Lietuviškasis keliautojas, jis pamažu auga kartu su šalimi

Verslo Klasė, 2013 m. balandis

Paklausinėjus šiandien žmonių apie išvykimo vizas, mažai kas iškart prisimena šį keistą anachronizmą, nuėjusį praeitin drauge su paskyromis automobiliams, talonais dulkių siurbliui ir įgaliojimais vairuoti svetimą automobilį. Nors kai kas tebeturi sovietinius „užsienio pasus“ su keistai transkribuotomis pavardėmis (iš rusiško perdarymo – į lotynišką, pagal prancūzų kalbos taisykles; nūnai skolų kamuojamas Kauno krepšinio klubas anuomet irgi buvo užvadinamas ant marškinėlių „Jalguiris“).

Tautos, tradiciškai nesikračiusios kelionių, ryžtas keliauti prieš du dešimtmečius buvo didžiulis: kai atsidaro užtvanka, vandens lygiai abejose jos pusėse išsilygina labai staigiai, su sūkuriais ir verpetais, dideliu ūžesiu. Tačiau paskui, palikus vartus atvirus, upė jau teka normaliu greičiu, tačiau prisiminimai apie lūžį lieka ilgam.

Taip ir su lietuvių keliavimo įpročiais. Per kelias kartas sukauptas kelionių ir užsienio troškulys suspaudė spyruoklę, kurios energingas švystelėjimas jau praeityje, tačiau daugelis vis dar ilgimės tos beprotiško augimo dinamikos. Svaigulys neužsimiršta.

Pasikeitimai arba jų nebuvimas

Per dvidešimtį metų lietuvių kelionių įpročius purtė – arba paliko ramybėje – keli įvykiai.

Pirmasis, žinoma, buvo pigioji aviacija, atėjusi į Lietuvą kartu su prisijungimu prie Europos Sąjungos. Ji sutapo su naujai atsiradusiu poreikiu vežioti ekonominius migrantus ir sukūrė naujus transporto srautus į turtingus Europos miestus, kurie kilstelėjo mūsų keliautojus (bent jau jų viršutinį segmentą) iki turtingojo pasaulio lygio: ilgojo savaitgalio kelionių, dalyvavimo šeimos šventėje kitoje šalyje (tame pačiame žemyne).

Antrasis įvykis – galutinai nunyko išpūstos viltys apie tai, kad iš Vilniaus galima bus pasiekti daugybę miestų tiesioginiais skrydžiais, kaip iš Londono ar Frankfurto. Nebeliko nacionalinio vežėjo, o kartu ir kliedesių apie tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Čikagą. Atėjo išblaivėjimas.

Tiesa, dar tebegyvena absurdiški, ekonominę logiką ir perkamosios galios pasiskirstymą ignoruojantys kliedesiai apie tai, kad Lietuvos tarptautinių kelionių centru taps Kaunas, „nes jis Lietuvos viduryje ir taip visiems patogiau“.

Trečiasis faktorius (jau ne įvykis, o jo nebuvimas), buvo ir liko Lietuvos psichologinė izoliacija nuo Europos: Lenkija, nors ir apsitvarkiusi kelius ir nebesiūlanti pakelės plėšikų, tebeliko nemalonus kliūčių ruožas bet kokiai kelionei automobiliu į Vakarų Europą.

Kelionės iš Klaipėdos keltu tebėra visiškai nišinis pasiūlymas, o ne turistinis maršrutas. Kelionė geležinkeliu taip pat nieko bendro neturi su kelionėmis civilizuotame pirmajame pasaulyje: iš Vilniaus į kaimyninės Lenkijos sostinę galima važiuoti geležinkeliu, tik 574 km užims beveik 11 valandų. Net nesvarbu, kiek tai kainuoja: tiesiog variantas toks nepatogus, kad jo niekaip negali net variantu laikyti.

Mes niekuo nesiskiriame nuo kaimynų

Lietuviškas išskirtinumas iš socialistinio lagerio ir artumas Vakarams, net jei dažnai tai viso labo glorifikuotos detalės, kurių reikšmę mes patys išsipučiam savo paguodai, tebėra gyvas ir tvarus mitas. Tačiau ar mes kuo nors skiriamės nuo gretimų didelių rinkų, į kurias nelabai mėgstame būti panašūs?

„Visiškai ne, mes tokie patys, kaip rusai ar lenkai, tik tos šalys didesnės, todėl ten ir pasiūlymų daugiau“, sako Simonas Bartkus, Lietuvos marketingo asociacijos vadovas, daugelį metų dirbantis kelionių industrijoje ir rašantis labiausiai gerbiamą šalies tinklaraštį apie aviaciją.

Masiniai Lietuvos turistų užsienio maršrutai tebėra Turkija ir Egiptas – kaip ir didžiosioms Rytų Europos keliautojų sankaupoms. Žmonės brangesniame segmente jau daugelį metų nepalieka pietryčių Azijos: anksčiau tai buvo vien Tailandas, dabar – ir Malaizija, ir Mianmaras, ir Laosas, ir Indonezija. Skverbiamasi giliau, tačiau pats regionas nepaliekamas.

Sparčiausio augimo šalis lietuvių turistams dabar – Vietnamas, sako Gabrielė Štaraitė, kelionių organizavimo bendrovės Travel Planet vadovė.

Reiškia, šiokios tokios transformacijos esama. Mano kartai ir šiek tiek vyresniems žmonėms Vietnamas buvo neatskiriamas nuo tos labai negarbingos vietos, kurią šiai šaliai skyrė to meto politinės aktualijos.

Vietnamas sovietinėje sąmonėje buvo susijęs su pigiais ir skriaudžiamais darbininkais, pradėjusiais važiuoti į Sovietų Sąjungą po 1981 metų, su karo konfliktais. Iš ten būdavo atvežami pigūs šaldyti ananasai, ten galima buvo palyginti nesunkiai nuvykti, bet nelabai kas norėjo. Pagalvokite patys: Vietname buvo taip blogai, kad sovietinės cigaretės Kosmosas ten buvo paklausios ir noriai keičiamos į vietos liaudies dirbinius. Išties, tik truputį geriau, nei Afganistanas.

