Pauliaus Jurkevičiaus “Italija” – ir vėl žaviai arogantiška. Ne vidutiniam skaitytojui.

Šio interviu variantas publikuojamas žurnale Stilius 15 05 2012.

Kai „Lietuvos ryto“ korespondentas Italijoje P.Jurkevičius 2010 m. išleido knygą apie Italijos maistą ir gėrimus Staltiesės ritmu, man labiausiai patiko tai, kad jis nepataikavo ir nesistengė patikti. Dar daugiau, jis stengėsi erzinti skaitytoją, kuris nemėgsta būti erzinamas. Nesidrovėjo parodyti, kad žino daugiau už skaitytoją ten, kur jis tikrai žino daugiau už skaitytoją. Skaitytojas tokio nemėgsta, arba bent jau sako, kad nemėgsta (dažniau tik sako, nes skaito vis tiek).

Žavi arogancija yra madinga, ir P.Jurkevičius yra vienas puikių pavyzdžių, kad nebūtinai visiems tinka viena formulė: jis dėl nieko neatsiprašinėja ir nesiteisina. Knyga „Italija: pojūčiai, stereotipai, priešpriešos“ (Tyto Alba, 2012), yra Jurkevičiaus-žurnalisto darbas, rašymas auditorijai, esančiai čia ir dabar, alsuoja kiekviename puslapyje. Autorius auditoriją sudomina, bet jos nepatenkina, atkreipia žvilgsnį, bet nepamalonina. Lyg koks patyręs širdžių ėdikas. Gal toks ir yra, ką gali žinoti.

Jurkevičius ir Užkalnis Stiliaus žurnale. Širdžių ėdikas – tai Jurkevičius

„Esu ne rašytojas, o žurnalistas“, sako pats Paulius.

Nesislėpdamas, jis kalba taip, kaip girdėjau kalbant daugelį užsienio korespondentų, išleidusių knygas (taip, ir save patį taip girdėjau šnekant): „Į knygą pasistengiau surašyti tai, kas netilpo į korespondencijas „Lietuvos rytui“ iš Italijos.  Užsienio korespondentas yra specifinis padaras: privalo aprėpti viską.  Tai ir rašau apie viską, išskyrus madą: apie krepšinį, ekonominę krizę, Vatikaną, baldų tendencijas, žmogžudystes, “Casalesi” klaną ir daugybę kitų tarpusavyje nelabai susijusių dalykų.  Tai nėra lengva, kita vertus, tai geriausias būdas pažinti ir suvokti šalį.  Netgi tokią išsidraikiusią kaip Italija. Neseniai įgyvendinau savo seną svajonę: susipažinti ir pristatyti Lietuvai „Slow Food“ (lėto maisto) įkūrėją Carlo Petrinį.  Dabar galvoju, kad būtų labai įdomu pakalbinti „Gomorra“ autorių Roberto Saviano . Tiesa, jį dieną naktį saugo keturi automatais ginkluoti kariškiai.  Bet gal kaip nors pavyks.“

Ar Paulius mano, kad italai panašūs į lietuvius? „Taip. Tai labai sportiškos dvasios tautos.  Serga už savo miestų komandas nuoširdžiai ir be kompromisų. Ir viena ir kita chroniškai nepasitiki valstybės institucijomis ir valdžia. Ir viena ir kita supranta, kas tai yra geras teatras. Ir gražios moterys.“

Man labiausiai knieti, ar knyga, kurioje paliesta daug kas, ko nepamato turistas, yra skirta vidutiniam lietuviui keliautojui (ar daug kur turistas domisis savižudybių statistika arba mokesčių politika?). Todėl ir klausinėju priskretęs. „Dovanok, bet man žodis ‚turistas‘ kelia piktdžiugiškus prisiminimus: turistinis žygis, turistų būrelis, prirūkytas (amžinatilsį) Druskininkų viešbutis—restoranas ‚Turistas‘ ir panašiai“, sako Jurkevičius. „Ne, mano knyga—ne turistams. Ji neskirta tiems, kurie žemėlapyje susižymi rutuliukais privalomus aplankyti fontanus ir patriarchalines bazilikas, o paskui į rutuliukus įpaišo kryžiukus, kurie turėtų reikšti “aplankyta”.  Neskirta ir tiems, kurie vykdo nuoseklią datų, epochų, kupolų diametrų, BVP procentų vienam gyventojui ir kitokių statistinių duomenų medžioklę.  Tai tiesiog knyga jautrių šnervių bastūnams.”

