Pavojus nacionaliniam saugumui – senos bambeklės

Senos vidumi ir išore, nuolatos viskuo nepatenkintos žabos yra vienas nemaloniausių dalykų kiekvienoje visuomenėje, ir Lietuva – ne išimtis.

Lietuvos Rytas, 2012 08 13

Gal jau esu sakęs – Lietuvoje viskas gerai.

Olimpiada ir Rūtos Meilutytės auksas* davė tokį geros nuotaikos užtaisą, kad jo užteks ištisai žmonių kartai (nors, kaip ir anksčiau, užsieniečiai mūsų pasiekimu džiaugiasi labiau, nei mes patys, arba, tiksliau, kai kurie iš mūsų).

BBC radijas manęs klausė: sakyk, koks jausmas Lietuvoje? Sakau, 22 metus jau nebuvo taip smagu. Eik sau, sako man laidos vedėjas. Sakau – taip, o paskui galvoju, gal persūdžiau. Paskui apmečiau akimis pastaruosius 22 metus – ne, tikrai nemelavau. Aš neatsimenu tokio smagumo ir tokio pakilimo.

Tai štai, o vasara pagaliau džiugina karščiais** (na, žemdirbiai turbūt vis tiek skųsis, bet ką jau tu jiems padarysi). Štai apie juos rašo: „nerimauja, ką reikės daryti su labai dideliu grūdų derliumi“. Mat kaip. Nes jeigu būtų blogas derlius, turbūt būtų džiaugęsi ir dėkoję Dievui ir Vyriausybei.

Benzinas brangsta pamažu, mokesčiai nedidėja, darbo ieškančių mažiau, nei siūlomų darbų, Palangoje poilsiaujančių kaip niekada, Vilniuje turistai negali prasigrūsti gatvėmis, ir pinigai nors ir nekrenta aukso lietumi, bet patikimai laša. Miškuose – grybai, ežeruose kimba žuvys.

Net ir politinės perspektyvos, pagalvojus, džiugina: vakarykščiai politikai išsekusiomis baterijomis ir išsukiotomis lemputėms, bandę burtis po violetinėmis vėliavomis, persiriejo ir susiginčijo taip, kad jau niekas nebeatskiria, kurie čia pagrindiniai kovotojai su klanu ir kuris iš kelių sąrašų įves griežčiausią kerštą nedorėliams ir linksmiausias šventes su nemokamais pieno desertais. Mažosios politinės partijos, regis, tesurinks balsų kruopeles: čia kaip mitingai už mergaitę; pirma žada, kad ateis pusė Lietuvos, paskui susirenka aštuoni asmenys, ir tie atrodo nuobodžiaujantys.

Tačiau, kaip visuomet, pavojų yra, nes priešai nesnaudžia.

Štai jums situacija: sostinės Pašilaičių rajone (kitų miestų gyventojams pasakysiu, kad tai vienas iš vidutiniškai patrauklių ir šiek tiek nuo centro nutolusių gelžbetonio daugiabučių namų rajonų) kažkas išnuomojo ir pripūtė prie namų savo šventei čiuožinėjimo kalnelį vaikams – na, tokį, kur galima užlipti ir šliuožti ant užpakalio žemyn.

Kokia čia istorija? Jokios istorijos čia nėra. Kalnelis yra kalnelis, na, kaip vaikiškas margas sviedinukas lauke, kaip smėlio dėžė, kaip gėlių vazonas po langu. Ne, palūkėkit, ne viskas taip paprasta.

Istorija yra tokia, kad atsirado, nes kur jie dėsis, neįtikėtino bjaurumo kaimynai, nufotografavę, apskundę vietos valdžiai (įtariu – ir policijai) ir vaitojantys apie tai, kaip sutrukdė jų ramybę, nes „oligarchų“ linksmybės lauke net ir vaiką kažkam pažadino. Vaiką, tik pagalvokite, reikėjo vėl sūpuoti, kad užmigtų. Matyt, netoliese nebuvo psichotropinės antklodės, netaisyklingai „kaldrute“ liaudyje vadinamos.

