Leiskite vaikams augti

Kol jie tekstina, tvytina, apdeitina ir postina, tėvai skambinėja dėstytojams ir ministrams.

Lietuvos Rytas, 17 09 2012

(Papildyta versija)

Nieko naujo nepasakysiu pastebėjęs, kad pensininkai toli gražu nėra labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė Lietuvoje. Jie eina ir balsuoja, ir todėl politikai juos myli (na, gal ne visai jau taip myli, kad bučiuotų ir glostytų, bet bent jau bando jiems įtikti).

Sunkiau yra studentams, dar blogiau – dirbančiam jaunimui, ypač jei sukuria šeimas. Tai irgi ne naujiena.

Nesakau, kad labai blogai, tiesiog sunkiau, nei kitiems. Reikia daugiau pastangų. Karjera tik prasideda, pajamos nedidelės, o visko reikia (dar daugiau norisi). Prisiminimai apie „gerus laikus“ (geriau jau jų nebūtų buvę, visiems būtų šiandien ramiau), kai kiekvienam, net ir naujai pasamdytam darbuotojui biure buvo ranka pasiekiamas butas, lizinginis automobilis, o gal net sodyba kaime.

Dabar, žinoma, paaiškėjo, kad pasiekiama bus ne viskas, ne iš karto, ir turbūt ne visiems. Kai kam tenka nusivilti.

Tačiau ar pastebite, kad būtent tas jaunimas, kuriam sunkiausia, mažiausiai skundžiasi? Dejonės, kad ir kaip būtų keista, girdėti iš tėvų ir vyresnių giminaičių. Tai jie visą laiką įsitikinę, kad vaikus skriaudžia dėstytojai, darbdaviai, butų šeimininkai, bankai. Tai jie garsiausiai ir dažniausiai trimituoja, kad jau tuoj visi išvažiuos iš Lietuvos, nes jaunimui neliko vietos ar perspektyvų. Jie pasakoja apie savo vaikus spaudai, televizijai ir kaimynams.

Vasarą, kai stojimas į aukštąsias mokyklas buvo pačiame įkarštyje, klausiau vienos radijo laidos. Ten viskas buvo apie aukštuosius mokslus – apie krepšelius, vietas, egzaminus. Žinote, kas skambino? Nė vieno studento. Vien tik studentų mamos. Atrodė, lyg tai būtų laida apie kūdikius, kurie dar patys nemoka kalbėti, arba apie naminių gyvūnėlių priežiūrą (nes jie greičiausiai kalbėti niekada ir neišmoks).

Nežinau, kaip jautėsi tie vaikinai ir merginos, kurių mamos savo pretenzijomis kilnojo stogą radijo eteryje – aš būčiau sudegęs iš gėdos.

Keisčiausia, kad studijoje buvusiems pareigūnams tai atrodė normalu. Matyt, iš baimės prieš rinkėjus, ar kažkur išsigalvoję, kad iškvailiojusiam ir užsimiršusiam žmogui nebegalima padaryti pastabos ir pasiūlyti atsipeikėti, jie klusniai dalyvavo tame vaikų darželyje.

Aš, garbės žodis, būčiau kuriai nors iš tų skambinusių pasakęs: ponia, o kodėl aš su jumis kalbu, o ne su jūsų pilnamečiu sūnum? Ar jis mokysis, ar jūs? O paskui į darbą jo viršininkui irgi jūs skambinsit ir prašysit savo augintinį labiau pagloboti?

Tos mamos buvo pakankamai įkyrios, įsitikinusios, kad jų vaiką nuskriaudė („pritrūko tik pusės balo, jis, žinokit, tikrai labai gabus vaikas“), ir jų atžalos neabejotinai buvo protingiausios iš visų. Jos nesidrovėjo apie tai kalbėti visai Lietuvai.

Sakykit man, gal čia kažkas pasikeitė nuo mano vaikystės laikų? Kiek atsimenu savo jaunas dienas (gal tiesiog mane labai gerai auklėjo, nors šiandien ir nesimato), tai mano mamai, o juo labiau tėvui, niekada į galvą nebūtų atėję ko nors kaulyti dėl manęs. Pritrūko balo? Pats kaltas, reikėjo geriau pasiruošti.

Neįstojai? Per sunku? O tai kodėl kitiems nebuvo per sunku, gal tiesiog tu pats per silpnas? (Aš tai šiaip iš pirmo karto įstojau į aukštąją, jeigu ką, bet tai čia tik bendrai informacijai.) Už mane darbo ieškoti? Juokaujate. Eik pats ir susirask, ne mažas vaikas.

