Špunka: dabar jau galiu rašyti ir apie alų

Iš portalo Laukinės Žąsys

Kai pradėjau rašyti apie Vilniaus, Lietuvos ir pasaulio restoranus, iš visų atsiliepimų aktyviausi buvo siūlymai rašyti apie vieną, kitą ar trečią alaus barą. Bent jau Vilniuje turbūt nėra nė vienos didelės ar mažos girdyklos, apie kurią kas nors nebūtų pasisiūlęs parašyti ar primygtinai brukęs „būtinai nueiti“.

Aš visą laiką spyriojausi. Dvi priežastys: pirmoji, dažniausiai aludėse maistas yra toks, kad rankos nusileidžia. Aprašyti galima, bet geriau nereikia. Pavyzdžiui, karka man yra šlykštu – kai kurių maistų nepamėgsiu niekada. „Rinkinys prie alaus“ yra restorano ženklas apie tai, kad nei išmonės, nei pastangų nebuvo ir nebus.

Antroji priežastis: alaus snobai.

Alaus snobai – ir Lietuvoje, ir kitur pasaulyje – yra tikrai baisesni už visus kitus maisto snobus (kokie nors kavos specialistai nė iš to nesusilygina), ir yra beviltiški ir pikti padarai, kuriuos galima sulyginti tik su „tikros pirties“ žinovais ir automobilių klubų nariais. Jie gyvena tik tam, kad galėtų į visas puses taškytis panieka ir kaltinimais neišmanymu.

Alaus snobams viskas aplinkui yra nesąmonė, birzgalas ir neverta jų unikalaus supratimo apie gėralą. Jie nekenčia stambių ir pramoninių aludarių, bet taip pat nekenčia ir vieni kitų ir visaip niekina konkurentus, net jei tie konkurentai yra smulkūs ir namudiniai gamintojai. Jie rašo nykius tinklaraščius ir pliekiasi forumuose, kur daugiausiai bando vieni prieš kitus pasirodyti išsigalvotomis žiniomis. Bendraudami internete labiausiai mėgsta vieni kitiems sakyti „kitą kartą pasidomėk prieš rašydamas“.

Jie skiriasi nuo kompiuterinės technikos, pažymėtos obuolio ženklu, garbintojų: pastarieji bent jau giriasi tais gaminiais, kuriuos turi, o alaus snobai labiausiai mėgsta kalbėti apie tas vietas, kur jie neina, ir apie tą alų, kurio jie negeria (geriausiai tam tinka bet kuri pelninga viešojo gaminimo įstaiga ir bet kuris pramoninės gamybos alus, kurio reklamą galima pamatyti per TV).

Tai štai, matote, kaip man sunku ir pavojinga prisiartinti prie alaus žmonių. Bet jau per senas, kad ko nors bijočiau, todėl kažkada pradėti reikia.

Neseniai atsidariusi Špunka sostinės bohemiškame Užupyje (tiesa, kone labiausiai prestižinėje jo vietoje, prie Angelo skulptūros) yra visai nedidelė vieno kambario skylė – regis, nė dvidešimties sėdimų vietų nebūtų, nors kartais lankytojai čia ir stovi (keletą kartų užėjau, ir vis pataikau pamatyti anglų turistų, jiems, matyt, tas ankštumas ypač savas). Tokiu pačiu vardu pavadintos aludės jau yra Klaipėdoje, Utenoje ir Panevėžyje, bet aš rašysiu apie tą, kuri man arčiausiai prie namų, ir, kaip pamačiau netrukus, prie širdies.

Špunka, sako man žinovai – tai mažas medinis kaištis, kuriuo užkemša alaus statinė. Žodis skamba nelabai taisyklingai, truputį chuliganiškai, bet gal čia taip sumanyta.

Bare septynios alaus rūšys, pilstomos iš pompos (visi – 8 Lt už puslitrio bokalą) ir daugybė visokio skirtingo alaus buteliuose. Žmonės dažniausiai mėgsta pilstomą alų, ir jei gali rinktis, visada pasirinks būtent tokį, o ne iš butelio. Taip atsitinka ir čia, sako barmenas.

