Panika ir raudos pralošiančiųjų bumbeklių laive
 |
Kaip bet kuris paradas su plakatais (ar nacių, ar gėjų, ar komunistų) naudingas toleruokliams, nes gali iškosėti dar daugiau rūpesčio išvagotų tekstų apie “Kur gi einame? Graudu!”, taip ir interneto mūšiai turi vieną teigiamą savybę: į viršų išplaukė visas susirūpinusių visuomenės kitimais keliaujantis cirkas. Jie duoda pramogą mums visiems. Mes turime būti dėkingi. Vienas didžiausių šio cirko olegųpopovų be languotos kepurės, Bozo Be Pykčio (išskyrus tuos atvejus, kai su pykčiu), vis aktyviau įsijungiantis į kovą už teisibę ir degeneruojančios visuomenės protinimą, Leonidas Donskis, skėlė ir nestabdė. Delfyje straipsnis, pavadintas “Užmušk priešininką veidaknygėje, arba egomaniakai diktuoja naująsias madas“, pataiko į visus žanro reikalavimus. Galima būtų susumuoti taip: atėjo laikas, kai vis mažiau visuomenės dėmesio tokiems, kaip aš, vis daugiau dėmesio įžūliai įsibrovusiems chuliganams tokie, kaip jie, ir tai yra blogai. Reikia kažką keisti, dėsto Donskis, bet, kaip pats sako, nežino ką, ir straipsnio gale nusprendžia, kad jeigu norit būti tokie, tai ir būkit tokie, o aš su jumis nebūsiu. Kitais žodžiais tariant, Leonidas Donskis jaučia ir mato, kad taisyklės pasikeitė. Jis sako, kad tai yra blogai, ir net neslepia, kad tai yra blogai dėl to, kad jis pagal tas taisykles nežais, nes nenori žaisti. Mes pridurtume – nenori todėl, kad nemoka, bet čia pakiltų neigimo audra. Anglijoje luditai-audėjai XIX a. siuto ant mašinų, nes jie niekais pavertė jų gebėjimą konkuruoti rinkoje. Leonidas Donskis yra toks pat, tik jis nedaužo kompiuterių ir nekarpo tinklo laidų, bet jis negali susitaikyti su situacija, kad brangiausią valiutą – dėmesį – valdo tie, kas tai sugeba daryti dešimt kartų greičiau ir efektyviau už jį. Kai nesugebi valdyti FB, Twitter, žaibiškos internetinės žiniasklaidos, nemanipuoliuoji, neprogramuoji ir nesupranti dėmesio srautų, belieka dūsauti ir širsti, kad tavo laikas praėjo, kad viskas tuštybių tuštybė, menkavertis popsas, žemas lygis. Tada belieka preparuoti dirbtinį skirstymą – čia “jėga”, o čia “galia”, ir jos nelygiavertės, ir aiškinti apie legitymumą: jūsų, interneto troliai ir chuliganai, niekas mat nerinko, jūs galite patraukti dėmesį, bet aš vis tiek aukščiau už jus, nes taip yra. Tuojau norėčiau pagirti vieną teksto aspektą. Tai bene pirmas iš daugelio skaitytųjų Leonido Donskio tekstų, kur (gal per neapdairumą) jis dar kartą neįpynė savo mėgstamo kredencialo apie tai, kad jis mokėsi pas Vytautą Kavolį. Aš suprantu, kad kažkokie gilūs vidiniai netikrumai Donskį nuolatos spiria apie tai priminti, bet skamba labai komiškai, na, panašiai, kaip kokio nors dizainerio pasigyrimai apie tai, kam jis pardavė suknelę prieš penkiolika metų. Aš irgi buvau V.Kavolio studentas VDU, tai ką dabar? O ko aš čia išvis rašau? Ar Donskio straipsnis – apie mane? Nenorėčiau susireikšminti; turbūt, apie tokius, kaip aš, ir tokius, kokius aš pateisinu ir suprantu. Aprašymai gana įspūdingi, ir turiu pasakyti, daug kur atpažįstu savo viešąjį veidą: “Mūsų dienų viešosios figūros tyčiojimosi griebiasi būtent todėl, kad jie demonstruoja savo jėgą. Galios jie neturi – jų jėga nėra legitimi. Niekas jų nerinko, niekas nebalsavo nei už jų statusą, nei už tai, kad jie žmones viešai vadintų debilais arba keikdamiesi aiškintųsi tarpusavio santykius. Todėl vienintelis legitimacijos būdas – matomumas, girdimumas ir galios lauko figūrų puolimas. Viešos figūros, kurių nėra simbolinio autoriteto lauke, save aktualizuoja per jėgos logiką.” “Kartu laisvo ir oraus žmogaus pamatams graso ne tik viešosios erdvės moralinės perversijos autoriteto ir legitimumo krizės laikais, bet ir technologijų plėtra, ypač technologijų sutapatinimas su žmonijos pažanga. Informacijos technologijos neklausia mūsų, ar mes norime jas vartoti. Jei gali, vadinasi, privalai – tai technologinės pažangos metafizika. Jei neįeini į jos erdvę, nustoji egzistavęs. Mūsų akyse išsilavinę ir visą gyvenimą knygas skaitę vyresnio amžiaus žmonės paverčiami ne tik IT požiūriu neįgaliais asmenimis (jie mat net negali atsiskaityti už mokesčius ir komunalinius patarnavimus internetu, todėl žeminančiai būriuojasi eilėse pašte), bet tiesiog bloškiami į socialinę atskirtį.” Atsakyti galima paprastai, kaip įprasta šiais laikais. Memo kalba, kai vienas žodis atstoja kelis šimtus, kad tik pasakytas aiškiai ir vietoje. Problem? Kokią problemą mato Leonidas Donskis, išskyrus tai, kad jis ir jo aplinka praranda savo privalumus konkurencinėje kovoje, kur dominuoja kiti raiškos būdai, kitoks tonas, kitokie ritualai? Kaip suprantu, kitokios problemos jie apibrėžti negali: kaip postsovietinio laikotarpio sąjunginio pavaldumo fabrikų darbininkai