Kai mano portale Laukinės Žasys pasirodė straipnis apie Coffee Inn dirbančias (arba vaizduojančias darbą)  fyfas ilgais nagais ir dar ilgesnėm blakstienomis, liūliuojančiomis sapno greičiu, jis buvo įstabus ne tik tuo, kad surinko ouver 2,2 tūkst. laikų ir tapo skaitomiausiu ne tik Laukinių Žąsų istorijoje, bet ir vienu skaitomiausių straipsnių per visą Lietuvos internetų istoriją ever. O ne.

Į komentarus rašė pasipiktinusios baristų mamos, stojusios į kovą už įžeistą savo kvietkelių garbę. JUK JOS DAR STUDENTĖS, klykė motinėlės, kaip jūs nesuprantate, jos gi studentės, jos bando užsidirbti pragyvenimui, jos mokosi. Žodis „studentės“ buvo metamas kaip neatremiamas argumentas – argi galima iš studento reikalauti? Studentavimas buvo pateikiamas kaip kažkas tarp neįgalumo ir palaiminimo; jeigu dirba studentas, reikia priklaupti ir nulenkti galvą. Ir tos mamos buvo įniršusios. Tos mamos, jei galėtų, savo rankomis būtų iškabinusios straipsnio autorei akis ir išdraskiusios plaukus. Vaikus skriaudžia.

Aš kažkaip maniau, kad Lietuvoje mes visi pratę kitaip. Kad vaikai dažniau murkdomi, o ne gailimi, ir kad todėl mes išaugome drąsesni, labiau savarankiški, ir mažiau jautrūs, ir pasirengę kovai už būvį, ir todėl mums sekasi. Vakaruose (ypač Vakarų Europoje) mane erzindavo tas jaunimo infantilumas, nenoras suaugti ir patiems atsakyti už save.

O dabar kažkodėl čia, pas mus, kryžių ir dainų šalyje – tas pats.

Anais metais vaikų Eurovizijos atrankos užkulisiuose man atėmė žadą, pamačius tai, ko nematė žiūrovai: karingas atlikėjų mamas, nuožmia veido išraiška ir su pasišventusių (arba nedrįsusių atsisakyti) draugių palaikymo komandomis ir penkiais mobiliaisiais telefonais rankose (reikės iš visų skambinti ir balsuoti už savo kūną ir kraują).

Vaikai ten buvo tik mamų projekto ir ambicijų dalis, kaip veisliniai keturkojai šunų parodoje. Pagalvojau, kad tos mamos nukreiptų energiją kur nors kitur, galėtų labai daug iškovoti ir pasiekti, jei taip, kaip draskosi dėl atžalų sėkmės konkurse bet kuria kaina, pasistengtų dėl kokio vertesnio tikslo.

Gailestis ir tėvų užtarimas programuoja jaunimą nesėkmei. Kuo daugiau sunkumų, tuo geriau – taip tik krumpliai tvirtėja.

Jauni žmonės, jei manote, kad egzaminai besimokant yra didelė tragedija ir nepakeliamas barjeras, tai jūs turite labai iškreiptą nuomonę apie tai, kas jūsų laukia gyvenime. Tai tik žiedeliai, bus blogiau. Jei skundžiatės, kad mokslas kainuoja brangiai, palaukite, kol reikės mokėti už būstą, automobilį ir šildymą. Jei tėvai jums to nepasakė, tai jus blogai auklėjo.

Čia kaip su verslo registravimu: kažkas labai kandžiai pastebėjo, kad jei pradedantis smulkus verslininkas skundžiasi, kad jam sunku susigaudyti įmonės registravimo popieriuose ir pradiniuose dokumentuose, praneškit jam kas nors, kad šiaip kol kas jis susidūrė su lengviausia verslo dalimi, o toliau bus tik sunkiau ir problemos bus žymiai didesnės.

Tėvai galėtų labiausiai padėti jaunam žmogui, pasakydami, kad tie laikai, kai tave gyniau ir saugojau, praėjo. Dabar tu vienui vienas. Jei manai, kad dabar labai sunku, patikėk, dar labai ilgai lengviau nebus.

Nes augindami apsaugotus nuo vėjo infantilus mes padarome juos visiems laikams priklausomus nuo savęs. Nebent, žinoma, jūs visai džiaugiatės, kad turėsite išlaikyti juos, kol gyvi būsite.

24 Komentarai

  1. Marius512

    Visiškai sutinku.
    Stebiu ir aš tą jaunosios kartos (maždaug nuo 1988m. gimimo) tapimą „žiauriai protingais, viską išmanančiais, tinginčiais dirbti, bet norinčiais daug gauti“…

  2. Dovile

    Neblogos įžvalgos. Galvoj suskambo Pink Floyd „Mother“ tekstas.

