Kvailių gerovė – civilizuotos valstybės požymis

Negali nusišluostyti nesamu rankšluosčiu. Taip pat negali išskristi su negaliojančiu bilietu. (Andriaus Užkalnio asociatyvi nuotrauka for Protokolai)

Lietuvos rytas, 26 06 2012

Sakoma, kad apie visuomenės civilizaciją galima spręsti pagal tai, kaip ji elgiasi su savo neįgaliaisiais. Čia ne apie neįgaliuosius, juo labiau, kad posakis ne visai tikslus: pavyzdžiui, Japonija yra gana žiauri neįgaliesiems, o šalis labai civilizuota. Apskritai, apibendrinančios mintys yra tikslios tik tos, kurios yra sugalvotos mano.

Čia ne apie tai. Ar susimąstėte apie kitą kultūros matą – kiek patogu ir saugu šalyje gyventi kvailiams?

Nelaukėte šito klausimo. Aš jums paaiškinsiu: žiūrėkite, visai neseniai Lietuvoje nuskambėjo istorija apie tai, kaip pilietė, skridusi iš Vilniaus į Londoną, tik atvykusi į oro uostą suprato, kad jos dviejų metų mažylis neturi galiojančio bilieto.

Bilietą bamblys turi, bet negaliojantį. Jo bilietas skirtas tiems, kam dar nesuėjo dveji. Jam jau suėjo, bet moteriškė galvoja, kad viskas gerai, nes bilietas pirktas anksčiau (panaši logika: „Kodėl išgėręs vairuoji?“ „O aš kai išgėrinėjau, tai dar prie vairo nebuvau, viskas tvarkoj“.)

Todėl moteriškė palieka vaikutį Vilniaus oro uoste darbuotojams, kol jo ateis pasiimti nepavykusio keliautojo močiutė, ir lipa į lėktuvą ir skrenda į naujuosius namus – ten, kur rūkas, Temzė ir karalienė.

Moteriškės, panašu, niekas nenubaudžia ir bausti neketina. Vaikų teisių apsaugos specialistai pasmerkia motinos elgesį kaip „netinkamą“, ir šimtai žmonių internete dalinasi straipsniu, sukiodami pirštą prie smilkinio (tiesa, sukioja skirtingomis kryptimis).

Ši istorija turi kelis aspektus. Pirmiausia, žinoma, neginčytinas dalykas yra tas, kad optimistai švenčia dar vieną pergalę ginče dėl emigracijos. Protų nutekėjimas, kuriuo mus dažnai baugina, šiuo atveju akivaizdžiai neįvyko. Į Britaniją su tos moteriškės kūnu akivaizdžiai išvyko kas tik nori, tik ne protas.

Nenuovokioji keleivių dauguma dar kartą supranta (nieko baisaus, netrukus vėl pamirš), kad oro bendrovė įsteigta savo pelnui, o ne jų malonumui. Jie niurzgia, kad iš jų tyčiojasi, ir sako – būkit, skraidintojai, prakeikti rytmetėlį ankstų. Čia pat prisimenamos pažeminimo ir paniekinimo istorijos, kai keleiviui neleido pratempti 19 kg. svorio krepšį per 15 kg. ribą, ir kaip dvi valandas laikė nemaitinę, nors taip ir sakė, kad nemaitins (bet galėtų vis tiek pamaitinti, turėtų širdies, kailialupiai).

Man įdomiausia yra štai kas. Pilietė, nesugebanti suprasti, kas yra galiojantis bilietas, sėkmingai sugebėjo Lietuvoje ne tik užaugti ir net pasigimdyti vaiką – nors, žinoma, apsivaikavimui didelio proto gal ir nereikia – bet gyvena ir toliau.

Ji saugiau ir ramiai stumia dienas, ir net keliauja į užsienį, ir grįžta atgal. Turi banko sąskaitą. Visiškai galimas daiktas, ji net ir rinkimuose yra balsavusi, ir dar balsuos, rinks valdžią sau ir kitiems.