Dabar karta pasikeitė: šių dienų žmonėms Vietnamas labiau susijęs su prancūziškų kolonijinių filmų romantika, nei su XX amžiaus antrosios pusės kruviniausiais placdarmais. Panašiai, šiandien keliaujantys į Kambodžą retai žino, kas yra Kampučija, Pol Potas, Raudonieji Khmerai ir Mirties laukai.

Naujieji įpročiai

Tačiau kas formuoja lietuvių kelionių paklausą ir lūkesčius? Ar ateina lietuviai pas kelionių pardavėjus ir, pasukioję rankose gaublį, kaip tas naujasis rusas, prašo parodyti kitą?

„Madas formuoja draugai, lietuviai nuo draugų ir kaimynų nuomonės labai priklausomi“, sako S.Bartkus. Aviacijos ir kelionių specialistas pažymi, kad mes esame tikrai labai bendruomeniški ir linkę daugiausiai (arba net išimtinai) pasikliauti tuo, ką papasakoja iš kelionės grįžęs bičiulis. Tam tikra šalis parduodama, kaip pasirinktas kelionės maršrutas, ir sprendimas priimamas dar lietuviui neatėjus į kelionių biurą: jis apsisprendžia, klausydamas kitų kelionių įspūdžių.

„Žinoma, yra ir tas paprastesnis segmentas, kuris važiuoja bet kur, kur saulėta ir prieinama kaina“, priduria jis. Prisimenu, kaip 1995-aisiais, atėjus į kelionių agentūrą Anglijoje, man atvipo žandikaulis, išgirdus prie gretimo staliuko merginą prašant „dviejų savaičių kur šilta, nesvarbu kur“.

Man tai skambėjo, kaip šventvagiškas prigimtinės laisvų kelionių teisės paniekinimas – teisės, kurios aš neturėjau, gimęs sovietų Lietuvoje, ir kuri man tada vis dar atrodė didžiulė privilegija. Mergina prie gretimo staliuko, laisvai atsisakiusi Dievo duotos laisvos valios ir pasirinkimo laisvės, susijusios su viena didžiųjų gyvenimo dovanų, man akimirksniui pasirodė barbare, griaunančia civilizacijos iškovojimą dėl savo nesupratimo.

Taigi rinkdamiesi keliones, lietuviai vis dar mina vieni kitų pėdomis, kaip ir tarpukario ekonominiai migrantai, kaip ir naujoji emigracijos banga: važiuoja ten, kur kiti jau buvo, ten, kur jau yra tautiečių, ten, kur kiti jau išbandė. Neatsitiktinai iš visos Europos darbui vis dar pasirinktos trys: Britanija, Airija, Norvegija. Taip ir atostogų kelionėse: poreikis saviškių rekomendavimui yra labai stiprus, mums reikia savotiško nuraminimo.

„Yra du tipai lietuvių keliautojų: kai kurie patys organizuojasi ir tvarkosi, o kitiems būtinai reikia už rankos laikančio savo pakeleivio, kuris su jais visą laiką būtų. Gavę lietuvį kelionės vadovą, jie atsikrato paskutinių savarankiškumo likučių ir panyra į priežiūros režimą: viešbutyje sugedus čiaupui, jie jau net administratorei nepaskambins, o eis tik pas savo lietuvį vadovą,“ pasakoja kelionių organizatorė G.Štaraitė.

Pagalvojau, kad štai ir sugalvojau pagrindinį skirtumą tarp keliautojų iš Lietuvos ir jų kolegų iš Rusijos. Rusai, nors ir daugumas renkasi tam tikrą skaičių madingų ar prieinamų šalių, laiko garbės reikalu pasirūpinti (net jei tai kainuoja brangiau), kad aplink nebūtų kitų rusų. „Aplink nebuvo nė vieno ruso“ maskviečiams yra vienas iš svarbiausių geros kelionės akcentų. Maskvoje man teko matyti kelionių agentūrų pasiūlymus, kur būdavo elegantiškai pabrėžiamas „apgyvendinimas prestižiniuose viešbučiuose ir kompleksuose su minimalia tautiečių koncentracija“. Bendruomeninė, azijietiška rusų tauta nuostabiai sugeba kartu didžiuotis savo šalimi, bet nuo jos ir jos atstovų laikyti kuo didesnį atstumas. Turtingesniam rusui keliaujant, jam tautietis pageidautinas tiek pat, kiek rusų tuštutei, atvykusiai apsipirkti į Paryžių, pageidautina Riazanėje pagaminta rankinė arba batai iš Pavolgio.

Lietuviai tokios bėdos neturi. Tautiečių kaimynystė jiems yra gėris, maža to, jei kur nors užsienio šalyje yra lietuvių laikomas viešbutis, tai gali būti tikras, kad mūsų keliautojui tai bus rimtas privalumas: niekada negali žinoti, ten gali būti ir lietuviško alaus, o gal ir ruginės duonutės, dėl kurios mūsų tautietį pradeda kolbasinti jau trečią kelionės dieną.

Dar tais laikais, kai gyvavo „Lietuvos avialinijos“, buvo žmonių, kurie atvirai prisipažindavo, kad jiems būdavo smagu jas rinktis, nes papildomas tris valandas kelionėje galėdavai pabūti tarp savų, pakalbėti lietuviškai ir maksimaliai atitolinti susilietimo su užsieniu momentą.

Keliauja beveik visi

Keliones į užsienį vis dar priimta laikyti prabangos pirkiniu: kai paskelbiama apie kokio nors politiko atostogas, yra įprasta vartyti akis ir linguoti galvą, dūsaujant „štai ką jie sau leidžia“, apsimetant, kad paprastas pilietis niekada nėra buvęs toliau Palangos, o ir ten paskutinį kartą lankėsi, kai dar grojo ansamblis „Nerija“.