  3. Saulius

    Čia gerai. Visada maniau kad kvailiui būtina pasakyti kad jis kvailys. Netgi kartais taip ir padarydavau…

    • Psy

      Blogiause tame, kad toks elgesys rezultato neduoda… Kvailiui sakyk nesakes, jis vistiek nieko nesupranta, del to, kad jis kvailys.

  4. Artūras

    Esu gimęs 87, baigęs magistro studijas jau turėjau padorų darbą, susikrautą 5 metų darbinę patirtį ir savo lėšomis nusipirktą automobilį. Taip kad tinginių yra buvo ir bus :) Tik dabar jų gal yra daugiau..

    • Kaip matau patenkintas Bavarian Motor Works :) Šaunuolis Artūrai, taip ir toliau. Linkėjimai, iš Olandijos.

  5. kerrida

    Ne tik motinoj tevynej taip :) Turiu kolege doktorante is Vokietijos, pas kuria tetis is Japonijos atskrido, kad padetu persikraustyti i nauja buta ir parveztu daiktus is Ikea :) Kraipiau kraipiau galva, kaip cia taip – sakiau, mano tevai mane 18ikine isveze i uzsieni ir paliko baisiam barake, ir visai viskas man gerai gavosi, o jinai pasiurpo – sako, ne zmones jus, o barbarai kazkokie :)))

  6. hm

    True. Nėr ką pridurti. Reiks sūnui duoti paskaityti, kai išmoks skaityti – neatsiginam prašymų ką nors už jį padaryti, ir jokie pamokslavimai, kad reikia pačiam mokytis viską daryti, nepadeda. Kas bus toliau?…

  7. martisver

    Teisingos įžvalgos… jau kelintus metus iš eilės tenka priiminėti studentus stojančius ir tvarkyti bendrabučių reikalus. Nepatikėsit bet iš 100 studentų gavusių bendrabučius patys paskambino gal pora :D. Visos kitos tik mamytės. Tai net noras šaipytis ima joms atsakinėjant.

  8. Apie 2004-uosius keletą metų dirbau VU priėmimuose. Tai vis dėlto dauguma ateidavo be mamų.

    Bet tų mamos, kurios atlydėdavo savo brangiausiuosius būdavo TOKIOS, kad iki šiol dar balsus prisimenu…

  9. Skaitant sugrįžta vaizdas, matytas prie barako administratoriaus durų, kai vyksta pirmakursių įkraustymas. Kas antras stovi su motinėle, kuri pažasty užspaudus tai gėrybių iš savo krašto, tai pinigų į žurnalą prisukus, ir tik laukia kaip prasmukt pro eilę į kabinetą ir perduot kyšelį, kad tik vaikelis gautų geresnį kambarėlį. Gerai, kad tie kambariai visi vienodi, ir administratoriui visiškai px, ką ten jam nori įkišt, nieko neima.

    • J

      kad ne tik su mamytem, bet ir su tetom ir mociutem ir kuom tik nori.

  10. mustangas

    Problema man pažįstama ir sėdi kaip rakštis subinėje. Priežastis turbūt yra tame, kad šiais laikais tėvai turi per daug laiko, kurį skiria (mamytės dar sako aukojasi) vaikams. Kita ne mažesnė priežastis yra ta, kad į lavinimą ir švietimą sulindo niekad nuosavų vaikų neturėjusios ir turėti neplanavusios trečio protingumo poniutės, kurios disertacijas susirašė iš to, kad aiškina ko tėvams auklėjime daryti negalima. Gaunasi tiesiog nežabotas nesubrendusios asmenybės sureikšminimas pašalinant bet kokią atsakomybę ir suteikiant krūvas nereikalingų teisių. Turime tai, ką matome gatvėje t.y. ant popieriaus išsilavinusią, bet absoliučiai nekonkurencingą kartą, kuri nesugeba darbo vietose deramai pakeisti pusiau apžlibusių ir pamarazmėjusių pensininkų. Tie pensininkai treniravosi išgyventi po 30-40 metų ir dar ilgai tose vietose laikysis. Gi jaunimas ir toliau agresyviai saugomas mamyčių nuo gyvenimo realybės.

