Margaret Thatcher, neatsiprašinėjusi ir nesigailėjusi kovotoja

Lietuvos Rytas, 08 04 2013

Kai buvo pranešta apie Margaret Thatcher mirtį, mažai kas nustebo: 87 metų politikė jau seniai buvo tik pensininkė, sunkiai serganti ir nebesirodanti viešumoje. Tačiau jos vardas buvo, kaip sako anglai, didesnis už gyvenimą.

Už meilę ir pagarbą jai, kurią išpažino milijonai, buvo didesnė tik neapykanta, panieka ir baimė, kurią jai jautė kiti milijonai, ir dviems pusėms niekada nebuvo lemta sutarti. Kaip ir Ronaldas Reaganas, ilgametis M.Thatcher bičiulis ir kolega, kartu kovojęs su Blogio Imperija ir komunizmu, išėjęs žymiai anksčiau, 2004 metais, buvusi Britanijos ministrė pirmininkė niekada nebuvo iš tų, kas vienija ir garsėja kompromisais.

Nors kompromisų per savo gyvenimą ir karjerą M.Thatcher turėjo daug (niekas kitaip nebūtų galėjęs išsilaikyti Didžiosios Britanijos vadovo poste, ir dar taip ilgai, 11 metų – ilgiau, ne bet kas XX amžiuje), tačiau ji įsiminė amžininkams ne dėl kompromisų, o dėl tų momentų, kai ji rizikavo ir naudojo visus ginklus, kuriuos tik turėjo savo arsenale.

M.Thatcher užėmė premjerės postą 1979 metais, kai Britanija buvo išvargusi ir pasimetusi nuo daugelio metų profesinių sąjungų siautėjimo, streikų ir susilpnėjusios ekonomikos, o priešai Sovietų Sąjungoje nuosekliai plaukė prie brangios naftos ir Leonido Brežnevo sąstingio pabaigos.

Pirmąjai moteriai premjerei, regis, viskas sekėsi, kortos išpuolė sėkmingai. Kone lygioje vietoje dėl Folklendų salų pietų Atlanto vandenyne į muštynes išlindusi ir nugalėta Argentina atgaivino Britanijos nacionalinį pasididžiavimą. Karalystės gyventojai prisiminė užrašą ant monetų ir Škotijos karališkųjų kariuomenės dalinių šūkį, Nemo me impune lacessit („niekas, mane įžeidęs, neliks nenubaustas“) ir 1983 metais perrinko konservatorius.

Nauja pergalė leido M.Thatcher išrūkyti iš šalies socializmą – visų pirma, nugalėjus aršius ir užsispyrusius streikuojančius angliakasius. Dievas padeda tiems, kas patys stengiasi: vyriausybės sukauptoms anglies atsargoms (kad nereikėtų nusileisti streikininkams) tą kartą padėjo neįprastai šilta 1984-1985 m. žiema. Toliau viskas buvo kaip iš vadovėlio: valstybinių įmonių privatizavimas, senosios ekonomikos monopolijų griovimas ir dar viena, jau trečia, rinkimų pergalė 1987 metais, kai darbo partija negalėjo pasiūlyti nieko, tik triukšmingus ir margus protestus ir kvietimą „vienpusiškam branduoliniam nusiginklavimui“.

Premjerė buvo naujos, drąsios ir vėlei galingos Britanijos simbolis: 1984 išmušta iš Europos Sąjungos kompensacija („pinigų grąžinimas“), kadangi šalis gaudavo iš ES žymiai mažiau, nei mokėdavo į jos biudžetą, daug metų siutino prancūzus ir vokiečius, kurie nepakentė britų, žaidžiančių pagal savo taisykles, tačiau negalėjo sau leisti jų išprašyti lauk: Europa be Britanijos būtų visiškai kitokia.

Mums M.Thatcher buvo ir liks Šaltojo Karo simbolis. Sovietų Sąjunga buvo parklupdyta sąjungininkų Vakaruose – nei per anksti, nei per vėlai, o tada, kai tam atėjo laikas ir sėkmingai susiklostė aplinkybės.

