Mokytojai, nebešvilpkit

Spaudžią alyvą iš alyvuogių. O mokytojams spausti ir sau specialių sąlygų išsispaudinėti neeikėtų.

Lietuvos rytas, 2012 04 02

Kaip ironiška: susirinkę Vilniuje mokytojai nušvilpė švietimo ministrą Gintarą Steponavičių, ir ne todėl, kad jis būtų pareiškęs nuomonę, su kuria jie galėtų nesutikti. Jis sakė ne nuomonę, jis dėstė faktus: kad mokytojai uždirba toli gražu ne mažiausiai, ir kad sunkmetis juos užgavo mažiau, nei kokius laiškanešius ar bibliotekininkus.

Mokytųjų profesinių sąjungų atstovai, matyt, prisirinko neracionalaus elgesio įpročių iš savo mokinių. Kai mokiniai siunta, kad bus kontrolinis darbas, kad uždavė per daug į namus ir apskritai „kam man ta matematika, man jos niekada gyvenime nereikės“, jie elgiasi lygiai taip pat, kaip šeštadienį elgėsi jų pedagogai: kvailai ir vaikiškai. Tik vaikams atleistina, nes jie dar auklėjami.

Mokytojų profesinė sąjunga, aišku, irgi elgiasi pagal savo paskirtį ir prigimtį: išlupti kuo daugiau pinigų savo nariams. Jei reikia, tempiant nuo kitų ant savęs. Ir niekada nenusileidžiant ir nepakeičiant dainelės apie tai, esą mokytojai – labiausiai nuskriausta visuomenės dalis.

Ši melodija pagardinama ašaringomis raudomis apie tai, kad štai šiomis rankomis auginama ir mokama naujoji karta, todėl švietimas turi būti ypatinga, apsaugota sritis. Tegul kiti pasispaudžia.  Mokykla – ne UAB, mokykla – mokslo šventovė, kalba pedagogai suvažiavime, mes – ne paslaugų tiekėjai, mūsų rankos neša šviesą, ir todėl nevelkit čia tų savo piniginių reikalų. Tiesiog imkit ir suraskit lėšų, o suradę atneškit, padėkit ant stalo, ir atsiprašykit, kad tiek mažai, nes mums visada nebus gana.

Mokytojo profesija išties yra neeilinė. Mokyti vaikus gali toli gražu ne kiekvienas (aš niekada nesugebėčiau, bet, antra vertus, man niekas ir nesiūlo). Tai užsiėmimas, kur didelė psichologinė įtampa, bemaž nenormuotos darbo valandos, atsakomybė ir daugiausia nedėkingi klientai. Legendos apie žiaurius, nesuvaldomus mokinius ir praradusius padorumo jausmą tėvus, staugiančius ant mokytojų ir jiems grasinančius, yra ne pavienės baisios pasakos, o dažni pasakojimai iš gyvenimo.

Tačiau daugelis profesijų yra su savo siaubais. Aš jau nekalbu apie gydytojus arba policininkus. Mokytojai, o jums neatrodo, kad gatvės šlavėjų arba troleibusų vairuotojų darbas irgi neišvengiamai reikalingas, sunkus ir dažnai susijęs su sunkumais ir nemalonumais? Ir kad tuos darbus dirbantys žmonės irgi ten atiduoda jėgas ir sveikatą?

Nemanote – nes jūs esate ypatingiausi ir labiausiai nepakeičiami? Tuomet labai gaila, kad jūs mokote vaikus, nes jūsų kalbos apie šventovę ir švytėjimą skamba ne mažiau (ir ne daugiau) savanaudiškai, nei kitų profesijų atstovų noras uždirbti kuo daugiau. Tai normalus troškimas, bet nereikėtų šios dramos ir knygnešių ir prometėjų aureolės.

Juo labiau, kad Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, užuot rodžiusi atsakingumo ir brandos pavyzdį, nesibodi tiražuoti tamsybės. Siūlymas „įpareigoti mūsų stambiojo verslo atstovus, mūsų lietuviškuosius magnatus turėti kokią nors prievolę remti švietimą“ yra V.Šustausko ubagų baliaus lygio retorika.

Stambiojo (kaip ir kitokio) verslo atstovai jau remia švietimą, kaip ir mediciną, kaip ir viešosios tvarkos palaikymą ir visas kitas valstybės apmokamas funkcijas mokėdami mokesčius – ir savo įmonių pelno, ir gyventojų pajamų, ir pridėtinės vertės, ir akcizus, ir socialinio draudimo įmokas, ir kurdami darbo vietas, iš kurių toliau byra mokesčiai. Arba J.Voloskevičienė tai žino, bet sąmoningai barškina populizmo puodą, arba, kas būtų dar blogiau, nežino.

