Geros vasaros geras kvėpavimas

Lietuvos rytas, 14 05 2012

Mielieji, nepastebėjot, kad jau tikrai tikrai atėjo vasara? Dar tik gegužė, bet nuotaikos visiškai vasarinės. Ir kažkoks optimizmas ore: toks, kurio negali paneigti net nuolatiniai burbekliai.

Man asmeniškai, žinoma, juo labiau vasariška nuotaika, nes baigiau filmuoti savo laidos visą sezoną, esu laisvas kaip kelnaičių guma. Galėsiu dabar, kaip planavęs, persikelti trims mėnesiams į Palangą, dirbti kebabų užkandinėje ir pardavinėti cukraus vatą Basanavičiaus gatvėje (žadėjo atlyginimą procentais nuo pardavimų, ir nemokamų kebabų, kiek širdis geidžia – o alumi pavaišins praeinantys gerbėjai).

Beje, apie tą Palangą. Lietuvoje iš tiesų daugybė darbo vietų – pradedant nuo sezoninių darbų kurortuose, kur, kaip rašė lrytas.lt, darbdaviai laukia išsišiepę jau šiandien, iki visokių darbų, kokius tik galite įsivaizduoti. Vakar mieste mačiau gal penkis skelbimus ant parduotuvių ir prekybos centrų – ieško darbuotojų.

Jau pora mėnesių bandau rasti savo projektams patyrusį interneto programuotoją: visi, kurie moka įsijungti kompiuterį, užimti ir iki atlyginimo net kalba neprieina (tikėjausi, kad galėsiu sudominti didesniais honorarais, nei konkurentai – kur tau). Apsikrovę darbu keliems mėnesiams į priekį. Nors pats sėskis ir mokykis programavimo. Geras stalius? Užrašo klientus į eilę prieš du mėnesius. Ekstremalų variantą išgirdau iš vieno dainininko, scenos veterano: koncertų tvarkaraštis jau išdėliotas pusantrų metų į priekį.

Regis, darbo neturi tik tas, kas mirtinai tingi dirbti, arba tie, kas nenori, tačiau bindzinėja, kaip katė su pūsle, su tuo pačiu užkeikimu: „tiek, kiek man siūlo, neužtenka oriam pragyvenimui“. Apie tai, kad orus gyvenimas yra tik svaigus populiaraus mito kanapių dūmelis, jau esu rašęs. Oraus užmokesčio nebūna, kaip ir amžinos meilės, komunizmo rytojaus, neklystančių krepšinio trenerių ar tokių pardavėjų, kurios duotų grąžą iš 200 litų banknoto, nepaprašiusios „paieškoti smulkiau“. Nebūna.

Darbų gausą Lietuvoje lengva palyginti su aptingusia Europa, ypatingai pietiniu siestos pakraščiu, kur, pavyzdžiui, jaunimo nedarbas jau kuris laikas peršoko neįsivaizduojamą 50 procentų ribą. Kas antras bedarbis. Kiek, pavyzdžiui, jūs pažįstate savo aplinkoje Lietuvoje bedarbių jaunuolių, kurie būtų sveiki ir neapsirūkę (gyvenančių pas tėvus, miegančių iki vidurdienio ir einančių kartą per mėnesį „ieškoti darbo“ neskaičiuosim)? Nieko net panašaus nėra. Ir visuomenė Lietuvoje tokių netoleruoja: kai sako „darbo susirasti negali“, patys priduria: „na, aišku, nelabai ir ieško“.

Jei ne pernelyg dosnios pašalpos ir išmokos, būtų dar geriau. Šiandien kaime pabandykite rasti ką nors, kad jums žolę nušienautų ar lieptą sumeistrautų. Niekam nereikia to jūsų šimto litų per dieną. Visiems ir taip gerai, pašalpas gauna ir su bambaliais po gyvenvietę šlitinėja. Meistrai iš miesto turi atvažiuoti, jie per kvaili, kad pašalpas pasiimtų, tegu jie ir dirba.