M.Thatcher neatsiprašinėjo ir nebraukė krokodilo ašarų, kai jos akyse eižėjo Blogio Imperija: senolių komunistų politinis biuras Kremliuje nebegalėjo daugiau skolintis, už naftą ir dujas pajamos labai sumažėjo, pragaištingas karas Afganistane siurbė pinigus ir jėgas, ir „darbininkų ir valstiečių valstybės“ projektas aiškiai nebeatrodė tęstinis. Britanijos premjerė 1987 metais atvyko į Maskvą, šypsodamasi kaip superžvaigždė šalyje, kur visi buvo susiraukę, ir per tiesioginę televizijos transliaciją vietos televizijoje negailestingai parodė, kad komunistai nemoka ne tik gaminti automobilių ir auginti grūdų, bet ir beviltiškai atrodo bandydami ginti savo santvarkos privalumus.

Žinoma, Šaltasis Karas vis dėlto buvo karas, jis pareikalavo aukų ir didžiulių išlaidų, konfliktas Afganistane nebuvo vienintelis susirėmimas, kur liejosi kraujas, tačiau kaip ir daugelis jos amžininkų, Margaret Thatcher niekada nesiekė būti labai populiari arba kautis švelniai: ji žinojo, kad yra gėrio jėgos ir yra priešai, ir priešus reikia nugalėti.

Mums Šaltasis Karas buvo teisingas ir geras dalykas, nes Lietuva atsidūrė karą laimėjusioje pusėje, ir būtent to karo rezultatai užtikrina mūsų laisvę ir pažangą šiandien.

Be jokios abejonės, Margaret Thatcher buvo geriausia vadovė tiems savo šalies gyventojams, kurie norėjo kuo mažiau valstybės kišimosi ir kuo daugiau kapitalizmo – ji niekada nebuvo mėgstama kairiosios pakraipos politikų, profesinių sąjungų atstovų, menininkų ar daugelio intelektualų, ir per daug dėl to nesisielojo.

Ištisoms kartoms, kurios ją prisimins, ji bus simbolis to, kad kartais nereikia ieškoti kompromisų tarp gėrio ir blogio, o tiesiog eiti į kovą ir protingai kautis kiekviename mūšyje, kurį gali laimėti. Tų mūšių Margaret Thatcher gyvenime buvo labai daug. Ji buvo laiminga, stodama į kiekvieną iš jų, ir galbūt todėl dažniausiai nugalėdavo.

43 Komentarai

  1. Adv. Tomas

    Labai gera, ypatingai gera nuotrauka. Thatcher ir Reaganas yra patys iškiliausi politikai per visą žmonijos istoriją. Ir tokių valstybės vadovų po šiai dienai nėra ir neaišku ar bus. Jaučiu jiems labai didelę pagarbą ir labai žemai lenkiu galvą.

    • Tas

      „patys iškiliausi politikai per visą žmonijos istoriją“..? na jau, na jau… Kaip rusai sako, „kak dal – tak po bolšomu“ :-). Laisvai verčiant: „kaip tarė – taip drėbė“.

  2. Mindaugas

    Nuotraukoje trūksta tik Jono Pauliaus II-ojo, ir tada būtų visa šlyksčių veidmainių šventoji trejybė.

    Šiaip toks pastebėjimas…Nors nei vienam žmogui nelinkiu sirgti tokiomis ligomis (Thatcher/Reagan alzheimeriu, Jonas Paulius II – parkinsono sindromu), panašu, kad kalbantys viena, o darantys absoliučiai ką kita, nėra lepinami. O gal tame ir nėra ryšio.

    • Ar tik nebūsite koks hiparikas-socialistas?

      • Mindaugas

        Ne.

    • Adv. Tomas

      Jis tiesiog serga, sunkiai serga, galimai Dauno sindromas.

      • Mindaugas

        Savo rimtų psichiatrinių problemų, kitiems primesti nereikėtų. Matomai net nežinote, kas tas dauno sindormas yra.

    • Jurga

      Linkiu tamstai tapti gyvu įrodymu, kad besmegenių nekamuoja jokios kūno negalios, ir jie nugyvena ilgą ir palaimingą idioto gyvenimą.

      • Mindaugas

        Ai, tai čia tik idiotai niekuom neserga :))))

        Labai gilu.

        • opc

          gal jau baik maivytis kaip merga

          • Mindaugas

            gal, ką norėsiu tą darysiu

    • Ignas

      Gal galima konkreciai isvardinti, ka tie zmones kalbejo ir ka dare priesingai? Ta prasme bent po kokiu 10 punktu kiekvienam?