Blogiau, nes jei mokytojų organizacijos vardu skleidžiama tamsybė, labai neramu, ką tokie mokytojai aiškina pamokose.

Gal ten mokiniams kalama į galvą, kad pinigų yra, tik reikia paimti ir gerai padalinti? Gal ten aiškinama, kaip ciniškiausių politikų susitikime su bukiausiais rinkėjais, kad visas problemas galima išspręsti, pakėlus algas, sumažinus mokesčius, atpiginus cigaretes, prekybos centrams apribojus antkainius ir nustačius minimalią 3000 litų pensiją?

Tada labai negerai. Tačiau, antra vertus, nelabai turėtų stebinti. Prisiminus Sąjūdžio laikus, būtent mokyklose buvo bailaus reakcingumo židiniai – ne tik „sąjunginio pavaldumo“ tankų detalių gamyklose, bet būtent mokyklose buvo persidažyta tik tuomet, kai kito pasirinkimo jau nebebuvo.

Mokytojų būta visokių (ir, turiu pasakyti, jaunystėje tikrai turėjau daugiau puikių mokytojų, negu prastų, ir puikių žymiai daugiau, nei man priklausytų). Tačiau kažkaip atmintyje liko ir noriai prižiūrėję komjaunimo ženklelių segėjimą, ir kalbėję „neišsidirbinėkit čia su tais sąjūdžiais, paskui mums atsakyt reikės“, ir tie, kas paskui išvertė kailius taip mikliai, kad dulkės rūko.

Kai dar visai jaunas studentas būdamas dirbau Lietuvos radijuje ir vieną vakarą buvau paliktas rengti vidurnakčio žinių, iš kažkokios vietinės Sąjūdžio organizacijos į mane kreipėsi žmogelis, įsakmiu tonu pradėjęs skaityti „ką reikia sudėti į žinias“ – jo kuopelė surengė susirinkimą ir kažką pasmerkė, neprisimenu ką – gal tebesitęsiantį sovietų kariuomenės buvimą Lietuvoje, o gal benzino kainas, ir jis reikalavo, kad tai būtų pagarsinta.

Pasakiau, kad pažiūrėsiu: gal įdėsiu, o gal ir ne. Žmogelis, nesustodamas nei sekundės, prigrasino, kad iš pat ryto kreipsis į mano vadovybę, ir „gali, jaunuoli, kitą savaitę čia jau nebedirbti“. Paskui sužinojau, kad tas žmogus visą anksčiau buvusį gyvenimą praleido kaip komjaunimo ir partijos aktyvistas, labiausiai žiūrėjęs, kas švenčia Kalėdas. Aš nesakau, kad visi pedagogai buvo tokie. Tik prisiminiau.

Juo labiau, kad mokytojų suvažiavime pagarsintos nostalgiškos mintys (esą, „anksčiau“ – suprask, sovietiniais laikais – mokyklas statė, o dabar uždarinėja) ir ministro, kalbėjusio atvirai ir nebandžiusio įtikti ar patikti delegatams, nušvilpimas nėra pavyzdingas elgesys.

Grįžtant prie mokytojų atlyginimų temos – taip, visiems sunku, ir niekam nepatinka mažiau pinigų. Valstybiniame sektoriuje – sunku. Privačiame – irgi, juolab kad pastarajame ant ministro nepašvilpsi, nes nėra tokio ministro, kuris atlyginimus privačiam sektoriui mokėtų. Ten patys sau išsimoka.

Kai visiems sunku, natūralu, kad didžiausios – ne vidutinės, ne mažiausios – brandos ir pavyzdžio laukiama iš tų, kurių darbas yra mokyti. Trumparegiški ir egoistiniai pareiškimai neįtikina, kad tie žmonės patys rimtai žvelgia į garsius žodžius į savo šventą misiją.

34 Komentarai

  1. Ignė

    Bravo. Nekenčiu verksnių.

  2. geds

    na pagaliau parasei. uzskaitau. o tai paskutines rasliavos jau nevilti vare 🙂

  3. Kaip jau vakar minėjau savo social networkų realybėje, visą gyvenimą stebėjausi, kodėl Lietuvoje mokytojai tampa mokytojais iš anksto žinodami, kokia alga jų laukia.