Nesugebėdama suskaičiuoti iki dviejų metų (savo vaiko amžiaus), ji galimai rinksis iš politikų siūlomų programų ir rinkimų pažadų, spręs dėl branduolinės strategijos, mokesčių politikos, kariuomenės finansavimo, sveikatos apsaugos ir daugelio kitų dalykų. Kartoju, ji nemoka nusipirkti tinkamo oro bendrovės bilieto, bet tai jai ne kliūtis visaverčiam ir turiningam gyvenimui.

Kitais žodžiais tariant, Lietuva pasiekė aukščiausią civilizacijos lygį, kur nė vienas žmogus nėra diskriminuojamas vien dėl tuščios makaulės.

Dar ne taip seniai, nusižiūrėję į Rusiją, vargingesni ir likimo nuskriausti lietuviai mėgo šaipytis iš amerikiečių. Girdi, tai storų kvailių ir vėplų valstybė.

Ten, žiū, ant karštos kavos puodelių parašyta, kad kava karšta ir gali nuplikyti. Ten žmonės, rūkantys tiek daug, kad sunaudoja du žiebtuvėlius per dieną, kosėja, kol išspjauna plaučius, o tada pateikia ieškinius tabako bendrovėms, kad juos susargdino. Ten pastatuose kabo užrašai „Liftas neveikia – lipkite laiptais.“

Tikri išlepę neišmanėliai, tik kažkodėl dešimtkart turtingesni už išdidžiuosius rusų genijus, kurie dar ir dantimis gali branduolinį užtaisą nukenksminti, o jei dar įkals šimtą – iš medžioklinio šautuvo praskrendantį amerikiečių naikintuvą nudėti.

Jei dalis tiesos pasišaipymuose iš bejėgės ir naivios Vakarų visuomenės buvo, tai dabar juokiasi puodas, kad katilas be emaliuotos dangos ir teflonu iškloto vidaus paviršiaus.

Mes suspėjome į dekadentiškos lepūnėlių komunos traukinį ir per nepriklausomybės dešimtmečius pastatėme kvailių rojų.

Kiekvienas žioplys, nevykėlis, tinginys, nesusigaudantis ir vėpla žino, kad juo bus pasirūpinta, o jei nebus, tai bent jau turės tūkstantį ir vieną tribūna savo pasipiktinimui išsakyti (žioplė-keliauninkė, palikusi Vilniuje vaiką pasaugoti, irgi, sako, pati į žiniasklaidą kreipėsi: norėjo papasakoti, kaip ją nuskriaudė).

Garantija, kad jį užjaus, kvailiui dažniausiai net svarbesnė, nei apsauga nuo nelaimių. Jis visiškai nebijo likti kvailio vietoje, tik nori, kad galėtų dėl apkvailinimo apkaltinti ką nors kitą, ir tada jam vėl smagu.

Žinoma, tai, kad visuomenė optimizuota kvailiams (protingi patys susigalvoja, kaip jiems gyvenimą susitvarkius, jiems visuomet viskas tvarkoje), dar nereiškia, kad kvailiai išlošia, objektyviai skaičiuojant. Jie pralošia, tik pralošę gerai jaučiasi: jiems sudarytos sąlygos verkšlenti, skųstis ir bėdoti vieni kitiems apie tai, kaip iš jų tyčiojasi. Bet jų gyvenimas lieka toks, koks ir buvęs; jie keliasi iš ryto ir eina minti ant tų pačių grėblių, kurie jiems įstatė gumbus iš vakaro.

Štai, pavyzdžiui, ta pati garsi oro bendrovė su arfa ant lėktuvo uodegos, garsėjanti tuo, kad nemokamas ten tik oras kvėpavimui ir vanduo tualeto kranelyje. Ji yra sukurta naudojant gudrų grupinį mulkinimo modelį, kai viskas, kas reikia, keleiviui sąžiningai ir aiškiai pasakoma, tačiau pasakoma žinant, kad keleiviai klauso ne tai, kas jiems sakoma, o tai, ką jie nori girdėti.

Jie nori girdėti apie tai, kad už keturiasdešimt litų galima nuskristi į šiltuosius kraštus ir iš ten grįžti.