Tai nėra tiesa. Lietuviai masiškai keliauja, ir vis labiau nebijo net skolintis kelionėms. „Tiesa, tai yra biudžetinis segmentas, keliaujantis į Turkiją ir Egiptą, jie skolinasi apie 2000 litų, dažniausiai metams, bet tokio skolinimosi daugėja“, pasakoja Odeta Bložienė, Swedbank Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė. Lietuviams apskritai vis labiau įsipyksta taupymas vardan vartojimo ateityje, sako ji: žmonės nori to, ką amerikiečiai vadina „staigia gratifikacija“ – čia ir dabar, ir jei už tai reikės mokėti bankui palūkanas, tebūnie.

Pasak O.Bložienės, keliaujantys toli, į egzotinius kraštus, už kelionę susimoka iš turimų pinigų, ten apie skolinimąsi dažniausiai kalbos nėra.

Tačiau keliauja ir tie, kuriuos priimta laikyti beviltiškais varguoliais ir finansiškai pasmerktaisiais iki gyvenimo pabaigos: pensininkai. Pasirodo, duomenys apie tai, kad senjorai – didžiausi taupytojai bankuose, ir nesibaigiančios istorijos apie senolius, iš kurių sukčiai išvilioja sumas, prilygstančias nedidelių bendrovių apyvartinėms lėšoms, nėra klaidingos pasakos. Pasak G.Štaraitės, ne mažiau 15% perkančių jos organizuojamas keliones į egzotinius kraštus yra pensininkai.

Lietuvoje labai populiaru baksnoti į vokiečių arba anglų pensininkus, „keliaujančius po pasaulį“, kai mūsiškiai, girdi, minta bulvių lupenomis ir skaičiuoja centus. Tai spaudžia ašarą, bet nėra korektiška ir jau seniai neatspindi tikros situacijos.

Ko tikėtis ateityje

Kad ir kaip klausinėčiau, negavau atsakymo, kas gali būti nauja kryptis lietuvių keliautojams, apie kurią niekas kol kas nežino. Aš pats, prisimenu, prognozavau, kad lietuviai priims JAV kaip populiarų kelionių maršrutą: nuo Floridos paplūdimių iki ilgų, išsamių automobilinių kelionių po visą šalį, sustojant nebrangiuose moteliuose ir valgant maistą, kuris, palyginti su europietišku, yra sotus, nebrangus ir patiekiamas labai didelėmis porcijomis. Kuo ne lietuviška svajonė?

Rodos, visos kortos teisingai iškrito – ir galimybė keliauti be vizų, ir santykinai pigus JAV doleris, ir beveik liberalizuota transatlantinių skrydžių rinka, kartu su nebebrangstančia nafta numušusi bilietų kainas iki istoriškai žemos ribos, ir beveik gimtąja lietuviams tapusi anglų kalba. O kur dar tautiečių gausa vidurio vakaruose (Čikagoje) ir vadinamoje „rūdžių juostoje“ – Ohajuje, Indianoje, Masačiūsetse.

Tačiau poilsinės ir pažintinės kelionės į Ameriką tebeliko itin noriai keliaujančios viršūnėlės pasirinkimas, ne ką noriau ir gausiau praktikuojamos, nei prieš kelerius metus pačių rafinuočiausiųjų keliautojų pasirinktos viešnagės Japonijoje.

Matyt, prognozavimas niekada nėra žaidimas be pralaimėjusių. Tačiau vis dėl to pabandysiu: man regis, turi išpopuliarėti Pietų Amerika, patraukli lietuviams artimu gėlėtu, garsiu ir šiek tiek fatalistiniu temperamentu bei „gero laiko“ ir atsipūtimo kultūra, kuri, man regis, Lietuvoje bus dar ilgai madinga kaip siekiamybė (tegu tik tarp tų, kurie jau gali sau tai leisti, dažniausiai kaip tik sunkaus darbo ir griežtos disciplinos dėka).

34 Komentarai

  1. Apie pensininkus

    Apie pensininkus tai panasu i totalu bullshita. Kai UK, DE ir pan gyventojai masto ir diskutuoja forumuose, skristi business ar ne, ypac long haul, lietuvio pensininko long haul nesu mates. Taip – daug atostogauja dabartine 55-60 metu amziaus karta – tie, kurie nepriklausomybes laiku prakuto ir daznai atotostogoms renkasi toli grazu ne Europa, taciau tik nereikia sekti pasaku, kad likusioji „statistine“ dalis sau kazka leidzia.

    • Alvidon

      „Kažką sau leidžia“ ir „gali sau leisti“ yra visiškai skirtingi dalykai. Dabartiniai pensininkai, pamenantys karą, kolektyvizaciją, trėmimus, tik dėl psichologinių priežasčių neleidžia sau labai daug ko, dažai vis dar laikosi nuomonės „gi vaikams padėti reikia“, nors tie vaikai pukiausiai patys pragyvena.

  2. Ant

    Dabar štai skaitau AU knygą apie keliones. AU daug keliavęs, norėčiau paklausti, o kaip yra su blakėmis viešbučiuose? Aš dirbau Anglijoje dvejus metus, gyvenau agentūros pernuomojamuose namuose – pilna blakių. Kiek su tautiečiais bendravau, visose agentūros namuose buvo blakių. Teko Anglijos spaudoje skaityti, kad net viešbučiuose yra blakių. Ar teko AU susidurti su blakėmis viešbučiuose?

    • mustangas

      Blakės toks dalykas, su amžiumi praeina… Studentaudamas keliaudamas nakvodavau vienos žvaigždutės viešbutyje ir jų beveik visada būdavo. Prakutęs 30 metis gyvendavau 3-4 žvaigždučių ir jų neteko surasti net ten kur lyg ir turėtų būti. Dar vėliau jas visai pamiršau kaip rūšį. Išnyko jos ar kurį galą?