    • ---

      ne visai taip 🙂 va pvz prieš kelis metus kai stojau į pedagoginį, mokytojai uždirbdavo gana neblogai. Turintys atitinkamą kvalifikaciją (kuriai pasiekti reikia 3-4 darbo metų) uždirbdavo ir po 3K į rankas… 🙂 nemanau, kad tai bloga alga 🙂

  4. Jolita

    Palaikau, bet Ir čia autorius užgriebė tik paviršiuką. Mokytojų profesinė sąjunga – ką autorius turėjo galvoje? Pedagoginių marazmų kupinas Tervidytės „Dialogas“ priešpaskutinėje apklausoje išvardino 7 švietimo profsąjungas. Jūratė Voloskevičienė yra tik viena iš daugelio, besibrukančių kovoti už mokytojų teises. Mano nuomone, tų kovotojų elgesys rodo pairusią nervų sistemą ir prastą bendravimo kultūrą, išvirstančią į primityvų chamizmą.

  5. JJ

    Durnas pasvaigimas ir tiek. Tikrai taip, lyginti reikia su šlavėjais ir trulikų vairuotojais. Su darbais, kuriuos gali literally bet ką išmokyt dirbti. Krč, ką čia tau aiškint, pats puikiai supranti, kad nesąmones svaigsti.

    • Tomas

      Esmė yra tame, kad mokytojo darbas nelabai kuo skiriasi nuo kitų darbų. Su šlavėjais ir troleibusų vairuotojais lyginta su tikslu norint parodyti, kad ir tie taipogi mums visiem ne ka mažiau reikalingi. O lyginant su gydytojais rodoma, kad yra dar sudėtingesnių ir profesijų, ir mokslų norint pasiekti tam tikrą lygi. Jeigu kalbant apie patį mokytojo darba, tai yra mokymą, ne taip viskas ir sudėtinga. Kuomet didžiąją dalį gyvenimo dėstai praktiškai tuos pačius dalykus. O ir rūpintis nelabai daug kuo reikia, mokymo kursas dažniausiai būna sudarytas, save tobulinti reikia minimaliai ir sau smirdi po valstybės sparneliu iki tol kol jau bus per sunku iki mokyklos ateit, nes kojas skaudės nuo senatvės. Matai kai iškelia klausimus, dėl mokytojų kompetencijos ir panašių temų susijusių su pačia mokymo kokybe, tai tos pačios profsąjungos labai nepatenkintos būna, nors aš manau tai yra normalus reiškinkys tikrinti paslaugų teikimo kokybę. Taip, kad norint kalbėti apie kažkokius didesnius atlyginimus, reikėtų ne bandos jausmo vediniem rėkti, o pagalvoti kiek jie to verti? Aišku dar net nekalbu apie papildomus mokymus, kurie tik ir skiepyje vaikams nuo mažumės apie pinigus vokeliuose. Mokytojas tokia sritis, kad galimybių užsidirbti tikrai turi ir sakyčiau netgi daugiau, negu kitose valstybės įstaigose tik reikia dirbti, o tai jau Lietuvoje pamirštama, nes lengviau verkti.

      • gedas

        Na paskaicius susidaro įspūdis, kad jusm visvien kas mokys JŪSŲ vaiką. Jei taip tai nėra apie ką čia ir diskutuot – leiskit pas tą patį kiemo šlavėją – išmokys karčios gyvenimiškos patirties su kaupu…
        Steponavičių nušvilpčiau ir aš, švilpimas rodo nepagarbą – negali gerbti žmogaus, kuris meluoja, skleidžia erezijas ir ignoruoja tai ką turėtų atstovauti, kiršina mokytojus vinus su kitais ir su visuomene.
        Tomai, džiugu, kad tu klysti, mokytojo darbas nėra toks monotoniškas ir bukas informacijos perdavimas, programos ir reikalavimai keičiasi, reforma veja reformą, keičiasi vaikai, keičiasi tikslai, reikalavimai. nori tu to ar nenori turi tobulėti.
        Gaila man jūsų, kurie tokios blogos nuomonės apie mokytojus, kogero jums su jais nepasisekė, ir turite kokių nors nuoskaudų.
        Džiugu yra tai, kad tik nuo mūsų pačių(mokytojų) priklauso kokį rytojų turėsime, nes mes ugdome ateities lyderius.

    • NothingSpecial

      Asmeninė patirtis rodo, kad geriausi mokytojai ir dėstytojai yra būtent žmonės, kurie dirbo ar vis dar dirba toje srityje. Praktinės žinios man atrodo daug svarbesnės, nei kažkokios programos išmanymas, kas padės nebent egzamino metu. Mokyti gali ne bet kas ir geriausias srities specialistas yra visai nebūtinai geriausias mokytojas, bet lygiai taip pat ir daugiausia prašantis gali būti prastas mokytojas.