    • Tas

      O kur ir kuo jie taip „šlyksčiai veidmainiavo“?
      O dėl ligų….nežinau, kokiomis jų rūšimis linkite ne vienam sirgti? -)

      • Mindaugas

        Labai trumpai:

        M. Thatcher: Pinočeto (liaupsino pastarįjį už demokratijos atnešimą į Čilę. Pagal ją kankinimai, prievartavimai ir žudymai…demokratija?) ir Suharto gera draugė, yra pavadinusi N. Mandelą teroristu.

        R. Reagan: Šito nevykusio aktoriaus biografija dar spalvingesnė, užtenka pažvelgti, kas dėjosi Centrinėje Amerikoje (ne be pono administracijos pagalbos). Vėlgi, kova už „demokratiją“.

        Jonas Paulius II: čia mažiausiai reikėtų ką nors aiškinti. Katalikų bažnyčia gyvena ir jos reitingai klesti tik iš skurdžių palaikymo. Tad natūralu, kad „didžiai gerbiamas“ popiežius nelabai paisė, kas vyko Lotynų Amerikoje ( bendradarbiavimai su diktatūromis, liberation theology represijos ir t.t.) ar Afrikoje (juk katalikų žinia yra meilė ir brolybė, tad kaip galima regione kuriame siaučia AIDS epidemija griežtai pareikšti „jokios kontracepcijos!jokių prezervatyvų!“.Tai nei žmogiška, nei katalikiška, nei nieko bendro neturi su „laisve“ ar „demokratija“)

        Man atrodo kai šie tipai kartojo tokius žodžius, kaip „demokratija“, „laisvė“ ar pan. jie turėjo omeny ką kitką…

        Galima būtų čia daug diskutuoti ir netgi tuos 10 punktų, papunkčiui išvardyti, tačiau mano tikslas nėra parašyti knygą ar bent straipsnį, todėl atsisakau.

  3. MK

    „kad komunistai nemoka ne tik automobilių ir auginti grūdų, bet ir beviltiškai atrodo bandydami ginti savo santvarkos privalumus.“

    Sutvarkyk sakinį.

  4. Ant

    Aš manau, kad visgi vartotojų visuomenė ritasi nuo kalno. Per daug prigaminta, žmonės be darbo, todėl neperka, ir taip sukasi užburtas ratas. Prie gero neprives.

  5. GBK

    Paskaitykit, ką Murray Rothbard turėjo pasakyti tiek apie Thatcher, tiek apie Reaganą. Rinkos kapitalistai my ass.

  6. Tai Mindaugai, tokių žmonių kaip Maggie, Ronald ir Jonas Paulius II-asis dėka ir gali daryti ką nori. Dar prieš 30 metelių nesiseilėtumei čia. Nors pačiam kiauliabūvis gal ir būtų priimtinesnis.

    • Mindaugas

      Šiuo klausimu mano nuomonė kitokia. Galiu daryti ką noriu dėka to, kad griuvo supuvusi imperija, kuri griuvo iš vidaus, o keli „dydvyriai“, žiniasklaidos padedam, prisėmė neužpelnytus laurus sau. Jei pats mažiau seilėtumėtės, galėtumėt pradėt mąstyt savo galva.

      • Ignas

        Tai davai gal isvardink bent po 10 konkreciu darbu, kurie sukele toki tavo mastancios galvos pykti? Padek mums pamatyti tiesa 🙂 Ar mastyti savo galva tai reiskia tureti tokia pat niekaip nepagrista nuomone kaip tavo, kur visa logika yra tik asmenines emocijos ir patikimas/nepatikimas be priezasties. Dar kas tavo tikrieji „herojai“? Gal putinas? 🙂

        • Mindaugas

          Aš tau nesiruošiu nieko atsakyti, nes pats esi man ne vieną sykį neatsakes. Be to man nėra jokio reikalo rodyti savo „tiesą“ (nors aš visada naudoju žodį nuomonė, bet pagal tavo paniatkes kaip matau yra tik „tiesa“ ir „netiesa“). Tai ir ne davai ir ne beri 🙂

          • Liudnas

            tai atsakyk man – man irgi be galo idomu . Aciu.

