Patriotai, palikite ramybėje emigrantų vaikus

Venecija. Galimai lietuviškos voveraitės.

Lietuvos rytas, 2012 07 30

Buvo toks atsitikimas (pats nemačiau, bet pasakojo draugas, kuris tikrai nemeluos). Vienas Londono oro uostų. Keleiviai laukia prie įlaipinimo vartų – lėktuvas skris į Kauną. Sėdi močiutė, labai lietuviškos išvaizdos – kaip iš kokios reklamos apie kompensuojamuosius vaistus. Po salę laksto, matyt, jos anūkėlis. Stačiai sienom lipa, draskosi, daužosi.

Močiutei trunka kantrybė. Įsakmiu tonu: „Čarlzai, ateini čia! Apsiramini!“.

Tai sakykite dabar, kas tas vaikas. Kokios tautybės? Anglijoje gimęs, bet turbūt, sakysite, vargu ar anglas, nes bent vienas iš tėvų turbūt lietuvis, jei močiutė lietuvė, ir jei vaikas lietuviškai supranta.

Lietuvis? Kitas vėl išsivėps, koks ten lietuvis, jeigu nei Skersvaldas ir ne Tautgraiždas, o su anglišku vardu. Greičiausiai visi sutars, kad tai „nutautėjęs lietuvis“, sunkiai atsidus („štai taip ir tirpsta mūsų Lietuvėlė“), ir tikrai priskirs kaltę tėvų apsileidimui.

Mano klausimas yra toks: nuo kada vaikų auklėjimas viena ar kita kalba yra visuomenės reikalas? Turiu jums naujieną – tėvai augina vaikus ne dėl valstybės, ne dėl tautos idealų ir net ne dėl savęs. Tiesiog toks tėvų darbas, ir viskas.

Aną dieną vienas gabus jaunas krepšininkas, žaidžiantis už Lietuvos komandą, bet gyvenantis Ispanijoje, davė interviu, ir tautinės tapatybės sergėtojai prapliupo pasvarstymais, girdi, kaip blogai jis taria lietuviškai.

Na, pirmiausia lietuvių kilmės ispanas (apie šį terminą dar pakalbėsim) lietuviškai kalba gerai, nors ir taria kitaip nei mes įpratę. Kalba galbūt net geriau, negu didelė dalis tikrais lietuviais save laikančių krepšinio žiūrovų nuo Grigiškių iki Skuodo. Bet čia pats Dievas liepė mums visiems pastebėti ir papriekaištauti, kad jo tartis ne tokia, kaip Nacionalinio dramos teatro aktoriaus Vilniuje.

Aš pats, kai man užplaukia erzinimo nuotaika, vis primenu skaitytojams absoliučiai tikrą ir neginčytiną faktą, kad abi mano dukros, gimusios dviejų lietuvių santuokoje, tarpusavyje dažniausiai kalbasi angliškai.

Po tokio pareiškimo su malonumu ir pasididžiavimu nešioju, kaip ordinus ir medalius, visus iš paskos barškančius pasvarstymus apie tai, kad čia tėvų apsileidimas, didžiuotis nėra kuo, ir kad tokių lietuvių „nuoširdžiai gaila“.

Didžiuotis tikrai nėra kuo, gėdytis ir ne.

Mano dukros yra lietuvių kilmės anglės, nes toje šalyje gimė, jas auklėjo (su nedidelėm išimtimis) anglės auklės ir mokytojos, anglų kalba jos išmoko skaityti ir rašyti anksčiau, nei lietuviškai, daugumas jų draugių ir draugų – anglai, ir ta šalis – jų gimtinė ir jų namai.

Taip, jos moka lietuviškai, jų vardai ir jų pavardė – lietuviški, bet Lietuva joms – tai tik tėvų kraštas. Nuo to jos Lietuvos nemyli mažiau, bet Anglija joms mielesnė ir sava.

Žinote, kodėl toks paprastas pripažinimas kelia tokias įniršio bangas? Todėl, kad daugelis slapčia įsitikinę, kad anglai („tikri anglai“, suprask, su trimis šeimos antkapiais Londono kapinėse, tokie, kurių protėviai ūkanotame siekia Vilhelmo Užkariautojo laikus), kaip ir „tikri prancūzai“, „tikri vokiečiai“ (net ir „tikri amerikiečiai“ – turbūt, airių ir norvegų imigrantų palikuonys, ne kokie purvini buvę meksikiečiai ar ukrainiečiai) yra šiaipjau geresni, veisliniai žmonės, ne tokie, kaip paprastas vyžotas Tėvynės mužikas.

