Ežerus užtverti ir runkelių neprileisti. Arba nebūtinai.

Aš buvau sugalvojęs tiesiog pailsėti savaitgalį su šeima, o gavosi visa istorija su moralu, taip kad prašau klausykitės.

Užsigazavęs nuo neseno vizito į Utenos alaus daryklą (duskit pavidolei – taip, jie mane ir kvietė, ir aprodė, ir alaus davė įvairaus paragauti, ir užkandžių buvo), kur ir po kurio apgalvojau ne tik šiuolaikinį alų, keliantį nekontroliuojamą neapykantą daliai populiacijos, bet ir kontempliavęs savo gyvenimą ir išsipildžiusias svajones (kaip galite matyti tame straipsnyje, jei paspausite ant linko), savaitgalį išsiruošiau į Ukmergę pas žmonos brolį.

Epinė sodyba, kur aš kartkartėmis pakviestas atgaunu jėgas po filmavimų, rašymų, degustacijų ir viso kitko jau plačiai aprašyta spaudoje. Laikraštis rašė:

Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis sako, kad sodybos šalia ežero norėtų dėl to, kad maudytis ežere po pirties jam yra vienas didžiausių malonumų. „Visa civilizacija, visas pasipūtimas išgaruoja, lieki vienas su gamta; ir mintys aiškesnės po to, ir gėrimai skalsesni, ir maistas skanesnis“, – teigia A. Užkalnis.

Sodybos ne prie vandens jis net nesvarstytų pirkti. „Sėdėti laukuose nenoriu. Sodyba turi būti prie gražaus vandens telkinio ir kad nebūtų aplink per daug lankytojų. Jei gali iš pirties eiti nuogas maudytis, išvis pasaka“, – sako rašytojas.

A. Užkalnis su šeima – žmona ir dviem dukromis – dažnai svečiuojasi žmonos brolio Artūro sodyboje Ukmergės rajone, prie Kurėno ežero. „Už kiekvieną kvietimą apsilankyti esu dėkingas kaip už likimo dovaną. Ten visada būna iškūrenta pirtis, visada būna kepta mėsa, ten vaišės ir gėrimai, ten didelis lieptas ant ežero, ten vakare galima maudytis leidžiantis saulei, kai vanduo nusidažo oranžine spalva. Ir ten pro namo didelius langus matyti vanduo. Matyti vandenį pro langus – didelė laimė. O žiemą galima žiūrėti į užšalusį ežerą, įrėmintą medžių. Tai irgi puikuma“, – pasakoja žurnalistas.

Tai va prašom. Todėl ir užsipirkau įvairaus Utenos alaus, ir nuvažiavom.

Tarp kitko, susgadijo (prisireikė, buvo naudingai utilizuotas) iš Anglijos atsivežtas piknikinis termosas: jūs nepatikėsit, bet šeštadienį 15:00 val. namie įkrovos užšaldytų blokų iš šaldytuvo šaldiklio, atvėsinto alaus ir dar 2 kg maišą ledukų (na, dar degtienės litrinį butelį, ačiū kad klausiat), kitos dienos 12:00 valandą termose, laikytame sau ramiai lauke, dar paskutiniai ledukai nebuvo ištirpę. O atrodo paprasta plastmasinė dėžė, ir pirkta gal rodos už £20 ar kokią tai panašią absurdišką sumą. Visiškas low tech, o efektas kosminis.

Ežere jau maudytis galima laisvai, ir ypatingai po pirties. Iškaitęs, išvanotas, išsimaudęs, vėl sušilęs ir atsigėręs alaus sėdau su visais vakarieniauti, o už tvoros gražiai grojo bumčikas iš automobilio radijos. Šaranas, kaip paskui sužinojau.

Kadangi Lietuvoje, kaip žinome, dėka liaudies išrinkto Seimo (vos neparašiau – Liaudies Seimo), turint sklypą prie ežero, negalima užtverti iki pat vandens (žinoma, yra būdų spręsti, ir savininkai patys žino, kuo gražiai apsodinti – dilgėlėm, gervuogėm, avietėm, kad geriau badytųsi).