    Aš asmeniškai bandau daryti viską, kad savo pensija su vaikais dalintis nereikėtų 😉

    • Jolita

      Pati esu mokytoja, matau švietimo sistemą ir jos neįgalumą iš vidaus. Todėl taip tiksliai įvertinti iš šono, kaip padarė Mustangas, nesugebu. Ačiū jam, paaiškino, kodėl manyje po 18 metų darbo ryžtingai kalasi norėjimas dingti iš šitos sistemos, ir aš tikrai dingsiu.
      Asmeniškai aš išauginau du sūnus viena ir taip, kad jie, jei prireiks, dalinsis savo uždarbiu su manimi. Bet aš labai stengsiuos, kad to neprireiktų:)

    • viskas blogai

      >šiais laikais tėvai turi per daug laiko, kurį skiria (mamytės dar sako aukojasi) vaikams
      Tikrai? Gal čia tik man taip, pasimokius daugelio jūsų atžvilgiu gan varguoliškoj mokykloj ir klasėj, pasirodė atvirkščiai – kad neretam tėvui (ir motinai) daugiau-mažiau pofik ant jų išperos kuolų ar apskritai balagano jų galvose, aišku, tada jau ir klasėse, sau linksmai ir nerūpestingai traiškančiose jautresnius nervus.
      Tas susirūpinimas jei ir išreiškiamas, tai tik kaltės perkėlimu ant mokytojų, ar dar dažniau, teisinimu „šiaip jis geras tik va su blogais susidėjo..“ ar pan.

  11. Mano mama dar ir dabar mielai pareguliuotu man gyvenima, jeigu butu sudarytos tam salygos: kur eiti, kur neiti, ka prikti, kur gyventi, kaip rengtis ir kaip sukuotis, kaip vaikus aukleti; nesvarbu, kad man 40 sia vasara suejo; as manau, kad cia toks hobis – kitu gyvenima reguliuoti; control freak ir tiek; nebekreipiu demesio jau kokius 25 metus; o gal ir ilgiau;

  12. Aš dar norėčiau pastebėti, kad taip elgiasi dažniausiai tik 1 ar 2 vaikus turinčios mamos – tikriausiai į mūsų, kaip rūšies kraują yra taip įaugęs norėjimas savo palikuonimis rūpintis 120%, kad kai vietoje 5 lieka tik vienas, tai jam ir tenka visą tą rūpestį „atkentėti“ :)

  13. Aš manau, kad mamos stengiasi už vaikus nugyventi jų gyvenimą tuomet, kai pačios turi daug nerealizuotų svajonių. Jeigu joms nepavyko tapti dainininkėms, verčia dainuoti vaikus, jos nesimokė dešimtukais, bent jau vaikai tegul mokosi. Viena mama, tampanti vaiką po n būrelių tiesiai šviesiai taip ir pasakė: „Noriu, kad mano vaikas turėtų tai, ko pati neturėjau“. Jai nė į galvą neatėjo, kad vaikui ji kiša savo svajones ir supratimą, neleisdama pačiam pasirinkti ir pratindama prie minties, kad už jį visada turės nuspręsti kas nors kitas, bet ne pats.

    • mustangas

      Įsigilinus į tamstos įžvalgas atrodo, kad vaikas nuo lopšio turi gilų supratimą ko jam reikia ir ko jam nereikia. Vaiką gali versti dainuoti ir mokyti jį po 20 valandų per dieną, bet galu gale atėjus momentui jis sugebės pats pasirinkti ko jam norisi (arba tikrai nesinori). Paradoksalu, bet tas po n būrelių nutampytas situacijoj gaudysis geriau.

      Nemanau, kad pati džiaugsmingai pasveikintumėte savo netampytos ir apkiautusios atžalos pasirinkimą iš tėvų niekur nevažiuoti ir dirbti kokioj gyvulėlių prieglaudoje už dyką.

  14. Viktorija

    ačiū. labai gerai.

  15. Marius

    Puikus straipsnis. Pritariu absoliučiai. Pats baisiai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu ištrūkti iš tėvų namų. Taip, jie visaip stengėsi mane sukontroliuoti, padėti ir t.t. O aš toks esu, kad man ta pagalba sukeldavo dar didesnį nenorą. Gal kiek gailiuosi, kad ilgokai delsiau, bet geriau vėliau, nei niekad.
    Dabar bandau tik kartais juos paveikt, kad mano jaunesniems broliams nedarytų tokių „paslaugų“. Bet sunkiai sekasi, neišaiškinsi jiems…

    Nesakau, kad vaikams nereikia padėti. Reikia jiems padėti užlipti ant jų pasirinkto kelio, bet nereik jų laipinti ant savo sugalvoto kelio. Sakote eis šuns keliais tada? Neis, jeigu auginsite vaiką nuo mažens, o ne tada, kai jis paslys.

  16. Vidma

    Dziugu matyti, jog si dienorasti skaito tik issilavines, pinigu neprasantis, gerus darbus turintis (pagal specialybe!) ir pasigirti betkokiai progai atsiradus mokantis jaunimas. Auksinis, vienok!

Parašykite komentarą