Perkama žurnalistika, pasaka lengvatikiams

Jis už pinigus neparsidavinėja.

Lietuvos Rytas, 23 07 2012

Čia ne apie tai, žinoma, esą nebūna nesąžiningų žurnalistų. Būna. Kaip ir nesąžiningų mokesčių inspektorių, statybininkų ir agurkų pardavėjų turgavietėje. Žurnalistų nesąžiningumas yra labiau matomas, nes jie dirba su žodžiais, tie žodžiai kaip žvirbliai – išspausdinti ir nebeištrinami.

Prieš kelias dienas visus, laukiančius blogų žinių Lietuvoje, pradžiugino pranešimas apie apsijuokusią viešųjų ryšių agentūrą, skelbiančią, kad pigiai (už 299 Lt) parašys straipsnį į spaudą, kuris šiaip kainuoja 800 Lt.

Istorija buvo sutikta su didesniu džiaugsmu, nei tas, kurį parodo pajūrio lauko kavinės savininkas, kai pasitinka dar vieną saulėtą dieną ir tris autobusus ištroškusių lėbautojų. Rodos, iš dangaus pažiro aukso lietus: štai jis, įrodymas, kad viskas Lietuvoje perkama ir parduodama, o spaudos nėra – yra tik užsakomųjų straipsnių pripildyti popieriaus lapai ir interneto svetainės.

Iš tiesų naujienos jokios nebuvo. Nemažai straipsnių, pasirodančių spaudoje, yra žurnalistų surašyti pranešimai (taip, tai žurnalistai, tik jie dirba šiais laikais viešųjų ryšių agentūrose, kurios susipirko daug puikių talentų), ir tie pranešimai yra naudingi kam nors, kas aprašytas tame straipsnyje.

Taip buvo, yra ir bus, ir ne tik Lietuvoje. Visur yra naudojamasi žurnalistų tingumu: jei anksčiau elegantiškas būdas buvo sukviesti žurnalistus į spaudos konferenciją, ten įbrukti „informacinės medžiagos“, kuri jau parašyta kaip straipsnis (ir daugelis atėjusiųjų, mažai taisę ir keitę, taip ir publikuodavo, nes nejau varginsies), tai dabar galima net be reporterio apsieiti – siųsti tiesiu taikymu į redakciją, kuri galbūt visa tai paskelbs, nes labai sunku viską užpildyti originalia medžiaga (tiek pinigų neturi nė viena redakcija).

Geriau būtų, jei to nebūtų, bet daug ko geriau nebūtų. Studentai nusirašinėja ir perka rašto darbus, gydytojai ne visuomet parenka tuos vaistus, kurie galbūt būtų pigiausi ir tinkamiausi pacientui, o taksi vairuotojai ne visada parenka optimalų maršrutą. Tiekėjai ir paslaugų teikėjai kartais bankrutuoja ir dingsta klientų jiems patikėti pinigai. Tai ką daryti? Susiimti už galvos, stebėtis ir sakyti, kad dangus griūva? Jokiu būdu. Palikime tai nuolat surūgusiems, lūpas kramtantiems individams, kurie mėgaujasi savo surūgimu ir jaučiasi geriau, kaulėtu pirštu pabaksnoję į pasaulio neteisybių paslaptis, vildamiesi, kad kuo daugiau aplinkinių nuo to baksnojimo irgi nusimins ir supras, kad viskas beviltiška.

Žmogui tiesiog reikia to nepamiršti, kad taip būna, ir gyventi pasikliaujant tik savimi, o aplinkiniams pasitikėjimą dalinti dozuotai.

Bet daugeliui tai netinka. Jie nori įsivaizduojamos tobulos tvarkos, kur kažkas žurnalistus pamokys ir paskui patikrins, ir jie rašys taip, kad galima būtų pasitikėti šimtu procentų. Verslą turi sukontroliuoti ministerijos, valdybos ir turbūt Briuselis su Strasbūru, kad niekas niekuomet nebankrutuotų, o jei to nebus, tai tuomet, reiškia, yra korupcija ir viskas parduota.

Žmonės nori kuo didesnės kontrolės kitiems, apsaugos nuo kitų, nes pasąmoningai žino savo pačių ydingumą ir sugedimą. Žino, per kiek laiko nugvelbs bet ką, kas blogai padėta. Garsiausiai šaukia „Tėvynė pavojuje“ būtent tie, kas tą Tėvynę parduotų pirmieji ir net turi pasiruošę banko kortelių skaitytuvą, pirkėjo patogumui (sąskaitos faktūros išrašomos tik pirkimo dieną).

Aš duosiu čia tokį pavyzdį. Turiu atidaręs restoranų apžvalgų internetinį portalą, kurio pavadinimo etikos sumetimais neminėsiu. Tai štai, per visą jo gyvavimo laiką nei aš, nei kiti apžvalgininkai iš restoranų, jų savininkų, akcininkų ar darbuotojų nėra gavę nė cento, nė už vieną straipsnį, nė karto.