  6. Jurate

    Hmm, na straipsnio pavadinimas skamba kieciau nei pats straipsnis. Per daug nieko blogo apie mokytojus jame neradau. Isgirdus per lietuviska televizija apie mokytoju vadinama streika,kuris ivyko nei sioks,nei toks,pasidare geda uz kolegas. Na ir reikalavimai,absurdas. Kodel visalaik jie kalba apie valandu skaiciu per savaite (patikekit,ten savotiskos mustynes,erzelyne, persekiojimai, skundimai vyksta pavasari,kai valandos dalijamos),kodel jie niekada nesusimasto,kad reikia pabranginti pacia valanda? Turi sau 18 val.-etata,ir ramu,kiek uzdirbi,tiek uzteks. Ir nereikes arti su 7-iom pamokom per diena be pertrauku. Kokia ten kokybe bepalieka? Mokytojas pervarges,piktas,mokiniai taip pat. Dar labai populiaru per pertraukas visokius trumpucius susirinkimus padaryti mokytoju kambaryje. Ir dazniausiai administracija nieko doro nepasako.
    Ir kodel mokytojai bijo tos atestacijos? Toks jausmas,kad bijo vyresni,nes pas jauna ir taip daznai lankosi mokyklos administracija, kolegos (ko mokytojai labai nemegsta). Ko ten bijoti,kiek tikrinama kasmet kitokiais budais. Mokytojai puikiai dirba savo darbus,kam taip zeminti savo profesija,tegu tikrina. Beje yra tokia problema,kaip as vadinu „plaukiojantys“ mokytojai,kurie surenka visus likucius: desto saugu eisma, civiline sauga, etika,turi kazkoki bureli, aukleja klase,na kad tik tureti valandu,kazkaip uzsidirbti pragyvenimui. Jiems tikrai nelengva…O atsitinka taip,tarkim buvo vokieciu ar prancuzu specialistas ir mokykla palaipsniui masiskai perima mokyti anglu kalbos kaip pirmaja uzsienio kalba. Prastai vokieciams ar prancuzams,valandu nedaug arba neber,tenka tenkintis likuciais. Persikvalifikuoti irgi per velu,jei tau jau 50 ant nosies,o seima nori valgyti. Tad kaip jiems saugiai jaustis,kad neliktu be uzdarbio?
    Autorius teisus is tos puses,kad mokytojai yra pereme neracionalus elgesio iprociu is savo mokiniu. Is tiesu,anksciau kartais klausanatis savo kolegu negaledavau patiketi,kad taip gali nusisneketi,nesuformuluoti aiskaus sakinio,minties. Dabar nebesistebiu. Ir nors kiti aiskina,kad mokytojo darbas tik klaseje pasedet,pastoveti ir uzpildyti zurnala,t.y. beveik nieko neveikti, statistika rodo nemenka mokytoju sergamuma rimtomis ligomis. Po savaites darbo mokykloje niekada nebenoresi veiklos, gaminancios adrenalino, inkstai visada streso susukti. Kaip tie mokytojai atrodo? Pilki,susirauksleje,skaudanciomis galvomis.
    Isdirbau mokykloje 12 metu (nedaug,kiti pavaro po 50m),jau du metai,kaip nebedirbu mokytoja,ir stebiuosi,kaip dingo man migrenos, nugaros ir peciu skausmai,nes nebereikia savaitgaliais sedeti prie kruvos sasiuviniu ir knygu (beje desciau anglu kalba), dingo mano suirzusi nuotaika. Per daug del atlyginimo nedusavau,tik draugai sakydavo „tu tiek dirbi,ir nieko neturi,tu net savaitgalio normalaus neturi,kas cia per gyvenimas“ . O mokytoju,pasisventusiu savo darbui,ir primirsusiu nuosavus vaikus yra nemazai.
    Kaip sakant, isvados butu tokios: mokytojo darbas isties nelengvas ir labai specifinis,taciau jie patys galetu save gerbti,nezeminti tos profesijos,kreiptis i svietimo ministra protingais reikalavimais. Ypac noretus,kad jauni pedagogai rodytu daugiau iniciatyvos,ir nesileistu buti uzgoziami „seniu“,dometusi,kas vyksta, siulytu nauju ideju.
    Beje,autoriui,patarciau pabandyti mokykloje su anglu kalba,nelaukite,kol pasiulys,pats pasisiulykite,pagriebs Jus. Tada lauksim kito straipsnio apie mokytojus.

