Vilniaus Kalėdos girgžda kaip ir prieš šimtmečius

Kūčių dieną mano Vilniuje sninga ir pusto, kaip reta. Senamiestis toks, kad negali akių pakelti, nes snaigės talžo per veidą, kaip šlapia šalta vanta. Nežinau, kaip jaučiasi šalta vanta, nes pirtyje jos visuomet karštos ir varinėja plikinantį orą.

Vidurdienį buvau susitikti su draugu Gedimino prospekto bare, paskui grįžau namo, paskui ėjau į Domininkonų kepyklą Kalėdų dienai bagečių. Miestas beveik tuščias, tik pavienės mokinių ekskursijos ir praeiviai – visi nuasmeninti, nes visi po kepurėm, šalikais ir pirštinėm. Tokiu metu niekas nieko neatpažįsta, visi patys sau, visi anoniminiai.

Vilnius yra svetimųjų miestas, mistiška vieta, nebyliai draugiška visiems svetimiesiems, ir aš jaučiuosi palaimintas, kad aš – dar vienas svetimasis. Šiemet nustebau, kai man žmona nurodė, kad net pagal dirbtinai nustatytus kriterijus, aš, turėdamas Vilniaus kapinėse net keturis savo tėvų, senelių ir prosenelių antkapius, galėčiau vadintis šimtaprocentiniu vilniečiu, bet man geriau vis dėl to jaustis tuo svetimuoju, nes tokiame statuse didesnė mistika ir svarbumas.

Kai 1995 metais sausio 4 d. išvykau iš Vilniaus, paskutinę naktį aš praleidau biure Bernardinų gatvėje – per du namus nuo tos vietos, kur mano šeima įsikūrė 2011 m. liepą. Tai irgi supratau ne iš karto, supratimas atėjo pamažu, nes Vilnius mėgsta palaukti, kol pats suprasi, dėliodamas ženklus aplinkui tave.

Kai 2009 m. prieš Kalėdas pristatinėjau savo pirmąją knygą Anglija: Apie tuos žmones ir jų šalį Menų Spaustuvėje, Šiltadaržio skersgatvyje, irgi paskui ėjau su draugais Bernardinų gatve pro tas duris, kurios paskui tapo manosiomis. Tada dar apie tai nežinojau.

Mano mama kasdien vaikšto į darbą Dailės Akademijoje Bernardinų gatve, praeidama pro mano duris, nusileisdama iš Basanavičiaus, paskui eidama Trakų, Domininkonų ir Pilies. Kai einu į Pilies gatvę iš Rusų gatvės pro Literatų gatvę, vaikštau po tais langais, kur kažkada gyveno mano prosenelė. Šiandien viskas čia apsnigta: po sniegu ir šalčiu ilsisi vėlės ir šmėklos, Vilniaus vaiduokliai, saugantys ir laiminantys mane ir mano šeimą. Aš kiekvieną dieną jaučiu, kaip miestas padeda man, ir kad ir kaip pavargčiau, supykčiau, nuliūsčiau ar būčiau susierzinęs, žinau, kad Vilniaus dėka aš ir man artimi žmonės esame nenugalimi.

Sniegas girgžda: gera galvoti, kad toks pat garsas buvo per visas snieguotas Kalėdas visais laikais, prieš dešimt, dvidešimt ir šimtą metų, ir prieš du šimtus, ir dar anksčiau. Kai sniegas apklojo Šventaragio slėnį, kur prieš tai vasarą medžiojo Gediminas ir paskui matė staugiantį geležinį vilką ant kalno, tas sniegas girgždėjo lygiai taip pat.

Šiandien sveikinu visus sulaukus švenčių ir sėdančius prie Kūčių stalo. Buvo sunkūs metai, su išbandymais, netektim ir širdgėla, bet visa tai duodama mums tik tam, kad geriau pajustume ateinančiųjų metų šviesą, viltį ir palaimą. Pikti, pavydūs ir kerštingi žmonės aplink yra tik tam, kad labiau įvertintume tuos, kurie mums yra mieli ir linkintys gero, ir dažnai gausi ir, atrodo, neišmatuojama kvailybė sutverta tik tam, kad jų fone ryškiau žibėtų išmintis, supratimas ir viena po kitos pamažu atsiskleidžiančios gerosios paslaptys ir atradimai, kaip Kalėdų žvaigždės rodančios teisingą kelią apnigtais takais.

6 Komentarai

  1. La femme

    Jaukaus vakaro Andriau, ačiū, kad esi 🙂

  2. Audrius

    Gražiai tu čia…

  3. Jonas

    Su šventėm, Andriau. 😉

  4. GUESSWHO

    Jo. Įstabi šiandien buvo diena. Neįprasta, bet labai malonu tiesiog vaikščioti po tokį tuščią Vilnių. Tik tu, Vilnius ir žiema. Perfect day.

    Linksmų Kalėdų.

  5. Rimbas

    Toks supozityvintas Gavelis gavosi. Gražu.

  6. Taškas

    Pagyrūniška, bet fain

Parašykite komentarą