Mums toks optimizmas gali labai nepatikti (nes mes norėtume, kad būtų kitaip), bet Lietuvoje tiek daug rodiklių šiandien byloja apie gerėjimą arba bent jau blogėjimo nebuvimą, kad vien nuo jų vardinimo skeptikams turėtų būti nejauku.

Pavyzdžiui, pašėlęs emigracijos augimas jau seniai yra tik prisiminimas: daug išvažiuojančių, bet nemažai ir grįžtančių. Tik grįžtantys nerauda apie savo dalią iš kiekvieno puslapio ir kiekvienoj laidoj, todėl daug kam atrodo, kad jų nėra.

Mokesčiai surenkami gerai – nepaisant kalbų, kad nėra kam dirbti, niekas neuždirba, ir visi tik bankrutuoja. Ir dirba, ir uždirba, ir perka, ir investuoja. Bankrotų nedaugėja. Bankai nesiskundžia nemokiais klientais ir masiškai nurašomomis paskolomis. Net tie, kas bliovė, kaip skerdžiami, apie kasos aparatus kaip apie akmenis po kaklu smulkiam verslui, kažkodėl niekur nedingsta iš turgaviečių. Tos pačios turgavietės pilnos pirkėjų ir pardavėjų, nors jau seniai visi turėjo pirkti sviestą ir mėsą tik Lenkijoje.

Apie statybas visi sako: „nieko nevyksta“, bet kažkodėl vyksta. Turbūt norima pasakyti, kad nevyksta taip, kaip prieš krizę, bet geriau juk vadinti darbus tikraisiais vardais. Tokie įvykiai, kaip mugės, surenka rekordinius lankytojų skaičius.

O dar Lietuvoje turistų antplūdis, kurio net optimistai nesitikėjo. Aną dieną Vilniaus Senamiestyje turėjau stovėti eilėje, kad įeičiau į savo gatvelę (ne, ne mano namų ėjo žiūrėti, bet vis tiek malonu) – keturios grupės turistų grūdosi viena per kitą, lyg kokie griozdiški autobusai, bandantys prasilenkti siauroje kryžkelėje. Paklauskite viešbučių apie jų užpildymą ir užsakymus, pasidomėkite oro uoste apie keleivių srautus (tikrai ne tų, kurie apsiverkę kraustosi į Norvegiją). Tokių metų seniai nebuvo. Lietuvos, atrodo, laukia pelninga ir soti vasara.

Net ir Garliavoje, duos Dievas, kaip nors susireguliuos reikalai. Kai paklausiau internete signatarės ir aktorės Nijolės Oželytės kilometrinio ilgio kalbą apie tai, kaip teisėsaugai ir kitiems niekdariams bus amžina gėda ir kaip netiesa neturi virsti teisybe (o gal ir atvirkščiai – nebūčiau tuo tikras, nes aktorė, pasiekusi sakinio pabaigą, jau būdavo pamiršusi, nuo ko pradėjo), ir kai išgirdau apie „sąžinės fronto liniją“, einančią, kurgi kitur, violetiniu Klonio gatvės asfaltu, supratau, kad viskas bus gerai ir čia.

Mat ta aktorė turi nuostabų sugebėjimą pajusti visuomenės pulsą ir visuomet prisišlieti prie pralaiminčios pusės. Būna tokių žmonių su 100% klaidingu sprendimo instinktu, pagal kurių sprendimus lažybų punktuose galima praturtėti, tereikia tik statyti atvirkščiai, nei jie.

O čia dar vienas pastebėjimas apie vasarą. Lietuvoje paplūdimiai, laukiant sezono, praplatinti, išpylus 300 tūkstančių kubinių tonų smėlio, ir nuo kopų iki vandens susidarė daugiau nei šimto metrų ruožas. Aš neįsivaizduoju labiau optimistinio, šviesaus ir nerūpestingo vaizdo, nei neaprėpiamas smėlio geltonumas karštą vasarą prie jūros.

Žinoma, atsirado tie, kas čia tuojau įsivaizdavo pinigų plovimą, švaistymą ir apskritai nesąmonę. Jiems gerai nebus niekuomet, tai tesižino.

O aš išvažiavau prie jūros.