Todėl į tuos, kas nebando girtis savo rasiniu grynumu ir vaikų auklėjimu, yra dėbčiojama su blogai slepiamu pavydu, ir replikuojama su suirzusia pašaipa. „Tu ką, manai, tavo vaikus kas nors laiko užsieniečiais? Geriau nesvaik.“ Aš išgirstu tai ir krizenu. Duskit, pavyduoliai.

Esu net kartą pasakęs, kad net jei man nebūtų didelės gyvenimo dalies gyventi užsienyje, ir aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tyčia mokyčiau vaikus tarpusavyje bendrauti kokia nors svetima kalba ir gal net pavadinčiau užsienietiškai, kad tik panervinčiau visus tuos karingus patriotus, kurie galvoja, kad mano vaiko auklėjimas ir lavinimas yra visuomenės rūpestis.

Tokie, slapčia kompleksuoti dėl savo pačių neorios valstietiškos kilmės, paprastai sako: „aš tai didžiuojuos, kad esu lietuvis“. Aš tai ne. Aš laimingas, kad esu lietuvis, ir nekeisčiau savo kilmės į jokią kitą, bet didžiuotis čia neturiu kuo, nes tai ne mano nuopelnas.

Kuo didžiuotis? Kad abu tavo tėvai turėjo tam tikrą pilietybę arba tam tikrą įrašą dokumentuose? Nes, žinokite, tautybė genais nepersiduoda ir kraujo grupėje neatsižymi: jei lietuvių tėvų kūdikį nuskraidintum kur nors į Argentiną, kur daug mėlynakių pietų amerikiečių, nieko jam nesakytum apie jo kilmę, po keliolikos metų jo niekas neatskirtų nuo kitų argentiniečių.

Čia kaip lietuviška ir lenkiška jautiena: nors turguose giriamasi, kad išpjova lietuviška, laboratorijoje mokslininkai arba aklų ragavimų metu vartotojai neatskirtų, kuri yra iš kur. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar Lietuvoje nebuvo mados vanoti vietinės gamybos alų ir buvo pumpuojamos legendos apie „geriausią pasaulyje“ ir „pirkėjų vertinamą Amerikoje“, organizavau draugams aklą ragavimą. Niekas negalėjo lietuviškojo atskirti nei nuo švediško, nei nuo turkiško alaus (tai, sakysite, tavo draugai gal tokie patys pritvoti, kaip ir tu, bet čia jau nieko nepadarysi).

Tautybė apskritai yra auklėjimo ir aplinkos reikalas, ir todėl lietuvių gali ne tik mažėti, bet ir daugėti. Dabar, kai Europoje gimstamumas mažės, Lietuvoje bus vis daugiau žmonių iš Azijos ir Afrikos. Jums atrodo, kad tai yra baisu, tačiau jų vaikai ir vaikaičiai bus lietuviai – ir, greičiausiai, vargu ar kas juos laikys „netikrais lietuviais“.

Čia kaip su lietuvybės legenda ir žilos lietuviškos praeities mitais, sukurtais prieš šimtmetį: šiandien niekam net į galvą neateina, kad didžiųjų kunigaikščių jų laikais niekas nevadino nei Vytautu, nei Gediminu, nei Kęstučiu – šie sulietuvinti vardai sugalvoti palyginti neseniai ir gerai prigijo, kaip ir lietuviški žodžiai degtukai, kokybė, veidrodis ar laikraštis, atsiradę tik Jono Jablonskio laikais.

Mano pasiūlymas būtų toks: kai vaiko vardas – Čarlzas, neskubėkite galvoti, kad jis jau prarastas Lietuvai. Labai gali būti, kad jo vaikai ir proanūkiai šios šalies labui pasieks žymiai daugiau, negu jūsiškiai.

