto žmogus, prieš gerą dešimtmetį nusipirko sodžių Žemaitijoje – savaitgalio poilsiui. Macro lygyje, sodyba, aišku, košerinė. Tik tą košerį reikėtų suteikti trimis Caterpillar buldozeriais – nuo devyniolikto amžiaus ten pasikeitė tik savininkai. Nepaisant to, tėvui paminėjus buldozerį ir landscaping, tėvas nedelsdamas primena kelią link Vilniaus.

Tėvai vaikus myli, tad neapsikentęs sūnelio lepūnėlio skundų, ėmėsi tėvas dušą montuoti. Išrinko gražią vietą po egle, Kelmės Senukuose nupirko boilerį, vandens siurbliuką, filtrą, net dušo kabiną. Dušo atsiradimas sodyboje buvo plačiai piarinamas, ir visi džiaugėsi, kad pagaliau tas Liudvė baigs zyzti dėl savo to dušo, ir dažniau atvažiuos.

Pamačius tą dušą, apėmė sumišę jausmai. Iš vienos pusės, begalinis dėkingumas tėvui, kuris vien iš meilės kruopščiai po egle sūnui surentė veikiantį dušą. Iš kitos – begalinė neviltis, nes taip ir nesupratom mes su tėvu vienas kito dušo klausimu. Dušas turi būti galingas, karštas, vandens debetas per minutę turi prilygti Etiopijos kaimo metiniam vandens biudžetui, ir jis turi būti viduje, kad nebūtų šalta. Ant eglės šakos kabinami rankšluočiai, varvantis spaudimas ir plaukiojanti temperatūra primena blogiausią coconut hut Tailande. Argumentas geležinis – ko čia išsidirbinėji, taigi čia kaimas, va tau dušas. Ši istorija – puikus įvadas į sodiečių požiūrį į gyvenimo kokybę.

Visiems sodžiui prijaučiantiems yra akivaizdu, kad kaime tikėtis miesto kokybės nereikia, dar labiau – šventvagiška. Visa ko kokybės šuolis žemyn yra natūralus, tikėtas, net lauktas ir godotas. Uff, pagaliau aš kaime, atsipūsiu ir pailsėsiu nuo kvepiančių tualetų – jie taip vargina.

Nusprogo Baltarusijos lengvosios pramonės šedevro Minsk termostatas? Šaldytuvo variklis per naktis karkia 65 decibelų garsu, ir dar kartais pasidaužo į skardas besitabaluodamas? Well of course, į kaimą! Aplūžo 1982 per blatą gautas miegamojo kompletas? Aš tau išmesiu – į kaimą! Таuras išvirtusiais viduriais, iš RGB berodantis tik B? Panoramai žiūrėti tiks, į kaimą.

Kaime gerai išsimiegosi ir ant gruoblėto, mano pradėjimą menančio čiužinio. Kas, kad stiklinės apmusijosios, nes šulinio vandeniu gerai neišsiplauna – kaime viskas skaniau. Kas, kad kiekviena lėkštė skirtinga – taigi esi kaime. Gerai tik tiek, kad aliuminius įrankius, ačiū Dievui, girdėjau jau net ir močiutės sodžiuj išmetė. Skaudančia širdimi, neabejoju.

Ir visa tai yra ne dėl skurdo, dievaži. Tai požiūrio klausimas. Žmonės tempia į kaimą viską, kuo mieste niekuomet nesinaudotų, nes kaime bus gerai. Ir gyvena tarp sulūžusių, pavargusių, niekam tikusių daiktų lyg siaubo antikvariate, nebodami, kad paukštelių čiulbėjimą Minskas užgožia.

Puiki kaimui prijaučiančiųjų mentalo perspektyva yra rūbai kaimui. Matote, yra rūbai miestui IR yra rūbai kaimui. Pasiilgęs tėvų, grįžęs į Lietuvą lekiu į tą jų kaimą. Nuotaika pakili, oras geras, šventiška. Įvažiuoju, išlipu, pasirąžau. Apsirengęs casual, pvz. kokiu Polo set’u ir šviesiais Dockers’ais. Visiškai appropriate outingui gamtoje.

Nepraeina nei dešimt minučių – sūneli, persirenk, išsitepsi. Ačiū, mama. Kodėl, kaži, Vilniuje, užėjus į svečius, nesiūlai persirengt, nes išsitepsiu ant sofos? Taigi čia kaimas. Aaa, kaimas. Kaime reikia rengtis ryzais (nuostabus žodis, jame telpa visi kaimo rūbai). Į kaimą, kartu su Minsku, Tauru ir infarktą gavusia sofke keliauja ir ryzai, ir tuos ryzus kaime reikia nešioti, nes… Nes kaimas!

Ryzai – nuskalbti, nenaudojami rūbai, kurių save gerbiantis negras Mbankanos kaime nenešiotų. O kaimui tiks, kaimas – ne vieta Ralph Lauren nešioti. Paklausęs, ar kartais tėvas neupgradino sodybos iki skalbimo mašinos lygio, panašu, nustebinau, nutilo kuriam laikui, tada atsakė, kad ne, ir neelaboravo. Apie indaplovę net neklausiu. Anatema.