Iš pradžių stebėjausi – Dieve mano, ar jau daugiau nėra kuo piktintis? Ar jau daugiau nėra ką apskųsti?

Paskui supratau: bjaurios moteriškės, kurias prisimenu iš vaikystės dabartinio Savanorių prospekto*** daugiabučiame, niekur nedingo, jos užsikonservavo ir gyvena šalia mūsų.

Tai net ne moteriškės. Tai unikalaus, išskirtinai atstumiančio charakterio bobos, nuodijančios visiems gyvenimą. Jos būna abiejų lyčių – viena tokia vyriškos lyties būtybė, tūnanti gretimoje laiptinėje ir periodiškai užgerianti, kartais šeštą valandą ryto pažadina riksmais ir rietenomis visus aplinkinius gyventojus.

Aš tas bobas prisimenu iš vaikystės. Joms viskas visada blogai – tuo jos panašios į vidutinį komentatorių internete. Jos labiausiai už viską nekenčia vaikų, jos barasi ir liepia uždaryti laiptinės duris, jei palieki atviras (nes apvogs), ir barasi, ir liepia jas palikti atviras, jei uždarai (nes karšta, ir reikia kad ciongas prapūstų). Jos į viską kišasi. Anksčiau jos sėdėdavo ant suoliukų prie namų ir komentuodavo visus praeinančius, dabar kiek prisibijo tai daryti, bet užtat atmintinai žino, kam pasiskųsti.

Jos kovoja su vaikais, žaidžiančiais sviediniu, jas erzina šunys ir dviračiai laiptinėse, jos amžinai susiraukusios: jas nesunkiai galima pastebėti senuose pašto skyriuose, seniūnijose ir vaistinėse, kur nėra automatinių durų – jei joms prilaikai atidarytas duris, jos niekada nepadėkoja, nelinkteli galva, neatsisuka, tik eina priekin, kaip parūgusios, supelijusios pilko šieno kaugės.

Prekybos centruose jos visada bara jaunas kasininkes, nes visada įsivaizduoja, kad jas bando apgauti, nepritaikiusios kokios nors nuolaidos, o vaistinėse jos neatsimena, ko atėjusios, ir dėl to labai siunta ant vaistininkių („man reikia to, ką aną kartą išrašė“).

Jos yra didžiausia grėsmė, nes kaip terminatoriai stebi aplinką, pastebi bet kokią džiaugsmo apraišką ir ją stengiasi sunaikinti. Tai jos gyvenamuosiuose namuose steigia komitetus, kovojančius su bet kokiomis statybomis šūvio atstumu, o jei galima, tai apskritai visame mieste. Jos, jei galėtų, uždarytų mieste visus barus, visus naktinius klubus, visus restoranus, o pajūryje uždraustų šlapių marškinėlių konkursus ir visas kitas pramogas, ypač jei pramogos patinka jaunimui.

Ir joms viskas gyvenime trukdo. Atsimenu, kai du kartus per metus pradėjo kaitalioti vasaros ir žiemos laiką, jos skųsdavosi, kad „vaikus visiškai išmuša iš ritmo“, ir todėl gyvenimas sutrinka pusmečiui, iki kito laiko keitimo. Pažadintos naktį iš miego, jos gali išvardinti trisdešimt priekių ir paslaugų, kurios pabrango, net jei nė viena iš tų prekių ir paslaugų nesinaudoja.

Bet pripučiamas atrakcionas yra visiškai baisus dalykas. Seniūnijos pastatytos girgždančios sūpynės kieme būdavo labai blogai, bet čia jau pasilinksminimas pastatytas savavališkai, ant šaligatvio, už savo pinigus – ar gali būti labiau akiplėšiškas būdas kaimynams nesiskaityti su aplinkiniais?

Kitą dieną atrakcioną nuims, o susiraukusioms skundikėms liks trauma ilgam, ilgam laikui – dar ilgai galės prisiminti, už ką nekenčia kaimynų.