      JAV išsinuomavus gyvenamą plotą su gyviais gaunasi du variantai: deinsektizacija landlordo sąskaita su išlaidų viešbučiui apmokėjimu arba sutarties nutraukimas su kainos skirtumo padengimu nuomos sutarties laikotarpiui.

      • Kevi Spaceras

        Kazko visi pernai internete traidaliojo del ju, bet irgi neteko matyti. Siaip keliaujant apsistojus kokiam firminiam pakeles viesbutuki tikimybe ju rasti yra ziauriai menka. Tik nereikia apsistoti „no name“ ir tiek. Nes kainos tu „firminiu“ netgi buna ir mazesnes. 1 pozymis gero viesbutuko – tvarkingas priimamasis. Jeigu skyle tai ir priimamasis bus skyle.
        Jeigu kam tektu turistauti ir pakliuti i kokia skyle, tai 1. Nedeti cemodanu ant lovos 2. Apziureti matraca pakelus patalyne. Dazniausiai matracai buna stori tai pakanka vos iejus apziureti jo sonus. Jeigu nera juodu tasku panasu i pelesio tai viskas gerai.

  3. ne desimt

    Keistoka ir silpna prognoze, giliau pasidomejus, autorius butu suprates, kad P. Amerika jau seniai lietuviams konkuruoja su Pietryciu Azija.

    • Jūsų pastebėjimas būtų įdomus, jei nebūtų visiškai klaidingas.

      Kelionių apimtys į Pietų Ameriką iš Lietuvos pagal statistiką atsilieka nuo Pietryčių Azijos daugiau nei 10 kartų.

      • ne desimt

        Tik del to, kad i P. Amerika neskraidina didieji kelioniu organizatoriai. O mazieji organizatoriai ir pavieniai keliautojai ten keliauja galbut net dazniau. Va ka reiskia ziureti tik i sausa statistika.
        O didieji organizatoriai ir neprades skrydziu i P. Amerika, todel srautai i ja nepasikeis.

        • Nei dažniau nei ką, net pagal elementarią final destination statistiką. Viskas, šia tema pokalbis baigtas, nes jūs esate sutrikęs hipsteris, galvokite ir toliau kaip galvojate, ir viso gero.

  4. hm hm

    Pietu Amerika smarkiai populiareja ir manau Uzkalnis del to teisus. Lotyniskas mentalitetas stebtinai tinkamas lietuviams. Na o P. Azija kol kas yra smarkiai pigesnis variantas (zymiai daugiau skrydziu pasiulymu).

    Man asmeniskai geriausia australija. Kelionu kainos kaip i Pietu Amerika, labai patogus keliavimas salies viduje, anglu kalba, mazai zmoniu, geras maistas. Tik brangoka.

  5. MJ

    „Bet kur, kur silta dviems savaitems“ manau kaip tik vis labiau populiares. Nes reliai tiems, kurie jau normaliai pamaise pasauli vienintelis dalykas ko is tikro negali pasidaryti Lietuvoje, tai nuspejamas geras oras. Man, kaip ~100 kartu per metus pasedinciame lektuve keleivio vietoje praktiskai svajone yra pabuti ramiai Lietuvos kaime, kad tik oras normalus butu…

  6. bu

    Ačiū už tekstą. Andriau, visgi tie pašnekovai šiame tekste tempia jus žemyn. Na tarsi neduoda prasiveržti tam, ką mėgstu jūsų tekstuose. Netinka jums klausti kitų nuomonės (pačia geriausia prasme tai sakau).
    O šiaip pamatęs pavadinimo tikėjausi, kad parašysite apie tai, ko iš jūsų labai laukiu, t.y. apie „mokančių skraidyti ir dar negalinčių tuo atsidžiaugti“ kategoriją. Na, kur ne tik išmokę boardinti, bet ir vieną kitą long-haulą turi sąskaitoje, tačiau vis dar niekaip niekaip negalinčių patikėti, kad tai žmonių jau nebestebina. Čia tie, kurių defaultinės temos yra „kaip jie transferino“ arba „koks nuobodus yra LHR“ ir kaip jie mėgsta HEL“. Tokių, beje, nemažai tekste minimame Bartkaus blog’e:)

  7. Kevi Spaceras

    Manau Pietu Amerika populiareja daugiau negu Siaures del pragyvenimo. Isskyrus bilietu kainas visa kita ten pigiau. Sedi ten kaip kokioj Palangoj, pliazas – viesbutis – pavalgymas. Po apsauga. O ir keliavimas, tai kaip Cecenijoj, ar Gruzijoj. Gal pakeliausi, gal pagrobs, o gal tik iskrus. Na, o Jav prie brangiu bilietu dar prisideda brangus viesbutis kurorte. Keliauti po pigius motelius yra visai nepigu, nes palieki kruva pinigu uz benzina (atstumai jug milziniski, o dar masinos nuoma), nakvyne uz $35.99 dviem yra tokia praeitis kaip rusiskas batonas. Ir dar. Geriausia iseitis keliaujant greitai, is tasko A i taska B McDonald. Kitaip arba bandai ir rizikuoji tryda (ne pati geriausia iseitis kelioneje) arba stringi. I Mc Donald po 2 dienu ziureti negali, o keliauti del maisto irgi lazkaip chmmmm… nors Jav tai labai populiaru. Lietuvis jug del saules ir vandenyno… Beje kaip del tu blakiu? Visko teko ir super duper ir belekokiu viesbuciu. Ko cia jau kokie antri metai visi kliedi del tu blakiu? Cia koksai ju sezonas ar kokia nauja fobija? Amerikonai irgi trizniuoja portaluose. Keista net.

