Miestas turi būti miestu, o ne Kalabybiškėm

Toliau publikuoju tuos straipsnius iš Laukinių Žąsų, kurie labiausiai to nusipelno (net jei pats taip sakau).

Šis tekstas yra ne tik restorano apžvalga. Tai mano pašlovinimas miestui ir civilizacijos vertybėms, ir kapitalizmui, ir efektyvumui, ir atidarytoms durims.

Pusryčiai sostinėje: Cozy kala žudančia vieta ir keistais privalumais

Būna tokių keistų vietų, kurios yra mėgiamos, nepaisant visos krūvos aplinkybių, dėl kurių jos turėtų būti, na, ne tokios. Todėl aš pradėsiu nuo Cozy trūkumų, kad labai greitai juos praeičiau ir galėčiau kalbėti apie privalumus – pirmiausia, meniu ne toks, dėl kurio Vilniuje prarastum galvą. Aptarnavimas, kiek buvau, visad geras arba pakratantis*, o greitis gali būti visoks (per paskutinį nuėjimą per pusryčius jis buvo greitas, prieš kelis mėnesius – nors salė buvo pustuštė, pagal greitį atrodė, kad arba virėjas miega, arba kažkas virtuvėje prie grindų prilipo ir negali paeiti; tą sykį atėję su daugybe draugų laukėm taip ilgai, kad manėm, jog jau mus pamiršo).

Čia šį bei tą pasako apie interjerą. Jis nėra pretenzingas. Po šviestuvu atsisėdęs švyti, kaip šventasis.

Dar žinote, jie turi laikraštį, šeštadienį padėtas naujas laikraštis, ir gali imti ir skaityti, ir nelabai daug vietų tuo pasirūpina, ar ne? Aišku, sakys prietrankos, gali juk nueiti iki Salomeikos kampo, aukštyn Dominikonų gatve**, bet mano jiems atsakymas – neaiškinkit, man patinka, kai būna laikraštis padėtas kabake, tai dar vienas civilizacijos požymis.

Čia kalbėsiu apie pusrytinį valgymą, nors papildomus taškus Cozy susirenka ir už labai ilgą darbo laiką. Damn it, iki dviejų arba iki keturių, way to go. Tiesą sakant, kai tiek nedaug vietų maitina per naktį, tai ir labai plėšytis nereikia, nes toks darbo laikas yra didelis privalumas – gal čia nėra kokių geriausių mieste lasagne, bet čia visą laiką (beveik) atidarytos durys, ir čirška virtuvė, kaip ne kuriose šaraškino kontorose, kur yra atliūliuojama padirbti tada, kai, matote, jiems įkvėpimas ir kai nesitingi.

Baras, kaip sakoma, ne visiems, bet širdžiai neįsakysi. Atkreipkime dėmesį į leliukus (vienas nuogas) dešinėje, ant šviečiančios reklamos.

F*ck visą šitą socialistinės aptingusios mezzogiorno Europos kilnių ubagų ir work and life balance kultą, f*ck ir to kulto koplyčias ir maldos namus: visas tas pikolas kanopas su jų moody ir touchy feely šeimininkais ir forever uždarytom durim ir visą jų nekompetentingą apsileidimą, f*ck visas jaltas Žvėryno izbuškose, kur pachmielnas šefas atsivelka į darbą jau po to, kai prasideda darbo laikas, ir pavėpus barmenė klausia epinio klausimo: “O tai jūs šiaip pavalgyti atėjote?“, ir ta pačia kryptimi teeinie visi ironiški interjerai iš sulūžusių tarybinių baldų ir meniu, surašyti taukinuose mokykliniuose sąsiuviniuose, ir restoranai, kur vakaro pabaigoje yra tik trys buteliai alaus, nes neatvežė, ir visos mažybiniais pavadinimais kepyklėlės, krautuvėlės ir bezdyklėlės – vien dėl savo pavadinimėlių, kaip ir kavinukės ir restoranėliai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra maži, silpni, mieli ir nišiniai.

Aš turiu jums nišą: nišą sienoje, į kurią galite eiti ir užsimūryti kartu su savo apsiseilėjusia, meiliai čepsinčia, šypsniukais apkaišyta klientūra.

Aš noriu restoranų, kurie dirbtų ir kuriuos čirkškėtų keptuvės ir griliai ir piltųsi atšaldyti džinai ir degtinės, maišytųsi su kola ir toniku, kur būtų daug laimų ir citrinų ir kur ledą gamintų šimtais kilų, nes jo daug reikia, kur durys būtų atviros beveik visą laiką, kaip kokiam Denny’s Amerikoje, aš noriu tokių vietų, kur būtų greitai ruošiamas maistas, kaip ir parduotuvių, kur sukrauta prekių iki lubų ir trys šimtai kasų, ir visos veikia greitai, aš noriu, velniai rautų, instant gratification, su ryškiom šviesom, neonu ir muzika.