Ir nėra buvę nė vienos teigiamos apžvalgos, apie kurią kokia nors varguolio dūšia neparašytų, kad „straipsnis nupirktas“ (kai restorano apžvalga neigiama, visuomet kas nors parašo: „nupirkta konkurentų“ – mat pagal jų vaikišką supratimą, tie konkurentai pasiruošę leisti pinigus priešininko dergimui; tokios jau apgailėtinos, naivios ir vaikiškos yra nevykėlių sugalvotos sąmokslo teorijos – pamatęs trinkelėmis klojamą, nevykėlis sako „kažkas pinigus plauna“, nes jis pats tik taip ir įsivaizduoja verslą). Nupirktu ir užsakytu buvo paskelbtas kiekvienas straipsnis. „Kiek sumokėjo?“, pavydžiai klausia runkelis, nes pats svajotų taip užsidirbti.

Varguolis todėl ir yra varguolis, kad jis neįsivaizduoja, kad ką nors galima gyvenime daryti be papildomo atlygio ir nėra būtina iš kiekvieno pasijudinimo išspausti centuko ir lituko bet kokiais, net ir save žeminančiais, būdais. Varguolio vaizduotė tam nėra pakankamai išlavinta. Jei jis nesirausia šiukšlių konteineriuose, tai tik todėl, kad turi kitų užsiėmimų: prašnekinėja darbdavio pinigus tarnybiniu telefonu, valdišku kopijavimo aparatu kopijuoja knygas, kad nereikėtų jų pirkti, arba bendrovės iškyloje kaimo turizmo sodyboje vakare krauna į savo automobilio bagažinę marinuotą šašlykų mėsą ir indelius su majonezu.

Tas, kas visur mato potenciją nesąžiningumui, pats parduotų bet ką ir bet kam, jei tik iš jo kas nors pirktų. Aplinkui jis mato vien sukčius ir smulkius kyšininkus, nes ir pats būtent toks yra. Jį žavi idėja gauti kažką nemokamai, ir būtent todėl jis ištisas dienas praleidžia prie tarnybinio kompiuterio, maigydamas mygtuką „Patinka“ prie visų iš eilės konkursų ir loterijų socialiniuose tinkluose, tikėdamasis išlošti kokį nors puodelį ar gal net pigų fotoaparatą. Pats ką nors užsidirbti jis nesitiki: jo svajonių riba yra stambūs, dideli ir dar ne visai sudžiūvę trupiniai nuo turtingųjų stalo.

Jis pats skleidžia gandus apie tai, kad prekybos centruose kasininkės verčiamos dieną sėdėti su sauskelnėmis, kad nelakstytų į tualetą. Jis pasakoja aplinkiniams apie benamių šunų ir kačių mėsą, naudojamą restoranuose vietoje jautienos ir kiaulienos, ir apie alų, verdamą iš miltelių. Jis išsigalvoja apie vaikus, grobiamus parduotuvėse, kad jų organus parduotų į užsienį. Neatsitiktinai: tai jo paties verslo idėjos, jei jis būtų verslininkas, tai bandytų būtent tokias inovacijas, bet yra per tingus.

Todėl jis labai apsidžiaugė, perskaitęs apie „užsakomuosius straipsnius“ spaudoje: jis pats svajotų apie tuos 299 litus, bet jam net ir tokia perspektyva nenusimato.

14 Comments

  1. Tomas

    Kažkaip nesurišu – „(kai restorano apžvalga teigiama, visuomet kas nors parašo: „nupirkta konkurentų“ – mat pagal jų vaikišką supratimą, tie konkurentai pasiruošę leisti pinigus priešininko dergimui;“
    Konkurentai perka teigiamą apžvalgą konkurentams, čia nauja priešininko dergimo forma?

  2. Patiko!

  3. Ruta

    Gerai, bet jau kartojasi… Būtų įdomu, kad kokią šviežesnę mėsytę daktaro dantys pakramtytų.

  4. Povilas

    Patinka man tada kai ponas šneka kultūringai, o ne rūgštim ir šūdais visus tuos varguolius drabsto. Taip tiesiog nuosekliai tvarkingai išaiškinta tiesa.

  5. O jūsų nenustebino tokie dalykai, kaip du galingi, bet gal ir ne visai garbūs ponai, kurių vardų dėl savaime suprantamų priežasčių neminėsiu (gėrimų ir bankų reklama visada būna klaidinanti), aiškinasi santykius ne asmeniškai, o jiems per antrines įmones, žinoma, priklausančiuose dienraščiuose ir interneto portaluose? Užsakomuosius straipsnius be užs. nr. 456 RsV agentūros jau rašo seniai, be to giriasi, kad žurnalistams nemoka. Užtat girdo nuo lapkričio iki gruodžio pabaigos kaip reikiant. :)

    Provincijoje medikai nesinaudoja turizmo agentūrų paslaugomis, tačiau facebooke postina nuotraukas iš Kanarų ir Turkijos ***** viešbučių, nos galą su galu vos suduria. Turbūt jau nebėr kuo stebėtis. O juk 1999-siais žiniasklaida pasitikėjo daugiausiai žmonių. Titulavome save IV o kartais ir I valdžia… Varžėmės tik su bažnyčia… O dabar pirmoj vietoj kažkokie nususę gaisrininkai, kuriuos ir taip nori pakeisti savanoriais…

