Visos Kalėdų eglutės, kurias uostėte gyvenime, ir kurias dar užuosite

Degtinė irgi kvepia (nuotraukos lokacija: Studio 9, Vilnius)

/Tekstas rašytas 2009 metais./

Pasakojau vienąsyk draugui, skeptiškai žiūrinčiam į visokias poniškas mandrybes, apie vieną nuostabų Australijos raudonąjį vyną, Cabernet Sauvignon iš Maklareno slėnio, kuris buvo sukaltas lyg tyčia mano skoniui: mėsingas, klampus, pavargęs jis kvepėjo cigarų dėže – kedro medžio humidoru.

Jis pažvelgė į mane netikėdamas, kad rimtai taip sakau, ir laukė patvirtinimo ar paneigimo. Tikrai, sakau, čia toks kvapas.

Nuo to laiko, kai vis paminėdavau vieną ar kitą pavykusį vyną, jis vis juokais pašaipiai klausia: „o cigarų dėže ar nekvepia“? Jam šis posakis – lyg viso pižoniškumo esencija. Jam tai – išsidirbinėjimas, kaip vyriški kvepalai „Terre d‘Hermès“, kurie yra gaivaus apelsinų žievelių dvelksmo ir sunkaus, ilgai išliekančio benzino kvapo mišinys, susimaišantys į svaigaus vasariško romano svajonę, skaidrią, karštą ir nuodėmingą, kaip šiaudai plaukuose ar žolės žymės ant šviesių marškinių nugaros.

Aš pradėjau domėtis kvepalais anksčiau, nei rimtai išragavau daug vyno. Oro uostų parduotuvės sudarydavo galimybes dažnai degustuoti odekolonu, purškiant ant rankos – vieną kvapą ant vienos, kitą kvapą ant kitos – ir paskui visą skrydį bandyti suprasti sudedamąsias dalis.

Kaip vyną geriau ragauti supratingai, taip ir kvepalus norint suprasti, reikia žinoti, kaip uostyti. Tai nesunku, tik mažai kas taip daro. Tai, kaip daugelis perka tualetinio vandens flakoną – atkimšę pauosto arba purkšteli ant popieriuko, yra tas pats, lyg pirktum butelį vyno pagal etiketės spalvą (nors galima ir taip; daugelis turbūt taip ir perka).

O kvepaluose reikia išmokti atskirti ir kantriai pažinti bent jau du sluoksnius: „viršutinę natą“, tą, kurią užuodžiate tik papurškę iš flakonėlio, ir „apatinę“ – tai, kas lieka jiems nudžiūvus ant odos, ir kas kvepia ne keliolika minučių, o kelias valandas.

Specialistai dar kalba apie „vidurinę natą“, ji jaučiama tada, kai tik nugaravo tirpiklis – alkoholis; bet mes šįkart tiek nesigilinkime. Prisiminkime tiek: pirmasis dvelksmas ir išliekanti kvapo aura dažniausiai būna visiškai skirtingos. Aplinkiniai, prisiartinę prie jūsų, jaus tą antrąjį kvapą. Todėl viršutinis kvapas, „kvapas iš buteliuko“, yra tik Jums ir vonios kambariui.

Čia kaip vyno skonis ir aromatas. Ar įsivaizduojate, kad vyną vertintumėte tik nuriję, bet nepauostę, arba – atvirkščiai – tik įkišę nosį, bet nesuvilgę gomurio? Taip negalima. Taip prarasite pusę malonumo. Taip ir su kvepalais.

Kvepalų viršuje dažniausiai būna kas nors lengvo ir pakankamai stipraus, kad jaustųsi pro stiprius alkoholio garus (etilo alkoholis – uoslei ne draugas, būtent todėl ir į salyklinius viskius įpila šlakelį vandens, prieš gerdami; taip deginantys garai neužmigdo receptorių) pavyzdžiui, citrina, apelsinas, XXI amžiaus pradžioje parfumerijos kūrėjų labai pamėgta vanilė, gėlės, žali lapai.

Bet tikroji poezija ir tikrasis panašumas su vynu slypi būtent tame ilgai išliekančiame, nudžiūvusiame kvape. Kodėl? Todėl, kad vynai (ypač senesni, pailsėję – ne jaunieji pakvaišėliai, tik prisirpusias juodąsias miško uogas, marmeladus ir vyšnias primenantys) ir kvepalai būtent ten susiliečia kvapų natomis.