Negalima užtverti todėl, kad marozai iš gretimo miestelio turi konstitucinę teisę atvykti, apdergti apmėtyti viską pakeliais nuo savo akcijinių čipsų, tuščiais bambaliais, o jei pasiseka – dar ir sulaužyti arba sudeginti lieptą ir išvažiuoti velniop.

Tą teisę mes visi, Lietuva ir jos piliečiai, marozams, buduliams, runkeliams ir kitiems garantavome.

Gal kam nors nepatinka, kad aš juos vadinu marozais ir runkeliais? O tai aš su meile. Jie – gyvosios gamtos dalis. Jie tokie yra, jų tokių (tikriausiai) irgi reikia gamtoje. Ir jų radijo bumčiko meliodijų irgi reikia.

Bebaigiant vakarienę, už tvoros pasidarė visai linksma. Marozų šeima (pora ir jų vada, taip pat vieno iš jų mama ir kolom girtas tėvukas) bandė išvažiuoti, bet nesėkmingai, nes būdami idiotai, su savo superstu Šaranu (VW Sharan, perkaltas ant dujų) būtinai turėjo privažiuot prie pat vandens.

Pasistatyti ant kalniuko jiems nedaėjo – čia būtų tas pats, kaip susirinkti po savęs šiukšles. Tai yra prieš jų natūrą, ir jie šitaip nedarys.

Išmalę viską ir sumaišę šlapią žolę su purvu, padarę, kad viskas atrodytų kaip apleista statybų aikštelė lapkritį, jie nusprendė kreiptis pagalbos. Atėjęs šoferis pas mus paprašė pastumt.

Nuėjome. Kaip tik tada iš ežero pasirodė girtas tėvukas (nebūtų snarglio po nosim, sakyčiau, senjoras), išsigręžė nusiėmęs savo maikę ir atkišo snarglėtą ranką sveikintis su žmonos broliu, kuris nesiruošė labintis. Tik parodė jam į Šaraną ir liepė stumti su visais.

Naujiena buvo ta, kad Šaranas neužsikūrė, kosėdamas dujomis ar baltarusiškom naftos atliekom, nes šoferis gazuodamas užpylė žvakes (matyt). Pasakėme, kad leiskit pradžiūt ir ateikit pakviest, kai jau užsikursit.

Eventualiai jie su Šaranu užsikūrė, ir mes vėl nuėjom stumti, apsiavę guminiais botais. Kodėl jie vadinasi botai? Boots? Žinau, pavyzdžiui, kodėl kedai yra kedai. O dėl botų nežinau. Galėjo gi būti velingtonai, ar dar kažkaip.

Gera naujiena buvo ta, kad tai, ką jie vadina automobiliu (manau, ir Regitra taip vadina) išstūmėm ant kalnelio. Blogesnė naujiena buvo prasisukę ratai, kurie drabstė purvus kaip už Tėvynę. Ant visų mano, supranti, Ralph Lauren megztukų ir DKNY džinsų.

Teko persirengti senu megztiniu iš sodybos fondų beigi labai stilingomis kelnėmis, su kuriomis buvau gatavai paruoštas eiti į šokius, nes buvo šeštadienio vakaras, o ko ne?

Tik sandalai, Timberlandai su istorija (pirkti kadais Japonijoje, Okinawos saloje, JAV karinių oro pajėgų bazėje Kadena, ten esančiame dideliame vojentorgo univermage, kur Dieve mano buvo visko, ir kainos fantastiškos, ir servisas amerikietiškas), iškrito iš konteksto. Todėl į šokius jau eiti negalėjau.

Koks istorijos moralas?

Runkeliai su savo Šaranu išvažiavo į savo bjaurią gelžbetonio gūžtą arba alytnamį, kur ten jie gyvena, ir gali toliau siurbti ką siurbę, o aš, nusiprausęs jau karštame duše ir greipfrutų kvapo dušo žėlė, sėdau toliau prie stalo užsigėrinėdamas šaltą degtinę Utenos Pilsneriu, daužyti uodus, ir galvoti – nu nieko, grįšiu, galėsiu parašyti apie visa tai.

Ir parašiau.

