Čia gimsta milžinai (Tulūzoje, kur mezga Airbusus)

Autorius tikrai tikrai buvo ten.

Lietuvos rytas, 18 04 2012

Europoje šiais laikais taip nedaug gerų naujienų – nuo nedarbo, skaičiuojamo dviženkliais procentais, iki reguliaraus Graikijos gaivinimo milijardinėmis paskolomis mainais į dar labiau veržiamus diržus, primenančio vis nuožmesnį radikalesnį gydymą onkologiniam ligoniui, kad bet kokios geros naujienos atrodo nelabai tikroviškai.

Aš – Tulūzoje, Prancūzijos pietuose, ir čia optimizmas muša per kraštus. Būtent čia atiduodami klientams iš visų kraštų bene pusė naujai pagamintų pasaulio lėktuvų. Čia pinigai skaičiuojami milijardais, o po naują lėktuvą atiduodama kiekvieną dieną. Kartais po du lėktuvus per dieną. 2012 m. kovo mėnesį jų atidavė 47.

Gamintojai net turi pasistatę nedidelį terminalą (na, kaip čia pasakius – gal kiek didesnį, nei Palangos oro uostas), su pora įlaipinimo vartų, registravimo staliukais ir visa įranga iškilmėms. Čia tribūnos, ryškūs kilimai, šviesos ir fonai fotografams, laukimo salė, labiau primenanti įprastinių oro uostų verslo ir pirmos klasės sales. Čia išgeriama daug šampano ir sukramtoma daug brangių sumuštinukų ir užkandėlių per ceremonijas, kurios vyksta taip dažnai, kad jos ruošiamos konvejeriu. Keli žmonės nieko daugiau nedaro, tik nuolatos ruošia orlaivių atidavimo ceremonijas.

Vėlyvą vakarą, kai aš vaikštau po terminalą, viename jo gale jau viskas paruošta ir išpuošta raudonai, „Virgin Atlantic“ oro bendrovei iš Britanijos, kuri savo naująjį orlaivį atsiiminės kitą dieną. Oro bendrovės, atsiimančios lėktuvus, dažnai atsiunčia savo vadovus, savo šalių transporto ministrus ir visokias įžymybes – šimtus milijonų kainuojančio orlaivio atsiėmimas vis dar yra įvykis net ir turtingiausiems klientams.

Manęs laukia kuklesnė ceremonija: pigių skrydžių oro bendrovė „WizzAir“, skraidinanti po visą Europą ir turinti bazę ir Lietuvos sostinėje, atsiima visiškai naują lėktuvą. Oro bendrovė ir lėktuvo gamintojas pakvietė pasižiūrėti, kaip gaminamas lėktuvas, ir pirmuoju jau visiškai gatavu orlaiviu, tik prieš pora dienų nudažytu Hamburge (ten dažoma dauguma Airbus‘ų), patikrintu ir sertifikuotu, skristi į Budapeštą, kur lėktuvas bus registruotas. Nuo įprasto reiso čia viskas skiriasi tik tuo, kad lėktuve daug laisvų vietų, daug šampano ir vietoje mokamų sumuštinių ir šokoladukų – absurdiškai dideli padėklai kiekvienam keleiviui su prancūziškais gardumynais, nuo foie gras, žąsų kepenėlių pašteto, iki šviežių braškių (braškės, aišku, šiltnaminės, ne baisiai koks skanumas).

Net palydovės atskraidintos iš Budapešto ir Varšuvos, iščiustytomis uniformomis ir besišypsančios, kad viskas pirmame skrydyje būtų kaip gyvenime, tik geriau. Pilotuoja labiausiai patyręs „WizzAir“ lakūnas iš Lenkijos, kartu – jo vengrų kolega. Skrydžio metu atsisėdęs su lakūnais kabinoje, dairausi – jungiklių ir rankenėlių mažiau, nei senesniuose modeliuose. Viskas atrodo paprasčiau, nors, žinoma, čia kalbėti apie paprastumą yra absurdiška. Tas pats kas man lyginti vieną branduolinę elektrinę su kita – kurią man būtų lengviau valdyti? Jokio skirtumo, tik neleiskit manęs prie rankenėlių.

„Airbus“, Europos gamintojas, pagrindines bazes turintis Prancūzijoje, Vokietijoje, Britanijoje ir Ispanijoje, jau aplenkė didžiausius konkurentus, „Boeing“ iš Sietlo, JAV, bet pripažįsta, kad orlaivių gamybos verslas toks konkurencingas, kad nei vienas gamintojas negali labai staigiai išsiveržti į priekį. Klientai spaudžia ir verčia gamintojus suktis kuo išmaniau.