Išskyrus retas išimtis, tai pasaka lengvatikiams, nes ten dar yra daug puslapių specialių sąlygų, kurias reikia įvykdyti, ir kurios praktiškai yra įkandamos tiems, kas sugeba mintyse dauginti triženklius skaičius ir tuo pačiu metu surinkinėti tekstą klaviatūra 600 ženklų per minutę greičiu. Tiems, kas tai gali, dažniausiai bilietų po 40 litų nereikia, nes jie gudrūs.

Jie uždirba pakankamai, kad galėtų skristi tokia oro bendrove, kuri netikrina keleivio kraujo grupės, kad galėtų paimti kokį nors papildomą endokrininio aptarnavimo mokestį.

Kitais žodžiais tariant – jei siūlai nevalgomo skonio kibinus, rinkis klientus, kurie neatskirs kibino skonio nuo troškintos durų rankenos. Jei oro bendrovė yra skirta uždirbinėjimui iš žioplumo (kaip loterija – savanoriškas mokestis tiems, kam blogai su matematika), pirmenybę teik keleiviams, kurie nemoka skaičiuoti, nepažįsta datų ir nemoka pasverti krepšio. Jie paskui skųsis ir rašys jums internete: „Ieškot kvailių?“, bet ateis pas jus ir vėl, nes jie – jūsų tikslinė auditorija. Jei nebūtų tokie, neateitų ir pirmą kartą.

Todėl, kaip jau supratote, čia buvo dar vienas optimistinis straipsnis. Niekas dėl to, žinoma, nepasigirs, bet mes tikrai jau sudarėme geras sąlygas kvailiams. Gal kiek ir per geras, antraip jie jau seniai visi būtų išvykę ieškotis vietos ten, kur geriau. Gal geriau būtų buvę pradėti nuo ko nors kito (pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės užtikrinimo), bet jau taip išėjo. Dabar protu ir sugebėjimais neapdovanotieji gali džiaugtis, kad jie Lietuvoje – lygūs tarp lygių. Tai irgi civilizacijos požymis.

20 Comments

  1. Bėda, spėju, ne kvailiuose. Čia vėl žmogui koją pakiša genetika. Pats to nesuvokdamas, žmogus mielai stebi kaip elgiasi “kvailys”, pasamonėje save sutapatindamas su juo ir tyliai džiaugiasi “štai aš tikrai esu žymiai protingesnis”. Pakanka įsijungti televizorių… O juka laidų tinklelį sudarinėja ne patys kvailiai. Ir žiūri, ko gero, ne jie.. Patenkinus vieną savo ego dalį (lygindamas save su personažu pasijauti labai protingas), tuo pačiu šūviu gali patenkinti ir kitą – globėjiškumą. Ir patenkinti galima labai pigiai – jokių papildomų piniginių ar didesnių laiko išlaidų. Tiesiog parašyk guodžiantį/barantį komentarą ir tu jau tampi Timūru/Robinhudu/motina Terese. Todėl “KVAILIŲ KULTAS” šiuo metu labai populiarus.
    Ir guldamas į lovą sekmadienio vakare pagalvoji – štai koks aš esu protingas ir geras taip pat. Nusipelniau, galiu dar vieną butelį alaus išgerti prieš miegą.

  2. bb

    Lietuvius į darbą viščiukų fabrike reikėtų plukdyti laivais kaip kadaise gabeno vergus iš Afrikos į JAV.. bet jaučiu netyčia iškristų per bortą.

  3. Saulius

    Labiausiai man patinka, kad tarp rašytojų, skaitytojų ir komentuotojų tai jau tiksliai nei vieno kvailio nėr

    • two tea two two two

      tokiu nebus ir nera. kad gerai issitroškintu sąvoka, reikia kreiptis ksenofilu kalba (ne lietuviu) kad dashustu, kas cia faulis, o kas prie_duru.