    • swerigis

      kuo JAV taip neitiko? tulas lietuvis zino, kad nereikia keliauti kada ten moksleiviu atostogos – sekancia diena po ju moteliai ir po 30$ buna su vaizdu i Pacific’a. kas del trydos, tai dar neteko girdet, kad JAV kazkaip taip butu nutike, neskaitant tu, kurie uzsidege nuo meksikietisko maisto. kam reikia, tas randa ir gero maisto, ir gana nesunkiai – bet jei McDonalds patogiau ir tik tam, kad po to apsimesti butu galima, kaip ten blogai – tebunie…
      remarka apie brangu benzina geriau nutylesiu, kaip ir apie brangius bilietus i JAV (ypac palyginus su Pietu Amerika)

      • Kevi Spaceras

        Is kur tas negatyvas kad JAV neitiko? Priesingai itiko labai. Pamenu laikus kaip 4L pieno kainavo 0.99ct dabar $2.60 Todel ir zinau kad „moteliai ir po 30$ buna su vaizdu i Pacific’a.“ yra labai svelniai tariant, neteisybe. Stenduose turetu rasyti „from 19.99“ uz nakti, ko pasekoje su mokesciais gautisi apie $30 Prarukyta patalpele su 1 lova, po kuria metosi prezervatyvai. Dievo pamirstam uzkampy kur arabu taksistai nusiprausia po dusu permiega ir vel vaziuoja taksuoti. Ir tikrai ne seimyninis viesbutis po palme, su vaizdu i Okeana. O kokia 50km nuo jo. C’mon. Jeigu reikia tai taip, bet savo noru, su seima??!

        LT turistui skristi i JAV yra zymiai brangiau negu i Turkija ir pan. Atpigo bet santykis liko tas pats.

        Nerasiau, kad benzinas brangus, tai kazkaip ir gerai kad nutylejai. („palieki kruva pinigu uz benzina“ rasiau). Brangus benzinas JAV yra 2X pigesnis negu LT gal ir daugiau. Bet atstumai 10X didesni. Kruva pinigu velgi galvojant apie LT viduriniaja klase.

        Apsinuodijama dazniausiai kelionese. Turbut sutiksi del to. Konkretus Pvz. Cikaga – Miami. Arti 2000km. Gali vaziuoti 24h nonstop + pakeles uzkandines kur nereikia laukti – dazniausiai McD. Didziausias pliusas zinai ka gausi. Pigus maistas, jokiu moteliu. Viena vakara isvaziavai, kita vakara jau MiamiBeach. Jeigu stabtelni pakeliui paziureti kalnu, tarpekliu ar siaip, keliauji 2dienas + nakvyne motelyje. Jeigu geras maistas (velgi nei sakiau, kad sunku gauti, kad tokio nera, kad brangus) vaziuoji valgyti kazkur konkreciai arba is lempos. Kas yra idomiausia, bet nevisada pasiseka. Asmenine patirtis 😉 Emem steik, nes tipo gryna mesa na ir uzsirovem (pakeles greitkelio zabegalka – zinau patys kalti). Apsinuodyti ir sest uz vairo… chmmm. Nuo tada arba McD arba normaliai kad ir 100km i sona jei reikia. Taciau tada jau 3d keliones + 2 nakvynes motelyje. Jei taip atgal tai jau 6dienos ir 4 moteliai. Todel daugelis renkasi trumpesni McD varijanta vardan tos Sunshine State ir palmiu. Amerikonai – del trumpu atostogu. Lietuviai turistai del mazesniu islaidu. Kaip AU ir rase „kelionės į Ameriką tebeliko itin noriai keliaujančios viršūnėlės pasirinkimas“.

        „jei McDonalds patogiau ir tik tam, kad po to apsimesti butu galima, kaip ten blogai – tebunie…“ As neapsimetineju kaip ten blogai, priesingai ten visai neblogai – todel as ir gyvenu ten. 😉

        • mustangas

          Važiuojant iš Čikagos į Majamį galima stoti ne pakelės motelyje, o normaliam Mariote kur Karolinos kaime prie Šarlotės ar Railio. Steiku tokio viešbučio restorane tikrai neapsinuodysi. Blogiausiu atveju užvažiuoji į kokį TGI Friday’s, Applebees ar Longhorn’ą, jei ir tai nepadeda yra internetas kur aprašytos patikimos maitinimo įstaigos.
          Skūpus ir tingus moka du kartus.

          • Kevi Spaceras

            Prie ko cia skupumas ir tingumas. Nors turiu Hilton membership netgi dabar kartais apsistojam kokiam motelyje. Nes kartais butent taip yra smagu kelioneje. Na taip, seima vaikai ieskome dazniausiai tik suite, zmona burba kodel butinai man kelionese prireikia jacuzzi, o kai buvo namie jos niekad nenaudojau. Taip tai TGI su savo Margaritom zinoma geriau uz McD visiskai teisus. Taciau kazkaip AU paminejo tuos keliautojus po Jav masina. Ir suspaude syrdy sentimentai. 🙂 Mums ispuole laime ir nereikejo taupyti pigiems moteliams ir spejom pamatyti kokia JAV buvo pries Sept11. Laisva, keista sali. Mes kaip vilkai miske viska siurbeme i save. Visokius Motel6, 8, Ramada. Mane labai domino moteliai kur gali apsistoti incognito kaip filmuose, bet visi prase ID ir zvenge is mano noru. Specialiai emem smoking room nors nerukome. (Tiesa 1 karto uzteko suvisam) Lindom i visokias pakeles knaipes ir valgeme visur ir isbandinejome viska. Patikek musu tikrai nedomino nei Mariott, nei restoranai LT variantu. Pasikydome vidurnakty kazkokiam kaime kai dege benzo lempute. Tokioj skylej kur ne tik lenpu bet ir asfaltas baigesi. Zemelapis tada buvo pirmasis GPS. Labai smagu buvo atrasti JAV visokia. Ir lipti nuo apacios i virsu buvo nepaprastai idomu. Geriau taip. Pernai LT buvo kaip Cikagoj +30. Naktis, kelias nuostabus benzo kolonke suburbuose na ir ka? Islipus is auto su kondicionierium kale tapati dregme,1:1 tokia pat kolonke. Tulikas svarus tvarkingas skirtumas tas, kad kasininke kalba lietuviskai ir uz nugaros Brendziai sudeti. Neidomu. Tas pats. 😉 Taip pasitrankyti po JAV tiesiog butina. To ir linkiu visiems pradedantiems. Beigiu nes AU mane tiesiog isbanins 😉