Jautrių šnervių bastūnams. Čia gerai pasakyta. Nežinau, ar jums tai bus taip pat akivaizdu iš knygos teksto, bet Paulius visą laiką žiūri į žmonių veidus, į akis, matyt, stengdamasis prasiskverbti į jų sielą.

Daiktai ir aplinka knygoje – sudvasinti, antropomorfiniai, tai ne gatvės ir pastatai, kuriuos užpildė žmonės, bet gyventojai, kurie aplink save susikūrė tokią šalį, kokią dabar turi. Jurkevičius žmonėms ir negailestingai pastabus, ir kartu atlaidus, matyt, suvokdamas, kad pasaulis sukasi ir suksis, ir toli gražu ne viską gali pakeisti.

Klausiu, ar ilgisi jis praėjusio lakuoto, skausmingai elegantiško, bet jau praėjusio Italijos aukso amžiaus, kurio pabaiga turbūt sutapo su Pauliaus ir mano vaikyste (jis, aštuoneriais metais vyresnis, man kažkada dėstė italų kalbą). „Italija atrodo kaip amžinas amarkordas.  Bet apsigauti neverta.  Italai yra iš vienos pusės labai konservatyvūs, ir tai gelbsti jų virtuvę nuo pražūtingo popso, o iš kitos—nepataisomi nenuoramos mados, dizaino srityje. Net kinai skundžiasi, kad nespėja kopijuoti… Pavyzdžiui, šiandien man skambino iš Bolonijos „Carpigiani“ ledų universiteto: sako, skelbsime konkursą perkurti vaflinio konuso formai – tai, iš kurios ledai valgomi. Ją prieš šimtą metų sukūrė italas, o dabar esą laikas kurti naują ledų formą.  Įsivaizduoji?  Laižysime nuo šiol ne konusą, o gal kvadratą arba piramidę… Tos smulkios gyvenimo džiaugsmo apraiškos, kurias kai kurie mūsų  inteligentai-niurzgliai išdidžiai nurašo į niekingus pilvo ar skudurų reikalus, manau, ir bus ta gyvybinga jėga, kuri stumia italus į priekį.“

Optimistas, pagalvoju. Ir jo knyga optimistinė, nes, rodos, parodo tai, ką dažnas įtaria Europą jau praradus. Italija tebėra lėta šalis, sako Paulius. „Merginos čia neskuba prarasti nekaltybės, tekėti, gimdyti vaikus. Vaikinai—vesti, mamas apleisti, tapti firmų direktoriais.  Iki penkiasdešimties čia esi giovanotto – jaunuolis.  Visi visur amžinai vėluoja. Niekas niekur neskuba.  Mirtis šioje šalyje irgi neskuba, italų vyrai—ilgaamžiškiausi Europoje, nors sveikatos apsauga—anaiptol ne švediška.“

Tikrai optimistas, gal erzinantis, ir tikrai nelietuviškai puošniai kalbantis. Vartau knygą ir suprantu, kad toks ir turi būti užsienio korespondentas. Tai – ne darbo aprašymas, o misija visam gyvenimui.

Italija. Pojūčiai, stereotipai, priešpriešos; Mados ekspresas. Tyto Alba, 2012.

4 Comments

  1. Andrius

    Andriau, nesupykčiau jei dažniau kokią vieną kitą knygą rekomenduotum.

    • Man ir pačiam patiktų tai padaryti.

      • Liucipher

        Taip taip, norim kuo daugiau recenzijų! Knygų, muzikos, filmų, kelionių!

  2. kristina laurinaitytė

    Koks švelnus, taikus tekstas, Andriau :) Jūs gražiai rašote; tai man labiausiai patinka Jūsų savireklamos raizgalynėje – kad mokate jautriai rašyti.

Leave a Reply

*