  4. IB

    http://www.youtube.com/watch?v=9Tm3AT543YE
    preaching to the choir here :)

  5. Tiksliukas

    Mama pasielgė neadekvačiai palikusi vaiką. Ji pasielgė neprotingai pasirinkdama istorijos paviešinimo būdą. Jei vietoje Ryanair būtų lietuviškas mobilaus ryšio operatorius (bankas, šilumos tinklai, draudimo bendrovė) ir kiltų pasipiktinimas dėl neva neperskaitytų/nesuprastų sutarties sąlygų, dauguma iš dabar koneveikiančių šią moterį būtų nuskriaustojo pusėje 100%. Ryanair klapčiukai pasielgė arogantiškai, veikdami kaip robotai pagal užprogramuotą algoritmą “if A then B else C”.
    Tik Ryanair tai gali sau leisti, kas, savo ruožtu, unikalu, kai kitos įmonės kalbą apie orientaciją į klientą, žmogišką požiūrį, etc. O Britanijoje Ryanair prakišo kelios šviežias bylas (Jo Heath, Bob Ross) už savo aroganciją ir robotišką požiūrį.

    • AB

      Atsiprašant durnas esi, Tiksliuk.. Jei parašyta “ne daugiau kaip du”, tai ir reiškia “ne daugiau kaip du”, o ne “ne daugiau kaip du, bet paverkus gali būti ir daugiau”.

    • Džeimis

      Bukas esi, Tiksliuk. Jei parašyta “ne daugiau kaip du”, tai ir reiškia “ne daugiau kaip du”, o ne “ne daugiau kaip du, tačiau paverkus gali būti ir daugiau”

  6. Saulius

    Na va, sakiau kad nėr kvailių…

  7. Niki

    Taip, gajus poreikis žmonėse mamos/rūpintojėlio/autoriteto (kodėl manimi “nepasirūpino/nepranešė/neinformavo”). Didele išmintimi neapdovanotų žmonių visuomet buvo mažiau:) Bet net ir suprasdama autoriaus pasipiktinimą įžiūriu ir tai, ką ir pirmas komentatorius-slaptą džiaugsmą, kad “aš ne toks”, kuris tikrai skatina daug žmonių pvz žiūrėti bukas laidas, juoktis iš jas kuriančių ir žiūrinčių vėlgi su ta pačia slapta mintele-”ach kiek kvailių aplink mane ir kaip gerai, kad aš aukštėliau”.

    Tik norėjau pasakyti, kad man įdomesnės pozityvios apžvalgos, pvz, apie Nidą arba mėlyną Vilniaus dangų: )

  8. Smile

    “Protų nutekėjimas, kuriuo mus dažnai baugina, šiuo atveju akivaizdžiai neįvyko.Į Britaniją su tos moteriškės kūnu akivaizdžiai išvyko kas tik nori, tik ne protas.” – seilė tįsta, kaip pavydžiu autoriui kalbos dovanos. Tęskit, prašau.

    O man visada seniau paskaičius tokias istorijas atvipdavo žandikaulis ir galvoje likdavo pirmas klausimas “iš kur tokie atsiranda?” Vėliau istorijoms dažnėjant ėmiau ieškoti priežasčių “būna blogų dienų, kai nesigalvoja …. būna netikėtų situacijų, kai pritrūksta reakcijos ….. būna kažko panašaus į hipnozę…. būna bandymų paieškoti kvailių – o gal pavyks” Tiek to, bet… bloga diena, sutrikimas, hipnozė praeina, apgavystė nepavyksta… Tada antras klausimas – o nebūna GĖDA? Dėl savo kvailumo, dėl to, kad bandė sukčiauti? Ne – ne gėda. Kodėl ne gėda? Pradžioj, nes mama neauklėjo? Vėliau, nes be pasekmių. Tiek ne gėda, kad kai kas net dėl kažkiek tūkstančių kreipiasi į teismą oficialaus pripažinimo, kad yra kvailys, nesuprantantis pasirašytos sutarties sąlygų. Ir nebūna artimiausių draugų pirštais užbadytas. Ir čia aš darau išvadą – kvailių daugėjimo priežastis yra mūsų politkorektiškumas, neleidžiantis kvailio tiesiai į akis pavadinti kvailiu. kas būtų, jei kvailiui, (juolab teismo pripažintam tokiu) niekas nebeduotų valstybinių užsakymų ir nekviestų į Vienos balių, kai kvaišos nepriimtų į darbą (ir balsuot reiktų neleisti)? Gal padėtų? Žodžiu siūlau – vadinkim daiktus tikraisiais vardais ir atitinkamai elkimės. Vagis yra vagis, negras yra negras arba juodaodis (nes juodas, jei kas nežino), kaip baltasis yra baltasis, na o durnius yra durnius. Pastarąjį galima šiek tiek užjausti, bet negalima jam duoti kelio (kodėl be gero regėjimo neleidžiama tapti lakūnu) – nes tai kelia pavojų aplinkiniams.