su siaura specializacija, pakankamai greitai nesuvokę, kad dega po kojomis žemė, greitai liko su savo niekam nereikalingomis profesijomis ir be aiškesnių perspektyvų uždarbiui. Beliko kaltinti besikeičiančią visuomenę, santvarką ir tuos, kas išvogė šalį. Taip pat dabar elgiasi ir Leonidas Donskis: jis širsta, kad pasaulis keičiasi aplink jį, darydamasis kuo toliau, tuo mažiau parankesnis jam ir jo įgūdžiams. O, kaip gera būtų, jei visi tiesiog darytųsi panašesni į jį patį! Jei taptų tokie, kaip jis. Tame pasaulyje jis ir toliau galėtų būti nekvestionuojamas protų valdytojas. Patraukite iš olimpinių žaidynių profesionalius krepšininkus su savo brutaliu žaidimu ir beždžionių šou elementais, tada mes ir vėl galėsime būti pirmi. Atsimenate, kaip Europos krepšinio isteblišmentas ilgai priešinosi NBA žaidėjų pasirodymui Olimpiadoje? Tai yra tik paprastas pralaimėtojo virkavimas. Žalios vynuogės. Daug kas yra paprasčiau, nei atrodo. Šis ginčas yra irgi viso labo kalbėjimas apie įtakos sferas ir kova dėl visuomenės nuomonės dominavimo, daugiau nieko. Kadangi visuomenės nario laikas yra baigtinis, tai ir konkurencija tampa zero sum game: žmogus negali to paties laiko vienu metu skirti ir Donskio, ir Užkalnio klausymui. Net jei jis nepersijungia vien prie Užkalnio ir pusę laiko nuo Laukinių Žąsų ir Protokolų skiria Leonidui Donskiui, vis tiek Donskis šiuo atveju gauna dvigubai mažiau laiko, negu tuo atveju, jei Užkalnio rašymų nebūtų. Visiems, kam nieži rankos parašyti – ką čia kliedi, ką save lygini su Donskiu, tavęs vis tiek niekas neskaito, tu su Donskiu nesusitinki ant tiltų ir nesidalini auditorijos – atsakymas paprastas: skaito, nes jei niekas nekreiptų dėmesio į mane ir panašius autorius, Donskis nerašytų tokio straipsnio. Jam nebūtų dėl ko jaudintis. O dabar yra. “Kas atsitiko tinklaraštininkams, pramoginiams komentatoriams ir veidaknygės žvaigždėms? Kodėl jie darosi tokie panašūs į kompiuterinius žaidimus žaidžiančius paauglius, kurie supykę ant ko nors pereina prie deklasuotų elementų kalbos? Jie tampa savikankami. Jiems nieko nereikia, išskyrus juos pačius. O fizinis nutolimas nuo savo rašymo ar tyčiojimosi (dažniausiai tai vienas ir tas pats) objektų jų brutalų žodyną tik dar labiau sustiprina. Iš esmės vyksta viešosios erdvės degradacija, bet ją paspartina dar ir naujos socialinio susvetimėjimo formos.” Matote, kaip yra – degradacija. Pralaiminčiojo nytiko* kalba: kaip lietuviai kasmet po Eurovizijos sako, kad nu ir gerai kad nelaimėjome, vis tiek konkursas toks, kad jame gėda dalyvauti, taip ir čia. Leonidas Donskis yra pakankamai profesionalus savo pasisakyme, ir naudoja daug efektyvių būdų, kuriuos pats laikytų uždraustais, bet argi kas uždraus būti dviveidžiu? Pavyzdžiui, teksto prifaršyravimas literatūrinėm nuorodom ir autoritetų pavardėm leidžia jam, kaip ir pseudomokslo šarlatanei Nidai Vasiliauskaitei, automatiškai nurašyti visus prieštaraujančius į tuos, “kuriems tiesiog toks tekstas per gilus”. Citatos ir referencai, žinoma, nėra joks gylis, tai tik neįtaigaus kalbėtojo ramentas: taip pat nevykę autoriai tarybiniais laikais tikėjosi, kad kelios Brežnevo ir Lenino citatos bei viena kita pastraipa iš suvažiavimo medžiagos padės atsišaudyti nuo kritikos. Labai gerai matyti leksikos parinkimas “egomaniakai”, “barbarystė”, “mužikiška bravūra”, “deklasuotų elementų kalba” – o, kaip sofistikuota, kaip elegantiška, tikras dvasios aristokratas: sumanūs (na, čia kaip kam, bet gal daliai auditorijos ir patiks) eufemizmai vietoj tiesaus parašymo. Štai kur išmonė, štai kur įgimta elegancija, kaip senovės prancūzų didiko su garbanotu peruku, kelis mėnesius nesipraususio, kvepalai ir pudra, dengiantys prakaitą ir smarvę. Paskaityti Donskio straipsnį buvo smagu. Smagu ir sužinoti, kad jis – kaip ir daugelis iki jo – duoda verksmingus įžadus nebedalyvauti, neatsakinėti, neatsisukti, nediskutuoti (juo labiau su tais, kas jam, žinoma žinoma, nė iš tolo neprilygsta inetelektu). Tik žinau, kad jam tai nelabai seksis, ir kad vėl grįš pasiginčyti. Ir vėl nesėkmingai, nes tikrai, panašu, jo traukinys jau nuvažiavo, o kito nebebus. Atvažiuos bus replacement service, kuriuo ir galės toliau keliauti su senais draugais, žinoma, kartais pasvajodamas apie tai, kaip buvo aktualus ir valdantis protus. Tai ir gerai – jei yra ką prisiminti, reiškia, gyvenimas nenuėjo veltui. — * нытик - geras, užmirštas, rusiškas žodis, reiškiantis zirzeklį |
yra kultūra ir yra užkalnis
Taip taip, p. Užklani, pastebėjau. Nafik tos referencijos, visokie faktai, statistika ar ekspertų nuomonės. Kas kontaargumentuoja, jais remdamiesi – tegu eina į sieną, ar kaip ten. Kraštutiniu atveju galima abstrakčiai pareikšti – man viskas žinoma, mano nuomonė – pagrįsta.