    • fadiezas

      Įdomi nuomonė. Visad galvojau pamėginti dirbti mokykloje vien dėl to, jog pažiūrėčiau, ar tikrai ten taip daug blogiau nei bet kur kitur. O gi bet kur dirbant ir norint daug uždirbti, reikia dirbti. Ir migrena būna, ir stresas, ir akis skauda nuo darbo savaitgaliais, ir pan. Man keisčiausias argumentas ir yra tas, kad, suprask, kaip blogai, kad nugara ir pečiai pavargsta nuo darbo savaitgaliais. Tokie pasakymai įžeidžia mane asmeniškai, kaip dirbančią ne mokykloje, uždirbančią panašiai kaip vidutinis mokytojo atlyginimas, ir turinčią tokių pačių neva problemų ir darbo laiką. Dar priedo, dirbu kasdien nuo ryto visą darbo dieną ir iki vakaro, jei yra darbo, ir savaitgaliais, jeigu jo yra. Bet jeigu nemyli savo darbo (kad ir kaip naiviai tai skamba), jauti nuoskaudų dėl darbo savaitgaliais, migrenos ir t.t., tikrai nepadės 100 ar 300 lt padidėjęs atlyginimas. Po pusmečio reikės dar. Vadovaujantis mokytojų logika, turėčiau eiti streikuoti, kad darbdavys man padidintų atlyginimą, bet puikiai suprantu, kad realybė yra tokia, kokia yra. Eini derėtis, o jei jis negali daugiau pasiūlyti, o manai, kad esi vertas daugiau, susirandi vietą, kur ne vien pats save įvertinsi kaip aukso puodą, bet daugiau įvertins tas, kuris ir mokės. Ir tai bus ta kaina, kuri yra rinkos vertė, ar panašiai vadinama.O jeigu nesugebu susirasti, kas mokės daugiau, turbūt reikia susitaikyti su tuo, kad daugiau nesu vertas, ieškot papildomų būdų užsidirbti ir pan.

      Apie mokytojų užimtumą. Esu bendravus su kai kuriais mokytojais. Mane labiausiai šokiravo, kad jie visąlaik be galo užsiėmę, nori pinigų už darbą, bet jo padaryt nelabai turi kada, nes nesvietiškas užimtumas, nesiliaujančios problemos etc. Tačiau kai paklausi, kodėl negali susitikti darbiniu reikalu, už kurį gauna neblogą papildomą užmokestį, sako: šiandien negaliu, nes 4 valandą priėmimas pas Prezidentę (sakau, tai po jo – ne, tada būsiu pavargus), šiandien negaliu, nes einu į spektaklį (labai pagirtina, bet kai man reikia padaryti darbą, viršininkui tikrai negaliu pasiteisinti, jog padarysiu rytoj, nes šiandien einu į spektaklį), padarysiu ne šiandien, nes dabar pas mane yra svečių ir mes geriam alų (o mirtinai darbą atlikti reikia iš vakaro, pats sėdi iki vidurnakčio ir darai dalykus už juos) ir t.t.

      Iš savo mokyklos atsimenu ir labai gerai atrodančių ir besijaučiančių mokytojų, iš kurių ir mokėmės svarbiausio – džiaugtis savo gyvenimu, savo darbu, savimi pačiu. Lygiai taip pat ir ne mokykloje dirbant matau žmonių, kurie nelaimingi, visada surūgę, steigia profsąjungas ir piktinasi per mažu atlyginimu, per dideliu darbo krūviu, bet darbovietėj yra išdirbę beveik ilgiausiai iš visų. Tuomet kyla pamąstymas, kad nepasitenkinimas darbu, atlyginimu ir krūviu priklauso ne nuo darbovietės, o nuo pačio žmogaus. O Jūratę, kuri sako, kad išėjus iš mokyklos baigėsi migrena, suprantu. Tačiau ir man pakeitus darbą baigėsi stresas, bet iš to reiktų pasidaryti išvadas, jog tas darbas tiesiog ne tau.

      2000 Lt nėra daug. Bet tai yra realu. Tai vidutinis atlyginimas, vadinasi, taip gyvena dauguma piliečių. Iš mokytojų keliamo triukšmo atrodo, kad jie labiausiai nuskriausti ir gauna minimumą. Kalbėkim apie tai, kad vidutinis atlyginimas nėra orus. Bet jį dirbtinai pakėlus irgi niekas nepasikeis. Eikit pastudijuot ekonomikos pagrindų.