Apie valgį čia nelabai yra ką rašyti: prie alaus duoda riešutėlių, galima užsisakyti lietuviško sūrio (užperka netoliese, už Vilnelės, kai ketvirtadieniais būna Tymo turgelis) arba mėsytės: ir viena, ir kita kainuoja 12 Lt. Man savotiškai patinka, kad nėra keptos aliejuje duonos – nors jos gyvenime nevengiu, bet ji aplink palieka taukuotą pėdsaką, ir juo labiau kad nėra virtuvės su visokiais cepelinais. Galėčiau pageidauti, kad šis baras būtų pirmasis Vilniuje, kuris prekiautų Anglijoje pamėgtomis kiaulienos nuokrapštomis (pork scratchings). Tai kiaulienos skūros gabaliukai, kepti su riebalų sluoksniu, tokie baisiai traškūs dideli spirgai, išdžiovinti ir užsūdyti. Bet čia tik mano svajonė. Tiek, kiek yra užkandžių, man užtenka. Ne vakarieniauti čia ateinama.

Apie alų jie patys rašo aiškiai: „Mes nežiūrim, gyvas ar negyvas. Mes uostom, ar gerai kvepia. Jei gerai kvepia ir geras skonis, parduodame ir jums.“ Galima ir suprasti, ir sutikti. Ir dar, ačiū Dievui, neskelbia nesąmonės apie gyvą alų angliškai: „living beer“. Ant durų dabar– teisingesnis užrašas, „craft beer“, suprantamai pasakantis apie alų iš mažų ir nepriklausomų gamintojų.

Viena iš pilstomų alaus rūšių – eksperimentinė, sako aludės savininkai – IPA, „India Pale Ale“ (Indijos blyškusis elis). Ši alaus rūšis, turinti ne ką daugiau bendro su Indija, nei mūsų šalyje daktariška dešra turi bendro su medikais, jos tėvynėje Anglijoje retai pasirodo aludėse, dažniau užtinkama buteliuose. Tokį alų XIX amžiuje pradėjo virti eksportui į Indiją, britų kolonistams, ir pavadino tolimos šalies vardu. Vilniuje jį matyti gana keista. „Špunkoje“ pilstomas lietuviškas IPA džiugina gėliniu, švelniu ir rafinuotu aromatu: tai reti amerikietiški apyniai, paaiškina man.

Dar čia smagus avižinis stautas (sako, „pirmasis lietuviškas avižinis stautas“), „Gutstoutas“, iš Širvėnos bravoro, tamsus (dėl deginto salyklo), švelnus ir su kavos skoniu. Tas man labai patiko, ypač šaltu metų laiku.

Alaus baras vertas tiek, kiek verta jo publika. Man atrodo, kad tokioms vietoms, kaip „Špunka“, dar teks daug stengtis, kol pagaliau slogius prisiminimus pamirš mano karta ir vyresni žmonės. Sovietinis girdyklų palikimas slegia kuprą net ir tiems, kas niekuo prie to neprisidėjo, o neseniai atsiradusi bambalinio papilstymo mada („taip pigiau“) sukūrė naują, nepatrauklų pigaus alaus gėrėjo paveikslą. Jis pratęsė seną alaus vartojimo kultūros šešėlį, su apgriuvusiu ir jau uždarytu įstabios architektūros ir baisios reputacijos sostinės „Tauro ragu“ (450 vietų!) ir jo ilga tvora, skiriančia pievą nuo gyvenamojo namo (kad lankytojai netrukdytų gyventojams ir nesišlapintų jų laiptinėje). Arba su anuomet toli smirdėjusiais „Žemaičiais“, prie kurių jaunystėje užsidirbau smegenų sutrenkimą „susiginčijus su bare kitais alų gėrusiais jaunuoliais“ (taip sakė milicijos protokolas).

„Špunkos“ barmenas sako, kad labiausiai nepageidautini ir bėdos ieškantys lankytojai išeina patys, pasižiūrėję į kainas: pigiai nusitašyti galima kitur. Todėl šiandien čia gana santūri publika ir apčiuopiamas saugumo jausmas. Užupio ir Senamiesčio personažai irgi ateina (kunigaikštis Urniežius irgi buvo atėjęs, bandė rūkyti pypkę, bet buvo paprašytas į lauką), tačiau nekenkia švaraus ir rafinuoto mažo baro įspūdžiui.

Didžiausia sėkmė man čia yra didelio alaus pasirinkimo ir jaukios, šiurkštokos aplinkos suderinimas su švara ir tvarka (vienas apžvalgininkas minėjo jaukią betvarkę, nežinau, ar jis tikrai buvo „Špunkoje“ – man baras pasirodė labai vyriškai ir griežtai prižiūrėtas).

