Taip, užsienietis tikrai geriau už vietinį

Lietuvos Rytas, 26 05 2013

Ko mes norim: lygybės ar kokybės?

Pats sau į tą klausimą kiekvienas atsako nesunkiai. Prekė dažniausiai geresnė ta, kuri nelietuviška. Išimčių yra, tačiau lietuviški televizoriai neužkariavo rinkos dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių rinkoje vis dar negausu lietuviškų lengvųjų automobilių ir lietuviškų fotoaparatų: maža šalis, silpna techninė ir mokslinė bazė, trūksta specialistų, o užsienyje ir patirties, ir aprėpties daugiau.

O kaip ne su prekėmis dėžėse, o su pareigūnais? Ypač su tais, kuriems daugiausiai reikia dirbti su užsieniečiais?

Kai neseniai Lietuvoje lėkė ir nudardėjo pareigūnų galvos visokiose organizacijose, susijusiose su verslo ir eksporto skatinimu, daugelis pasipiktino mintimi, esą geriems specialistams, grįžtantiems ar laikinai parvažiuojantiems iš didelių, atsakingų, pripažintų pareigų, neturėtų reikėti nei konkursų.

Daugelis sakė – ei, girdi, o kaip čia dabar? Vieni lygūs, o kiti lygesni?

Bičiulis ir kolega Aurimas Perednis rašė: „Man nepatinka mūsuose kone visuotinai plėtojamas tikėjimas, kad žmogus iš užsienio automatiškai daug geresnis nei vietinis. Kad a priori baigęs užsienio universitetą geresnis, nei baigęs VU ar VGTU. O jei dar dirba kokioj žinomesnėj Vakarų kompanijoj, tai išvis supermenas.“

Aurimai, tai gali būti nemalonu, bet tikrai yra taip. Nors būna išimčių, patvirtinančių taisyklę, bet jeigu yra paprastas ir greitas būdas nustatyti tikėtiną privalumą, to būdo nereikia atsisakyti. Nereikia atsisakyti vien todėl, kad tas būdas atrodo politiškai nekorektiškas. Arba neparankus mums, lietuviams, ir mūsų trispalvei savigarbai.

Kenijos bėgikas turi daugiau vilčių laimėti varžybose, nei estas. Prancūzas ar australas, turbūt, turėjo daugiau galimybių tapti geru vyndariu, negu mongolas. Čia nieko prieš estus ar mongolus. Tiesiog ne visiems sąlygos yra lygios. Taip, ne visiems yra vienodai duota.

Lygiai taip pat lietuvis, augintas ir brandintas išskirtinai Lietuvoje, ir susidūręs su Vakarais maždaug tiek, kiek su jais susidurdavo, sakykim, koks nors sovietinės nomenklatūros atstovas, dažnai keliaujantis į darbo keliones visame pasaulyje, bet savo rauge tebemirkstantis, visada nusileis tam, kas pakankamai ilgai gyveno, mokėsi ir dirbo Vakaruose.

Ypač tais atvejais, kai reikia kažką parduoti – prekes, paslaugas, galimybes investuoti – užsieniečiams. Tai nėra labai teisinga ir labai lygu, bet tiesiog toks gyvenimas.

Mano vaikystėje, kai automobilius turėdavo toli gražu ne kiekviena šeima, tie mano bendraamžiai, kurių tėvai vairuodavo, išmokdavo vairuoti dar nė nepriaugę prie oficialių mokslų ir vairavimo egzaminų laikymo. Mano tėvai automobilio neturėjo, tai mokiausi vairuoti jau vėliau. Tai teisinga? Žinoma, ne, juk tie, kieno tėvai turėjo automobilius, jų savo pastangomis nenusipelnė. Jiems tiesiog taip pasisekė.

Tai ką dabar, aš turėjau apsiverkti? „Jam geriau tik todėl, kad jis turėjo galimybę miškuose praktikuotis. Kuo aš blogesnis?“

Taip ir su daugeliu darbų. Patirtis užsienyje, kur didesni darbo greičiai ir kitoks intensyvumas, kur įprantama prie didesnių pinigų, ambicijų, užduočių suteikia žmonėms geresnes dalykines savybes. Tos savybės užtikrina geresnius rezultatus.

Tai nėra neteisybė. Tiesiog gyvenimas toks. Kūdrose ir kaimo stadionuose neužauga olimpiniai čempionai.

Ir, grįždamas prie klausimo, ar reikia konkursų aukšto kalibro tarptautinių funkcijų vadovams – turiu pasakyti: ne, nereikia. Nebent jūs norite, kad greitai ir patikimai pasiliktų už borto visi tie, kas gali dirbti darbą, ir pasiliktų tik mokantieji pagal šablonus konkursų popierius pildyti.