Tiesa, šiais laikais nei „Boeing“, nei „Airbus“ nespėja gaminti pakankamai greitai. Tulūzos gamintojai sako, kad dabar laukimo laikas naujiems užsakymams – septyneri metai. Kitais žodžiais tariant, jei ateitumėt dabar su 400 mln. dolerių (apie 1 mlrd. litų) piniginėje – nes tiek vidutiniškai kainuoja didysis A380 – jus pastatytų į pirkėjų eilę. Jei lėktuvo reikia baisiai skubiai, reikėtų pirkti arba nuomotis iš jau įsigijusių, arba brokerių, arba dar ką nors galvoti.

Kodėl neprigamina daugiau? Pagreitinti procesą kainuotų per brangiai, ir tokio brangaus orlaivio niekam nebereikėtų. Tai tokia sritis, kur net ir labai gerai planuojant, kartais atsitinka ne dienų, ne savaičių, bet mėnesiais ir kartais metais skaičiuojami delsimai.

Gamintojas iš Amerikos labai vėluoja priduoti tolimųjų nuotolių vidutinio dydžio lėktuvą, „Boeing 787“. Europiečiai irgi labai nespėja su jo konkurentu, A350. Abiejų orlaivių yra užsakyta daugybė, bet gaminti nespėjama, klientai keičia užsakymus, nutraukinėja, perskaičiuoja, ir atrodo, kad šiame versle nieko nėra garantuoto.

Proceso staigiai nepagreitinsi, tai ne alaus darykla ir ne siuvykla, ir čia iš tiekėjų nesuveši staklių į angarą. Viską specialiai pagaminta – fiuzeliažų ir sparnų keltuvai, kranai, pastoliai, ir viskas neapsakomo, netikroviško dydžio, absurdiško dydžio. Nekalbant jau apie tai, kad pats angaras, kur surenkami didieji A380 orlaiviai, yra 50 hektarų ploto.

Kodėl tokia didelė ir vis auganti paklausa naujiems lėktuvams? Juk, rodos, oro bendrovės pasaulyje bankrutuoja viena po kitos, o dar nebankrutavusios – vos kvėpuoja? Kodėl jos vis tiek, tik atsikėlusios nuo bankroto ar restruktūrizavimo mirties patalo, skolinasi pinigus ir užsisakinėja naujus orlaivius. Todėl, kad technikos pažanga užtikrina vis pigesnę eksploataciją, o pabrangusi nafta reiškia, kad modernesni orlaiviai su taupesniais varikliais, užlenktais sparnučiais (winglets) sparnų gale, taupantys degalus, yra vis reikalingesni. Kuo brangesnė nafta, tuo labiau oro bendrovės skuba atsikratyti senesnių lėktuvų, keliaujančių į Rusiją, Afriką, Pietų Ameriką, ir įsigyti pačius moderniausius.

Kai tokia paklausa, kodėl rimčiau neįsiveržia į rinką konkurentai iš Rusijos, Brazilijos, Kanados, Kinijos? Todėl, kad šis verslas toks trapus ir taip sunkiai organizuojamas (milijonai detalių iš tūkstančių tiekėjų visame pasaulyje), kad tai, ką pasiekia du didieji gamintojai, yra praktiškai ties žmogiškų galimybių riba. Konkurentai gali gaminti arba lėčiau, arba pigiau, arba ne tokią pažangią produkciją. O reikia tik pažangiausios. Čia vakarykštės technologijos niekam neįdomios – puikiai skraidančių, bet morališkai jau nebejaunų lėktuvų pilnas visas pasaulis.

Galutinio surinkimo ceche, kur surenkami vidutinio nuotolio A320 šeimos orlaiviai, juokingai atrodo supakuotos detalės, atvykusios iš įvairių šalių. Sparnų dalys – dėžėse, ant kurių surašyti detalių numeriai ir banalūs nurodymai: „kairė“, „dešinė“ – lyg ant spintos detalių, atsivežtų iš kokios IKEA parduotuvės, kur viską susirenki pats. Kad nesupainiotų mechanikai, ir kairiojo sparno stabilizatoriaus neprisuktų prie dešiniojo. Iš tikrųjų to būti negali, nes visos detalės sudėtos tiksliai į tas vietas, kur jų reikės surinkimui, kad nė trupučio nesulėtėtų procesas – lygiai toks, kaip jis yra sumanytas.