    • Mindaugas

      „Manau Pietu Amerika populiareja daugiau negu Siaures del pragyvenimo. Isskyrus bilietu kainas visa kita ten pigiau“ – Pietų Amerika yra labai didelė, vienur pigiau, kitur brangiau keliauti nei Lietuvoje ar kitose Europos šalyse (Čilė, Patagonija Argentinoje, Urugvajus).

      „O ir keliavimas, tai kaip Cecenijoj, ar Gruzijoj. Gal pakeliausi, gal pagrobs, o gal tik iskrus.“ – Visiškas nusišnekėjimas. Keliavimas Pietų Amerikoje yra labai patogus, tiek autobusais, tiek lėktuvais. Turistams yra autobusų, labai patikimų ir gerų, su išsitiesiančiom lovom, maistu etc. Keliose žemyno vietose ir didmiesčiuose iš tiesų yra gana nesaugu, bet vėlgi Pietų Amerika yra labai didelė, todėl čia taip generalizuoti nereikėtų.

      • Kevi Spaceras

        LT turisto akimis lyginau tik Pietu Amerika su JAV ir Kanada. Todel pirma pacio citata matau kaip papildyma, o ne koki priestaravima.

        Gal i Pietu yra skristi is LT truputi pigiau, gal pragyvenimas toks kaip LT ar truputi pigiau. Ir tt ir panasiai. Ir tas truputi pigiau ten, negu truputi brangiau JAV skirtumas, galbut leidzia jaustis laisviau Pietu Amerikoj.

        „Keliavimas Pietų Amerikoje yra labai patogus, tiek autobusais, tiek lėktuvais.“ Taip niekas nenumusineja lektuvu ir negrobia zmoniu autobusais. Is viesbucio i viesbuti pristatys saugiai. Turejau galvoje keliavima automobiliu po Pietu Amerika. Taip kaip AU rase straipsnyje apie keliavima jo JAV automobiliu. Po rugsejo 11 JAV visa narkobiznio FTB mete krasto saugumui uztikrinti, ko pasekoje Pietu Amerikoj klesti narkomafija. Asmeniskai zinau zmoniu kurie nevaziuoja aplankyti saviskiu (!), nes bus kaip su turistais kurie sugalvoja vaziuoti i Cecenija. Neturint juodu plauku ir rudu akiu su seima?! Gal dar su vaiku?! Saugiai keliauti savarankiskai po pietu Amerika? Exactly tik patogiais laktuvais ir autobusu reisais. Greztai turistiniais marsrutais. Is vieno visiskai saugaus viesbucio i kita ir ne zingsnio i sona. Cia nepasitrankysi belekaip po kontinenta kaip Siaures Amerikoj. Ir nesimetyciau frazem, kad tai yra „Visiškas nusišnekėjimas.“ Pridedu linka kas darosi Meksikoj, butu naivu galvoti kad tai vyksta TIK Meksikoj.

        Stai CNN raso Meksikoj per 6m dingo 26.000 zmoniu.
        http://www.cnn.com/2013/02/26/world/americas/mexico-disappeared
        Cia kas tingi skaityti angliskai:

        Atsargiai! Tik suaugusiems! Dokumentine fotozurnalistika.
        Mexico’s Drug War: 50,000 Dead in 6 Years
        http://www.theatlantic.com/infocus/2012/05/mexicos-drug-war-50-000-dead-in-6-years/100299/

        • Mindaugas

          Na, aš aišku nenoriu sugriauti jūsų pasaulio matymo, bet Meksika šiaip yra Šiaurės Amerika 🙂

          Visi tie dalykai, apie Meksiką ir problemas su organizuotu nusikalstamumu toje šalyje, man yra žinomi. Naivu ne naivu, bet Pietų Amerikoje (išskyrus Venezuela ir Kolumbija) tokie dalykai deja nevyksta, o ir tose abiejose šalyse ne tokiais mąstais. Apie tai aišku galima rašyti ir daugiau, bet juk mes čia ne apie tai.

          Pats metus gyvenau Buenos Aires, daug apkeliavau Pietų Amerikoje, tiek mano minėtais autobusais/lėktuvais, tiek tranzuodamas. Nemeluosiu, kad neturėjau problemų su nusikalstamumu (vaikai bandantys prasisukti ir neturintys ką valgyti, opurtunistiškai bandantys tave apiplėšti/apvogti, turbūt nelyginami su organizuotu nusikalstamumu kurį jūs čia bandote prikišti), bet tuo pačiu buvau šalyse ir vietose kur nusikalstamumas yra žymiai mažesnis nei kokioj Lietuvoj, ir bendrai jautiesi labai saugiai (Urugvajus, Argentina išskyrus Buenos Aires, Čilė). Tokį keliavimą (autobusais/lėktuvais) čia minėjau, nes auditorijai skaitančiai Užkalnį jis priimtinesnis, ko gero.

          Lieku prie savo nuomonės, kad jūs visiškai nusišnekate (esate arba media auka arba tiesiog kvailas). Pietų Amerika yra ne Čečėnija. Linkiu aplankyti.

          • mustangas

            Organizuotas nusikalstamumas supranta iš kur ateina pinigai. Meksikos kurortuose pelningąjį nusikalstamumą (žmonių grobimas išpirkai, narkotikai) būtent jie ir kontroliuoja. Policija užsiima išimtinai vaikais „bandantys prasisukti ir neturintys ką valgyti[tu pats bent tuo tiki?], opurtunistiškai bandantys tave apiplėšti/apvogti“.