Be jau minėtosios cigarų dėžės, ten ir tabakas, ir kedras, ir rauginta oda (kartais dar konkrečiau – arklio prakaitu persigėręs balnas), ir sandalmedis, ir kartais dūmas.

Neradau vyne tik drožiamų pieštukų, įstabaus „Gucci pour Homme“ kvapo – jo patrauklumas suprantamas tik tiems, kas gyvenime yra padrožęs labai daug pieštukų, ir kas žino, kuo skiriasi akvarelinio popieriaus rūgštokas vaisinis kvapas nuo braižybai skirto vatmano gaivos, kas yra braižęs senoviniu reisfederiu ir žino atidaryto tušo buteliuko tvaiką, panašų į kraują, kas dar piešė akvareliniais dažais, kvepiančiais medumi, nes juose būdavo tikro medaus (dabar vietoje rišamosios medžiagos naudoja pigesnį kukurūzų sirupą).

Atkreipkite dėmesį į minėtus kvapus – cigarai, kedras, oda, sandalmedis. Tai – ne skurdo, ne vargo ženklai; tai – gero gyvenimo simboliai; jie, lyg veidrodyje, atspindi ir vyne, ir kvepaluose. Ir už vienus, ir už kitus mes brangiai mokame, nes ir vienu, ir kitu atveju perkame svajonę.

Niekas neieško nesmagius dalykus primenančio kvapo vyne. „Katės šlapimas“, rūgštoka rizikinga nata, prieš kurį laiką vis akcentuota Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc vynuose (ir išjuokta pusės pasaulio humoristų), yra greičiau išimtis, o gal tik drąsus rinkodaros triukas.

Uostydami ir ragaudami vynus, kalbame apie pažįstamus kvapus ir skonius, nes tai – greičiausias ir tiksliausias būdas susieti potyrį su tuo, kas jau žinoma, ir dar geriau – su dalykais, kurie pažįstami iš vaikystės. Skrebučiai ir sviestas šampanuose, uogienės širazuose, vyšnios itališkuose Barolo iš Piemonto: tai vis vaikystės smaguriavimai, jaukūs skoniai ir kvapai, kaip languotas vilnonis pledas, kuriuo užklodavo mama, kaip ledo raštais išmargintas baltas langas žiemą, į kurį žiūrėdavai, nes dar būdavo laiko žiūrėti į tokius dalykus ir grožėtis. Dabar gyvenimas greitesnis, negu vaikystėje, ir tų prisiminimų spalvų tenka ieškoti ragaujant vynus ir spėliojant, kas ten? Ir laukiant, kokią atminties stygą užgaus.

Tai lyg knygų lentyna, kur seni spalvoti žurnalai: matai nugarėles, bet kas viduje – nesužinosi, kol neatsiversi, o kai atsiverti, linguoji galva, prisimindamas vis kitokius dalykus: buvai ne tik juos pamiršęs, buvai pamiršęs, kiek daug jų yra.

Kai kuriami kvepalai, juose taip pat atsiranda natos, primenančios kažką gerą – galbūt visai iš atminties išsitrynusį, galbūt tik nutolusį pojūtį. Paspausk purkštuką, ir grįš kažkas, ko net neprisiminei, kad tau trūksta.

Moteriški „Christian Dior Poison“ kvepia gervuogėmis ir vynuogių guminukais. Vyriški „Michael Cors“ apvelka pypkės tabaku, kokį rūkydavo tėvas ar dėdė. Ekstremalių pojūčių mėgėjams yra „Aigner In Leather Man“, daugelio vertinami kaip persūdymas – tiesiog lyg nauja odinė sofa arba odine striukė, sukišta į buteliuką.

O dar prisiminsiu „Polo Ralph Lauren“, žalias buteliukas ir kvapas, sukurtas 1979 metais, įprasminęs visą po to sekusį dešimtmetį, nes juo purškėsi kiekvienas, kas su pasididžiavimu vadino save „kapitalistine kiaule“ ir filmą „The Wall Street“ žiūrėjo ne kaip bankų gobšumo kritiką, o kaip planą ir modelį gyvenimui (aš žinau, nes ir aš buvau vienas iš jų, ir nesigailiu).

Tame žaliame buteliuke – visos Kalėdų eglutės, kurias tik uostėte gyvenime, ir kurias dar užuosite, na ir dar kedras ir sąmanos, kad būtų kaip Naujųjų Metų sutikimas miške, galbūt su šampano buteliu rankoje. Ar žinote, kaip skanu gerti šampaną ne patogiai, prie stalo, o pirštinėta lanka laikant taurę, kai šala skruostai nuo nakties speigo, o burbuliukai spragsi burnoje, kaip ledo žiežirbos?