Prie didžiulio A380 fiuzeliažo, man ir kitiems žiopliams žiūrint iš toli, kelia ir montuoja sparną. Sparnas nežmoniškai didelis, namo stogo dydžio, ir atrodo keista, kad viskas vyksta dabar, čia pat, niekas nieko nelaukia, viskas nenutrūkstamai eina į priekį: orlaivyje milijonai sudėtinių dalių, kai kurios jau sumontuotos atvyksta iš gamintojų (pavyzdžiui, didžiojo orlaivio sparnus gamina Britanijoje), kitas reikia montuoti čia ir dabar, pagal grafikus.

Aš net nepradedu klausinėti, kaip organizuojamas darbas, nes mano protas negali apimti tokio sudėtingumo. Tik paklausiu – ar yra koks nors inžinierius, kuris būtų lietęs kiekvieną orlaivio detalę? Ne, patvirtina specialistas, nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų visas detales lietęs, nėra ir tokio, kuris būtų jas visas matęs, ar nors perskaitęs kiekvienos detalės pavadinimus. Nėra ir inspektoriaus, kuris išmanytų bet kurį lėktuvo mazgą – komandos specializuojasi. Tai per didelis uždavinys vienam žmogui.

„Airbus“ turi klientams paruošusi visų dydžių orlaivių interjerų simuliacijas, kurios iš tikrųjų pasirodo nesančios visai simuliacijos. Tik pats orlaivio vamzdis yra netikras, bet natūralaus dydžio, kaip tikras lėktuvo salonas, tačiau viskas viduje yra iš tikrų medžiagų, tikrų detalių, kiekvienas jungiklis veikia, kiekvienas krėslas lankstosi, gulasi, kaip tikrame lėktuve. Tik gėlės vazelėse pirmosios klasės salono imitacijoje yra plastmasinės (nors ir tikrus skrydžius vykdančios oro bendrovės šito nesibodi – tolimųjų atstumų pirmos klasės salono tualete būna pastatyta gėlių puokštelė, kad net gamtos reikalus atlikdamas jaustumeis geresnis už keleivius anapus užuolaidos).

Nežmoniškai dideli iš išorės lėktuvai viduje būna erdvūs, bet ta erdvė skaldoma, kuriant jaukumo įspūdį. Airbus A380, dviaukštis gigantas, į kurį galima laipinti keleivius ir į pirmąjį, ir į antrąjį aukštą, siūlo tai, kas yra, pasirodo, siekiamybė šių laikų kelionėse: gali skristi pirmąja klase, nė karto nesusitikęs su paprastesniais verslo klasės keleiviais ir visiškais ekonominės klasės varguoliais. Savo ruožtu tie, kas pirko pigų bilietą, dažnai nebeturės galimybės net akies krašteliu pamatyti, kaip plačiai ir patogiai keliauja turtingieji kolegos.

Visiška socialinė atskirtis. Orlaivių gamintojai nesigėdina apie tai kalbėti: keleiviai nori kuo mažiau vieni kitus matyti. Nori matyti barą kojų pramankštinimui ar vonios kambarį su dušu (tokie jau veikia „Emirates“ lėktuvuose, naudojimą privalu užsisakyti iš anksto, kad spėtų išvalyti ir iščiustyti kambarį, ir nesvarbu, kad mokėjai už bilietą daug tūkstančių dolerių ar eurų, dušo naudojimo trukmė apribota penkiomis minutėmis)? Nusipirk brangų bilietą, ir matysi, o šiaip sėdėk, kur pasodintas.

Kalbantis su „Airbus“ specialistais, ne vieną ir ne penkis kartus praslysta palyginimai su „Boeing 747“, didžiuoju dviejų denių lėktuvu, karaliavusiu danguje keturis dešimtmečius nuo 1970 metų. „Airbus“ iš lėktuvų sėkmingai uždirbinėja jau seniai, tačiau Europos gamintojai negali paslėpti gilaus komplekso, kad, be viršgarsinio „Konkordo“, nė vienas kitas orlaivis neužvaldė žmonių vaizduotės, nebuvo ištisų kartų aviacijos svajonės simbolis, kaip „Boeing 747“, ligi šiol nesupainiojamas nė su vienu lėktuvu. Nė į vieną kitą lėktuvą (išskyrus „Konkordą“) tėvai nerodydavo oro uostuose vaikams: ir „Boeing 777“, ir „A340“, nors buvo ir yra dideli, ir toli skrendantys, ir patogūs, bet nebuvo tuo plastilinu, iš kurio lipdomos svajonės.

Tik dabar orlaivis A380 (net ir labiausiai ištikimo gerbėjo nevadinamas gražiu lėktuvu – nerangios proporcijos ir aukšta kakta negali nė iš tolo lygintis su Amerikos dizaino klasikinio kūrinio išbaigta elegancija) priartėjo prie statuso, kurį galima pavadinti „kultiniu“, ir gamintojai labai tuo didžiuojasi, bet didžiuojasi atsargiai.