O dėl virkavimo, kad nespėjo/nesugebėjo į nuvažiuojantį traukinį – tai šventa tiesa. Geras tas traukinys, blogas – kakoj skirtum. Bet tokia saviguoda ir mažėjančio populiarumo ir/ar įtakos traktavimas mol “Mes aukščiau” – apgailėtina.
Nu jūs teisingai pastebėjote.
Atsiprašau dėl klaidos pavardėje, nenorėjau.
iLGAI laukiau kada kas ta chuligana Donsky pamokys kulturos ir kad gilumas tekste nera nuorodu arba internetiskai – linku metymas lendant vis gilyn ir gilyn. Moladec Andriau.
>> Galima neaprovinti.
Mistype:
Galima būtų susumuoti taip: atėjo laikas, kai vis mažiau visuomenės dėmesio tokiems, kaip aš, vis dėmėsio įžūliai įsibrovusiems chuliganams tokie, kaip jie, ir tai yra blogai.
Žinau, esat užimtas ir skubat, bet iš pastarųjų 5 straipsnių, 5-iuose radau tokias klaidas, kaip ši. Svarstykit apie proof-readerio pasisamdymą.
…. vis DAUGIAU dėmesio įžūliai ….
Ištaisyta, ačiū.
Klaidas sėkmingai ištaiso skaitytojai.
savikankami? really? juokiuosi jau dvi minutes.
taip ir matau Donskį elegantiškai grąžant rankas:
Beware! Jie tampa savikankami!
O man Donskio straipsnio nebuvo smagu skaityti visai. Sušiktas laiko gaišimas. Tik va vis tiek idomu kaip gi jis bandys oponuoti…
3/4 ilgiaaaausia izanga. O turinys ir pabaiga sutelpa i paskutini 1/4.
(net vien tik skanuojant ta ilga izanga atsibodo scrollinti…)
Kaip ir nieko tas turinys, bet pats rašymo paklodėmis stilius trenkia pelėsiu ir praeitu amžiumi.
Gal bando pademonstruoti savo išprusimą ir pakilima aukščiau tų “niekingų” bet taikliai dėmesi patraukiančių ir emocija (bei rezultatą) iššaukiančių bloger’ių…? Na oponentų reikia, bet nesugebėjimas tiksliai, tumpai ir aiškiai pasakyti savo mintį yra Fail.
(Čia šiaip beveik netiesiogiai asmeniškai gaudavosi man su tuo Leonido straipsniu. Kiek besistengdavau mokykloj rašyti rašinius tiek gaudavau 4 už klaidas ir 3 už stilių. 3 uz stiliu? WTF? Paskui pasidomėjes supratau kad ten gi reikėdavo panašiai kaip Donskis useless vingrybėm turinį atskiesti, kad būtų daug ir skambėtų gudriai. Velniop skiedimą!)
Donskis rašo kung-fu stiliumi: iš pradžių priešinikui parodo visus prijomus, kuriuos tik matė filmuose, o tada jau smogia.
Nors dabartinėm kauniečio politinėm frakcijom nepritariu, bet man patiko viename straipsnelyje apie kvislingus A. Patacko taikytas apibūdinimas protokoluose minimoms anokioms personoms – „…., intelektualiniai plepiai ir panaši fauna“.
Na, taip. Galėjo dar pridėti: “visokie očkarikai”.
Intelekto ir erudicijos stokojantys visada patologiškai neapkentė tų anokių personų. Nuo mokyklos laikų: kada jiems geras mokinys ar, neduokdie, pirmūnas badė akis ir buvo “@#*&!”.
Istorija mena, kad ir juodašimčiai buvo ne tik prieš žydus, bet taipgi prieš “studentus ir anteligientus”.
O taip, čia antisemitizmą dar prisiūkim.
Nereaguokite taip liguistai. Verčiau įkvėpkit giliau ir dar kartą perskaitykit tą komentarą, kuris pačiam sukelia tokią gvaltowną reakciją. Antisemitų paminėjimas kokiame nors tekste netapatintinas su kaltinimais antisemitizmu. Kaip ir panašių bruožų su antisemitais turėjimas (šiuo atveju – neapykanta intelektualiams) dar nėra antisemitizmo apraiška. Liumpenizmo – gal būt, bet antisemitizmo – ne.
patackas turėjo omeny ne intelektą ir erudiciją apskritai, o dvigubas taip vadinamų intelektualų standartus. Antra, žodis intelektualas, mokslų daktaras, profesorius pats savaime dar nesuteikia kažkokios mistinės autoriteto galios visuomenėje apskritai. Pavyzdžiui, žmogus su profesoriaus vardu vakarais lupa žmona, arba nemoka įsukti elektros lemputės, arba kas daugiau skaitomas L. Donskis ar A. Užkalnis…. Tas pernelyg sureikšminamas intelektualų statusas atėjęs iš XIX a. kai ne visi žmonės gaudavo atitinkamą išsilavinimą, todėl tai pasiekusius taip sakykim gerbė. Tas pats buvo ir sovietmečiu. Bet po nepriklausomybės ta vertė buvo niveliuota. Paaiškėjo, kad tie patys iš aukšto į kitus žiūrintys intelekto bokštai yra lygiai taip pat nuodėmingi kaip ir eiliniai piliečiai. Ką beje parodė ir Klonio košmaras, amžinoji Pumpučio rektorystė, niekaip nemirštantys niekam be jų pačių administracijos nereikalingi ir iš mokesčių mokėtojų kišenių išlaikomi universitetai, kažin kokie institutai sukurti vienam žmogui LT bei liguista reakcija į Castelluci ar gėjų parado kritiką.