Todėl ir svajoju, kad ateis tokia diena, kai kiekvieno daugiabučio gyventojai pastatys vasarą vaikams prie namo pripučiamą atrakcioną, ir jų bus tiek daug, kad piktuolės ir piktuoliai pasiklys tarp jų, susipainios ir nebežinos, dėl kurio jau pasipiktino, o dėl kurio – dar reikia piktintis ir skųstis, ir tada numos ranka, ir pasislėps savo tamsiuose butuose, užsitrauks užuolaidas, ir tada jau galėsime netrukdomai gyventi taip, kaip mums patinka.

* Ir kiti medaliai – straipsnis rašytas dar prieš Olimpiadai baigiantis.

** Nebedžiugina, bet straipsnis rašytas, kai dar džiugino.

*** Tada jis vadinosi Raudonosios Armijos prospektu. Tada gyvenau Raudonosios Armijos 74-52, ir jeigu kas nors iš skaitytojų gyvena tame bute, tai štai jums ir prašom.

31 Comments

  1. Kaulas

    Dėkui už paskutinę išnašą, visad norėjau paklausti kur gerb. Autorius gyveno Vilniuje .

    • MK

      Man visada noris paklausti tokiu bobuciu, ka jos gero yra nuveike gyvenime ir ko pasieke.

      • Julius

        Kaule, klausiate ką jos gero yra nuveikę gyvenime ir ko pasiekę?-tai aš galiu atsakyti į pačio klausimą. Visos, be išimties, tokios ant Lietuvos vis dar riedančios, tupinčios ir žiūrinčios bobos kadaise gyvenime buvo aktyvios tarybinės moterys, galimai komunistinio darbo spartuolės, tuo pačiu ir uolios katalikės. Kadangi komunistų idėjos yra toks pat marazmas, kaip ir katalikų kunigų pasakos, tai čia viskas buvo gerai.Žodžiu viskas gerai su jų nuveikimais ir pasiekimais gyvenime.

  2. Povilas

    Labai neramu kai supranti, kad aplink labai daug tų bambeklių ir kad jie savo sėklą jau spėjo pasėt jaunesnėj 20-30 metų žmonių kartoj. Tas yra liūdna ir net skaudu.
    Beje: “gali išvardinti trisdešimt _priekių_ ir paslaugų,” (čia gal specialiai, nežinau :) )

  3. Muahahaaaa, kaip pralinksmino, ačiū!

  4. Agnė

    Dar apie bobas: jos važiuoja į Dzeržinskio turgų 7.30 ir apmaigiusios kiekvieną pomidorą, grįžta nieko nepirkusios. Kad talonėlis nenueitų niekais, troleibuse atskaito moralą apie “jaunimą šiais laikais” ir skėčio smaigaliu išbeda skylę šlauny kiekvienam, kas neužleidžia vietos. Kas blogiausia, jos nesensta – jos lygiai tokios, kokios visada buvo, kiek tik pajėgiu jas prisiminti.

    O viena neseniai klausė: “Tai ar brangiai nuomojatės butą? Girdėjau, šiais laikais ne tik už komunalines, bet dar ir viršaus reikia mokėti…”

  5. Geras straipsnis, jėėėėė, duodu penkis. Yra tekę susidurti, džiaugiuos tik kad atsikrauščius į naują butą – lyg ir visos/visi atrodo pakankamai draugiški.
    Jop, bet kalbant būtent apie tokias/tokius kaip Andrius rašo – tai jie man kaip tos varlės, kur žandai išsipučia, tik varlėms bevalgant, o senoms bambeklėms – tai kovinė būsena.

  6. Tos senos bambeklės atrodo grynai kaip varlės – kai joms žandai išsipučia. Tik varlėms lygtai bevalgant, o bambeklėms – tai natūrali kovinė būsena.
    Visa laimė kad neseniai persikrauščiau į naują butą – tad čia dar neteko būt užkluptam tokios, o sename bute tai vyko pastovus karas :) iš patirties žinau, kad jei jau daužoma į radiatorių – tai reikia tyliai būt :D D, bet vis dar išlikusi ši praktika, pastebėjau naująjame name.

