Humoras prie naujo slenksčio

Verslo Klasė, 2013 m. kovas

Per du laisvės dešimtmečius lietuviai išmoko juoktis kitaip. Susikūrė ne tik sava humoro tradicija, bet įsigalėjo visa žanrų įvairovė; naujiems kūrėjams atsidarė negirdėtos galimybės, bet kartu užgriuvo turtingojo pasaulio bėdos: politinis korektiškumas ir lengva ranka griebiamas bylinėjimosi plaktukas taikosi tvoti per kiekvieną vinį, kuri per aukštai išlindusi iš lentos.

Man labai aišku, kas yra sovietinio humoro palikimas: ten kelios šakos.

Pirmiausia, anekdotų kultūra, atėjusi iš pasipriešinimo režimui ir vėliau virtusi į lėtinį šiaušimąsi prieš valdžią, kaip kumečio moralinės viršenybės prieš poną simbolis. Daug kam ji atrodo aktuali ir dabar, tačiau taip manantys tik parodo savo pačių gyvenimo neaktualumą. Loti ant kalėjimo viršininko morališkai pateisinama, kai pats esi už spygliuotos vielos, tačiau laisvo žmogaus pasirinkimas skalyti dėl blogo gyvenimo yra tik silpnųjų ir pasidavusiųjų dalia.

Toliau yra konvencinis bėdojimas, įvilktas į šmaikštumo rūbą. Sovietiniais laikais dalis šio sentimento buvo patvirtinta kaip tinkama režimui satyra („negerovių išjuokimas“). Ankstyvos nepriklausomybės metais satyra rado verslo modelį kaip bemaž nepakeistos nuo sovietinių laikų „agitbrigados“ (iš esmės aktualizuota pjesė be sudėtingų ir masiniam žiūrovui neprieinamų asociacijų). Ji sėkmingai išgyveno iki šių laikų Juozo Erlicko kūryboje, kur autorius įgarsina nuskriaustųjų paprastas baimes ir neteisybės pojūtį ir leidžia besiskundžiantiems nevykėliams pasijusti Hamletais.

Tam tikrai amžiaus grupei, kai viskas jau būna blogai (jaunimas nebe tas, degtinė nebe stipri, lašiniai dūmu nebekvepia, valdžia niekuo nebesirūpina), labai lengva įtikti, tik įgarsinant jų lėtinį nepasitenkinimą ir bumbėjimą; žodžio įmantrumas leidžia tai pateikti kaip absurdo komediją, ir tuomet visi nepriimantys jos tiesiog nesupranta.

Žinoma, viskas paprasčiau. Jei humoras tau nejuokingas, tiesiog jis nėra skirtas tau. Čia kaip reklama: jei tavęs neveikia, reiškia, ne tau skirta.

Kiti sovietinio humoro žanrai – didelio biudžeto kino komedija, pripildyta klounados, ir komiko monologai, skaitomi iš lapelio (toks labai medinis rusiškas „stand-up“ be atbulinio auditorijos ryšio) Lietuvoje iš esmės nebuvo pradėti kurti. Sakyčiau, ir gerai, kad nebuvo.

Lietuva dar to nesuvokė, tačiau istoriškai ji yra puikioje padėtyje, nes ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinio humoro galiūnais. Būtent Lietuvoje gausiai gyvenę žydai, XX amžiuje iškeliavę į Ameriką, ne tik sukūrė naujojo Amerikos humoro stuburą Niujorke: režisierius Woody Allen ir šimtai žinomų ir nežinomų autorių gėrė būtent iš Niujorko žydiškojo šaltinio.

Žydai taip pat buvo kino verslo pradininkai JAV vakarų pakrantėje: daugelis senųjų Holivudo studijų buvo įkurta rytų Europos žydų, nes visi kiti laikė kino verslą pernelyg neperspektyviu.

Atotrūkis ne visuotinis

„Pasikeitimai per du dešimtmečius labai dideli, bet ne visuotiniai,“ sako man scenaristas ir renginių vedėjas Aidas Puklevičius, šiandien redaguojantis lietuviškąjį žurnalą „Playboy“.