Kaip pasakytu Gogolis- nuobodu ponios ir ponai..bet tik ne siem mortal kombat dalyviams. Spardyk gelezi kol karsta. Vienas kontroliuoja bazara, kitas demesio srautus. Visi svarbus.Koks Sliogeris pasiulytu visiems nueit ir pasiziuret kaip upelis teka, bet ka ten Sliogeris su savo upeliais
Vargšas Kavolis…
Dar man patiko “mažiau parankesnis ” ir ” prifaršYravimas “.
Šiaip intelektualus išėjo disputas. Račo stilium.
panašu, kad intelektualinės diskusijos greit vyks tokiu šiauliuose taikomu metodu: iš kojikės į galvikę. be jokių ten vingrybių beigi zirzimų
Rašinėlis nominuotas į nykiausių Andriaus įrašų apdovanojimus
Is kur, Andriau, tas ituzis ir nebaudziamumo jausmas? Ar ne geriau elegancija ir eufemizmai negu toks atviras nesiskaitymas ne su niekuo? Sunki vaikyste? Gal busit drasus atsakyt i maila?
Bent i Jusu pasaza atsiliepsiu. Daug musu mokesi S. Neries mokykloje, o prezidente tik viena.
1) įtūžis tik jūsų galvoje, man linksmumas;
2) nebaudžiamumo jausmą skatina tai, kad nieko baustino nedarau: čia laisva šalis, skirtingų nuomonių niekas neuždraudė; tai, kad jums nepatinka, dar nieko nereiškia;
3) ne, ne geriau – mano nesiskaitymas man puikus;
4) nežinau, ar jūsų sunki vaikystė buvo – mano nuostabi;
5) kokį emailą ir kodėl jam reikia drąsos?
6) prie ko čia prezidentė? Jūs prezidentė? Ar Elvis irgi jūsų palatoje?
1. At the end of the day L. Donskis neįpynė kredencialo apie Kavolį, o A. Užkalnis įpynė.
2. Manau lietuviškam internete ne taip daug yra ką skaityti, kad neužtektų vietos dar trim Užkalniam.
3. Straipsnis patiko, kaip ir visi A. Užkalnio straipsniai nukreipti prieš bambėjimą.
Gerb. AU, gerai sukalėte, o whatever komentaras – dar viena vinutė į medinę dėžę. 10 balų, iki ašarų!
Užkalnį skaitau, nes jo straipsniai kai kada pamoko, bet dažniausiai pralinksmina. Tai nėra kažkas, ką skaitau ramiais tyliais žiemos vakarais. Tokiais vakarais Užkalnio skaitymas būtų laiko gaišimas. Ok, neskaitau ir Donskio tokiais vakarais, tad savo laiką, jei jau skaitau, skiriu įprastai literatūrai. Bet čia Užkalnis visgi neteisus:
“Kadangi visuomenės nario laikas yra baigtinis, tai ir konkurencija tampa zero sum game: žmogus negali to paties laiko vienu metu skirti ir Donskio, ir Užkalnio klausymui.”
Randu laiko tiek Donksiui, tiek Užkalniui, Landsbergiui, net ir Račui bei keletui kitų. Apskritai, tai nereiktų lyginti Donksio ir Užkalnio. Tai skirtingo kalibro, skirtingo kaloringumo patiekalai. Donskio stilius – esė, kuri labai maloniai skaitosi, o Užkalnio – tokio stiliaus dar niekas neaprašė, bet tai matyt galėtų vadintis protingas bloginimas abra tiesiog komedija. Jis skaitosi linksmai.
O pabaigai norėčiau pasakyti, kad šitas pasišaudymas mane vis labiau liūdina. Kažkaip krypstama ne visai į gera.
Iš esmės sutinku su tamsta, Tomai, tačiau pastebėsiu, kad greta tų, kurie randa laiko ir Donskį, ir Užkalnį perskaityti, yra daugybė (spėčiau, DAUGIAU) tokių, kurie skaito tik vieną ARBA kitą.
Donskio ir Užkalnio pasauliai (aplinka, interesai, mastysena, jų skaitytojai – kas tik norite) matematiškai interpretuojant – yra dvi atskiros, tik nežymiai susikertančios aibės. Kiekvienam savo.
Todėl tai nėra “zero sum game”, kaip mano p.Užkalnis. Vienam – (daugiausia) vienų dėmesys, kitam – (daugiausia) kitų. Ir toje “kovoje dėl visuomenės nuomonės dominavimo” jie -Donskis ir Užkalnis- kovoja ne dėl
tų pačių visuomenės narių nuomonės dominavimo. Skirtingi rinkos segmentai, taip sakant.
Jei Donskį spausdintų Literatūros Barai, o Užkalnį – Vakaro Žinios, tai segmentai būtų skirtingi, o dabar…
Užkalnis kuo gerai – truputį pravaiko lietuviškos impotencijos, mitų, nusikalbėjimų, prietarų ir įtikėjimų rūkus.
Iš netikėtumo gali pasirodyti, kad vietomis persūdo, bet atidžiau įsižiūrėjus, net dėl rusofobijos negali prikibti: jis varo ant savų durnių, o ne ant rusų.
Donskis ant šito kablio ir pasimovė – šioje šalyje neįprasta tiesiai, ūkiškai, kiemo kalba rašyti, kalbėti ir galvoti. Kaip sakoma – pas mus vieną galvoją, antrą sako, trečią daro. Dienos gale ir Donskis, ir Užkalnis jaučia gal tą patį, bet galvoja ir kalba – visiškai skirtingai. Vienas vaikšto ratais, nors KGB į Baltarusiją bagažinėje gal neišveš, kitas sako tiesiai, tuo gąsdindamas pirmąjį.
Ir “Lietaratūros [gal. visgi, Kultūros?