          • Ignas

            Na ir gerai viskas aisku su tavim 🙂 Neblogai patrolinai daug responsu 🙂

      • Dainius

        Tipiškas skystapimpio atsakymas. Kai jau gali gyventi laisvėje tai jau čia nuopelnas kažkokių mistinių herojų. Gal dar ir sau nuopelnus prisikirtum? Tipo, kovojau, ant barikadų lipau 🙂 Būtum tais laikais tylėjęs „v triapočku“ ir šlovinęs gerotologiją. Turėk kietumo pripažinti kitų nuopelnus, jei jau pačiam gyvenime taip ir nepavyko iškilti. Neniekink tikrai iškilių žmonių.

        • Mindaugas

          Mistinių herojų? Panašu, kad čia tu kai kuriems „iškiliems žmonėms“ priskiri mistines galias.

          O skystapimpis tai pas tamstą tarp kojų 🙂

  7. adv. tomui

    keistas jusu paciu iskiliausiuju pasirinkimas. Tad ko stebetis , kad nunai (balandzio 9) daug kam patys iskiliausieji venckiene, vasiliauskas ir abu matuleviciai. Valia rinktis

  8. slanka

    Sveiki,
    ačiū už turinį.

    Tik pasitaiko gramatinių klaidų.
    Tarkim, „Pirmąjai moteriai premjerei, regis, viskas sekėsi, kortos išpuolė sėkmingai.“ Pirmajai be nosinės, „kortos išpuolė“, man regis, kalbos kultūros klaida.
    „1984 išmušta iš Europos Sąjungos kompensacija“ – „išmušta“ – kabutėse bent jau.
    „, ir „darbininkų ir valstiečių valstybės“ projektas aiškiai nebeatrodė tęstinis.“ nereikia kablelio.
    „kur liejosi kraujas, tačiau kaip ir daugelis jos amžininkų, Margaret Thatcher niekada nesiekė būti labai populiari “ po tačiau kablelis („kaip ir daugelis jos amžininkų“ yra įterpinys, kuris kableliais skiriamas iš abiejų pusių)
    ir pan..

    Nesupykite už pataisymus, tiesiog norisi, kad tekstas ir gramatiškai stiprus būtų.

    Turiningų tekstų ir toliau.

  9. Adv. Tomas

    Su tokiom paralelem pasiekete neeiline debilizmo virsune. Eikite garbinti Bono.

  10. Egle

    Straipsnis idomus, komentarai – iskiliu ir patyrusiu politikos vilku, verti demesio!

  11. dar adv. tomui

    Pastebiu, kad labai megstate vartoti savoka debilizmas. Turite pasiekimu sioje srityje? Neguodzia, net jei ir ne. Nuolatinis umumas, suirzimas, pykcio protrukiai, neadekvacios reakcijos, vargu ar yra susije su veluojanciu pavasariu ir turetu kelti susirupinima sveikatos bukle.

  12. Kitas požiūris

    Pripažindamas velionės Thatcher nuopelnus, prisidedant prie komunizmo sugriuvimo Europoje, visgi manau, kad ji nebuvo jokia naujoji Žana d’Ark, pakilusi į šventą kovą prieš komunizmą. Jai buvo svarbūs Britanijos interesai ir tik jie (sunku už tai ją smerkti).

    Laimei, lemtingu istoriniu etapu tie interesai, kaip juos suvokė M.Thatcher, daugmaž sutapo su mūsų interesais, siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Todėl ji, M.Thatcher, mums pravertė, buvo naudinga. Ir tiek. Taigi pragmatiškai , iš Lietuvos (o ne demokratijos plėtros pasaulyje apskritai) pozicijų žvelgiant, ji prisimintina šiltai ir pagarbiai.

    Nesutinku su Andriumi U., peršančiu mintį, kad velionė buvo bekompromisė kovotoja už laisvę ir demokratiją, „simbolis to, kad kartais nereikia ieškoti kompromisų tarp gėrio ir blogio“. Ieškojo ir dar kaip – žr. spaudoje pasirodžiusius liudijimus apie tai, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, p.Thatcher žvelgė į tai raukydamasi, pasirengusi mūsų teisėtus siekius paaukoti vardan gerų santykių su Gorbačiovu ir jo valdoma SSSR. Taipgi yra gan plačiai žinoma, kad ji buvo gan kategoriška Vokietijų susivienijimo priešininkė, ir pan. Jau nekalbant apie atvirą paramą Pinochetui – už tai, kad „he always was Britain’s staunch friend“ (sic!).