Kažkada, pasirodžius lietuviškajai lengvo vyriško „gyvenimo stiliaus“ žurnalo FHM versijai (mažiau nuogų užpakalių, daugiau apie vyriškus žaislus), kurią redagavo Puklevičius, atkreipiau dėmesį į ironiškus ir tarsi perkeltus iš angliškos tradicijos parašus po nuotraukomis. Aidas sako, kad rašė juos pats. Lietuvoje toks tonas buvo naujiena – dabar lyg ir nebe?

Kaip kam, sako Aidas. „Dalis auditorijos yra pasilikusi su sovietine slapstick komedija“. Slapstikas, fizinė komedija, kai juokiamasi iš to, kad kažkas nugriūna, apsipila dažais ar šiaip pasirodo itin kvailai. Jis ne naujas ir nėra unikaliai sovietinis: Charlie Chaplino filmai buvo šio žanro, taip juokina ir Ponas Bynas (Mr Bean).

„Tie, kas sako, kad antrojo galo komedija yra šių laikų išradimas, turėtų prisiminti Giovanni Bocaccio Dekameroną,“ sako Puklevičius, primindamas ne iš šių laikų, o iš XIV amžiaus atėjusią istoriją apie kunigą, kuris pamyli svetimą žmoną, pasilenkusią prie kubilo, kuriame tuo metu lindi ir kruopščiai apžiūrinėja jos vyras.

Fizinė komedija, žinoma, viena iš dviejų humoro formulių. Juokas kyla arba iš savo viršenybės suvokimo prieš kvailai ar skausmingai pažemintą išjuokiamąjį, arba iš paradokso, tai yra, staigaus loginio šuolio tarp to, ką mums sako patirtis apie stebimus žmones ar daiktus, ir tarp to, kas su jais atsitinka.

Visiškai grynas (nors ir kraupokas) paradokso pavyzdys. Moteris daugiabučiame name, išgirdusi dunksėjimą, išeina į laiptinę ir mato kitą moterį, už kojos velkančią aukštyn vaiką, kurio galva trankosi į laiptus. „Ką jūs darote! Jam kepurytė nukris!“. „Nesijaudinkite. Prikalta vinutėmis.“

Didžiai daliai Lietuvos žmonių anglakalbis humoras buvo neprieinamas dėl silpnų arba nesamų anglų kalbos žinių. Jei televizijos pradės rodyti užsienietiškus filmus su subtitrais, užuot juos dubliavusios, gal lietuviai sugers anglų ir amerikiečių humoro, sudėtų į tūkstančius scenarijų ir dialogų, klodus? Puklevičius nemano, kad taip bus: „kas neišmoko angliškai, nežlibins subtitrų – tiesiog įsijungs rusišką kanalą“.

Socialinis humoras, laisvos Lietuvos produktas

Prie naujojo lietuviškojo humoro ištakų stovėjo Algis Ramanauskas ir jo Radio Show, intelektinis socialinių tipų išjuokimo ir grotesko fabrikas, sukurtas kartu su Rimu Šapausku. Šiemet šiam turiniui – jau 20 metų, ir nors ant jo užaugo ištisa karta, nuo šios komedijos niekas, rodos nepavargo.  Personažai: nuo nekritiškai smetoninę praeitį menančio senolio Albino, modernių sovietofilinių runkelių Broniaus ir Česlovo ir sudėtingo likimo Lietuvos lenko Zbygnievo ir užribinio ruso Igorio tapo šiuolaikinio lietuviško pasaulio modelio dalimi ir atskaitos taškais.

Žinoma, tai taikoma irgi ne visiems. Kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir dabar Algio humoras daug kam buvo nepriimtinas. Daugelis sakė: dėl leksikos, dėl įžeidinėjimų, tačiau, įtariu, daugiausia dėl to, kad atpažindavo save ir suprasdavo, kad iš jų juokiamasi. Kai Ramanauskas ir Šapauskas tyčiojasi iš tų, kas naujuosius metus sutinka du kartus: pirma pagal rusišką televiziją, o paskui – jau ir Lietuvos laiku, tai nesunku tikėtis, kad dešimtims tūkstančių, kurie taip ir švenčia, humoras pasirodys per arti kaulo, kaip sakoma Anglijoje.