  7. Saiva

    O aš vat turiu giminaitę tetą, būtent tokią bobą. Kai straipsnį skaičiau iš kart supratau, kad čia apie ją.

  8. maria

    Viename kieme Basanavičiaus g. pirmame aukšte gyvena boba, kuri aprėkia kai parkuoji mašiną (ypač!!! jei statai galu į jos langus), nes kol tu statai mašiną, tu ją nuodyji ir ji priversta kvepuoti dūmais. Pasiūlymą uždaryti langą arba bent jau retkarčiais nuo jo pasitraukti ji vertina kaip žiaurų jos teisių pažeidimą. Jei gryžę randat savo mašinos valytuvus pakeltus – čia JOS įspėjimas! Be afraid, be VERY afraid!

    • Vika

      o jūs pastatę mašiną kaip jai labiausiai nepatinka, patys pakelkit valytuvus, tegul mąsto ką jai daryt norint pasireikšt :D gal atėję rasit valytuvus nuleistus? :D

    • Julius

      Kaip pasakytų tinklaraštininkas-komentatorė Maria yra klasikinė, treninguota, tamsių iki negalimumo, t.y. Vilijampolės spalvos, kietai, kad net išsilygina kaktos oda ir iššsitempia lūpos, į arklio uodegą guma sumautų plaukų savininkė, kuri, nors net nemoka taisyklingai parašyti lietuvišką žodį “grįžę”, tačiau jau drąsiai minčių išraiškai naudoja angliškus žodžius, kuri mano, net yra įsitikinusi, kad jos gyvenamo daugiabučio Basanavičiaus g. senos kaimynės turi kantriai, tyliai ir nuolankiai kentėti jos vaikų nekontroliuojamą siautėjimą, keliamą triukšmą, kadangi tų senių vaikai, kadaise taip pat kėlė triukšmą ir tuometinės senės tai kantriai kentėjo. O tokios senės prigimtinė prievolė jei ne su džiaugsmu, tai bent jau nuolanku susitaikymu po savo langais priimti Marijos seno kledaro (kad ne naujutėlaičio BMW, tai gal kystu, bet koks skirtumas) kasdienį (minimaliu režimu-kasrytinį ir kasvakarinį) birbinimą bei dūmijimą, tai apskritai yra nediskutuojama ir savaime suprantama. Apie tai Maria čia atvirai ir parašė.

      • Julius

        Ir dar. Čia vėlgi tas klasikinis atvejis, kuomet naturali runkelė nuoširdžiai, tačiau klaidingai pamano, kad A.Užkalnis yra runkelių pusėje, jos bendramintis. Tai gailiai juokingas, tačiau įprasta rutina jau tapęs vaizdelis, kuomet kas penktas runkelis po eiliniu Andriaus straipsniu, kaip įprasta demaskuojančiu tų pačių runkelių ydingą mąstymą ir veiklą, su runkeliams būdingu naiviu nuoširdumu parašo: “šį kartą tas Užkalnis parašė teisibę”, “nustebau, bet pritariu 100 proc.” arba “jei nori, tai Užkalnis gali parašyti teisingai” ir pan.

  9. sausiotryliktosiosradijozvalgas

    jo tas bambejimas užknisa juodai pradedant senamiesčio gyventojais kurie piktinasi verdančiu naktiniu miesto gyvenimu, bet tuo pačiu nesuprantančių kodėl jų turimas būstas tiek daug kainuoja, baigiant kažkokiu keistuoliu kuris su šeima nuvarė į Šventąją ramiai??? pailsėti per Satta muzikos festivalį bei dar vienu matyt nukriošusiu viengungiu delfi vox populi, kuris piktinasi kad visur Lietuvoje tėveliai masiškai vaikšto su mažais vaikais į operos renginius, skraido lėktuvais ir apskritai būna baruose, nekalbant apie atskiras kasas parduotuvėse. o dėl to atrakciono tai puse Lietuvos dabar išmano vaiko teises ir JT vaiko teisių konvenciją bet kai kas nors vaikams pabando suteikti realaus džiaugsmo pradeda sprogdinti balionus ir atiminėti saldainius.