19 Comments

  1. Andrius

    Kuo toliau, tuo labiau imu megti sekmadienio vakarus. Ne isimtis ir siandien: eilinis geras Andriaus straipsnis. Daznai ir as sia tema tautieciu tarpe palieciu ir kaip taisykle: kuo zmogus maziau gyvenime pasiekes, kuo prasciau ja sekasi ar maziau uzdirba, tuo labiau paisto apie gryna lietuviu krauja, rasiu maisyma, nutautejima ir pan.

  2. Bruno Senna

    geras psatebėjimas apie amerikiečius – gana dažnai visokie Lopezai ir Chau mūsų tautiečių laikomi netikrais amerikiečiais, “neamerikietiškomis pavardėmis”, nors realiai tikrai amerikietiška pavardė galėtų būti nebent Rupšnojantis Bizonas ar panašiai.

  3. Tenka pripažinti, jog etninė žmogaus kilmė nedominuoja jo gyvenime kitoje valstybėje. Žmogui kilmę suteikia aplinka, kurioje jis gyvena. Tačiau tai labai kosmopolitiškas požiūris stabdantis kai kuriuos procesus, jeigu žmonės taps vienodais, tuomet niekas jų jau nebeskatins konkuruoti. Jau nuo seniausių laikų žmonių tobulėjimą lėmė siekis pralenkti vieni kitus. Kas šiandien gali garantuoti, kad lietuvos kinietis sieks prelenkti Kinijos kinietį.

  4. Indre

    Geras straipsnis. Lietuviskieji arijai jau prunkscia ir putoja lryto komentaruose. O man taip smagu matyti zvelgiancia placiau, labiau nei mes pasitikincia savim ir atvira pasauliui karta.

  5. GUESSWHO

    Geras, stiprus straipsnis.

    Už Skersvaldą su Tautgraiždu – otdel’noje spasibo. :) )

  6. Audrius Dargužis

    “Lietuviskieji arijai jau prunkscia ir putoja lryto komentaruose.” Errrm, Indre, komentarų tik keturi ir kol kas niekas nė prunkšt. Šito straipnsio, kaip ir daugelio kitų, ašis – visi sako X, todėl atsakau Y. Kas tie visi ir kada jie tai sako? Budi ir tyko prie namų, kaip kokie paparacai, o tik autorius žengt iš namų – loja kaip pamišę “tu – ne vilnietis ir ne anglas!” Yeah, right. “Turiu jums naujieną – tėvai augina vaikus ne dėl valstybės, ne dėl tautos idealų ir net ne dėl savęs.” Teisybė. So why the “Mano dukros yra lietuvių kilmės anglės … Duskit, pavyduoliai.”? Iš pradžių teiginys, kad kilmę ir tautybę nustatyti – sudėtinga ir galbūt beprasmiška, kita straipsnio dalis – bandymas išsikovot dukroms angliškumą. Arba: “didžiuotis [tautybe] čia neturiu kuo, nes tai ne mano nuopelnas.” + “Aš laimingas, kad esu lietuvis” – tai kuo čia būt laimingam, jei šis faktas – ne nuoplenas? Jei kažkokia tautybė suteikia laimę, reiškia, kad kitos gali suteikti ir nelaimę? Ir ko tada pykti, jei kai kurie atletai “perima” rusų tautybę – jei tautybė nėra vertybė, koks skirtumas? Bes esmė, kad visi apie tai tarška ir turi nuomonę. Žinoma, jei jie staiga taptų anglais – no prob’s?!

    • Tiek nerišlaus nusišnekėjimo srauto vienam komentare dar nesu matęs. Dėl tokių ir gyvenu.

      • Audrius Dargužis

        - Tarė jis, sekundei atsitraukęs nuo Slapto Įsitikimo, Įniršio Bangų ir Pavyduoliškumo barometrų stebos.

      • mustangas

        O man labai logiska. Sekmadienis. Po astuoniu. Antra, o gal trecia suktinuke ;)

    • GUESSWHO

      Cocaine is a hell of a drug, son.

    • edita

      ale teisingai pasakei..

  7. 5tonis

    Geerai…Iš visos šitos rašliavos supratau, kad tautybės yra blogis. Bet ar kas nors paklausė, ko norėjo mergaitė?

    • Marius512

      Šitas komentaras turėtų būti “užpliusuotas”, kad išsikeltų į viršų (nu žinot kaip kokioj linkoanijoj) :)
      Nes kai perskaičiau tai vos į kelnes neprileidau – tikrai juokinga (ar čia tik man?).