Nes nesvarbu, kad tvora ateina ne visai iki vandens. Geras gyvenimas yra tik vienoje tvoros pusėje, ir ta pusė yra ne ten, kur išmalta žolė ir primėtyta pakelių nuo čipsų.

Linkiu visiems, kad ir jums būtų labai geras gyvenimas teisingoje tvoros pusėje. Ir pirtis karštai prikūrenta, ir daug alaus, ir ežeras šalia. Geros vasaros.

30 Komentarai

  1. Jolita

    Ačiū už taiklų straipsnį. Jau atostogausit ir nebebus straipsnių Jūsų per vasarą?

  2. eM

    Andriau, o jūs sodyboje neleidote muzikos?

    Apstumdėte žodžiais nelaimėlius iš šarano, bet juk nedaug tokių prie ežerų atvažiuoja (nors ir kita vertus sugeba „nuveikti“ kaip ištysos bandos). Galėjote nors vieną nuotrauką su jų išmestu ir į išartą žolę įmintu čipsų pakeliu parodyti 🙂

  3. Karolis.S

    Vienam žmogui, kuris purtosi vien nuo Andriaus Užkalnio paminėjimo, ką nors norint pacituot ar rekomenduojant straipsnį paskaityti, šitas komentaras visai galvą susuko. Matyt įvyko kognityvinis disonansas, nes tokie dalykai kaip populiarus (nors ir dažno keikiamas) alus, Marlboro cigaretės, o dar mašinos stumimas – tokia buitinė pagalba tam, kuris pats bėdą susikūrė – ne tai, kuom Jus mėgiama kaltinti. Vienintėlis dalykas ką veptelėjo, tai kad matyt bent jau sodyba nelegali kokia tai, bet kartėlio šitas tikėjimas nenuplovė vistiek.

    Pagarba, už tokį laisvalaikį. Kitą kartą siūlyčiau paragauti Vilkmergės alaus, ypač prie žuvies, mano supratimu, būtų tikęs kvietinis. Jie skanų ten daro, o ir tamstai turėtų patikti tas Kalnapilio-Tauro grupės sprendimas nusipirkus Vilkmergės bravorą padarytį jį brangiu brand’u su išskirtiniais buteliais, šaldytuvais prekybos centruose ir didesne kaina, kad pavIdo daugiau būtų.

  4. mantek

    Ačiū už šypseną veide:) Lauksim kitų bitės straipsnių vasarą :))

  5. Dominykas

    Rūkote?

  6. arbata

    rūkot?

  7. Adv. Tomas

    Jūs stačiai tolerancijos viršūnė, labai daug geranorystės ir mielaširdystės parodėte atmatoms.
    Visi kas kėsinasi į privačią nuosavybę yra paskutinės gyvenimo užribio nuopisos.
    Ir ypatingai tie, kurie lenda į privačias pakrantes, prisidengdami komunistinio raugo teisėmis, įsidėmėkite, esate tokios pačios vertybės, kaip ir Mozambiko lauko tualete šūdo prisiėdusios musės. Nors gal ir ne, tos musės bent jau naikina nešvarumus , o tieji tik didina brudą. Jų vertė nepalyginamai menkesnė.

  8. R.

    Mano pastebėjimais tuojaus tautos vežimu taps (jei dar netapo) visokie Sharan ir Espace su įmontuotais labai praktiškais dujų balionais. Dar neteko sutikti padoraus vairuotojo užu išvardintų automobilių vairo. Dargi vairuoja tokias mašinas keistai. Jas sunkiau valdyti?