    • vejuota

      o jūs turbūt dar pamiršote, kad šiais laikais [o dieve!] žmonės Šventojoj net ne į Satta atvažiavę leidžia jūroje maudytis ŠUNIMS!!! siaubas siaubingiausias – kur ritasi pasaulis?

  10. As

    Nuomuojuosi butą Savanorių pr. 74 ir ten tokių bobučių pilnas namas. Viena barasi jei automobilį prieš jos laiptinės duris pasistatai. :D

  11. Rasa

    Ačiū už straipsnį. Kiekvieną vasarą susiduriu su tokiom 2 kaimynėm. Mūsų poilsinėje karaliauja 2 žabos. Maži vaikai ir jaunos (ypač gražios) moterys kelia joms nevaldomą drebulį ir norą kibti. Su neužrakintomis laiptinės durimis “nes apvogs”, šiemet užsirovė mano vaikas. Žviegė abi taip, lyg tas mano vaikas būtų vagiant pagautas. Ir taip jau 10 metu ple. Kyla baisus noras vieną vasarą tiesiog vožt snukin….Užėdė

    • Julius

      Rasa, nelabai supratau iš jūsų komentaro-esate ypač graži, ar tiki graži? Joke:) Galite neatsakinėti. Tik lengvas flirtas:)

  12. Gelbetojas

    Gerbiamas Uzkalni, o kad zinotumete su kokiais kiekiais senu tarku susiduria pagalbos tarnybos pareigunai bendraujantys su jomis telefonu ir kokiu istoriju jie isgirsta:)net keista kai tokios babulenkos nemiega kokia 3 nakties ir skundziasi tuo kad kazkas kieme ruko kazkur uz simto metru

  13. Julius

    O aš vis galvojau-kur dingsta tos svajingos mėlynakės mergaitės…dabar supratau kuo jos pavirsta, Andrius parodė.
    Jei kalbėti rimtai, tai esu jokia išimtis. Daug tokių bobų esu regėjęs. Kadaise gyvenau blokiniame name, pirmame aukšte, o virš manęs, antrame, gyveno būtent tokia.Sekė, pliotkino,bandė provokuoti konfliktus. Tačiau neilgai-greitai pasimirė. “Nebuvo laimės, tai nelaimė padėjo”, – pagalvojau tuomet su palengvėjimu.Vėliau buvo kitos. Viena ypač arši. Užkalnis ir nuo jos tipažą rašė. Norėjau nuo laiptų nuridenti. Laimei susilaikiau.Suradau kitus metodus. Jos seniokas savo seną, surūdijusį golfuką prieš mano langus ant žolės laikė.Pažeidimas. Ant žolės negalima. Pranešiau savivaldybei, policijai. Atvykus pareigūnams parašiau pareiškimą.Senė šunį ir dvi kates bute laiko. Kadangi daugiabutyje tas negalima ir apie tai pranešiau kompetentingoms institucijoms. Tos bobod laimė, kad išvykau gyventi kitur…

    • blake

      Tai kuris iš jūsų buvo nuodinga boba?

  14. Julius

    Andriau, gyvenimas ir yra žavus tuo, kad nėra jokių garantijų, kad kokia Viktorija Koiro nepavirs tokia boba:)

  15. Julius

    Ir dar, aišku pats skaitai, tačiau noriu ir aš pateikti (čia tik keli komentai LR po TV su Koiro pristatymu):
    -”riebalu maisas lasiniais apauges parsas kiek reikia but bevaliu ir menkysta kad tokioj jaunystej tiek apzelt taukais……………slykstalas apsileides”.
    -”kol kas abu atrodo labai provincialiai. Žinoma, tas vyras tai storas ir riebaluotas kaip paršas”.
    -”Uzpeckis tures su kuo apie paedima padiskutuot…”.
    -”nu ir bujoja sita riebi piktzaizde”.
    -”salia grazios merginos ispampes arkliadandis atrodo dar baisiau”, “tam bebrasnukiui joks sporto klubas,nebent ..plyta ir t.t.ir pan.
    Ir čia tik per niekingas 40 minučių (nuo 18.33 iki 19.20), jeigu pasėdėti kokias bent keturias valandas, tai būtų ohoho.
    Bet kuriui atveju real Bobutės čia tyli…