  7. L.

    Gedai, kad tokios formos nepagarba kaip švilpimas yra niekinis, vaikiškas ir neturintis jokios vertės veiksmas. Aš nenorėčiau, kad mano vaikai eitų į gatvę ir švilptų. Man būtų gėda, kad jų neišmokiau kalbėti.

    „/…/labai neramu, ką tokie mokytojai aiškina pamokose./…/“

    Man irgi. Jei turėsiu vaikų, geras išsilavinimas bus vienas iš svarbiausių (jei ne pats svarbiausias) dalykas, kurį jiems stengsiuosi suteikti. Ekonomikos ir logikos mokykloje reiktų, tačiau jų mokyti tokie mokytojai neturėtų.

    • gedas

      Kalbėti, galima tik su tuo kuris klausosi. Sutinkate?
      O jei nesiklauso, o skleidžia erezijas – kiek mokytojas daug uzdirba ir kiek laisvo laiko turi … ką su juo konstruktyviai išdiskutuosi…

  8. Smile

    palaikau, bet pasakyčiau ir dar griežčiau. ir algos ne pačios mažiausios ir atostogų turi (paklauskite to verslininko, kuris ką nors gamina sukūręs 15 darbo vietų, moka mokesčius, ir kurį nori priversti papildomai remti švietimą, kada jis paskutinį kartą atostogų buvo išėjęs savaitei?) ir vaikai ant sprando nelips, jei mokytojas geras ir pats save gerbs. Labai vertinu mokytojo profesiją, bet švilpė ne Mokytojai, o daugelis tų švilpiančių verčiau jau eitų ten, kur jiems atrodo geriau.

  9. Ignas

    Manau geriausias sprendimas butu: kiekvienas mokytojas gauna alga pagal mokomu mokiniu skaiciu (mokinio krepselis jau yra), gali apsiimti tiek kiek gali ir nori. Mokiniai ir ju tevai renkasi mokytojus, bet mokytojas gali priimti gali ir nepriimti. Taip labai paprastai issprendziamos isdykusiu vaiku ir mazu mokytoju algu ir pagarbos klausimas, nes geros mokyklos nores samdyti gerus mokytojus, geri mokytojai tures daugiau pamoku ir uzdirbs daugiau pinigu, neklausantys vaikai gales buti tiesiog ismetami ir mokytojas atsisakys ji mokyti. Nebereiks jokiu apsibezdejusiu biurokratu kontroliuoti mokytojus ir sudarineti jiems programas, pamokos taps kurybiskesnes, mokytojui sumazes popierizmo ir jis gales daugiau laiko skirti savo tiesioginiam darbui ir savisvietai. Dingtu ir nelygiu teisiu problema (mokiniai turi teises, kai mokytojai tuo tarpu ju turi gerokai maziau ir nelabai zino kaip jomis pasinaudoti, nors galimybiu kazkokiu ir yra tiesiog gal tai paprasciausiai per sudetinga, atsisakymas mokyti manau yra visiskai normali zmogaus teise ir suprantama visiems labai aiskiai). Tai tokia mano ideja, ir keista, kad liberalu ministras kaip cia pasakius „nedadaro“ tos svietimo reformos.

    • fadiezas

      aha, bet bėda, kad vastybės valdyme vengiama priimti sprendimus, kurie būtų orientuoti į gerus ir geriausius (mokytojus ar bet kokius kitus darbuotojus), nes jie yra mažuma, o teisių reikalauja dauguma. Ir reikalaus su profsąjungom priešaky.

  10. Gerasirdis

    Na, jei jau mokytojo darbą lyginam su šlavėjais ir troleibusų vairuotojais, tai gal nereikėtų perdėm jaudintis dėl to, kad vaikams jie neteisingai aiškina apie pagrindinius gyvenimo proncipus. You get what you pay for (kiek sumoki, tiek ir gauni).

    „Gal ten mokiniams kalama į galvą, kad pinigų yra, tik reikia paimti ir gerai padalinti? Gal ten aiškinama, kaip ciniškiausių politikų susitikime su bukiausiais rinkėjais, kad visas problemas galima išspręsti, pakėlus algas, sumažinus mokesčius, atpiginus cigaretes, prekybos centrams apribojus antkainius ir nustačius minimalią 3000 litų pensiją?“

    Ir taip, ir dar blogiau- rinkėjai bent jau gali nušvilpt; mokiniai klausydami tokių kliedesių tik džiaugiasi, kad nereikia klausyti dar nuobodesnių kliedesių apie Maironį ar Žemaitę.