Kas nori, galit gyventi sodybose ir augintis sau žolytes ir su tom žolytėm keptis omletukus ant organinio rapsų aliejaus ir susirišę kasas ašutų virvėm eiti žiūrėti į besiskleidžiančius lapus, o aš noriu benzino, akmens, lietvamzdžių, elektros, civilizacijos, ir kad dar būtų greta dangoraižiai, kad galėčiau panorėjęs ten per 10 min. nuvažiuoti, pakilti į 16 ar 26 aukštą ir iš viršaus žiūrėti į tuos pačius čerpių stogus iš viršaus ir gerti kokteilį.

I want my shirts laundered like they do at the Imperial Hotel in Tokyo, kaip sakė Keanu Reeves.

Ant sienos paveikslas, kuris yra šiaipjau baisiai kičinis, bet tik tol, kol neatkreipiate akis į peleninę ir cigaretę ir žiebtuvėlį ant stalo – taip! (Cozy nerūkoma, kaip ir kitose visuomeninėse patalpose visoje Europos Sąjungoje, kad ją kur velnias)

Prie šios mano nuotaikos, patikėkit, labai tinka Cozy.

Šis restoranas, kavinė, baras ar dar kaip jie save vadina (NB: tinklalapis yra vienas baisiausių, kokį tik galima įsivaizduoti – nepatogus kaip mirtis, senamadiškas tiek, kad atrodo, jis specialiai padarytas ironiškai) yra Senamiesčio vienoje iš širdžių, Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių kampe, kur kažkada buvo Senasis Rūsys, nuostabiai viduramžiškas Tarybų Lietuvos restoranas su girtais padavėjais ir groteskiškais kokteiliais – man jų neduodavo, nes aš buvau dar vaikas, kai eidavau su tėvais. Cozy yra Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios mūrų ir tvorų šešėlyje, kur rūsiuose mumijos nuo maro laikų ir kur irgi kažkada buvau jų žiūrėti paauglystės laikais, nes turėjau blatą Vilniaus ekskursijų biure.

Cozy vieta yra žudančiai patogi.

Cozy (dar ir pavadinimas angliškas, ir visiškai tobulai japoniškai atsipūtusiai lame ir Ingriš - užsienio kalba vartojama kaip užsienietiškas dekoro elementas, ir nieko daugiau, galima buvo juk pavadinti “gražiai, lietuviškai” Jaukumėlis ar kaip nors panašiai iš šiaudų nupinti, betgi ne, čia pavadinom nepaga(i)dinom, ir ačiū jums už tai) atneša Vilniui vieną svarbią vertybę. Aš noriu, kad Vilnius būtų the city that never sleeps, kad mano miestas niekada nemiegotų, kad po jį baladotųsi ir gertų ir naktimis valgytų keistuoliai ir įsimylėję asmenys, menininkai ir nusikaltėliai, turistai ir dizaineriai, ir kad nebūtų provincialaus ir kaimietiško ritmo, o kad būtų miestas.

Damn it, aš noriu, kad Senamiestyje gyvenantys žinotų ir niekada nepamirštų, kad gyvena Senamiestyje, o ne Kalabybiškio gyvenvietėje nacionaliniame parke, kur girdėti kiekvieno žiogelio kankolų caksėjimas, kai leidžiasi saulė. Ne! Čia miestas, ir čia turi girdėtis besidaužančios durys, ir kur buvęs, kur nebuvęs, tegu išnyra Kunigaikštis Urniežius su savo pypke ir sveikinasi su visais.

Durų rankena kaip ir signalizuoja. Clever.

Paskutinio apsilankymo dieną į Cozy mes atėjome po nenormuoto šventimo the night before – pirma Žuvinėje, paskui dasimušinėjom senomis, garbiomis tekilomis Sofa de Pancho, paskui susitikau seną, seną draugą dar iš Vytauto Didžiojo Universiteto ir paskui Čikagos laikų, Pilies gatvėje, tai ir jis ir jo sesė su šeima užėjo, tai gėrėm vyną ir Grey Goose, o kitą dieną mat reikėjo pusrytėlių, nes baliavonės irgi darbas ir nuvargina.

Angliški pusrytėliai ir vėl Jėzau Marija koks gabalas sviesto (nuotrauka iš ankstesnio apsilankymo 2012 m. kovo mėn.)

Angliškų pusryčių šį kartą neėmėm: angliški pusryčiai Lietuvoje yra tik nusivylimų serija. Blogiausia naujiena paprastai būna dešros, kokios nors nevykusios Medžiotojų dešrelės ir  panašiai, grybų ir pomidorų būna per mažai, pupų – niekada, šoninė dažniausiai būna nepakankamai iškepusi ir blyški. Never mind. Ne toks patiekalas, kurį reikia rinktis, nors ir aną karta, na, sakyčiau, buvo kokie 5/10 už tuos pusryčius, tik kam to tiek sviesto prie visko? Kas tai? Gerovės sinonimas?

Valgiau grilintą sumuštinį, kuris nebuvo blogas.