] barai”, ir “Vakaro žinios” guli greta, tame pačiame kioske. Tačiau juos perka ir skaito skirtingi segmentai, (Pasitaiko ir nediskriminuojančių, žinoma, bet kalbame apie tipinį vartotojo profilį 
.
Analogija: toje pačioje gatvėje, ne per toliausiai vienas nuo kito, yra “La Provence” ir “Čili kaimas”. Bet gal sutiksite, kad juose valgo labai skirtinga klientūra?
Na, be rimto mokslinio tyrimo galime ginčytis be galo
Aš paskaitinėju abu, nes abiejų antraštės užkliūna. Temos – atseit aktualios. O kad stilius skiriasi – tai jau taip ir turi būti. Užkalnio – normalus užsienyje pabuvusio žmogaus stilius. Jis veda iš proto “vietinius aborigenus”, taip ir turi būti: griauna jų šiltus, nusistovėjusios, jaukius požiūrius, kuriais taip smagu buvo 20 metų tikėti, ir griauna visai radikaliai, su sveikomis patyčiomis. Patyčios – na, sveiki atvykę į planetą Žemė. Tyčiotis žmonės pradeda tik pramokę kalbėti ir nebaigia iki grabo lentos. Sveiką organizmą patyčios užgrūdina ir įpratina pirma įgyti, o tada ginti savo nuomonę. Užsienyje atvirų patyčių patirsite gal mažiau, bet gavę “šalto vakarų racionalizmo” vėjelio, pasijusite žymiai blogiau, nei, gailėdamas mūsų organizmų, mums skelia Užkalnis, nes jis vis tik lietuvis ir elgiasi kaip mums artimas.
Ar tikrai tamstai reikia rimto mokslinio tyrimo, kad suvoktumei, jog “La Provence” ir “Čili kaimas” lankosi skirtinga klientūra?
(nors , žinoma, pasitiako einančių ir ten, ir ten, bet TIK pasitaiko!)
Nesunku ižiūrėtu analogiją ir Donskio vs. Užkalnio atžvilgiu.
Beje, kiek žinau , L/Donskis taip pay nemažai laiko yra gyvenęs ir dirbęs užsienyje, be to, keliose šalyse, ne vien UK. (Čia nekalbu apie jo darba EureParlamente, nors ir tai galima įskaičiuoti, ar ne?).
O jūsų komplimentai tyčiojimuisi, man primena soviet-armijos viršilos bandymą pateisinti diedovščiną: irgi buvo teigiama, kad tos patyčios užgrūdina ir daro iš salagų “tikrus vyrus”…;)
Niu gerai, truputį pamenu kontekstą: Donskiui nepatiko tyčiojimasis dėl “Po pirties” ir rusofilijos (Kvietkevičiaus straipsniukas apie žiūrėjimas “po pirties” lygu gėles ant stalinisto kapo), ir dar internetinės patyčios.
Tai taip atsakysiu: mano pažįstami rusakalbiai tą sinematografo kūrinio nenuilstamą demonstravimą kiekvieną naujametį vertina žymiai … spalvingiau, nei parašė Kvietkevičius, kas taip suneramino Donskį. Su matu ar be mato, bet jų nuomonė apie televizijas, ir apie auditoriją, kuri “neperjunkite kanalo, noriu pažiūrėti”, savo svoriu papuola į daug aukštesnę lygą, negu sau leido pasisakyti Kvietkevičius.
Grynai techniškai – nuobodus filmas, skirtas atseit aukštesnei auditorijai, nei ptūšnikas, padarytas “po zakazu” Naujiems metams sovietijoje atšvesti, žiūrėti galima vieną kartą ir sėkmingai pamiršti, ne Krikštatėvis, kad kas metus-kitus peržiūrėtum su kaifu.
Galima ir plačiau pasisakyti, kur čia reikalas paslėptas, ir kurį visi taip bijo pasakyti: Didžiojoje Rusijoje galvą pakėlė žmonės, tiek seni patinai, tiek jauni patinai, kurie kaip vaikai, tik ginklai ne žaisliniai. Tiek pykčio, nuoskaudos, demonstruojamo vaikiško išdidumo dėl prarastos imperijos pasaulis dar nematė. Kaip ir tokio chamiško elgesio “mes jums parodysime”. Bobos neatsilikdamos iššaukiamai vulgariai demonstruoja savo “russian beauty”. Ir tie žmonės leidžia pykčio seiles, kad jų nepriima į klubą. Gyvas pavyzdys, ką su tautomis daro totalitarizmas.
Taip, sunku pažiūrėti tiesai į akis, kad visokių Puškinų ir Lermontovų šalį iš esmės valdo va tokie “dietinai”, ypač kai ta šalis prie mūsų sienų. Bet tai Donskio problema, kad jam sunku. Jei Kvietkevičius būtų pasakęs vakarietiškoje tradicijoje (ramus, šaltas “when Russia becomes aggressive”) – ar kas mūsų kraštuose suprastų? Tai pasakė kiek kitaip šį paprastą faktą – Russia has become aggressive. Per TV – taip pat.
Shiit. Tai gi bus taip, kad Donskis siunta dėl elementaraus dalyko – jo idėją nušvilpė. Jis ir pats nieko prieš būtų parašioti apie tą patį, apie ką jaunimas rašo. Tada natūralus refleksas – imti neigti. Nors subinės gilumoje ir jauti, kad vaikinai tai teisūs.