Socialinis humoras – paprastai kalbant, socialinių grupių ir su jais susijusių stereotipų sudirbinėjimas – yra žinomas, bet taip pat ne visų priimamas ir Vakaruose. Kairiosios korektiškos nuomonės mokykla skelbia, kad negalima tyčiotis iš treninguoto, nedirbančio, iš praeivių mobiliuosius telefonus atiminėjančio poklasio: šis humoras dažnai prilyginamas prievartai prieš silpnesnįjį.

Lietuvos kairysis elitas, nors ir pavėlavęs, irgi užėmė tą pačią poziciją (dažniausiai po to, kai pats įsirengė gyvenimą pakankamai gerai ir su tuo poklasiu jiems jau nebereikia dalintis laiptinėmis ir viešuoju transportu). Tik, skirtingai nuo Vakarų, kur didžioji dalis humoro yra politinio spektro kairėje, Lietuvoje humoro elitas yra daugiau dešinėje pusėje: matyt, socialistinės vertybės vis dar yra dominuojančios, o pirmaujantys humoro kūrėjai visuomet užima poziciją, priešingą dominuojančiai.

Algis, kuris visada sako žavėjęsis Anglijos XX amžiaus pabaigos humoru (pavyzdžiui, Monty Python kūrėjais, taip pat Harry Enfield ir Paul Whitehouse), atkreipia dėmesį, kad nėra tokio dalyko, kaip ypatingas angliškas humoras: „tiesiog taip susiklostė, kad Anglijoje gyveno daugiau protingų žmonių, nei kitur, o humoro formulė visur ta pati“. Aš pridurčiau, kad Britanija, po pramoninės revoliucijos labai staigiai išplėtė šalies ribas, perkėlė kaimo gyventojus į miestą, keitė socialinius įpročius ir kaktomuša suvedė anksčiau atskirtas žmonių klases ir tautybes, kas sukūrė derlingiausią pasaulio dirvą paradoksams. Tai buvo tiesiog šiltnamis humorui.

Antra vertus, pagalvoju, Lietuvos pastarųjų dviejų dešimtmečių socialinė ir ekonominė kaita ir naujas santykis su pasauliu, irgi sukūrė geras sąlygas humoro augimui, nors ir ne taip įspūdingai, kaip kažkada didžiausiai pasaulio imperijai.

Nekentėjai dabar paviršiuje ir vis drąsesni

Štai kas keista, sakau Algiui: nors radikalus humoras ir atviras pozicijos užėmimas turėjo būti labiau nepriimtinas prieš du dešimtmečius, o dabar Lietuvos žmonės lyg ir turėjo susitaikyti su įvairove, tavo nekentėjų, regis, daugiau yra būtent šiandien.

„Nekentėjų visada buvo ir bus,“ sako Ramanauskas, „tik anksčiau jie būdavo tyliai, o dabar internetas jiems leidžia garsiai pasisakyti“.

Apie nekentėjus klausiu ir Haroldo Mackevičiaus. Jis Lietuvos humore kūrė tikriausiai viską, ką galima įsivaizduoti, nuo anekdotų ir renginių iki ilgalaikio „Dviračio šou“ TV projekto.

„Humoras yra labiausiai subjektyvi iš visų kategorijų“, sako Mackevičius. Kalbame apie tuos, kuriuos humoras taip paglosto prieš plauką, kad jie nusprendžia imti situaciją į savo rankas.

Su juo aptarinėju keistą padėtį, atsiradusią visiškai neseniai: nors naujos technologijos reiškia, kad įėjimo barjeras nepaprastai žemas, net guvesnis paauglys gali nebrangia kamera kurti ir turimu kompiuteriu montuoti vaizdo medžiagą, jei turi talento ir idėjų. Naujokams – aukso amžius. Antra vertus, grasinimai traukti atsakomybėn dėl įžeistos garbės ir orumo, anksčiau tik drebinę orą, persikėlė į realybę: dar niekada nebuvo tiek tarpusavio tampymo po teismus, komisijas ir inspektorius dėl nepriimtų juokų.