  6. Andrius

    Įdomu tai, kad dažniausiai skaitytojai nupirktais vadina ne viešųjų ryšių agentūrų straipsnius, o tuos, kuriuos autorius daugiau ar mažiau objektyviai kurpė remdamasis savo vidinėmis nuostatomis ir išprusimu. Didžioji dalis piarinių straipsnių taip ir praslysta pro skaitovų akis nepastebėti ir nekomentuoti, aišku čia reikia pripažinti, kad absoliučioje daugumoje viešųjų ryšių agentūrų išsiuntinėjamų straipsnių nėra nieko smerktino, tiesiog šalia antrarūšės informacijos pateikiamas įmonės/produkto/paslaugos pavadinimas, tad tokios žinios nenusipelno net pikčiausių komentatorių plunksnos. Tuo tarpu bent kiek rimtesnis autorinis žurnalisto darbas visada užklius kam nors už pūliuojančio skaudulio ar varguoliškos dūšios.

  7. Andriau, Jusu straipsniai visada idomus, logiski, sarkastiski, legvai skaitomi ir taikliai pataikantys i desimtuka! Dekui uz tai!

  8. Adv. Tomas

    Uz varguolio vardo vartojima reikia taikyti akmenu uzmetimo bausme, apart Daktaro, jam galima. Nes visi kiti, uzdirbantys daugiau nei 1250 lt.inirtingai vartoja taji baisu budvardy.. pablude idijotai, blemba…. Ir dar jie spirtu suzeistam suniui i stubura , gavniukai…

    • Andrius

      Šiuo atveju varguolis – ne materialinė, o dvasinė busena

  9. Suprantama, kad kiekvienas su bent kiek menkesniu išsilavinimu asmuo puikiai gali pats atskirti PR straipsnį nuo ne PR straipsnio (ypač visokiuose regioniniuose dienraščiuose juos mėgsta skelbti kaip tikrus straipsnius). Lietuvoje tikrosios tiriamosios žurnalistikos yra labai mažai ir čia nekaltinu pačių žurnalistų. Paruošti gerą analitinį straipsnį užtrunka labai ilgai, kartais vienas žmogus prie tokio gali dirbti net kelias savaites ar mėnesius (priklausomai nuo atliekamo tyrimo dydžio), todėl natūralu, jog dauguma redakcijų neįperka tokių straipsnių. Tada, kai tave spaudžia parašyti per dieną po tris, keturis straipsnius, belieka tik kepti juos kaip blynus aukojant kokybę. Tokioje terpėje nemažai žurnalistų ir susigundo lengva ranka “įmesti” pora PR straipsniukų, kurie lyg ir užpildo turiniu media priemonę, bet tuo pat metu iškart sumažina jos vertę dešimteriopai.

    Tačiau be viso to, manau kalbant apie perkama/parduodama žiniasklaida daug daug svarbesnis dalykas yra laikraščių ir kitų media priemonių atsiradimas įvairių verslo grupuočių rankose. Ši problema yra aktuali visame pasaulyje ir nereikia jos bandyti nuvertinti tokiais straipsniais, net jeigu “varguoliai” ir labai mėgsta naudoti tokią frazę. Lietuvoje tai ypač jaučiasi, kai vienai grupuotei priklausantys media kanalai pradeda “varyti” ant kitos ir atvirkščiai. Tuomet ir susimąstai, ar išvis verta tikėti bent vienu rašomu žodžiu tokio media kanalo.

  10. Nepirkėjas

    Kaip supratau iš šito analizo, žurnalistika vis tik yra perkama. Bėda tik ta, kad varguoliai irgi norėtų parsiduoti, bet jų niekas neperka.

  11. As tik neseniai atradau A.U. Ejau per miska, auuu ir atradau:). Pirmas ispudis – pernelyg susireiksmines, izulus, taciau…
    Veliau supratau, kad tas savo savybes jis specialiai paryskina ir naudoja jas provokacijoms geraja prasme.
    A.U. identifikavo pagrindine Lietuvos problema – nykius, pagiezingus, nesavarankiskus, bambancius, nieko neveikiancius, tik keikiancius valdzia ir visa, kas juos supa, zmonelius, ir zudo juos savo straipsniais. Is savo aplinkos zinau, kad tokiu Lietuvoje bemaz 50 proc. ir jie velnisku greiciu plinta, kaip koks uzkratas.
    Zinau, kad su tokiais zmonemis neimanoma diskutuoti, nes jie viska zino ir ismano, su jais kovoti, matyt, galima tik A.U. metodu. As palaikau Andriu Uzkalni ir laukiu nauju jo straipsniu.
    Tik sumazine pagiezos, tingumo ir visu kitu lietuvisku “gerybiu” koncentracija ore, galesime eiti i prieki ekonomine bei asmenybiu ugdymo prasme.

Leave a Reply

*