Ir tik neaiškinkit man, kad kaime tikrai galima išsitepti. Kaime yra purvina tiek, kiek to purvo toleruojama. Išsibetonuok pievelės pakraščius, nusipjauk žolę, susidėk plyteles ant terasos, praeik jas su Karcheriu kas pora mėnesių, ir bus švaru kaip bute. Name gyvenu, žinau. Kaimas nėra purvinas, tą purvą kontroliuoti tik reikia, ir jo nebus.

Dar vienas sunkus lietuviškų sodybų aspektas yra kaimynai, tikrieji sodiečiai. Gali žmogus viską susitvarkyti teisingai, susiformuoti aplinką, pasidaryti gražią terasą, kanalizaciją, nusipirkti gražius sodo baldus ir gražiai gyventi – bet nuo kaimiečių nepabėgsi.

Net jei radai sodybą, iš kurios nesimato jokio kaimiečio, važiuodamas link savo sodybos vistiek tų kaimiečių užmatysi. O užmačius tikro kaimiečio ūkį šventinė nuotaika dingsta. Tikras kaimietis, ūkininkas, anti-estetiką pakelia į visai kitą lygį, nei kaime besiilsintis miestietis kada nors galėtų. Tikro kaimiečio aplinkoje visuomet bus šūdo krūva, apdengta plėvele ir prispausta senomis padangomis. Neišvengiamai bus susikrovęs šiferio lakštų, pagalių, pusplyčių – mažu kada ūkyje prisivers. Ir kaip gi be pusiau išardyto Beloruso, ar numestos mėšlinos priekabos. Juk čia ūkis, ne dėl grožio. Karvės, ir tos mėšlinos – niekas joms šonų su Karcheriu neplauna. Kaimas gi, kiek galima sakyti! Mylėk kaimą tokį, koks jis yra.

Ne, nemylėsiu. Neturi ūkiai būti antiestetiški. Žemės ūkis savaime yra estetiškas – pažiūrėkit į modernia technika tvarkomus laukus iš oro – atrodo, kad su photoshopu linijos brėžtos. Pažiūrėkit į olando ar belgo ūkį – atrodo, kad prancūziškus sodus jie, o ne Versalio dvariškiai išrado. Ir traktorius belgo nuplautas. Visada.

Žiūrėk, sako mano močiutė, anūkėlį, koks gražus mūsų vienkiemio namas. Dviejų galų, o gonkeliai kokie! Suprantu, kad prieškario standartais vertinant, hacienda liuksinė. Bet grožio ten jokio, tik kaimo estetika. Vakarų civilizacijos materialinė kultūra sunkėsi sunkiai, it per veltinį. Prasisunkė vos keli mikronai tos kultūros, ir dažniausiai Lietuvos kaime estetika prasideda ir baigiasi klomba. Va tiek Versalio prasisunkė link mūsų. Klomba yra 2 kvadratinių plotų žemės gauburys, apdėtas baltai dažytais akmenukais ir bet kaip apsodintas bet kokiomis gėlėmis. Klomba kaimiečiai didžiuojasi, viskas jiems su ja gerai. Tiek grožio pakanka.

Kaimietis, kalbant apie grožį, visuomet primins, kad tvarkingas ūkininkas neapsileidžia, trobą nuolat prižiūri ir renovuoja. Ypač svarbu reguliariai perdažyti langus ir duris.

Žengia dėdė Juozas žingsnį atgal, gėrisi savo darbu – ryškiai žaliais aliejiniais dažais perdažytos durys kvepia naujumu ir tvarka. Sustingęs it ašara esteto veide žvilga aliejinių dažų lašas, nutekėjęs ir sustojęs tik pasiekęs dažuose įdžiūvusį teptuko šerį. Aliejiniais dažais metai iš metų tepami langų rėmai, durys, palangės, net grindų lentos (tos dažniau dažomos šūdo rudumo aliejiniais, bet kiti ir žaliai grindis nutepa, yra tekę matyti). Ant seklyčios gonkelių palangės ilsisi prieš dešimtetį iš kovos pasitraukusių širšių lavonai. Niekas jų neliečia, nes goneklis užverstas ūkyje reikalingais daiktais, ir iš vis ten nėra ko vaikščioti. Tai kaimo grožis, miestiečiui nesuprast.

Sodyba yra vieta, skirta žaislams ir žaidimams – keturračiams, sniegomobiliams, motociklams ir visokiam kitokiam gėriui, kurio mieste nėra nei kur laikyti, nei kur naudotis. Kaimiečiai yra bėda, nes į miestiečio žaislus jie anksčiau ar vėliau kėsinasi.

Nusipirkęs sodybą, tėvas apie tvorą net nekalbėjo. Kažkada padovanojau traktoriuką – žoliapjovę, ir sakau – pasistatyk tvorą, pavogs. Atlaidžiai šypsojosi snobui sūnui senas hipis, cigaretė lūpų kamputyje – “ne tvora, sūnau, saugumo garantas. Su žmonėm bendrauti, susipažinti reikia. Bendruomenė ir kaimynai saugumo garantas”.

Naturlich, idealisto žoliapjovę iš nerakinamo tvarto pavogė. 220v ir infrarediniai davikliai, tėvai, saugumo garantas nuo kaimiečių, o ne bendruomenė. Tvora atbaidanti, ir menko intelekto vyrai automobilyje geltonu švyturėliu. Bendruomenė išbendruomenina žaislus anksčiau ar vėliau.