Vis tik tuos pačius mėsainius skaitytojai šlamščia, elementari konkurencija
Kiek aš pamenu kontekstą, L.Donskiui užkliuvo ne Kvietkevičiaus-Sadausko (tfu, ar negalėtų žmogus susitrumpinti tos savo pseudo-šlėktiškos dvigubos pavardės?) priekaištai Lietuvos televizijoms, įsikandusioms tą filmą rodyti kasmet per “naujaką”, bet jo rusofobiška nuostata, kad apskritai rusiškus filmus žiūrėti yra nuodėmė ir bemaž nusikaltimas prieš Lietuvos laisvės gynėjus (matyt, ir rusų rašytas knygas skaityti, ir jų tapytojų darbus matyti, ir t.t. ?). Aš visiškai sutinku su K.-S. vertinimu, kad tas ano filmo “nučiulptas” vartojimas televizijose yra graudziai juokingas, dargi erzinantis (kaip, beje, ir nerusiškų filmų: pvz. to amerikoniško lėkšto blockbusterio “Nepriklausomybės diena” kasmetinis kaišiojimas per… Vasario 16 ar, “geriausiu” atveju, Liepos 6). Tačiau man nepriimtinas apriori atmetimas visko, kas buvo sukurta Rusijoje (dar radikalesni atmeta viską, kas buvo sukurta “sovoke”). Nors galiu suprasti žmones, kurie per tuos okupacijos metus išsiugdė alergiją viskam, kas rusiška. Panašiai buvo su žydais po karo: prireikė bene 3 ar 4 dešimtmečių, kol Izraelyje buvo viešai atlikti vokiečių kompozitorių kūriniai (pvz Vagnerio operos)….
Beje, kalbant apie Rusijos grėsmes: kaip tik šiandien perskaičiau akad.A.Vasiliausko straipsnį-nuomonę apie tai http://www.lrt.lt/Naujienos/nuomones/10/11070/reikia_lietuvisko_atkircio_kremliaus_ideologijai. Prisiminiau, kad prieš kokį pusmetį A.Užkalnis smarkiai (nesirinkdamas žodžių, kaip jau jam būdinga) vainojo LMA išleistą kygelę “Nerimas”, kurios vienu iš autorių buvo ir prof.A.Vasiliauskas. Teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad tasai “Nerimas” ir man sukėlė nerimą dėl LMA plevenančių obskurantiškų, praeičiai nostalgiškų (?) nuotaikų. Dabartinis straipsnis tą nerimą kiek apmalšina.
Dar kartą perskaičiau Kvietkevičių – kur jis aiškina, kad reikia pamiršti rusų kultūrą, kalbą?
Užkalnis daugiausiai ką pasakė, tai apie rusų treninguotą patiną: kas susipažinęs su situacija, tai galėtų daug riebiau pasakyti. Galima būtų ir nutylėti, jei veiksmas vyktų Rusijoje – jų vidaus reikalas. Bet, pasiremdami netikėtais pinigais, tie dietinai veržiasi į normalių žmonių klubą, labai nedviprasmiškai mojuodami sovietinio benderio “tu mane gerbi?!” Ir drapstosi seilėmis, kai jiems atsuka subinę. Taip, visi disclaimeriai galioja, kad tai ne apie visą tautą, kad ne visi tokie, net ne visi jų etniniai rusai, bet taip jau nutiko, kad dabar valdo būtent tokie.
Gal neatidžiai skaitėte ir todėl nepastebėjote pabaigoje S.-K. reiškiamų vilčių sulaukti laikų, kai mūsų visuomenėje jau nebebus mokančių rusiškai? Kaip jūs tai -pavadinčiau tai liguista rusofobija- suvokiate? Ne kaip aiškinimą, kad reikia pamiršti ar nesimokyti rusų kalbos? Ir – ar jums neatrodo, kad kalbos mokėjimas padeda pažinti kitos tautos kultūrą? Antra, cituoju “sovietmetis, to laiko daiktai, filmai, muzika, net ir anekdotai man kelia šleikštulį”. Sovietmetis ir jo daiktai man irgi nekelia jokios nostalgijos. Tačiau S.-K. niekina VISKĄ, kas buvo sukurta “sovoke”, taigi – ir Žalakevičiaus filmus, ir Miltinio spektaklius, ir Marcinkevičiaus poeziją bei dramas, ir Kuprevičiaus muziką, ir A.Mickevičiaus skulptūrą-paminklą, ir…. galėčiau tęsti ir tęsti . Nesakau, kad pats esu visų minimų kūrėjų bei jų kūrinių gerbėjas, bet jokiu būdu jų neniekinu ir jais nesišlykščiu. O jūs?
Na jums reikia išsamios analizės. Niu gerai.
Sadauskas tikisi sulaukti kartos, kuri nemokės rusiškai.
Verčiame: kartos, kuriai bus sunkiau įpūsti propagandą. Problema, kad atsiras verčiančių į lietuvių k., bet vis tiek – bus sunkiau.
Bjaurisi sovietmečio daiktais, kūriniais – skaudu, bet taip. Sovietmetis – prarasti metai. Tempėmės iš paskos likusiam pasauliui. Kopijavome, kartais net nesuprasdami, kad kopijuojame jau nukopijuotą nuo nukopijuoto. Ar galite nurodyti muzikos, kino, dailės, gamybos produktą, kuris sukėlė “vau” užsienyje, padarė įtaką? SSSR gana ilgai vilkosi carinės Rusijos, vėliau – Vokietijos žinių dėka. Sputnikas ir Gagarinas ir buvo gulbės giesmė, kurią JAV, pajutusi varžybas, o JAV važybas mėgsta ir priima, greitai nutraukė. That’;s all. Toliau sekė kopijavimas be emocijų, kad tik palaikytų prioritetą branduolinėmis galvutėmis.
Pabaigai – Sadausko, jūsų, Užkalnio rašybose vis išlenda karo tema. Tai statykime taškus ant i. Kas dabar vyksta, tai elementaru, kaip du pirštai, nuo kiniečių karo meno iki 1940ųjų – geriausias karas, kai karo nereikia: kai šalis pati nukrenta į tavo glėbį.
Todėl dabar vyksta beveik nemaskuotas “širdžių pritraukimas”, Baltijos valstybių sumenkinimas kaip žlugusių, kad pačios kaip nunokusios vyšnios nukristų ant Rusijos torto. Jei tai nutiks savanoriškai, tai ir joks NATO nepadės.