Apskritai, barų Vilnius sparčiai civilizuojasi. Tokį barą, su apsilupusiu tinku ant sienos ir kaldintais kryžiais, bet švarų ir tvarkingą, užtikęs kur nors Helsinkyje arba Amsterdame prieš dvidešimt metų, žavėčiausi ir dūsaučiau, sakyčiau, na, kada gi kas nors tokio bus Lietuvoje. Dabar galiu žavėtis ir dūsauti per tris kvartalus nuo savo lauko durų.

Kadangi maisto vertinti neišeina, aš jiems negaliu skirti už žąsų įvertinimą už maistą, bet už alų ir aplinką skiriu penkias iš penkių. Aš noriu sostinėje daugiau tokių vietų.

Špunka, Užupio 9-1, Vilnius (taip pat Klaipėdoje, Utenoje ir Panevėžyje). Tel. +370 606 62225. Facebook profilis.

Kasdien nuo 12:00 iki 23:00 (alkoholis parduodamas iki 22:00 val.)

7 Komentarai

  1. Levander Kroydon

    Tai stai,pagaliau Lietuvisko ir Anglisko pilstomo alaus kainos -susilygino.
    wetherspoons kas dien £2.09 pinta Carlsbergo 3.8% ,na o pirmadieniais Drinking Day,kuomet uz 2 svarus gali pliumpti pintomis Guinessa,Carlinga,Carlsberga ,Sidrus.ivairiu viskiu ir brendziu shotus.Ir visomis dienomis uz tuos pacius £ 2.09 pardavinejami man taip neskanus Real Ale.
    Buna kad uzveza ir Baltijos alaus,ir pilsto po tuos pacius 2 svarus,kas yra 8 litai.
    2004-7 metais uzvezdavo ir Svyturio alaus buteliuose,bet jis pamazu dingo is saldytuvu tribunu.
    Mano jau minetas J D Wetherspoon,turbut pati didziausia diapazona siulanciu Real Ales tinklas.
    Ji kaip isproteje geria Italai,sakydami jog pietu europoje Real Ale kategorijos alus priskiriamas prie brangiausiu,ir jie kainuoja tarp 5-7 euro/bokalas

    Is ju man skaniausias Newcastle Brown Ale ,gal del to kad sis miestas suformavo mane kaip asmenybe ,kuriame praleidau daugiausia laiko.

    Lietuva galetu populiarinti Birzu aludariu branda.
    Birzai,tai Lietuvos Cekija .
    Taciau koks giriamas bebutu tamsus,tirstas alus,-del savo skonio,jis man visuomet bus myzalas.

    • Gal kitą kart pasidomėk prieš rašydamas.

    • baekjo

      Gal truputį neadekvatu lyginti vieną iš brangesnių aludžių Lietuvoje su primyžta smirdančia landyne Anglijoje.
      Ar jei namas Žvėryne kainuoja brangiau nei nudrožtas 1 kambario butas rytų londone, tu tada rašai – nekilnojamo turto kainos Vilniuje ir Londone susilygino?

    • bubata

      paantrinu del Newcastle Brown Ale
      ir jo yra pas mus taipogi

  2. kosmo

    gerai cia apie alaus snobus parasyta, kartais susidaro ispudis kad geru alumi jie laiko ta kur kate padvesusia reikia menesi backoj palaikyti, kad skonis butu naturalesnis. Nors didziuju alus lyginant su tuo kas buvo pries 10 metu tikrai labai suprastejo, ir dauguma pazįstamu jo nebeperka arba perka nesant pasirinkimo.

  3. Pikc

    > geru alumi jie laiko ta kur kate padvesusia reikia menesi backoj palaikyti

    Belgijoje, kur prasčiausias vanduo, kaip mūsų pajūryje, atsiduoda poilsiautojų sisiuku (ir tie žmonės teigia biją skalūninių dujų…), gamina nnn rūšių gero alaus. Sutapimas?

  4. Tas

    Dėl to alaus snobizmo: palyginus su, pavyzdžiui, vyno snobais – jie tik kuklūs vienuoliukai :).
    Vyno snobai ne tik mėgsta viešai ir garsiai (leidžia net tam skirtą žurnalą) postringauti apie „prastus, gerus, geresnius, geriausius“ vynus, bet laiko save aukštesnės prabos vien todėl, kad jie geria vyną, o ne alų. Nes pastarasis, girdi, yra plebėjų gėralas, o „vynas – tai kažkas metafiziško, ir t.t.“. :-)
    Dar yra maisto snobų, kurie purkštauja prieš, sakykim, cepelinus, bet keliaklupsčiauja prieš hamburgerius. Vien todėl, kad šie juk „gente Americanus“ :-)

Parašykite komentarą