  9. Rytis

    Ne visada žolė žalesnė kitoje tvoros pusėje

  10. qwerty

    Iš daugelių blogybių, kurios pastaraisiais metais sekina lietuvius, viena šlykščiausių yra tvorų tvėrimas iki pat vandens. Tai adekvatu bumčikui iš automobilio, kadangi ši budulio priemonė, kaip ir jo šunų lojimas naktį, ryte ir vakare, (tai ką, šuniui lot turiu uždrausiu?!), malkų pjovimas sekmadienio rytą, ar jo mažo balvono kasdienis mopedo pjovimas-pasivažinėjimas, bei kitoks teršimas triukšmu, elgesiu ar tiesiog tikrų tikriausiomis šiukšlėmis, yra mirtinas ginklas prieš normalų žmogų.
    Tačiau klausimas yra kitas-kiek Lietuvoje yra budulių? Mano nuomone jų yra ne daugiau 50 procentų, t.y. kas antras.
    Kiti gi, prie ežero neteršia. Niekaip. Bet Užkalnio žmonos brolio tvortos, tai neperlipsi.
    Su visa pagarba, tačiau Užkalnio žmonos brolis yra toks pats budulis-teršėjas-kenkėjas, tik toks specifinis. Teršiantis tvoromis.
    P.S. Mano nuomone, tai budulius reikia naikinti, kaip parazistus. Tuo pačiu ir jų darbus: tvoras, bumčikus, kasdienį ir kasnaktį šunų lojimą ir kitokį jų šikamą blogį.

    • Kevi Spaceras

      Kokia nauda is tvoros jeigu ja galima perlipti??? O gal isviso ju nedeti aka „netersti“ ir kiekviena savaitgali eiti vaikyti budulius is nuosavo kiemo rizikuojant but atbaladotam sovietiniu prasigerusiu svieto lygintoju?! Pats rasete, kad megstate tyla ir ramybe 😉 Ne tvoros dydis, o atstumas nuo vandens manau svarbus ir jis turi buti pagal istatyma.

  11. ibrahim

    perrengtas garderobu is sodybos x fondu, AU gerokai autentiskiau atrodo. Tai man privaciai patvirtino vienas zinomas rubu dizaineris (nepainioti su nedizaineriu petruskevicium). I detales nesigilinkim. O paezeriu buduliu problema dar bus aktuali bent 10 metu. Geru zenklu jau yra. Pvz. prie ezeriuko, netoli kurio gyvenu, pastebimai mazeja tusciu bambaliu, semkiu lukstu,cipsu pakuociu, maziau nuolat verkiancios vados ir be perstojo kazka vis ryjanciu ir aisku ka gerianciu, ne taip garsiai rekiama ir reciau keikiamasi,toliau paliekamos masinos….

    • As

      Emigracija 😀

  12. arijas

    Nugi tikrai – Uzkalnis visiskai is kitos puses cia save parode.

    Atsiprasau, bet labai man rupi zinot – kodel jus nepasiuntet viso to Sharano ekipazo, o negana dar ir pagelbejot tiems tarakonams?

    Esu tiesiog apstulbes.

    As pats, budamas, mano paties manymu, kur kas maziau arogantiskas, isdidus, „poniskas“, buciau pasiules jiems „valint is cia kuo toliau ir pasiimt savo jobana lauza kartu, kaip norit taip“. Dievazi, tikrai taip ir pasakyciau.

  13. arijas

    Beje, ten Doradas kepat? Skaniai gavosi?

  14. mopsa

    na bet labai puikus ir juokingas tekstas. Seniai jau tokio nebuvo

  15. mopsa

    na bet labai puikus + juokingas tekstas ir nuotraukos. Seniai jau tokio nebuvo

  16. Rokas

    Spec. apranga per velai apsirengete, reikejo eiti kaimietiskas razborkes daryt su Sharanu, o tada – i sokius.

  17. trakumas

    O kodėl kedai yra kedai?

  18. Linas

    O kodel kedai vadinami kedais?

  19. trakumas

    O! Ačiū. (Skaitydamas straipsnelį klikinau, aišku, bet paviršutiniškai.)

  20. kosmo

    antroje jau švaraus andriaus nuotraukoje rankose itin trūksta liaudiškų kanklių, bet turbūt jas išsivežė chebra su sharanu.

  21. balietis

    Gal tie marozai ir idiotai, bet greičiausiai žinojo, kur reikia atsistoti stumiant, kad neaptaškytų.

    • Aurelija

      😀 labai puikus pastebėjimas tamsta.

  22. Kakava

    Blogiausia, kad privažiavę šiukšles palieka. Jei ne šiukšlės, tai ir žymės nebūtų, kad kas poilsiauja prie ežerų.

  23. trys keturi

    O kurioj parduotuvėj pirkot piknikinį termosą?

Parašykite komentarą