Vienitelis kaimo pozityvas yra kaimynų dovanoti nemarūs tekstai: “Ko, Boliau, toks susirūpinęs šiandien? Bėda, kaimyne, nutiko. Kokia bėda, Boliau, gal galiu padėt? Nepadėsi, jautis karvę p*so, stuburą susilaužė”.

55 Comments

  1. linkolnlojer

    nežinau, labai jau man sunkiai skaitosi sitas tekstas,iki vidurio vos datraukiau; nepalyginsi su užkalnio stiliumi.o del ko ponas užkalnis talpina visokiu prasailaiciu sapaliojimus, dabar tipo cia visi gali siust, ir uzkalnis promotins tas “gilias izvalgas” per savo kanalus? ko sitas tipas negali savo susikurt? nes nieks neskaitys?

    • Deja, ne visi – tik tie, kurių tekstai yra aukštos kokybės, kaip šis, ir surenkantys daug skaitytojų, ir teikiantys jiems daug laimės.

  2. Kokie prisiminimai…

  3. Justas

    Paskutine pastraipa, tai toks viso straipsnio koncentratas keliuose zodziuose:D

  4. eckos@one.lt

    Skaitydamas, pradžioje šypsojausi, atpažindamas save ir savo tylias, o kartais garsias mintis kaime. Ties dalimi, kur sodietis renovuoja namą aliejiniais, pajutau gumulą gerklėj. Liūdna. Be jokios abejonės vienas geriausių tekstų protokoluose.

  5. Senas Reiveris

    Daug kas pažįstama :) et…

  6. Vienas iš nedaugelio L.A. ar Užkalnio tekstų, kurio mintims pritariu 100 %. Asmeniškai dar būčiau pridėjęs nesuprantamą daržininkystę, augalininkystę etc. Konkretus pavyzdys. Pernai pavasarį svogūnų sodinukai buvo nerealus deficitas, kainos sukilo bet uošvienė be jų niekaip negalėjo, tai teko pirkt nežmoniška kaina – 1kg / 18 lt. Ir teko pirkt man nes pasklido gandas, jog Vilniuje jie kažkokie ypatingi. Dabar jau apsisukus visam svogūnų gyvenimo-augiimo ciklui galiu pasakyt, jog tiek kiek visa giminė tų svogūnų suvalgė per metus, būčiau pigiau ir patogiau nupirkęs jau užaugintus net ir Tymo turgely (nors čia atskira kalba ir ten niekad nepirksiu).

    • LOL, dėl svogūnų sodinukų. Visai neseniai sužinojau, kas per daiktas tai yra (mano tėvai ir seneliai niekada neturėjo nei kaimų, nei sodybų). Mano draugo močiutei jų šiemet irgi labai prireikė ir ji prašė, kad būtinai parvežtume jų iš Olandijos – ten jie atseit ypatingi kažkokie, kaip tavo atveju, Vilniuje. Niekur tų sodinukų neradom, tad mano žiniomis, jų pageidavusiai damai atiteks sodinukai iš Vilniaus, įpakuoti į olandišką maišą. :)

  7. marimar

    Antra pastraipa: “Tekstas ne apie kaimiečius – tekstas apie į kaimą grįžtančius miestiečius.”

    tačiau būtent apie kaimiečius daugiausiai ir papasakota…

    ir šiaip sunkus tekstas, veliasi veliasi ….kaip stemplė iš skilandžio burnoj…

    • gonzo

      nea, tekstas yra būtent apie tuos miestiečius-runkelius

      • oldone

        o jeigu dar tiksliau, apie kaimiečius, kurie įsivaizduoja save ęsant miestiečiais. Kiek teko pastebėti, miestiečių kaimo sąlygos netrikdo, jie tai priima, kaip egzotiką… O va tie anksčiau paminėti, atvirkščiai, putojasi kaip ir rašliavos autorius. Keista, bet Užkalnio stilius kuo toliau tuo labiau prastėja…

        • Čia net ne Užkalnio straipsnis. Good luck atskirti stilių, kai net autoriaus neatskiriat. Imbecilas.

  8. Vladas

    Geras tekstas, bet jį supras tik tie kas tai patyrė savo skūra:) Bravo autoriui!

  9. frogsign

    aš atsimenu, kai tremdavo į kaimą ir velnias, sutinku su tuo kas straipsnyje parašyta. Savo aplinką gali susitvarkyti, bet kai aplink visi kaimynai- kaimiečiai per dienas geria ir baisiai pavydi turtingesniam kaimynui. Sveikinasi maloniai, o prie pirmos progos išvogti bando. Vienam kaimynui, tais laikais kai tėvai pas senelius į kaimą tremdavo, elektros tinklai atjungė elektrą, dėl metus nemokėtos 15 litų skolos. Jis tos skolos 3 metus taip ir nesumokėjo ir be elekyros gyveno, nes kam ta elektra, pasišviesti sakė ir su žvake galima, o už tą didelę sumą 3 litrai samagono išeina.

  10. Liucipher

    Džyzas Kraist! Nuo Svifto ir Voltero laikų Lietuva dar neturėjo tokio kieto satyriko kaip ponas. L. Tiesiog sudraskė kaimą, suplėšė savo tekstu.

  11. Giedrius

    Labai laukiu straipsnio tema “tualetinio popieriaus į klozetą nemesti”. Niekada nesupratau šito užrašo esmės.