            Prasidėjus gaujų karams Meksikoje prasidėjo betvarkė kaip neseni įvykiai Akapulke. Panaši situacija Rio, bet ten meras (kol kas sėkmingai) bando įgyvendinti Giuliani’o scenarijų. Bet kuriuo atveju Buenos Airėse aš jaučiausi nepalyginamai saugiau nei Ipanemoje.

          • Kevi Spaceras

            Ziauriai tu cia. Jau sugriovei. Tiksliai Siaures Amerika 😀

            Jeigu pats buvai, tai hands down, nes as girdejau visiskai priesingas istorijas. Tiek is media, tiek is ten buvusiu amerikonu. Kas keisciausia, bet butent apie Buenos Aires ir Cile girdejau labai teigiamu dalyku tiek is ten buvusiu amerikonu tiek is lietuviu. Tiek to is tikruju nebuvau, tai kaip ir pasiduodu 😉

          • Mindaugas

            Aš pats tuo tikiu, nes ne vieną sykį bėgau nuo tokių. Teko pagyventi nelabai kokiam rajone 🙂 Aš neneigiu, kad organizuotas nusikalstamumas/policija neprisideda prie to , bet ar tau neatrodo, kad nusikaltimą gali padaryti ir, žmogus desperacijoje (pvz. narkomanas, kurių BAirese labai daug) ? O kalbant apie grobimus ir kur yra pinigai, tai akivaizdu kad tai turistus liečia labai minimaliai, ir , kad tavęs niekas negrobs, jei laikysiesi low profile. Aišku jeigu fotoparatas su dvimetriniu objektyvu, Rolex ant rankos ir t.t. labai greit atsiras alkanų akių (tiesiogiai ir perkeltine prasme alkanų).

          • mustangas

            Desperatus susemia policija pakeliui iš blogų rajonų į vietas kur jų neturėtų būti. Tamsta prisimenate kur palei Floridos Ave. yra policijos postai (tai yra paskutinė užkarda ir ji daugiau skirta tam kad priešingų gaujų žolės prekeiviai nesusipeštų).

            Su grobimais yra kiek kitaip. Savaitinių turistų mažai kas grobia, nebent užsisakote privatų turą ir kažkas nutekina info gerokai prieš atvažiuojant. Tamsta gi šiuo atveju buvote idealus taikinys. Baltas užsienietis, gyvenantis šalyje ilgai, keliaujantis.

          • Kevi Spaceras

            Na, mes norejome vaziuoti pernai kur nors i ta puse. Paziurejo i mus ir pasake „Family with your coloring – forget it.“ Mums reiktu dazytis juodai detis rudas linzes ir eiti i soliaruima, o is dukros daryti juoduke. Ka jau sneketi, kad man kelione be kameros ir butent tokio 2m objektyvo yra kancia. Tada visiskai neturiu ka veikti, o pamacius kazka kvapa gniauziancio keikti save kad durnius nepasiemiau „to“ objektyvo. Karta po tokios keliones pasakiau sau kad daugiau taip niekad gyvenime to nedarysiu nes stresas baisiniskas. kas cia per atostogos.?. Va va tau ir buk low profile 😉 ypac keliaudamas su seima. Zinoma vienam ar su kokiu draugeliu – visikai kita situacija. Zodziu nenuvaziavom smagu, kad atsiliepe kas buvot. Bet vistiek jaciu kada lysim ten 😉

          • Mindaugas

            Na aš gyvenau, baltas užsienietis, šalyje kurioje absoliuti dauguma (97 %) yra baltieji (aišku, jeigu pietietiško gymio Italų, Ispanų palikuonys, priskiriami baltiesiems jūsų kosmogonijoje 🙂 )

            Bet kuriuo atveju nors esu lietuvis, gamta apdovanojo pietietiškų bruožų genais, tad aš gal ir buvau idealus taikinys… tik jie to nežinojo.

          • mustangas

            Na pats gi suprantate kad jiems ten buvote kitoks. Kosmogonija čia nei prie ko.
            Tai kad netapote taikiniu matyt lėmė tai kad potencialių pinigų šaltinių nesurado nors velnias žino kaip jie veikia iš tikrųjų.

  8. Keliautojas ekspertas

    Yra dar vienas keliautojų tipas apie kurį niekas nekalba. Tai backpackeriai. Lietuvoje vis dar neįprastas būdas, nes nors ir biudžetinis (apie 40USD per dieną) bet nėra labai pigus, jei keliauji metams, ar ilgiau. Nors paskynęs braškes netoli Londės gali sau leist nusipirkt backpack’ą ir metams išlėkt pasirinktu maršrutu. Mano subjektyvia neginčyjama nuomonę – tai geriausias būdas jaunam žmogui pamatyti ir pažint pasaulį. Ir nereik čia jokių kelionių agentūrų. Tiesiog imi, meti darbą, padarai researchą, nusiperki lėktuvo bilietus ir iškeliauji.

    • dar vienas hipsteris backpackeris iš Australijos

      Tipiniam šio blogo skaitytojui susidūrimas su backpackeriais ir jų aplinka paliktų labai prastą įspudį: hipsteriai, turtingų tėvų dukros paleistuvės iš Vakarų Europos, vagiliautojai azijiečiai, scameriai drug dealeriai juodžkiai, girti darbo klasės lenkai, girtos britės chavsės, šiaip visokie drėduoti socialistai, komunistai, vegetarai, valgytojai iš konteinerių, chaliavščikai, pagyvę sex creepai ir šiaip lopai (been there, done that) – su niekuo nepakalbėsi apie brangius restoranus ir best-in-class pirkinius. Šio blogo skaitytojams, jei yra babkių, rekomenduočiau keliauti per pasaulį su oro balionu, nusileisti įdomiuose miestuose ir palaukti pusryčių viešbutyje.