  16. rimgaudas.

    teisingas straipsnis..ir aš pilna tokiu bobulenciju žinau…jos jau ankstyvoje jaunystėje pradeda gyvenimu skustis…

  17. Piktuolis

    Nelaikau savęs sena bambekle ir nors kalnelio “oligarchams” nepavydžiu, bet man visai neatrodo ok, kai šitaip visą taką užgriozdina.

  18. Laura

    Prieš Maskvos olimpiadą visus bomžus buvo pasistengta iškeldinti iš miesto, kad užseniečiams vaizdo negadintų.Nemaža dalis jų buvo apgyvendinta tuo metu naujame Vilniaus mikrorajone Šeškinėje, Tad kai augau ten buvo tų suoliukinių – semkinių bobų lizdas, Jos augindavo po 19 katinų (gerai, hyperbolizuoju – tik po 7), krėsdavo jų išmatas ant kieme žaidžiančių vaikų, jei eidavai išmesti šiukšlių po 20val. atjungdavo elektrą (tai galima būdavo padaryti koridoriuose), arba įkalbėdavo savo amžinai girtus saškas ir kolias eiti daužyti snukių. 1991 metais per sausio įvykius jos ėjo per butus ir žiūrėdavo ko nėra namuose, kad praneštų tam kam reikia (manau, kad gal niekam ir neįdomu buvo, čia greičiau pagirtinas savanoriavimas). Dar įdomus faktas – galų gale jų visi vyrai mirė – kas pergėrė, kas pasikorė ir tt. ir liko užsikonservavusi Kingo romanų verta juodųjų našlių komuna. Labai sunki vaikystė:)

  19. Marius

    Puikus straipsnis, tenka susidurti ir man su tokiomis, bet kažkaip jau ignoras užsidėjęs ir nereaguoju į tas kalbas, o gal tiesiog neturiu laiko kada veltis į diskusijas, nors gal greičiau esu per didelis optimistas, kad klausyčiau kažkokių bambesių.
    Meilutytės auksas man buvo kažkas tokio nepaprasto, kad nemoku apsakyt.
    O šiaip, daugiausiai bamba tie, kas neturi ką veikti (asmeninis pastebėjimas). O kadangi mano darbo laikas neribotas ir planų dar tiek, kad ilgam užteks, o kur dar mano nuostabi šeima, kuri neseniai pagausėjo, tai gal iš čia ir mano optimizmas. Tai ko čia bambėti?

  20. Tomis

    Sveiki, man labai patiko sis pozityvus, kupinas folkloro detaliu ir stiiaus, smagiai kritiskas straipsnis. Siandien perskaiciau autoriaus straipsni apie Nida, esu skaites ir daugiau ir buvau labai nusivyles, taciau cia atrodo, kad yra dvieju skirtingu autoriu rasoma. SIs straipsnis yra talentingo autoriaus, o viesai parasytas lryte populiarus, na toks kur rasau ka nori girdeti, taip kaip isejo. Pagarba autoriui. Man patiko.

  21. Saulė

    Andriau, ar tu iš tų, kurie supranta, jog viskas yra iliuzija ir nuosavas žaidimas, ir kaip tik dėl to sėkmingai visus nervini, ironizuoji ir linksmai gyveni? :D jėga!

  22. dtfgfdghfgh

    Kiek dar galima bambėti dėl tos fioletavos ugrozos ir bandyt save įtikinti kad jie tesurinks tik kruopeles balsų? ponas Užkalni esate labai panašus į tas senas tarkas. ;-)

  23. GUESSWHO

    Wow. Aš čia matyt būsiu vienintelis toks išvengęs tokių bobų kaimynystės, nors visą gyvenimą pragyvenau daugiabučiuose. Kaimynė-pensininkė čia pat šalia – mieliausia ponia ever.

Leave a Reply

*