    • Saulius

      Puiki svetainė, kurioje surašyta kokiose šalyse galima tuoletinį popierių mesti į klozetą, o kuriose reikia mesti į šiukšlių dėžę wheredoiputthepaper.com :) Lietuva – decent toilets that can take flushing the paper. Enjoy! :D

  12. Julius

    Apsilankius vos prieš savaitę Danijos kaime, kuris panašus į mūsų Turniškes, Lyglaukius ar kokį kitą geresnį Vilniaus individualių namų rajoną, belieka pritart tekstui. Gražiausias kaimas Lietuvoje yra Rumšiškių muziejus.

    Kita vertus, nesinorėtų tokios suburbijos kaip iš “Edvardo žirkliarankio”. Kas matė, supras. Teko matyt kartą pasiturinčių žmonių sodybą su betoninėm gulbėm ant paraitytos tvoros ir pan.

  13. xxx

    “Ko, Boliau, toks susirūpinęs šiandien? Bėda, kaimyne, nutiko. Kokia bėda, Boliau, gal galiu padėt? Nepadėsi, jautis karvę p*so, stuburą susilaužė”
    … galima pratęsti? Ačiū… :) ))
    - žinai ką, Margute, akšę uždėsiu pantuką ant ragų ir einam namo, čia jau ne pi***mas o cik b***io laužymas kažkoks gaunasi…

  14. bruno

    grazus tekstas. as irg nuo zhagres. ir nuo zemaitijos. ir jausmai tie patys. grazu, Liudve!

  15. entdx

    Toks stereotipinio miestiečio tekstas. Dabar žiūriu ir mąstau ar čia Užkalnis rimtai rašo.
    Galiu sutikti dėl senų “Minsk” sovietinių vertybių kaupimo kultūros (kurias į šiukšlyna reikia mesti, man kaip skaičių žmogui matosi, kad elektros sudegins daug daugiau, nei naujas pigus nei 1000 Lt nekainuojantis šaldytuvas, net įskaičius savikainą). Lygiai taip pat pykina žaliaspalviai aliejiniai dažai.
    Bet kuo užkliuvo neestetiškos lentų krūvos ir Belarusai. Žinoma ne viskas kieme turi būti, o kur nors pakraštyje. Ar kiekvienas ims statytis garažus, sandėlius kad sutalpintu lentas? Deja NE ir azumpcija, kad užsienyje kaimas tvarkingas ir švarus toli gražu ne tiesa. Yra nemažai senos technikos (30-mečiai John deere keičia musiškius analogiško amžiaus Belarusus) lentų krūvų kiemo pakraštyje, tik gal žinoma viskas be slykščių aliejinių dažų ir atviro šulinio. Tiktai ten pakelė šventas dalykas, purvo ir netvarkos negali būti, kad prsavažiuojantys miestiečiai nematytų. Čia panašiai kaip akstesniame jūsų straipsnyje užsienis, kuriame paprastas žmogus gyvena oriai ir gauna pencijas, bei visi dirba tik 6 valandas per parą ir uždirba 10kLt, o valstybė duoda viską. Tame stebuklingame užsienyje ir yra stebuklingas kaimas, kuriame sodai prilygsta Versaliui.
    Galėčiau visą pasaką ir pjėsę (tragikomediją) parašyti apie tai kaip seneliams įaiškinome, kad jie gyvulių auginti ir tvarkytis ūkyje neišgali, bet ar kam iš viso bus įdomu. Galiu pasakyti jūsų aprašytas kaimas nėra toks blogas, o aprašyto kaimiečio mentalitetas toli gražu neatspindi blogiausius aspektus (na bent iš mano susidarytos kaimiečio portreto versijos).

  16. Alfonsas

    Kaip tik va perskaičiau tekstą, labai sunkus ko tai, grynai miesčiono rašytas. Bet nebeiškenčiu daug rašyti, šikti noriu. Bėgsiu tuoj, jeigu bespėsiu, lauko šikinykan, katras už tvarto pastatytas. Tiesa, vinis laikraščiams kabinti nulūžo prieš keletą metų, vis niekaip naujos įkalti laiko nėra. Turiu dabar laikraščius po pažastimi nešiotis kas kartą, kai einu. Ir šūdų krūva, apdengta plėvelėm, trukdo pasiekti šikaną, tai turiu per viršų lipti. Basas einu, kad batų neišsišūdinčiau, paskui pasisėmęs iš šulinio vandens, kojas nusiplaunu.