Scenos ir ekrano grandai, tie, kas turi TV kanalų ir leidyklų užnugarį, nebijo, bet jaunimas gali būti įbaugintas dar nesamo, tačiau kai kur labai trokštamo politinio korektiškumo talibano. „Būtų labai gaila, taip atsitiktų. Norėtųsi, kad vertinančios institucijos reaguotų išmintingai,“ sako Mackevičius.

Mažiau žiūrovo kantrybės

Tai ne vienintelė šių laikų humoro transformacija. Haroldas Mackevičius pastebi, kad dabar žiūrovo įpročius visiškai pakeitė internetas: sėdėdamas prie kompiuterio ekrano, jis reikalauja trumpesnės medžiagos, gal 5-7 minučių, arba dar geriau – statiško humoro šūvio, suvirškinamo per kelias sekundes. Tai memai ir demotyvaciniai plakatai: vaizdelis ir antraštė, smulkiausia įmanoma komizmo dalelė.

Prie televizoriaus žmonės išsėdėdavo ilgiau, stand-up komedijos pasirodymas dar ilgesnis, valanda ar pusantros. Spektaklis teatre, kur jau visai niekur nepabėgsi ir neperjungsi kanalo, gali trukti ir penkias valandas.

Stand-up žanras Lietuvoje – komiko monologas, gyvai bendraujant su klubo publika, labiausiai išplėtotas ir pakilęs į ekonomiškai pateisinamą žanrą Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje yra vis dar ankstyvoje plėtros stadijoje. Daug ką riboja rinkos dydis ir perkamoji galia.

Tačiau, sako Justinas Jankevičius, vienas iš geriausiai žinomų jaunosios kartos komikų, tvirtai atsistojęs ant JAV stand-up komedijos klodų palikimo, šiais laikais surinkta pilna salė nėra retenybė, kaip anksčiau.

Lietuvoje, sakau aš, komikas gali užsidirbti pragyvenimui, tik kartu panaudodamas savo talentą labiau pinigingiems užsakymams: TV laidų kūrimui, scenarijams, renginių vedimui: vien grynoji komedija retai kurį gali išmaitinti. Žinoma, net tokiose didelėse rinkose, kaip Amerika, rimtus pinigus komikui reiškia tik prasiveržimas į televiziją.

Justinas man primena (kol nepažinojau jo, galvojau, kad aš geriausiai iš visų lietuvių išmanau amerikiečių komedijos tradiciją ir kūrėjus, dabar jau taip nebemanau), kad visgi Amerikoje buvo tokių humoro kūrėjų, kaip George Carlin, kurie sugebėjo labai neblogai gyventi, dešimtmečiais koncertuodami gyvai auditorijai. Žinoma, pagalvoju aš, Carlin‘as buvo neįtikėtinai produktyvus, vos ne kas 18 mėnesių sukurdamas visiškai naują programą.

Justino klausiu, ką jis galvoja apie naują iššūkį, kaip komikai turi bijoti ne vien auditorijos, kuriai nejuokinga, bet ir garbės ir orumo kuokuos. „Jei kieno nors garbę galima įžeisti keliais žodžiais, tai tiek jo garbė ir buvo verta“, atsako jis.

Kantrybė apsimoka

Kaip tendencijų pasikeitimai būna ne žaibiški, ir kaip nauji žanrai užauga ne per kelis mėnesius, o per daugelį metų, taip ir humoro rinkoje greitos sėkmės nebūna. Haroldas Mackevičius sutinka: „Tai labai ilgas procesas ir sunkus darbas. Greitos sėkmės nėra. Užsidirbus reputaciją, gal po dešimties metų jau gali daugiau daryti to, kas pačiam patinka.“

Kaip ir žurnalistikoje ir rašyme, pagalvoju pats sau.

9 Komentarai

  1. Karolis.S

    Labai solidus straipsnis, kaip ir žurnalas, kuriame publikuojama. Hater’ių stovykla dar labiau sunerims dėl nuosaikaus ir pozicinio rašymo su vos keliomis užkalniškomis atakomis.