Europai aiškiai paruoštas kiek kitoks receptas: tapkite priklausomi nuo mūsų energijos šaltinių ir nuo mūsų karinių pajėgų, užtikrinančių “energetinį saugumą”. Jau net rublis ruošiamas, kaip konvertuojama valiute. Aiškiai kopijuojamas JAV kelias į supervalstybę, kur naftosdoleriai mėginami pakeisti į naftosrublius.
Kodėl Rusijai ne viskas sekasi ir ne viskas pasiseks, tai patylėsiu, kad per daug neatpalaiduoti
Na, jūsų vertimas (“tegul nemoka rusų kalbos, kad būtų sunkiau įpusti propagandą”) yra labai iškalbingas: tokių pažiūrų besilaikantys toooli perspjauna net sovietus, kurie, visgi, mokė užsienio kalbų (anglų, rusų, prancūzų). Kažkuo prilygsta sovietinių cenzorių ir “miešalkų” ideologijai: kaukti eteryje, kad , neduokdie, sovietinis pilietis kažko nenugirstų ir “neužsikabintų”
. Ir graudu, ir juokinga. Graudu, nes laikote rusų propagandą tokia patrauklia ir pagaulia, kad ji gali sugundyti laisvus žmones. Juokinga, nes nepakęsdamas sovietmnečio, mastote kaip sovietinis ideologas. Betrūksta pasiūlyti “geležinę uždangą”….
:-).Tiesą sakant, man būtų sunku ekspromtu paminėti netgi, sakykim, kokį nors norvegų ar prancūzų muzikos, kino, dailės, gamybos produktą, kuris sukėlė “vau” užsienyje:) Todėl ir pagalvojus apie sovietus, iškart ateina į galvą tik Kalašnikovo automatas, Tarkovskio filmai ir kelios Nobelio premijos (ekonomikos, literatūros, fizikos). Beje, taikant jūsų “vau užsienyje” kriterijų, tai ir prieškarinės Lietuvos (aka “smetonmetis”) , ir dabartinis 20 nepriklausomybės metų periodas yra “pararasti metai”. Nebent galite nurodyti tų ar šių laikų kokį nors muzikos, kino, dailės, gamybos produktą, kuris sukėlė “vau” užsienyje, padarė įtaką (kam ir kokią?).
\Kai dėl sovietmečio, tai, visų pirma, mane juokina tas kriterijus: sukėlė “vau” užsienyje
Sakykit, ka norit, bet atsakyti Donskiui nepavyksta ir nemanau, kad pavyks:) Jusu atsakas – vidutinio lygio kategoriskas rasinelis, parasytas marozisku stilium, garbinamas kostiumuotu marozu, bet juk jus tokiai auditorijai ir pataikaujate. O populiarumas, ne butinai amzinais ir nebutinai vertingas. Jus taip didziuojates savo asmenybes popsu, kad tikrai nesupyktumete, jei palyginciau jus su populiaria lietuviu muzikos grupe “Olialia pupytes”, jus populiarus, nes marozinat savo tekstais, o marozinimas viesai – traukiantis demesi dalykas, kaip ir pliki “pupyciu” uzpakaliai. Paprastai, rimtesni zmones neklauso “pupyciu”, nes vertina idomesne, sudetingesne muzika, taciau vistiek, kartais isgirsta per radija…
P.S. gaudau bana:)
Būtinai reikia priminti, kad neamžinas. Nes taip atrodo, kad visi kiti sau turi pasirūpinę amžinybę.
I see what you did there
siaip ar taip populiaruma zmones nebutinai i kapus nusinesa 
Tai paaiškinkit, koks yra pointas pastabos apie amžinybę ir neamžinumą.
kas greičiau pasakys, ar kas protingiau pasakys ?
Atrodo kalba eina apie gaujų, minios teisybę, kur rėksmingiausias yra vadas.
Čia labai daug savimi patenkintų šiknių pradėjo dėstyti teisibę. Apie lygių skirtumus. Profesorius ir trolis, bla bla. Tarkime, aš profesorius (tokia pravardė). Ir Europarlamente kalbėjau (pustuštėj salytėj; įdėmiai klausė tik Liandzbergis). Ar dėl to tampu pranašesnis už kokį guvų abiturientą, katras skaitė Ulisą ir visą Proustą? Ir atvirkščiai — profesorius, kuris skaitė viską nuo Don Kichoto iki Šlubo velnio, ir yra tobulai įvaldęs rečitalio žanrą — už ką jis pranašesnis? Tik už tokius pat, tik negabesnius, citatų sukabinėtojus. Patikėkit manimi, žavėjausi jaunuoju dr. Donskiu antrame kurse. Jis manimi irgi žavėjosi kaip protingu studentu. Bet nuo to laiko mano pasipūtimas stipriai sumenko. Deja, kolegos kelias pasuko kita kryptimi. Donskis rašo klasikinius leftinius guardien matmens komentus. Labai vidutiniškas esė (labai labai retai pasitaiko šis tas turinčio išliekamąją) Skaito labai retoriškai išieškotas paskaitas. Bet nei jis koks tikras filosofas, nei rašytojas, nei juoba kokio dalyko išmanytojas. O kaip mėgsta būti egzpertu: nuo Holokausto tyrinėtojo iki lietuvių literatūros kritiko, nuo aukštojo mokslo reformos apmąstytojo iki liberalios politinės filosofijos tvėrėjo. Viską daro tuo pačiu tonu, tik štai kai reikia tvarkyti reikalus: niekingas habilitacijas, profesūras, komisijas, vietas sąrašuose — visai kitas veidelis pasirodo. Tuoj įmesiu nuostabų jo genijaus įvertinimą.