  17. Kartais pagalvoju apie sodybą mieste, bet tuomet reikėtų gyventi šalia miestiečių ir kasdien su jais bendrauti. Nuolat gyvendamas kaime, vis dėlto kartais apsilankau tai viename, tai kitame Lietuvos mieste ir negaliu nesistebėti tenykščių čiabuvių archaišku gyvenimo būdu. Vilniaus senamiestis, Druskininkai ir netgi Alytus su Marijampole pusėtinai atrodo nuotraukose iš oro, pavyzdžiui, albume “Neregėta Lietuva”. Bet iš arčiau nenorom tenka pastebėti, kad šios nemažos gyvenvietės yra visiškai nepritaikytos žmonėms ir tik didelio skurdo genami jie gali apsigyventi tokiomis sąlygomis. Dauguma miestiečių yra tokie vargetos, kad negali pasistatyti arba įsigyti namo, todėl keliolia ar kelios dešimtys šeimų įsigyja po kelis kambarius dideliame name ir vadina juos butais. Neturėdami nuosavos žemės ir jokių ūkio pastatų, dauguma miestiečių net ir nakčiai palieka savo automobilius numestus gatvėje ir iki ryto meldžiasi, kad gatvėse siautėjančios paauglių gaujos jų nenuvarytų, neišdaužytų langų ir neišluptų priešistorinės magnetolos. Neturėdami kur susidėti malkų ir nemokėdami jų susiskaldyti, miestiečiai perka šiltą vandenį, gaminamą už kelių dešimčių kilometrų ir patiekiamą jiems vamzdžiais. Už tai, kad tas drungnas vandenėlis prateka pro jų kambarius, sušildydamas orą keliais laipsniais, miestiečiai atiduoda didžiąją dalį savo pajamų. Jie nuolat skundžiasi bei piktinasi, kad toks šildymo būdas jiems pernelyg brangus, bet nieko nedaro, kad ką nors pakeistų. Senyvi miestiečiai kartais užgrobia valdišką žemę po savo butų langais ir slapta prisodina ten daržovių, o tada iki pat derliaus nuėmimo saugo jas nuo kaimynų. Tie, kam žemės neužtenka, arba jie yra nepakankamai drąsūs, kad ryžtųsi savavališkai ją užgrobti, perka didelėse krautuvėse chemijos pramonės gaminius panašius į vaisius ir daržoves. Patys skurdžiausi miestiečiai, neišgalintys nusipirkti nei automobilio, nei arklio, nei dviračio, važinėja į darbą krovininiais sunkvežimiais su langais, kuriuos jie vadina visuomeniniu transportu. Net ir turėdami savo kambariuos tai, ką vadina patogumais – karštą ir šaltą vandenį, dujas, elektrą – miestiečiai dėl savo skurdo jais beveik nesinaudoja. Miestiečiai nuolat galvoja apie didėjančias šildymo, vandens ir dujų kainas, nerimauja, kad gretimame kambaryje gali kilti gaisras arba prakiurti vamzdžiai, todėl beveik neturi laiko dirbti. Grįžę iš menkai apmokamo samdomo darbo, miestiečiai visą vakarą prasėdi įbedę akis į televizorių, kuris jiems praneša, kas blogo jau nutiko arba dar laukia ateityje. Ir tik tada, kai darbe gauna keletą dienų atostogų arba valstybė leidžia nedirbti kokios nors šventės proga, miestiečiai išvažiuoja į kaimą pažiūrėti, kaip gyvena žmonės. Ten jie visaip stengiasi nuslėpti savo pavydą, todėl ieško nesutvarkytos aplinkos, nespėto iškratyti laukuose mėšlo arba apsileidusių ūkininkų sodybų, kad galėtų raukyti nosis ir baisėtis, nors primyžtos jų namų laiptinės dvokia gerokai labiau už visą daniškų kiaulių kompleksą. Iš pavydo tikriems kaimo gyventojams jie vadina kaimiečiais pačius bukiausius savo draugus ir kaimynus, nors anie yra tipiški miesto debilai. Ir tik nedaugeliui miestiečių pavyksta taip prasigyventi, kad jiems pavyksta įsigyti nuosavą namą su žeme mieste, priemiestyje arba kaime. Kiti miestiečiai tada juos pravardžiuoja oligarchais ir taikosi per savo atstovus valdžioje juos apvogti, apdėdami lupikiškais mokesčiais, nes asmeniškai ką apiplėšti neturi drąsos.

    • Edwa

      Bravo! Рождённый ползать – летать неможет!

      • punktyras

        Не с глаголами не дружит.

        • Edwa

          Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa… :(

    • AZ

      Super

    • Malonu, kad šiame tinklaraštyje nors kartais pasitaiko gerai parašytų tekstų.

    • Jolita

      Aciu, Romai, puikus atkirtis nevykusiai snobiskai A.U. pateiktai rasliavai.

  18. bla

    amazing tekstas. o paskutinis sakinys visai stoga nurove :)

  19. Smile

    …vandens debitas…, nes “vandens debetas” yra tas pats lygis kaip “kolidorius”

  20. Tomas

    Labai jau skystai ir pavirsutiniskai, bei labai daug teksto, katrame pac autorius painiojasi. Reikia konkretybes ir aiskumo – LT kaimas yra didelis blogis ir reikia ji naikinti is pasaknu. Muravjovo nereikia, tai balanos gadyne. Reikia kviesti US Air force ir apibrezti uzduoti- kad viskas butu sutvarkyta carpet bombing’u ir napalmu. Namai su lauko isvietem turi buti double check’inami, jei bus rastas apygyvis kaimietis, durtuvais iskelt ir prismeigti prie iesvietes. Tik po tokios operacijos LT kaime bus galima pradeti puoseleti estetikos, Polo ir karcheriu kultura.

  21. Nielsen

    Man klaikiausia yra pieno produktai kaime, tiksliau – ju laikymas visokiose plastiko talpose. Ogi galima i grazia puodynele, tvarkingai, bet ne – cia kaimas, viskas turi smirdeti parugusiu pienu.

  22. kriu

    fuck yeah!! more!!
    p.s. tai jei jis pas tevus atvaziuoja i kaima, jis is ten ir kiles?