    • Galima pagalvoti, jiems pradėjus mokėti po 5000 litų, jų kvalifikacija magiškai padidės.

      Ir šiaip – jei nepatinka mokytojo darbas, jei jūsų nevertina, jei viskas blogai ir jaučiatės darantys afigieną paslaugą, tai gal nebedirbkit to darbo. Niekas varu nevaro.

      • Gerasirdis

        Na, jei surinkom darbuotojus viliodami juos į darbą 2000 litų alga, tai tiems patiems darbuotojams padidinus algas iki 5000 nepasikeis (beveik) niekas.

        O turint omeny tai, kad mokytojo darbas Lietuvoj- „job for life“ (darbas iki pensijos), tai aplamai pakeisti įmanoma mažai ką. Pamenu, kažkada girdėjau kaip kažkas iš švietimo ministerijos skundėsi, kad vienu menu metu mokyklos priėmė belenkokių kadrų į „deficitines“ specialybes (pvz anglų), o dabar jų pakeisti praktiškai nebeįmanoma- reik laukt, kol išeis į pensiją.

        O tu dar nori “ atsakingumo ir brandos pavyzdžio“ iš profesinės sąjungos pirmininkės :-).

      • gedas

        Niekas nepasikeis, bet bent jau neisvaziuos esami GERI specialistai. ( ryt islydim kolega i JAV – indus plaus ar ka jis ten bet isvaziuoja – i jo vieta bande prisikviesti anksciau isvaziavusi i danija — ne, kur tau…
        Niekas nepraso 5000, niekas nepraso netgi kelti, bet kad mazina, daug kam sumazino nuo nauju metu, mums nuo rugsejo apkarpys tai faktas. Todėl ir lieka čia arba fanatikai savo darbo, arba tie kurie neturi kito varianto…

        O pinigų yra, kaip ir visur kaip ir kiekvienoje šeimoje tiesiog skirtingi prioritetai. Jei į koncertą nėra pinigų, tai alui atsiras. Va šiandien išdidžiai pareiškė, kad berots 6 bet milijonus išmes Romų integracijai. Kiek išleidžia išorės auditui?Kokia nauda? kas nuo to pasikeičia? NIEKAS. Ne prieš tikrinimus neprieš auditus – tegul tikrina, bet gal ne dabar kai „nėra pinigų“.

  11. blogas

    Kai mokytojo profesija lyginama su troleibuso vairuotojo ar šlavėjo, tai ką čia galima komentuoti. Tegul Lietuvoj daugėja degradavusių vaikų, galės gatves šluot ir troleibusus vairuot, juk be jų neišgyvensime.
    Nežeminu nei vienos profesijos, bet jų svorį jaučiu. Vien už tai, kad mokytojai ateina į mokyklą ir prabūna visą dieną su TAVO vaikais jau reikėtų išmokėti algą, o jei dar kažko išmoko, tai iš viso super. Aš manau, kad jų pastangos ir darbas yra neįkainojami, nes jie yra visuomenės pamatų mūrytojai. Už paliktą mokykloje sveikatą išmokėčiau jiems ne vieną tūkstantį.
    P.S. ir nereikia čia ginti verslininkų, Toli gražu ne visi moka pvemus, oj kaip toli gražu ne visi.

    • „Už paliktą mokykloje sveikatą išmokėčiau jiems ne vieną tūkstantį.“ – tai pirmyn mokėt iš savų, arba gal galit patarti, iš kur reikėtų atimti, kad jiems galima būtų išmokėti? Ačiū.

      • blogas

        Iš valdininkų-diplomatų gal pirmiausia. Ryškiai per daug gauna. Gal nebedaužytų girti lizinginių džipų.

      • gedas

        Tiesiog teisingai sudėlioti prioritetus.
        Tam politikai ir yra. Pasiūlymų variantų yra šimtai. Nupjauti per algas, numarinti mokyklas yra lengviausias kelias.

  12. Tomas

    Gerbiamas Andriau,

    O Jūs dalyvavote visame suvažiavime ar tik dalį stebėjote?