Grilintas sumuštinis su dešra, sūriu ir piklais nebuvo blogas, dar tos bulvės ir majonezas, na, vos vos pamirkiau ir užkandau tais čipsais, bet šiaip tai, jeigu jau sąžiningai, tai gruzdintos bulvytės, frenč fraiz, yra blogis, nes kokia iš jų nauda? Žinote, kokia yra mano dietos idėja? Kai einu į Zoe’s, užsisakinėju mėsainį, bet sakau neškit be bulvių. Sveikas maistas turi būti toks.

Cozy sako, kad jų kokia tai ypatinga duona, tipo firminė, bet nepasakyčiau, kad tai būtų pastebima.

Kiaušinienė buvo neperkepta, net on the runny side.

Mano gyvenimo draugė ir mano vaikų motina valgė kiaušinienę, skrembintus eggus, kurie buvo apyskysčiai – tai yra toks variantas, kuris mums patinka, bet Nigella Lawson sako, kad jei kiaušinis ne visiškai išvirtas ar iškeptas, tai negalima nėščiosioms ir vaikams. Bet mes tokie nesame. Tik va ta duona storai atpjauta, patostinta ir padėta lėkštėje atrodė nelabai sofistikuotai, net grubijanskai. Ir vėl sviesto kavalkas, honestly, kas jumi yra su tuo sviestu?

Omletas (nuotrauka iš ankstesnio apsilankymo).

Omletai irgi neblogi (bet plyz žiūrėkite – vėl ta pati duona ir toks pat sviestas, wadafak – bet gal čia pagal Tarybų Lietuvos kulinarines knygas, tai reikia omletus gardinti sviestu, pats mačiau tokį receptą senoje knygoje su patarimais šeimininkėms ir nurodymais svečiams negerti degtinės stiklinėmis, see below). Kava buvo gera, bet labai gera, ir amoralinis vanduo, ačiū Dievui, Aqua Panna, o ne lietuviškos baisybės (kodėl lietuviški mineraliniai vandenys tokie baisūs, aš kada nors išsiaiškinsiu ir parašysiu).

Tai va vienu žodžiu tokios apystovos. Norėjau dar parašyti, kad Cozyturi susitvarkyti Cezario salotas (šis patiekalas yra vienas labiausiai gadinamų Lietuvos Respublikoje) – kažkoks nevisprotis parašė, kad jos čia “geriausios Vilniuje”, o atneštas buvo (vakariniame meniu) belekoks bezbožnas jovalas, su pomidorais ir paprikomis, na, tik kokoso drožlių trūko. Bet čia, kaip jau sakiau, aš rašau apie pusrytinį maistą, o Cezarį juk susitvarkys jie iki mano kito atėjimo.

Pusryčiai dviems žmonėms, kurių kiekvienas jamė po patiekalą, ir kavom ir vandenais buvo 44 litai, plius 6 litai arbatpinigių, nes man ši vieta patinka, kaip jau patys supratote. Jiems ta proga skiriu keturias žąsis, kaip įrodymą, kad ir su vidutinišku maistu galima užsidirbti gerą įvertinimą, jeigu daug kas gerai supuola.

Cozy, Dominikonų g. 10, Vilnius. Tel. +370 5 2611137. TinklalapisFacebook profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio, nuo 09:00 iki 02:00. Ketvirtadieniais ir penktadienais: nuo 09:00 iki 04:00. Šeštadieniais: nuo 10:00 iki 04:00. Sekmadieniais: nuo 10:00 iki 02:00.

* Per paskutinį vizitą padavėja buvo su mumis tokia lipšni ir maloni, kad aš nejučiom pradėjau apie save geriau galvoti. Gal ir visai nieko tas Užkalnis. Kai pasakydavau ačiū, sakė “būkite sveiki”, tai ne kasdien toks palinkėjimas.

Tačiau esame girdėję ir tokių atsiliepimų, kad padavėja, įžvalgiai pasakiusi penkioms atėjusioms žavingoms merginoms, kad “jūsų visų vienoda plaukų spalva” (balas už pastabumą), paskui paprašius ką nors rekomenduoti, pareiškė, kad pas mus viskas labai skanu, kas yra vienas blogesnių dalykų, kuriuos galima išgirsti iš padavėjos. Savininkai, drauskite savo darbuotojams sakyti tokią nesąmonę!

** Ši gatvė yra Dominikonų, ne DominiNkonų, bet būtent antrąjį variantą preferuoja visi vilniečiai.

4 Comments

  1. G

    Kodel tiek daug anglisku zodziu?

  2. rimgaudas

    nepatinka jog visur kiša agurkus pomidorus ir paprikas??/man irgi..tai tas pats kaip bulviu traškučiai prie šampano..

  3. GUESSWHO

    Mano favorite Jūsų protokolas in quite a while.

    Kodėl? Dėl to awesome’aus rant’o, kuris prasideda chrestomatiniu “F*ck” ir baigiasi nuoroda į video su epine Keanu Reeves scena.

    Įtaigu. Įtaigu as fuck.

Leave a Reply

*