  23. eziukas

    viskas taiklu kaip pirstu i aki. miestieciai kurie keliasi i kaima,dauguma pinigu juk turi,jiems ne problema isirengt dusa ar tualeta,aisku ne visiems.o senbuviams daugumai truksta pinigeliu,bet,aisku,nemaza vaidmeni suvaidina ir isisaknijes mastymas-kaimas yra kaimas,beto,ne visi yr tvarkingi,turi jegu.o apskrtai Jusu,Andriau,straipsniai super.reikejo musu padangei tokios plunksnos,panasiai,kaip savo laiku buvo nemirtingasis radijo sou su A. Ramanausku,seniu ir kt. buvau didele ju gerbeja,gaila,nebeliko.linkiu nepailsti ir toliau mus isjudinti savo kuryba

  24. Egle

    kam kišti į tekstą anglizmą ir vertalus? ar nuo to įdomiau, geriau, smagiau? atrodo, kad autorius norėjo pasirodyt ‘KRŪTAS’, nes šiaip lietuvių kalbos žodyno visiškai pakaktų tokio lygio pasakojimui

    • Atsakau: nuo to įdomiau, geriau, smagiau. Maloniau skaityti.

      • Domantas

        Jei esi vakarietiškų pažiūrų, tuomet būtina vartoti anglizmus, vertalus ir visokius kitokius į anglų kalbą panašius barbarizmus, nes tada atrodai išsilavinęs ir matęs pasaulio, arba bent internetą. O tie kurie kalba ir rašo tik lietuviškai yra kvailiai iš to pačio jau aprašyto kaimo. Tautiškumo ir kalbos saugojimas juk jau seniai paneigtas vakarų filosofijos, todėl išsilavinę ir save gerbiantys žmonės visaip kaip stengiasi būti multikultūriniai ir niekina tuos, kuriems mieliau būti savimi

  25. Dainius

    Labai geras tekstas! Daug labai taiklių ir pažįstamų pastebėjimų. Suskaičiau su dideliu malonumu ir šypsena veide.

  26. Gerasirdis

    Reiškinio aprašymui- +0.9 (iki pilno +1 trūksta užkalniško gebėjimo valdyti žodį).

    Belieka išsiaiškinti, kokios reiškinio priežastys ir kaip kaip keisti situaciją. Kitaip sakant- kas kaltas ir ką daryti.

  27. kva

    super super, dar nebaigiau skaityti bet jau super;))) kaip viskas pas visus vienodai;)

  28. Luotinykas

    Nu jau biškį mutantas žmogus. Baisiai mėgsta tiesias linijas ir stačius kampus. Čia jau liga tokia: http://25.media.tumblr.com/tumblr_lcnn5kxvV51qd9yteo1_500.jpg (iš oro gal dar gražiau)

  29. kardas

    “Galima ištraukti žmogų iš kaimo, bet kaimo iš žmogaus neištrauksi” Nežinau kieno žodžiai, bet puikūs. Kaimas yra mūsyse. Ne kaimiečiai Užkalniams dušą po egle rentė, ne kaimiečiai jiems Minską, Zilą, trisdešimt metų senumo baldus į sodybą sutįsė ir po viso to ryzais aprengė. Ir net nevadovavo šiam pasityčiojimo aktui šalia atsistoję. Oi, ne kaimiečiai. Arba gal ne. Visgi kaimiečiai. Kaimas mūsyse. Nu ir dar plius tas kaimo energetinis laukas Rural Power, kuris, net iš pažiūros inteligentiškiems, apsišvietusiems bei labai gerai apie save galvojantiems miestiečiams – susuka ir aptemdo smegenis vos tik pagalvojus, kad vat savaitgalį reiks važiuot ir santykiaut su kaimu.
    Dėl aiškumo pasakysiu, kad gimiau, augau ir į žmones išėjau iš kaimo, visada turėjom centrinį vandentiekį ir šikaną “vidury trobos”, automatines skalbiankes kaimas ėmė pirkt vos tik jos pasidarė jiems įperkamos, t.y. seniai. Tai man labai smagu žiūrėt kaip Rural Power ima valdyt miesčionių smegenis vos tik ėmus galvot, kalbėt ar rašyt apie kaimą. Na, tiesos yra ir Andriaus rašliavoj, kaip tai istoriškai susiklotė, kad kaimiečių subkultūros atstovų kur kas daugiau yra visgi likę kaimiškose vietovėse – ar tai dėl Rural Power poveikio, ar dėl trečių priežasčių. Lieka tik skaityt, linguot galvą ir juoktis. Je, taip ir yra.
    Dėl vieno tik dalyko galiu ginčytis iki pamėlynavimo. “Miestiečių žaisliukų nusavinimas” yra ne kaimo problema. Vagių yra visur. Galima dar pasilažint kur daugiau. Kaimo problema yra ta, kad jis per toli nuo “didžiausių saugumo garantų” geltonais švyturėliais. Gali susivest kokus nori daviklius su ryšiu iki kokios nori kontoros – nežinau ar mano kaimuose jie tuom užsiima, bet greičiau nei per pusvalandį vargu bau ar bent vienas ekipažas suspėtų prilėkt. Per tą laiką vagys spėtų dar susėst ant sodybos gonkų, išlaužt bonką samagono, užkąsdami čia pat išsirautais mamikės išpuoselėtais ridikėliais, apmyžti antrą “saugumo garantą” – “grėsmingąją” tvorą ir neskubėdami pasišalint sulipę ant šviežiai nusavinto tėtušio traktoriuko. Andriau, palik ant savo miestietiškos fazendos ribų kokį ženklą, kad šių valdų apsauga prisistato ne per 2 min, o per kokį pusvalandį – spėk per kiek laiko miesto bendruomenė nusavins namie likusius tavo žaisliukus, palikdama tau tik ryzus bei kitą nelikvidą.