      • hm

        Taikliai, pasirašau. Pats been there done that savo laiku 😉 Dabar keliauju lėktuvais, iš oro uostų – taksi, miegu viešbučiuose. Senatvė 🙂

  9. Pikc

    Lietuviai nesibaido tautiečių užsienyje? Rimtai? Jei taip, tai yra žinia, beveik lygi Gerąjai Žiniai. Reiškia, tautietis elgiasi kaip dauguma normalių vakstybių piliečių – šliejasi prie savų, pasitiki savais, padeda saviems. Tai – šakės kaip gerai. Atleidžiu arielkos besaikį lakimą, juodos duonos nostalgiją ir aštrų dešros kvapą lėktuve.

    p.s. aš būtent toks keliautojas, kaip aprašyta – atsisakęs savarankiškumo. Pinigai kelionės vadovui, smegenys išjunktos, dirbk. Kol kas sekėsi, vadovai buvo tie, kuriems darbas – hobis.

  10. mustangas

    Lietuvis nėra mašininis keliautojas/klajoklis, todėl tiek su JAV tiek su Pietų Amerika svaigti nereikėtų. Lietuviai ten nevažiuos. Lietuviai keliauja į miestą. T.y. Pietų Amerikoje tokie yra 2 Buenos Airės ir Rio. Rio patrauklesnis tuo, kad pliažas čia pat vietoje. Visoje likusioje Pietų Amerikoje veikti, o juo labiau važinėti mašina nėra ko. Lūšnų pažiūrėt galima Tabore, Kirtimuose.

    Tas pats ir JAV. Pakrantėse dar gali ką pamatyt, o per vidurį tik Las Vegas su Gran Canyon į kurį iš Rytų pakrantės mašina gali važiuoti tik idijotas arba nieko veikti neturintis hipzeris autostopu. Iš Vakarų pakrantės, beje, tai nuobodokas, bet neblogas variantas.

    Maistas: JAV viduryje vienintelis (fine, dar yra šonkauliukai) maistas yra jautienos steikas su kepta bulve ar kukurūzo burbuole. Tradicinio lietuvio skoniui jis turi būti perkeptas (well done), kai normalus save gerbiantis virėjas gauna tokį užsakymą jis natūraliai ima patį gysločiausią gabalą, nes pirmiausiai: nenori gadinti geros mėsos, antra: well done gyslos yra minkštesnės už mėsą, o trečia jei klijentas nesupranta, tai koks jam galų gale skirtumas.

    Pagrindinė problema kurią AU aptakiai apeina yra pinigai. Jei pati pigiausia Karibų jūros poilsinė vieta Dominikos Respublika vienu metu buvo pati populiariausia ir net ELITAS(SUPERELITAS dar važiuodavo į Margaritos salą, kuri yra tikrai šiltesnė už DR ir antra pigiausia Karibuose, nesakaitant kitos Dominikos, kur turizmo nėra) didžiuodavosi ten apsilankęs, tai kokios gali būti kalbos apie JAV pakrantes ar kitas geresniasias Karibų salas. Iki Pietų Amerikos kaip iki Mėnulio ir dar į kitą pusę (į Mėnulį bilietai pigesni :)).

    Dalykas kuris mane stebina yra Kubos ignoravimas. Lyg ir pigu, lyg ir šilta, skrydžių iš Europos daug, tikrai yra ką pažiūrėt, o srauto nėra. Kodėl?

    Mano prognozės tokios: Turkija išliks pagrindine kryptimi, prie jos stabiliai prisidės Graikija ir Kipras. Egiptas užsirauks, nes greitai jų nauja valdžia lieps visas atvykstančias moteriškes įvyniot į skuduriukus ir neišvyniot iki išvažiuojant, o iš kokteilių baruose paliks tik sultis. Srautas ieškantis šilumos žiemą kreipsis į Kanarus ir Azorus. Jei neįvyks Egipto variantas galbūt bus atrastas Marokas.

  11. Mindaugas

    „T.y. Pietų Amerikoje tokie yra 2 Buenos Airės ir Rio. Rio patrauklesnis tuo, kad pliažas čia pat vietoje. Visoje likusioje Pietų Amerikoje veikti, o juo labiau važinėti mašina nėra ko. Lūšnų pažiūrėt galima Tabore, Kirtimuose. “ – na miestų yra ir daugiau, tikrai. Man asmeniškai Santjagas ir Montevideo nenusileidžia Buenos Aires ir Rio, jau vien dėl saugumo. O likę du sakiniai tai turbūt sarkazmas… nes jeigu ne tai ne ką čia ir paprieštarausi…

    • mustangas

      Na jeigu saugumas yra pagrindinis kriterijus, tai aš toookių vietųųų žiiinauuu…
      Santjage aš nebuvau, bet norėčiau nuvykti. Kol kas niekas iš pažįstamų ten buvęs per daug nesiskleidžia ir jis yra mano PTW sąrašo gale.

      Montevideo yra Buenos Airių miestas parazitas. Be galimybes užlipti ant kalno ir esminio jų pačių pabrėžiamo kultūrinio skirtumo kad jie matę geria vaikščiodami gatvėmis ten daugiau nėra į ką žiūrėti. Ai, dar vidury miesto nebaigtas gargaras kaip Kaune. Viskas? Man dar patinka Punta del Este, bet ten Marčiulionis ir atostogavo, o jis niekaip negali būti priskirtas Lietuvos turizmo mainstream’ui.

      Paskutiniai du sakiniai gali būti suprasti kaip sarkazmas, bet tam Tamsta turėtumėte mane labiau pažinti. Kas kart tose šalyse važiuojant iš oro uosto į miesto centrą mano veide susingsta klausimas: ne, nu kaip galima taip apsišikus tokioj dėkingoj vietoj gyventi? Nesibodėkit, paaiškinkit man ką Tamsta tuo metu galvojat.

Parašykite komentarą