    • enga

      Smile, ale ar nebus “pasaka be galo”? Nes na-o-bet-tačiau tasai durnius, netgi prieš tai teismo (paties durniaus inicijuoto) jau oficialiai pripažintas durniumi, pakartotinai kažkieno pavadintas šiuo tikruoju vardu, gali ir vėl kreiptis į teismą moralinei kompensacijai iš jį taip pavadinusiojo išsireikalauti… :)

  9. sigitas

    manau, kad mano tėvynė yra ta šalis, kur kvailių koncentracija į vieną kvadratinį kilometrą yra pati didžiausia pasaulyje. O gaila….

  10. bb

    Žmonės mėgsta diskutuoti iš kur tokie atsiranda, kas kaltas, kodėl tik Lietuvoje tokie. Atsakymas: visur žmonės vienodi, niekas kaltas, viskas normalu kaip ir turi būti. Kai Lietuvis galvoja apie Jungtinę Karalystę, jam galvoje centrinės miesto gatvės ir pasitempę juokingu akcentu šnekantys japiai; kai galvoja apie JAV – brangūs SUV, dideli namai ir tokie pat žmonės. Visi kažkodėl pamiršta kad dauguma gyventojų kitose šalyse yra tokie pat baisūs kaip ir šita Lietuvė: JAV rednekai ir hillbiliai, UK priemesčio chavsai, vokiški kanibalai ir olandiški pedofilai. Skirtumas gal tik tas, kad pastariesiems ten gerai (valstybė pasirūpina) ir mūsų kryptimi jie neskraido.

    • M

      Pats geriausias komentaras. Labai logiskas. Kol nepradejau dirbti customer service vienoje is gydymo istaigu uzsienyj, tol net neisivaizdavau kiek kvailiu yra sioj zemej, ne tik Lietuvoj. Tai yra visos zmonijos problema. Sunku net isivaizduot kokie zmones gali buti kvaili, nelogiski, egoistai, reikalaujantys, kaprizingi, arogantiski, pikti ir t.t. Kartais reikia didziuliu valios pastangu, kad taip ir nepasakytum, kokie jie yra idiotai su savo durnais reikalavimais ir kaprizais. Todel del sios priezasties susiradau kita darba, kur tikiuosi, gal ir sutiksiu kvailiu, bet ne tokiu dideliu mastu. Beje, dabartiniame darbe didziausia kvaile pasirode ceke, kuri uzvire tokia kose su skundais ir tik todel, kad jai nepaskambino del jos tyrimu rezultatu, beje, niekas ir neturejo skambinti, nes tuo pasirupint turi pats asmuo. Todel ir ta lietuve nenustebino savo kvailumu del bilieto, tik nustebino kitkas – kur jos motiniskas instinktas nepalikt savo vaiko. Bet cia jau kitas klausimas.

      • Arturas

        Teisybė dėl kvailių – visur jų apsčiai. Na, bet dėl piktų žmonių, tai mes tikrai peredi planiety fsiej.

  11. M

    Manau, kad piktumas ir negatyvumas yra buvusiu rusijos imperijoj saliu bruozas, ne tik Lietuvos.

  12. neRimas

    “Mes suspėjome į dekadentiškos lepūnėlių komunos traukinį ir per nepriklausomybės dešimtmečius pastatėme kvailių rojų.” Šis sakinys man – kvailiui glosto savimeilę, tik kažkodėl to rojaus nejaučiu. Matyt aš dar kvailesnis nei galvojau. O kvailiai galvoja?

  13. Ski

    Troškinta durų rankena patiko.

Leave a Reply

*