    • kardas

      išmiegojęs ir perskaitęs ko nebuvau perskaitęs, persiprašau Užkalnių ir jų Andriaus už tai, kad taip neteisingai apie juos pagalvojau ir parašiau, jei kas mano aukščiau prirašytą rašliavą skaitytų, laikykit ir skaitykit, vietoj Andriaus – Liudvė, o vietoj Užkalnių- Liudvės šeimyną.

  30. J

    Oj nigaliu! Dar net nepreskaiciau iki galo, bet jau zvengiu – kolegos jau net skersakiuoja.

    Nu visiska teisybe. As visada jauciausi labai nesuprasta, nes man britku i laukini tulika eiti. Nes nu koks gi islepimo laipsnis, jei visi eina, man jau nefasonas.

  31. Baikit ant to kaimo varyt. Gyvenu 8000 gyv. ale mieste, visi kaimynai aplinkui ši… lauke, my… patvory, nes į nužnyką įeit nebegali nuo aromato. Dėka protėvių kruvinų rankų (nuo darbo), mano vienintelio namas kvartale turi centrinį šildymą, unitazą, vienas iš nedaugelio kriauklę ir, ačių Dievui, šiokią tokią vonią ir skalbimo automatą. Dėl to, kasdien meldžiuosi Dievui ir dėkoju jam, kad nereikia eiti į lauką ši… prie -25 laipsnių C. Žodžiu svarbu, ne kur, bet kaip ir su kuo gyveni. beje, kai kurie kaimai, ypač prie miestų, kur sodybas susipirkę elito atstovai jau seniai perspjovė varganus sovietinius mietų mikrorajonus.

    P.S. Jei kam jau taip nepatinka kaimas, tai siūlau nuvaryti į sostinės centrą.

    Galbūt jums patiks tai: http://blog.vsa.lt/2012/02/07/sostines-centre-esanciu-snipiskiu-laikas-nepaliete/

    P.P.S., būdamas studentu turėjau praktinę užduotį būtent Šnipiškėse. To, ką ten pamačiau, nerašysiu, nes gal kuris nors valgot prie kompiuterio, kaltinsit už apvemtus rūbus.

  32. oxy

    Super gerai persiskaite, bravo :) Sutinku net daugiau nei 100 proc, reikejo dar ta keista augalininkyste & gyvulininkyste pridet. Pamenu, kaip amzina atilsi mociute aimanavo, kad parsa brangiau uzsiaugint, nei ‘gatava’ nusipirkt. Vaikas dar budama klausiu- tai kam augint tada? O tai kaip neauginsi vaikeli, negi tvarta tuscia laikysi? As – tai gerai, kad tuscias, sieno pjaut/vezt/grebt/mint nereiks ir siaip lazo darbu sumazes.Tevas, mama isgirdo, pyktis diziausias, baltaranke miestiete isvadino ir aplamai cit pienburne, ka tu cia supranti, kaime negyveni gi?! Va jums ir tas pats lietuvio mentalitetas, supratimas apie kaima. LIUDNA. LIUDNA, kad niekas nesikeicia. Pamenu kaima iki skausmo ir sirdis krutinej is dziaugsmo katalojasi, kad tos katorgos mano sunui neteks patirt.
    BRAVO!

  33. Pingback: Legenda apie trolį Užkalnį

  34. Mushi

    Šūdų prūdas.
    Teksto autoriau, tu suvoki, kad kliombas, gonkelės, balti akmenys – tai MŪSŲ kultūra, o ne Vakarų??
    Kad Lietuvos kaimietis – tai ne Versalyje gyvenantis Karalius Saulė – jis neturi nei pinigų, nei supratimo apie moderniausią ir brangiausią landscapo kūrybą.
    Apskritai, manau, šiuo straipsniu autorius tik siekė pasipuikuoti savo turtais (pavartoti keli brandai), patogiu gyvenimu (“o ne, šikanas ne dvidešimt žingsnių nuo manęs, bet dvidešimt metrų nuo namo”) ir dvasiniu tuštumu – Saulius Poška, išgalvotas personažas, yra sakęs: “Kam man gera sveikata? Gi pinigų daug turiu”, o autoriaus moto – “Kam man intelektas? Gi pinigų daug turiu, plius Anglijoj pagyvenau, jaučiuosi protingas”

    • Mushi, autorius, mano žiniomis, nėra gyvenęs Anglijoje. Tai ne mano straipsnis.

  35. Saiva

    Wha ha ha ha ha, geras!!!!! Taip gerai parašyta, super. Skaitant straipsnį prieš akis taip ir iškilo momentai iš parduotų vaikystės vasarų kaime.