Cia tu turbut pats ir esi tas guvus abiturientas, skaites skersai isilgai Ulisa ir Prousta. Kas dar zavejosi tamsta apart Donskio? Mama nesiskaito.Gal galima butu kokiu nuorodu, kur butu galima paskaityti jusu gilas izvalgas, ar koki video kur jus ne pustustej salytej ? Nesinoretu likt nesusipazinus su tokia istabia persona.
Juokingasis bendravardi,
Nemandagu svetimame bloge ieškoti abejotino perspektyvumo pažinčių su pagyvenusiais vyriškiais. Nero Wolfe nuorodų pilnas Rexas Soutas ir senoji alfa (ne, omegoje nerasite). Bet dėl pustuštės salės, pripažinsiu, smogėte žemiau juostos: užvakar kaip tik kalbėjau tokiai pustūkstantinei miniai. Salė buvo kaip ir pustuštė, nors nuo apšviestos scenos — labiau puspilnė. Tačiau bėda ne ta. Ir ne ta, kad publika nesižavėjo (taip, esu kvaila mergaitė). Gal koks vienas būtų bent susimąstęs, bet — bac! Dingo elektra, taigi šviesa, garsas, šildymas. Tai va taip ir baigiasi mums, (u)peliukams donskiams iš natūrfilosofinės pasakos.
Pustūkstantinėms ar ir dešimtūkstantinėms minioms (per TV) kalba ir palmyros, ir vaivos, ir dar n įvairių šarlatan(i)ų. Apsalusių klausytojų skaičius – ne genialumo rodiklis. Betgi jūsų klausė, kokio dalyko išmanytoja(s) esate jūs ir kur ta išmanymą, ypač jo “išliekamąją vertę”, kurios ieškote kitų rašiniuose, esate patvirtinęs(usi)?
Donskis, Leonidas, Mažoji Europa: esteto žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2012. 159 p.
Статистика нeгаилестинга – кризес ЕС результате лабай жямай нукрито каип культурингу жмоню республикойе киекис таип ир лигис. Ришюм су туо курибине интелигентия тиеся ранка плачюю скайтитою масю линкуй. Пирмои крегжде – професоряус иш Еуропос парламенто Л. Доньскио дарбас. Книгойе ваиздингай атсклеистас професоряус сантикис су Еуропос культурос пасекимаис, вису пирма жюринт про Оланду даилес призьме, беи приеинамай пародита каип рeикя супрасти туос арба китус мяно процесус. Кас паимс и ранкас герб. професоряус книга там яу нeприреикс нeкантряй лаукти еилиню енциклопедийос тому арба мяджоти информация кластингосе интернето джунглесе. Книгос естетини свори папилдо спалвотос илюстрацийос иш иваирю альбуму ир аукшта поперяус кокибе.
Пастабусис
“… vis aktyviau įsijungiantis į kovą už teisibę ir degenruojančios visuomenės protinimą…” – teisybę ir degeneruojančios.
“… vis daugiau dėmėsio įžūliai įsibrovusiems chuliganams tokie, kaip jie, ir tai yra blogai.” – dėmesio
“… (jie mat net negali atsiskaityti už mokesčius ir komunalinius patarnavimus internetu, todėl žeminančiai būriuojasi eilėse pašte)…” – buriuojasi.
Ačiū už patarimus, bet va to teisibė - teisybė nereikėjo. Teisibė yra labai skirtingas dalykas nuo teisybės.
Būriuotis – ū ilgoji.
Senas naujas, senas naujas, pripliekęs ir šviežias. Tokie procesai vyko visados ir toliau vyks amžinai, ir nieko čia naujo nėra. Kad geriau įsivaizduoti kas čia vyksta, galima suvesti paraleles į PC pasaulį. Pilietį Donskį be jokių abejonių galima būtų priskirti 386 serijos kompams. Visiems aišku, kad tokio kompo tikroji vieta technologiniame šiukšlyne (turiu omenyje naudojimą pagal tiesioginę paskirtį), tačiau jis dar lyg ir geras- rodo spalvotas monitorius, Tetris instaliuotas, dar ir garso plokštė stovi. Koks nors nukvakėlis dar padusuos – na va, kokie anksčiau dvasingi žaidimai buvo , jokio pykčio, jokios agresijos, o dabar tik kraujai ir žarnos, vien tik blogis. Na gaila išmesti, kaip ir sentimentaliai mergaitei vaikystės lėlę su nulaužta koja. Šios dienos vertės prasme tai ir profesorių , ir 386 PC, ir lėlę su sulaužyta koja galima būtų sudėti į vieną lentyną –
Imant toliau, tai yra toks R. Rabinovičius. Štai šitas žmogelis yra kažkas panašaus į Pentium 4 PC, puikiai veikė, vežė splavotą grafiką, buvo užkraunamas tokiais žaidimais, kokių 386 nė dešimtosios dalies negalėtų pavežti. Dar keletas upgrad‘ų padaryta , žiūrėk dar šviežias, gražus ir judrus. Bet persivertė 21 amžius per pirmąją dekadą ir viskas , stop. Dar kažkiek pajudėti paspurdėti galima, bet padėtis labai prasta. 386 tai kokiam pamišėliui kolekcionieriui tinkamas, o čia su ketvirtuoju nei muziejun, nei i darbą. Nugi šiukšlynan tiesus kelias. Toks «ни рыба , ни мясо».
Dabar tamsta. Jūs esate Intel Core i5. Šviežus, gaivus, energingas. Vien savo buvimu parodote tikrąją senienų vietą. 286 , 386 , Pentiumai klykia, rėkia, snarglėtas rankas gleizoja į paplyšusias rudai pilkas krempleno kelnes, o padaryti nieko negali, nes ne jie renkasi, o juos renkasi.
Taip ir suksis šis ratas toliau, progresas judės , atsiras Intel DX Core z99, Core i5 bus supakuotas į Maximos maišelį ir išvežtas brangių metalų perdirbėjams. Svarbiausai dėl to nesiseilėti. Bet tai suvokia tik labai išmintingi, kurių yra labai mažai.