12 Komentarai

  1. Saulius

    Labai Oželytės gaila. Statybų paroda dar ne statybos, o šiaip, gražioji markize, viskas gerai, viskas gerai

  2. mmonciukas

    Istiesu Lietuvoj gyventi gera. O Palangon visuose restoranuose mokinukai padavejai drebanciom rankom laisto kava. Vieni is ju taps padavejais, o kiti liks bliudnesiais:)
    Geros vasaros visiems, saugokites bliudnesiu!

  3. gražiai, Andriau! Šviesiai ir optimistiškai. Ačiū

  4. Marius

    Sveikinu užbaigus laidos sezoną. Linkiu pasisemt Palangoje (nors ten gal ir nenuvyksite) minčių ir idėjų naujam darbų etapui 🙂
    O išties sveikinu atradus savo nišą mūsų šalyje, taip ir toliau!
    Vasara puikus metas, kai sumažėja bambeklių, žmonės atsipalaiduoja, tampa linksmesniais. Tuo ir pasidžiaukime 🙂
    Geros vasaros ir darbų.

  5. Ignas

    „Kubinių tonų“ reikėtų pakeisti į kubinių metrų arba tonų.

  6. Marius

    O dėl tam tikro visuomenės sluoksnio nenoro dirbti, tai tą jau pastebėjau maždaug prieš 10 metų. Tuomet dar buvau paauglys ir su tėčiu kieme nupjovėm seną ir storą liepą (nes pastaroji nudžiūvo). Liko kelmas, kurį reikėjo iškasti ir išrauti. Vietinis „konteinerinis“ už 50 Lt padėti nesutiko (anuomet 50 Lt turėjo kitokią vertę nei dabar), nes jam mat nugarą skaudės. Todėl spjovėm ir dviese tą kelmą per dieną išlupom iš žemės.
    Kaime šios tendencijos yra labai plačiai paplitusios. Dirba ten vietiniai pijokėliai daugiausiai vieną dieną, nes už dienos atlygį nusiperka krūvą bambalių ir savaitei pakanka. Pas mano žmonos giminaičius, kurie yra tik vidutiniai ūkininkai, sezono metu, per dieną 100 Lt į rankas gauti gali ir dar prietus duoda! Ne kasdien aš tiek uždirbu (kartais daugiau…) 🙂
    Nežinau ar čia mane Užkalnis užkrėtė ar pačiam pasisuko kažkas galvoje, bet bambeklių per šiuos metus pradėjau nekęsti dar labiau 🙂

  7. D. Gerbiamas

    „U5“ pabaigą irgi laikyčiau viltingu ženklu – pagaliau. Bet užtat nepoddielnas p. Užkalnio optimizmas visuotinio dalbajobų inkštimo ir stenėjimo fone man yra vertybė pati savaime. Vardan to galėčiau atkentėti dar kokias 3 „U5“ laidas bisui, bet ne daugiau.

  8. Pumpuras

    Aha, tikrai jaunimas nelabai dirbti nori. Mano brolis mažame mieste gyvendamas turėjo atlyginimą viršijantį vidurkį. Tačiau po tam tikrų konfliktų darbe (nes nepadidino algos po metų laiko), nusprendė visai išeiti. Kolegos net verkė, nes visas jo darbas jiems griuvo, bet tas nieko nepaisė, o dabar jau koks mėnuo kaip darbo biržoje sėdi ir net nesirengia eiti dirbti. Spėju visą vasarą taip prisiatostogaus.

  9. Smile

    palaikau nuotaiką.

  10. Inžinierius

    Kokia gera diena, kai išsimiegi 🙂 dar puiku straipsni perskaitai ir Garliavos problemos kaip po studiju sesijos apima chill’as 🙂 Planuose pora marškinių nusipirkt reiktu ir vasarai mergina susirast:), kaip nors atostogų išsiprašyt ir gyvenimas bus nuostabus 🙂

  11. Bevardė

    O aš pati labai norėčiau vasarą įsidarbinti Palangoje su cukraus vata, nes jau tris sezonus dirbau šį darbą tik su savais aparatais, bet kadangi nebedirbsiu norėčiau pratęsti tai. Bet, kad ir kaip beieškočiau nerandu..

Parašykite komentarą