  36. tikra miestiete

    ydomu ka autorius snekes kai vandens deficitas ateis.gal lietuva jis pasieks veliau bet daba jau daugybe saliu kencia vandens deficita.ka jis snekes kai islepusios issipopinusios civilizacijos issidirbinejimai galu gale sunaikins musu planeta.jau daba ji yra stipriai deformuota.suprantu kad gyvent komforte patogiau bet pernelyg didelis visuomenes vartojiskumas naikina planeta.sitas tai jam nedasunta.noreciau kad tokius populius ymestu i kokia afrika,tarp neturtinguju,oi paziureciau kaip tada jis pagiedotu.beje dziaukis savo perdetu pedantiskumo prisirpusiu gyvenimu,nes greit musu nualintoj planetoj dziaugsimes kad gausim geriamo vandens lasha isgert.be to tie tavo ishgirti vandentekio vandenys nuodijami su fluoridu.nezinojai sito?tai tu vaikeli daug ko nezinai apie illiuminacius nwo ir vargsus isplautom smegenim zmonelius.beto nepatinka kaimas tai sedek savo dulketam mieste ir blizgink savo tulika.beje mieste gyvenantiems p y z e pareis greiciau nei kaime.gal kaimieciai net isvengs.bet zeme driogstels atgal uz jos besaiki niokojima.o ja labiausiai ir niokoja besaikis vartotoju islepimas ir issidirbinejimai.pasidomek sita tema labiau,nei vien savo klozeto plovikliais.

  37. Vi.

    Juokinga vieta buvo apie tuos Polo marškinėlius ir šviesias kelnes. Taip ir įsivaizduoju – jaunikaitis kaime su savo firminėm baltom kelnėm. O dar ir tie anglizmai, čia gal tiksliau australizmai kalbant apie išvietę (taip, taip, aš apie long drop). Manau, kad garbūs skaitytojai puikiai supranta terminą „lauko tualetas“ ir be papildomos nuorodos į long drop‘us. Truputėlį pižoniška, nori nenori išspaudžia šypsenėlę beskaitant.

    Visgi perskaičius iki galo galiu iš principo sutikti su pagrindinėmis autoriaus idėjomis, net ir polo marškinėliais, tiesa, mano planuose buvo džinsai ir languoti marškiniai (vesternų įtaka, matyt), bet tebūnie… Ir ne kartą esu pagalvojusi, kad kaimas būtų absoliučiai tobula vieta jei tik joje būtų normalus san-mazgas su šiltu dušu. Kaip bebūtų šis reikalas, kaip ir klausimas dėl antram gyvenimui prikeltų baldų užmiesčio sodyboje, glaudžiai susiję su metaliniais ar popieriniais ženklais, naudojamais kaip vertės matas, t.y., pinigais. (Spėčiau, kad ir autoriaus tėvelis dušo sodyboje neįsirengė ne iš aklo maišto prieš kasdienę higieną, o todėl, kad tai kaštuoja šiek tiek daugiau nei Polo marškinėliai.)

    O šiaip užmiesčio sodyba, net ir be dušo, turi daug privalumų. Pirmiausia – gamta, gal nuskambės ir banaliai, bet tik ten iš tikrųjų pajuntu saulės judėjimą dangaus ratu. Mieste atrodo, kad ir saulėlydžiai ir saulėtekiai kažkur pradingsta (tarp pilkų daugiabučių, tikriausiai, ar netgi gražiojo Vilniaus senamiesčio, bet vis tiek pradingsta), kaip ir žvaigždės – tik kaime atkreipiu į jas dėmesį, ten ir dangus atrodo arčiau, beveik kaip dykumoje (jei kas nors yra buvęs dykumoje naktį, manau supras apie ką aš). Be to vakarų ramybė – tik kaime gali pajusti tylą, kuri ateina su vakaru, kaip toli skinda garsas vakare! Atrodo kiekvienas ištartas žodelis nukeliauja kilometrą kitą. Mieste to tiesiog nėra. O ir vasaros audros kaime atrodo visai kitaip, ir perkūnija – ten gali pajusti visą audros jėgą, iš pradžių kylantį vėją, o po to jau visą siautulį. Kitas privalumas – privatumas ir erdvės pojūtis. Jei gyveni vienkiemyje, gali sau leisti ne tik su polo marškinėliais vaikštinėti, bet nors ir su bikini. Be to gali atsikelti, su rytinės kavos puodeliu atsisėsti ant slenksčio ir žiūrėti į erdvę, o ne į kaimyno butą. O karštą vasaros vakarą – nors ir su naktiniais gali išeiti pasivaikščioti į sodą, arba apeiti savo „klombus“ su raganėmis ar kitomis „bet kaip“ pasodintomis gėlėmis.

    Tęsiant apie klombus ir grįstus plytelių takelius – ši teksto dalis prieš akis piešia vaizdą panašesnį į Palangos Basanavičiaus gatvę nei į Versalį, kur, kaip ir žymiuosiuose Paryžiaus parkuose, vietoj trinkelių kažkoks neaiškus žvyriukas pabarstytas, kuris autoriaus blue suede shoes paverstų į neaiškios kilmės pilkšvai-baltą apavą, jei tik jis ten būtų lankęsis.

  38. Pingback: Legenda apie trolį Užkalnį | Roberto Blogas

  39. Senas Reiveris

    Juk supranti, kad rašydama(-s) komentarą irgi patenki į tą kategorija? Ar tipo fuck logic.

Leave a Reply

*