Gamyklos atstovas pamoja ranka į jau visai gatavus, paskutinių patikrinimų ir atidavimo klientui laukiančius Singapūro, Vokietijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Tailando oro bendrovių lėktuvus. „Ten, aikštelėje, dabar stovi du milijardai dolerių“.

Aš net nebandau suvokti, ką reiškia toks skaičius, su kuo jis palyginamas ir kaip dar jį galima interpretuoti – pavyzdžiui, kiek per savo numatomą kelių dešimtmečių gyvenimą kiekvienas tų lėktuvų perveš keleivių (milijoną, gal du), kiek išdegins degalų (gal kokius 500 mln. litrų per dešimtmetį) ir kiek uždirbs pinigų.

Aš tik žinau, kad čia, aplink mane, gamina svajones, didesnes, negu gali aprėpti vieno žmogaus protas.

— — —

Pasirodžius straipsniui, prie jo pasirodė komentaras, kurį drasiai nominuoju metų komentaru.

7. Marius
2012-04-18 20:54
IP: 88.216.96.194
lb idomiai susiskaite, tikriausiai kopijuota is uzsienio spaudos

10 Comments

  1. marimar

    už metų komentarą – plius taškų :) negaliu susilaikyt – žvengiu nesustodamas, kolegas gluminu…

  2. Nuotraukų, nuotraukų reikia prie šio straipsnio. Sunku visgi įsivaizduoti tą namo dydžio sparną ir 50 ha ploto angarą :)

  3. Darius

    Velnias, kaip Jūs gerai rašot. Nesutikti galima su opinijomis, bet skaitai išsižiojęs vis tiek. Danke.

    Parašykit, Andriau, apie Nidą, Neriją apskritai. Please? Kokių straipsniukų ciklą.

  4. vytasj

    Gaves tokiu komentara, autorius turi is kart pradet didziuotis :-)

  5. Vytautas Girdzijauskas

    Metų komentaras MADE MY DAY! Ačiū Mariui ir ypač Andriui už tokį žavingą straipsnį, kad net Marius negali patikėti lietuviška autoryste! Labai linksma!

  6. Saiva

    Straipsnis iš ties labai įdomus. Ir toks neįprastas. Prisipažinsiu, net suabejojau, ar tikrai jis Užkalnio, nes labai jau jam nebūdinga taip rašyti.

  7. Tomas

    A, tai iš šitos kelionės grįždami ta velnio hipsterį pamatėte. Lenkiu žemai galvą už tamstos toleranciją ir geranoriškumą ano individo atžvilgiu. Aplankius Airbuso fabriką, man asmeniškai hipsteriukas būtų sukėlęs tokias emocijas, kad galimai galima būtų ir kardu virš minkštos papilvės pamosuoti, o gal ir smeigti noras užeitų.

  8. Liucipher

    Man irgi straipsnis patiko. Skirtingai, nei saiva, aš nė trumpam nesuabejojau, kad čia pono A. U. straipsnis. Idant skirtingai nuo nemažos dalies filadelfijų, Užkalnio tekstuose nėra to prėsko sausumo, perkrovimo faktais ar statistiska. Aišku, tos statistikos yra, bet ji, manyčiau, labai harmoningai įsigeria skoningą pasakojimą, lyg kokybiškas aliejus į minkštą ir purią ciabattą. Gardumėlis. Atskiras dėkui už žodžio gatavas inkorporavimą. Tikiuosi ajatoloms ir imamams ir visokių ten kalbos inspekcijų srūva širdys irgi akys krauju, skaitant šią atseit siaubingą svetimybę. Bent jau mano krašte ( šiaurės aukštaitijoje) minėtas žodis buvo vartotas dar iki pupkiams ir smetonienėms ėmus tart savo pirmąjį gu-gu, bus vartojamas ir kai jų neliks.

    • Ajatola ir imamas viename

      Liuciferi, tamstai teks nusivilti, nes žodis “gatavas” yra norminis. Apsišviesti galima čia http://www.vlkk.lt/lit/90725

      • Liucipher

        Kažkaip iš karto pajutau lietuvių kalbos inspekcijai dėkingumą, kad šį žodį, o ir kitus jau leidžia vartoti, idant man kažkodėl įstrigus minėto šariato kalbos valandėlė, kurioje buvo kalba koks tai baisus skolinys iš rusų kalbos ( nuo žodžio gotov).

Leave a Reply

*