    • qwerty

      Karoli.S, kartais reikia mokėti skirti solidžius, giliamintiškus straipsnius nuo banalių rašinėlių, pretenduojančių į giliamintiškumą.Įrašas yra iš pastarųjų kategorijos.
      Bet ką reiškia „nuosaikus ir pozicinis“ rašymas, tai nesupratau? Ypač kas tas yr „pozicinis rašymas“? Gal pozityvus? Tuomet vėl prieštaravimas, kadangi visuotinai žinoma, kad pozityvus rašymas ir taip vadinamos užkalniškos atakos yra vienas ir tas pats. Nes Andrius visuomet rašo pozityviai

      • Karolis.S

        qwerty, „ar dar ilgai leisimės išnaudojami“ ir „kiek laiko prireiks atstatyti nualintą krašto ūkį“ yra giliamintiškumo, retorikos ir supratino viršūnė ar ne ?

        Į laikraštį Savaitė su TV toks rašinėlis nepraeitų, nes būtent tokių retorinių perliukų per mažai ir nėra esminio klausimo – „o ką jūs dėl žmogaus padarėte, kad humorą jis suprastų?“

        Dėl nuosaikaus ir pozicinio rašymo, tai tiesiog aliuzija į sporte (ar kare) naudojamą terminologiją. Metafora. Jas reikia suprasti.

        Tokios kategorijos kaip visuotinai žinoma nesuprantu. Nes visuotinai žinoma kad žemė sukasi aplink saulę, tai turbūt lygiai taip pat visuotinai žinoma kad visi vagys.

      • Pikc

        „kartais reikia mokėti skirti solidžius, giliamintiškus straipsnius nuo banalių rašinėlių, pretenduojančių į giliamintiškumą.Įrašas yra iš pastarųjų kategorijos.“ – qwerty, vis dar tikite, kad dabartiniai, laisvi žmonės suglaus ausis išgirdę „solidos, giliamintiškas“ ?? Vien to pakaks nuvaryti auditoriją į pagarbų sąstingį? Argumentai, žmogau, argumentai reikalingi. Parodyki, kur pritrūko minties ir gylio.
        Pasakysiu tiek – man, kaip nei velnio ne humanitarui, šis lapo dydžio tekstas apie humorą patiko, truputį painformavo, kokia terminologija naudojama, kokie autoriai, iš kur ausys kyšo. Nepasakyčiau, kad humoro krypčių nejaučiau seniau, bet vieną yra atradinėti dviratį, ir kitą – susipažinti, kaip tai vadinama moksle.
        Aš neturiu laiko ir noro skaityti 1000 psl traktatą. O šitas straipsniukas man pats tas , net sukilo noras pasidomėti giliau. Tai tiek apie gylį. Mission accomplished.

  2. 黎鸿英

    Puklevicius man visad juokingas. „Mes jus ismokysime vogti elektra“ – kazkada perskaiciau pirmuosiuose FHM. Iskart tada supratau, kad nauja kokybe ateina i LT dideliais zingsniais. Skaitydavau FHM kur tik rasdavau

  3. ignitron

    Galiu pridurti, kad Algis Ramanauskas juokino prieš 10 metų ir anksčiau, o pastaruoju metu tokį negudrų š sukuria, kad darosi už jį gėda. Ir ne dėl leksikos ar kad iš mano socialinio sluoksnio šaiposi. Jau geriau Erlickas nei koks nors Algio „Pedofilų partijos pareiškimas“, kurį prisiverčiau pažiūrėti iki tos vietos, kur pamini atpisimo šiknas. Nors gal tikra teisybė, kad tas humoras skirtas ne man (t.y. skirtas žemesnio intelekto penkiolikiniui, kuriam bile kokios blevyzgos juokingos, jei tik keikiasi)

    Beje, Radioshow žmonėms nepatiko būtėnt dėl leksikos ir tualetinio humoro, kuris po sovietinės cenzūruotos TV jau savaime buvo skandalas. Nemanau, kad jiems labai jau dašuto, kad tai iš jų juokiamasi. Per durni buduliai suprasti, kad Budulis yra jų parodija.

  4. zaun

    Dviracio sou yra praktiskai vienoj linijoj su anekdotu kultura ir muziku bajeriais.

Parašykite komentarą