    Kažkuris jos pirmtakas. nevyniodamas žodžių į vatą, sakę, kad „Britanija neturi draugų, ji visada turi tik interesus“. Ir M.Thatcher, ir jos pirmtakai (Churchill, Chamberlain, kiti), vardan tų interesų, nesivaržydami aukojo deklaruojamus moralinius principus. Politikoje, ginant šalies interesus, matyt, kitaip ir negali būti. Tačiau nevertėtų iš velionės daryti „politikos Motinos Terezės“…

    • mustangas

      Tamsta aiškiai ne Mindaugas ir turite pakankamai smegenų suvokti, kad Lietuvos nepriklausomybė jai buvo trečiaeilis dalykas. Landsbergis (gal ir Prunskienė) jai matyt sugebėjo išaiškinti, kad Lietuva nori kardinaliai kitokios ekonominės ir politinės sistemos nuo tų, kurie „nemoka ne tik gaminti automobilių ir auginti grūdų, bet ir beviltiškai atrodo bandydami ginti savo santvarkos privalumus“ o ne šiaip atsiskyrimo dėl svetimos kalbos ir centrinės valdžios. Čia jos interesai sutapo kaip niekad tiksliai.

      Tamsta deja klystate nuvertindamas jos ir Reigano vaidmenį stabdant slenkantį raudonojo marazmo įsigalėjimą Vakaruose. Priešingu atveju grėsė ne blogesnis rojus nei prie Leonido Iljičiaus.

      • Mindaugas

        Ačiū už reference, smegeningaisai mustangai

  13. Paulius

    Andriau, o ar nenorėtumėte turėti ir lankyti tokių parduotuvėlių, kaip Italijoje ar Portugalijoje? Mėsos, duonos, sūrio, kur aptarnauja draugiški ir šnekūs pardavėjai (dažniausiai šeimos verslo) žinantys ką jau pirksite, nes ne pirmą kartą ten ateinate. Tačiau to pas mus jau nebebus, nes valdžia sudarė visas sąlygas supermarketams atsidaryti miesto centre, o ne užmiesčiuose kaip vakarų šalyse.

    • Paulius

      Oi, ne tas straipsnis

    • mustangas

      Pasišnekėt norint galima nueiti į anoniminių alkoholikų klubą ar į kitokį nenormaliems žmonėms skirtą susirinkimą. Galiu Tamstai tik pavydėti, kad kiekvienai prekių kategorijai (duona, sūris, pienas etc.) Tamsta turite daug atliekamo laiko praleisti atskirose parduotuvėse. Man gyvenimas dar iki tiek nenusiseke :(.

      Supermarketai atsidaro ne miesto centre dėl to kad nėra parkavimosi vietų, kurios užtikrintų gerą perkamumą. Niujorke miesto centre supermarketų yra pakankamai ir juose perka žmonės, kurie gyvena čia pat esančių namų -imtuoste ar -nioliktuose aukštuose.

  14. Mindaugas

    Ronald Reagan klubas manau, galėtų būti priskirtas „nenormalių žmonių susirinkimui“. Ten galima nueiti pasišnekėti.

    • mustangas

      Aš nustebsiu jei surasi tokį klubą. Žmonės kurie išpažįsta Reagano idėjas turi turiningus gyvenimus, žaidžia glofą, o vietoj anoniminių alkoholikų klubo verčiau porą kartų pasikeičia kepenis.

  15. Mindaugas
  16. eduardas

    Sudaužytos profsajungos, į kanalizaciją nuleistos beviltiškos industrijos (visų pirma anglių pramonė), tvrita laikysena byrančios SSRS atžvilgiu (kas, beje, mums dabar atrodo savaime suprantama, bet tada daug politinių Thatcher oponentų bučiavo sovietam subines). Svarbiausia, ji turėjo proto suvokt kad svetimi pinigai anksčiau ar vėliau baigiasi.

  17. GUESSWHO

    RIP The Iron Lady.

Parašykite komentarą