Ir, pagaliau, buvo tokie vyriški kvepalai „Havana by Aramis“. Jau nebegaminamos (nors šiemet gamintojas paskelbė apie šio vyriško kvepalo atgaivinimą) begėdiškos gero gyvenimo sultys: jose susimaišė visos spalvos iš tos paletės, kuria tapomas milijonierių gyvenimas: tabakas, egzotiniai brangmedžiai, romas, kadagiai (taip – tie patys, kuriais kvepia džinas), anyžiai kaip iš Pernod likerio Paryžiaus kavinėje, ir galiausiai beržo degutas. Tikriausiai kaip prisiminimas apie užmiesčio pirtį ir kvapniais karštais lašais varvančias vantas.

Vyno Žurnalas, Nr. 16 (2009)

 

17 Komentarai

  1. nb

    Nu ponas pi..it kaip iš natų. „“ nei jis laikęs rankose tokį daiktą, nei yra tiesią liniją, ilgesnę kaip 2 cm nubrėžęs, bet tiesa ta, kad tušo buteliukas tikrai turi labai panašų kvapą (diplominį darydamas mėnesį praleidau prie to aromato).

    • Kas nėr linijos nubrėžęs?

      • nb

        tamsta gi ne inžinierius, o darbas rapitografais, kaip ir jųjų duona kasdieninė buvo. ar aš čia klystu?

  2. Klysti, tamsta. Aš mokiausi architektūroje nuo 1985 metų, ir mūsų grupėje rapitografus turėjo tais laikais gal trys ar keturi žmonės (paskui daugiau).

    Braižiau reisfederiais, old school, mielasis.

    Maža to: net ir tušą, nors ir pirkdavau gatavą, pats iš kiniškų briketėlių moku pasidaryti.

    Ir lentą vatmanu taip moku aptraukti, kad atrodo kaip ledas. Ir kiek vatmano lapas kainavo kanceliarinėse Vienuolio gatvėje irgi prisimenu. 9 kapeikos šūdinas, 10 kapeikų geras (ant jo ir dirbau), o 25 kapeikas absoliučiai superinis. O dar namie buvo Goznako popiera, bet čia leisdavo tėvai tik išimtiniams atvejams.

    • nb

      reik suprast, Lietuva neteko Užkalnio, kaip architekto.

  3. Altijus

    Dar kvepalai „Gucci pour Homme“ turi kažkokią nepagaunamą bažnytinių smilkalų natą.
    Bent taip pasirodė vartojant pirmuosius kartus.

  4. ot žodžio jėga.. atrodo, kad dalį aprašytų kvapų tiesiog junti ore tvyrant.

  5. Pingback: Kai kvapai išeina amžinybėn (Polo Crest vaiduoklio paieškos) « Andrius Užkalnis. Protokolai.

  6. Tomas

    Kvapų užuodimas ir suvokimas yra viena iš labiausiai mistifikuotų žmogaus pojūčių sričių. Pagrįstą suvokimą turi profesionalai dirbantis perfumo industrijoje . Arba Užkalnis ir Statkevičius.
    Visiems kitiems yra skirtos gudriai suraitytos perfumo industrijos marketinginės pinklės. Industrija yra didelė, apsigavusių vien tik Lietuvoje yra kokie ne mažiau kaip 3 milijonai ir todėl kvapų pojūtis yra visiškai diskredituotas.
    Kokius kvapus skleidžia perfumas, kurie atsiskleidžia iš karto ,kurie po valandos, kurie ilgam. Perfumo industrija naudoja kokius 168 pagrindinius kvapus arba bent jau jų pavadinimus. Į vieną perfumą sueina ~ 10 kvapų. Iš tokio rinkinio galime gauti 3.756.160.000.000.000 skirtingų kvepalų, t.y kiekvienam planetos gyventojų tektų 542.155 kvepalai, odekolonai, balzamai po skutimosi ir lauko išviečių gaivikliai. A, a long way still to go. Turėdamai toki platų manipuliacijų arsenalą marketinginiai žulikai dėlioja mįslingas kombinacijas ir siuntinėja po platų pasaulį žinutes apie naują kvepalą : va žiūrėkite, pirmasis atsiskleidžia viduržemio jūros mandarinas, palydimas svaigios vanilės ir šiek tiek glostomas amžinųjų alyvmedžių aromatu. Vidurinė grandis pražysta bergamotais, žvaigždiniu anyžiu, graikišku gintaru ir lengvu Virdžinijos kedro aromatu. Pagrindinis kvapas pakeri iki nervų šaknų prasiskverbinčiais sandalmedžio, Javos salų jūros dumblių atsargiai surištų su juodujų pipirų dvelksmu ir vos juntamu senos viskio statinės, padarytos iš braziliško ąžuolo, prieskoniu.
    Nu ir ką , ar norės kas pasirodyti durnas, kad nepajautė viso šio kvapų bukieto. Ne, nė velnio, visi uostys ir aiškins kaip užuodžia tokius subtyliūs kvapus, kad viską jaučia, nors gyvenime niekados nematė jokios statinės, apart kopūstų rauginimo bačkos. Vat taip sėdi 99% populiacijos įmituodami, kad užuodžia tai ko negali užuosti iš esmės. Nes jie gali užuosti tik keptą duoną su česnaku, spirgų padažą ir Rygos šprotus. Ir dar tokie žmonės vietiniuose restoranuose valgo patiekalus iš šaldytų jūros gėrybių ir tuo didžiuojasi, nes kvapo nesuvokimas tiesiogiai atsiliepia skonio nejautrai, ir jie visiškai nejaučia, kad šaldytos jūrų gėrybės yra bjaurios ir smirda.
    Ar jie gali atskirti sandalmedį nuo tualeto gaiviklio ??