  13. Tomas

    Beje apart trynimo tai norėjau pabrėžti, kad klausimas dėl dalyvavimo mitinge buvo susijęs su tamstos įsigilinimo i problemas lygį bei profesionalumą, o ne apie virtuvės meno paslapčių įvaldymą. Reikėjo sudalyvauti, tuomet būtų galima susipažinti su tuo reiškiniu – profsąjungos. Ir visiškai nesvarbu kam jos atstovauja (jos pačios tai vadina atstovavimas šakai, „šakinės“ profsąjungos). Šios organizacijos yra vienos iš bjauresnių komunistinės santvarkos liekanų. Čia kaip po sunkios ligos operacijos – didžioji dalis ligos ląstelių išnaikinamos, bet kažkiek jų lieka ir toliau nuodija kūną. Tokios oganizacijos vadovaujasi M. Bulgakovo „Šuns širdyje“ išreikštu principu – „Взять всё и поделить”. Reikia tik prisminti praėjusiais metais organizuotą streiką alaus darykloje „Švyturys“. Visa laimė, kad Lietuvoje egzistuoja teisinės valstybės pagrindai. Man teko su profsojuzais susidurti, panagrinėkite ir jūs tokias institucijas. Tikiu, kad po to ir šitas straipsnis vadintųsi kitaip. O tie mokytojai tikrai ne prie ko, dauguma jų matyt ir švilpt nemoka….

    • Tomai, mano įsigilinimas į šią problemą buvo pakankamas minėtai temai atskleisti. Su profesinėm sąjungom esu pažįstamas seniau ir giliau, nei jums gali pasirodyti. Tamstos patronizuojantis tonas ištrintame komentare nesiderina su jūsų komentarų bendra kokybe. Nuomonės apie tai, kokias temas aš turėčiau ar neturėčiau liesti ir kaip joms turėčiau ruoštis, čia toleruojamos negali būti dėl Protokolų specifikos.

  14. Adelė

    Esu mokytoja ir mokytojauaju jau 15 metų. Pastaruosius 6 metus dirbu stiprioje gimnazijoje ir esu priskirikama, prie jaunosios kartos mokytojų, kurių mūsų kolektyve daug. Mes (mūsų kolektyvas) nadalyvavome suvažiavime ir nešvilpėme, nes taip elgtis išsilavinusiam žmogui tikrai nedera. Nesijaučiame esą išskirtiniai, bet kai mus lygina su šlavėjais ir troleibusų vairuotojais- tai skaudu. Būti geru mokytoju- reikia gero išsilavinimo, kompetencijos ir gebėjimų. Reikia nuolatinio tobulėjimo. Tad negalima teigti, kad mokytojai „dundukai“, kurie tik reiklauja daugiau pinigų. Žinoma, mūsų luome yra visko ir kartais liūdna, kad įstatymai neleidžia jų pajudinti, bet rimtose mokyklose labai neblogai veikia konkurencijos dėsniai ir rimtas vadovas visada palaiko gabius, kūrybiškus ir mokinių vertinamus mokytojus- jų ir algos būna geresnės ir darbo sąlygos palankesnės ir t.t.. Mano fifnansinė padėtis per pastaruosius metus nepablogėjo, nes dirbu stiprioje įstaigoje su protingu vadovu. Antra vertus, tai ir mūsų viso kolektyvo nuopelnas – dirbame gerai, mūsų mokykla renkasi mokiniai, tad gauname gerą finansavimą. Kalbant apie perspektyvas, žinoma, kad norėtųsi didesnės algos- neatimant iš kų, bet kad būtume vertinami, kaip kavlifikuoti specialistai, nes kad ir kaip saldžiai beskambėtų- mokytojai kuria mūsų valstybės ateitį.

  15. Justina

    Iš vidurinės laikų pati pamenu, jog buvo mokytojų, kurios užuot aiškinusios temą padiktuodavo savo telefono numerį ir išvardindavo privačių pamokų kainas. Visai neseniai kaip tik prasilenkiau su viena buvusia mokytoja, – kurią, be kita ko, ypatingai gerbiau ir iki šiol gerbiu, – tai pasidalino, jog ir dabar taip sukasi kai kurie šitame luome. Man tai netrukdo, suprantu, jog pragyventi sunku ir kažko griebtis reikia. Tik tada gal mažiau pezalų apie kažkokią dar ten „nešamą šviesą“ ir neapsakomą profesijos kilnumą galėtų būti.

  16. koment

    Skamba kaip kalambūras: „Stambiojo (kaip ir kitokio) verslo atstovai jau remia švietimą …. ir iš gyventojo pajamų mokesčio. 🙂

  17. taspac

    Nemokėkime mokytojams atlyginimu visai. O tai dar užsimanys jaunimas nebeemigruoti ir pakeisti užsisedėjusius sovietinius perdylas. Pastarieji bent jau išugdo tokius rašeivas kaip šio blogo autorius.

  18. Pingback: Švietimo nuobiros #11 | altajus.net

Parašykite komentarą