  8. ENTDX

    Nereikia galvoti, kad visi tie išvažiavimai Lietuvos skaudžiai nepaveiks. Paveiks dar ir kaip. Tačiau esmė yra klausimas kas augina vaikus visuomenė ar pats žmogus. Sutinku su straipsnio idėja, kad šiuos klausimus turi spręsti pats žmogus kuris augina vaiką.

  9. mustangas

    Siaip pastebeciau, kad Tevyne tai Anglija, bet namai dabar so much Lietuva… Tas klausimas ir is jo isplaukiantys nagrinejimai man toli grazu nesvetimas su panasaus amziaus lietuviu kilmes amerikieciais. Kaip bus toliau as nepergyvenu kaip Tamsta teisingai pastebjote dirbu savo darba ir atlieku pareigas. Tokio straipsnio labai reikejo po Rutos Meilutytes benefiso. Galvojau, kad tapatybes dilema isplauks veliau, bet matyt isvaziavusiu mase perzenge kritines ribas.

  10. Simona

    O kaip didžiuolius kunigaikščius (Vytautą, Gediminą, Kęstutį) jų laikais vadino? Ačiū

  11. “didžiųjų kunigaikščių jų laikais niekas nevadino nei Vytautu, nei Gediminu, nei Kęstučiu” False. Vadino, dar ir kaip vadino, tik, aišku, šnekamojoje kalboje, ne rašytiniuose šaltiniuose, kuriuos, kaip žinia, įvairioms kitomis kalbomis rašydavo, tad ir vardus atitinkamai pritempdavo prie atitinkamos kalbos normų. Just sayin’.

  12. ed

    “[...] niekas nevadino nei Vytautu, nei Gediminu, nei Kęstučiu”.
    Tiesa yra ta, kad niekas nežino (ir nebesužinos), kaip iš tiesų tie vardai tais laikais skambėjo lietuviškai. Dabar naudojami vardai yra rekonstrukcija, greičiausiai gera, bet tai yra tik hipotezė. Turbūt visi dabartiniai lietuviški vardai yra arba rekonstrukcijos arba naujadarai (ypač geri yra “Skersvaldas” ir “Tautgraiždas” :D D). Net miesto vardo forma “Vilnius” greičiausiai yra nesena, galbūt dirbtinė iš XIX a., tikroji archaiška turėtų būti “Vilna”

  13. Lukas Rekevicius

    Siaip Vytautas buvo Aleksandras, Jogaila buvo Vladislovas, o visus pralenke ponas Boleslovas, dar zinomas kaip Svitrigaila. IR taip, daug XIV-XV amziaus lietuviu didiku buvo krikstyti pravoslaviskai, o pirmieji trys krikscioniski Vilniaus kankiniai, kuriu mumijasai iki siol prieinami apziurai Sv,Dvasios cerkveje prie Ausros Vartu, buvo lietuviai pravoslavai, kalbeje rusiskai.
    Jei dar pasigilinti ka sako ismintingu zmoniu knygos, tai XVI LDK buvo baisiai didele ir todel turejo net 6 oficialias teismo kalbas – tarp ju, aisku hebraju ir net armenu(!) – taciau lietuviu kalba ten nefiguravo visai, taigi šekit pavydoliai Lietuvos aukso amžių!!

    Ir isvis tautybe romantizmo ismislas, visi vaikstome zydiskais vardais, keikiames mongolu slengu ir turime apvalias paščias kaip kokie didžiarusiai atlapaširdžiai nuo Tichvino, ir nieko nepadarysi, gyveni valstybeje, kurioje paskutinius keturius simtus metu visi nuo ruso iki prancuzo jautesi kaip dideliame nemokamame viešnamyje, todel čarlzas visai nieko vardas, kai pagalvoji, juk teisingiau butu koks kazokiškas Ustinijas.

    Ir taip, man patinka lenkės auklės, rusės darželio auklėtojos, prancūzės šeimos draugės ir anglakalbės močiutės, nes taip vaikai tampa ne Bukciškių būrais, o pasaulio (ar bent jau šios pasaulio dalies) piliečiais.

    Uch susinervinau, net lietuviškas šriftas nušokinėjo.

Leave a Reply

*