    • Tomai, galiu sutikti, kad daugiausiai „naujų“ kvapų yra apžaidžiamos naujos kombinacijos. Yra kelios pagrindinės kvapų grupės ir šiokios tokios variacijos.

      Sudėtingi pavadinimai paprastoms dedamosioms irgi yra bulšitas (dažniausiai). OK, citriną, mandariną ir apelsiną viršutinėje natoje gali atskirti labai daug kas, minimaliai pasitreniravęs. Bet Sevilijos apelsinas vs. Floridos apelsinas? Sicilijos citrina (na, gerai, šiek tiek aštresnė, bet vistiek)? Nežinau, kas gali atskriti vieną kvapą nuo kito, ypatingai visame mišinyje.

      Anyžius: geras pavyzdys. Aišku žvaigždinis, koks gi dar.

      Įdomu, kad prie pakankamai egzotiškai skambančių natų – pačiulio, tonkauogės, neroli – niekas jau aprašomųjų terminų nekabina, nes matyt nemano, kad reikia.

      Bet kvepalai yra svajonės pardavimas, ir ką tu padarysi?

    • R.

      Pats parodėte, jog esate to marketingo auka… Nes galvojate, kad jūrų gėrybės skaniausios tik šviežios. Šiaip tai kai kurias specialiai šaldo, kad geriau skonis atsiskleistų ir tekstūra geresnė būtų. Tik tas šaldymas tam tikras turi būti, ne bet koks. Bet iš esmės aš supratau, ką norėjote pasakyti, ir su jumis sutinku.

  7. Rimantė

    Anyžius parfumerijoje – ne tik žvaigždinis! Žvaigždinis anyžius ir anyžinė ožiažolė yra skirtingi augalai, abu vadinami anyžiais ir naudojami parfumerijoje: kvapai panašūs, bet žvaigždinio – šiek tiek intensyvesnis ir sodresnis.

    Dėl užuodimo: viskas priklauso nuo uostytojo nosies jautrumo, atminties stiprumo bei mokymosi trukmės. Galiausiai pačiulis, apelsinmedžio žiedai ar tuberoza tampa atpažįstamais iš tolo – jokios magijos, tik praktika.

  8. Pingback: Olfaktorinių pomėgių kampelis: kvepalų apžvalga « Protokolai.

  9. Algis

    Ką jūs čia visi svaigstant, prisiuoste gal? varguolis nueina į turgu sekmadieni, nusiperka machizmo pour homme(mandras pavadinimas ane?) už 15-20 litu ir visam sezonui purskis kiek nori ! varguolis nepirkti už 20litu, jei nebutu varguolis. bet kam patinka buti varguoliu. gi valdzia „nepriraso“ i paskirima kur daug moket, kam cia pasukti tas savo intelekto nesuzalotas smegenis, man ir blogai(gal gerai?) nes valdzia bloga, ji uz mane turi nuspresti kaip man geriau prasisukus, o ne as.

  10. O aš naudoju Armani „Diamonds“. Visada galvoju koks tai kvapas ir kodėl jis man taip patinka.

Parašykite komentarą