Tų popierių pildyti daug proto nereikia (kaip ir pokalbius dėl darbo sėkmingai pradėti ir baigti – kai įpranti, juokų darbas), aš žinau, pats bandžiau, išmokau, ir man kuo puikiausiai sekėsi. Tačiau pasieki tam tikrą lygį, ir jau nebe fasonas konkursų formose skrebenti. Gyvenimas per trumpas.

Ypač jei siūlomi tokie juokingi pinigai, kokius siūlo mūsų viešasis sektorius.

Penkių ar dešimties tūkstančių litų atlyginimas per mėnesį atrodo kaip svajonė daug kam, bet ne tiems, kas uždirba kelis ar keliolika kartus daugiau.

Žmogui galima siūlyti kuklų jo mastais atlyginimą, ir jis galimai sutiks (gal iš noro pakeisti aplinką, išbandyti save, galbūt tiesiog kitaip planuoti savo laiką ar pomėgius), bet jis tikrai nenorės pildyti kažkokių konkursų popierių. Jam nereikia. Ir jei jūs taip jau norite savo konkurso dėl išsigalvoto skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo, tai tikrai pasamdysite būtent tuos, kas tuos popierius pildys. Popierių pildymo įgūdžiai bus jūsų atrankos kriterijus.

Tie lietuviai, kurie turi užsienio patirties, yra kaip organizmai, paskiepyti nuo pavojingų ligų, ir todėl jie turi žymiai didesnes galimybes veikti. Lietuvai jų reikia šiek tiek labiau, negu jiems reikia Lietuvos.

Ir todėl reikėtų pasirinkti: ko mes norime, ar nieko nepasiekiančių (ir negalinčių pasiekti) vidutinybių, tačiau atrinktų pagal taisykles, skirtas įtariųjų nuraminimui, ar tokių žmonių, kurie galės daug pasiekti, nes bus daug ką matę ir patyrę ir žvelgs plačiau. Tačiau jie ateina su savo sąlygomis ir savo taisyklėmis. Mūsų reikalas, ar norime jais pasinaudoti.

Žvilgsnis plačiau, deja, neišvengiamai susijęs su kilstelėjimu aukštyn. Plačiai žiūrima iš aukšto. Tie žmonės tikriausiai bus kiek labiau arogantiški, nei priimtina ar miela daugeliui, tačiau tokia yra sėkmės kaina. Dar niekas nepasamdė režisieriaus vadovauti teatrui ar trenerio dirbti su krepšinio komanda tik todėl, kad jis buvo kukliausias iš visų kandidatų.

Užsienio patirtis suteikia svarbią ir reikalingą aroganciją ir pasitikėjimą savo jėgomis. Ir žinojimą, kiek vertas tavo laikas: ženkliai per daug, kad galėtum jį skirti valdiškų konkursų dokumentų pildymui.

17 Komentarai

  1. Pala, gerai, o tada kaip su tūsintis erasmuse išvažiuojančiais studentais Tai jie geresni visgi dėl to, kad išvažiuoja, ar dėl to, kad tik tūsinas tai ir nieko gero neparsivelka?

    • Karolis.S

      Erasmus yra visiškai kita kalba ir su kokybe tai retai kada koreliuoja.

    • arbata

      kas tūsinas, kas studijuoja, kas dar ir darbą susiranda. O paskui jau durys plačiai atsiveria.

    • Atila

      Danieliau, ramiai. Erasmusas visai kitas reikalas.

    • Erasmuso studentai kaip taisyklė yra universaliai netinkami ir nepasamdomi niekur: nei savo šalyje, nei užsienyje, nei niekur daugiau. Čia todėl, kad jie studentauja, o ne kažkokių žinių ir įgūdžių įgyja apie darbą.

      • balietis

        Mes vieną pasamdėm. Žiauriai kietas bičas. Būtų galėjes iškart pradėti dirbti, bet išvažiavo į Erazmusą, tai teko palaukti, kol sugrįš.

      • arbata

        studijavau, mačiau, buvau.
        Vėliau darbdaviui tai buvo faktorius, nes
        1. rodo gebėjimą nesunkiai prisitaikyti prie naujos aplinkos ir sąlygų
        2. bent vienos užsienio kalbos puikias žinias
        3. atsižvelgiant į tai, kad bent jau iš mano universiteto (to, didžiausio Lietuvoje) po begalinės kovos išvažiuodavo tik patys geriausi, erasmus studijos reiškia ir asmenybės stiprybę, ryžtą ir pan.
        4. Universitetuose nemokoma gebų/įgūdžių darbui, deja. Užtat yra bent 8 sesijas plačios teorijos 🙂 pragaištis tame.

      • rrr

        Nu nu, čia dabar. Nuoskauda, kad pačiam neteko pabūti Erasmuso studentu? Tikrai absurdiškiausias komentaras, kurį teko matyti iš Jūsų pusės. Į Erasmus išvažiuoja protingiausi žmonės iš kurso, nes vyksta konkursas pagal pažymius ir anglų kalbą. Visi turi išlaikyti vietos egzaminus, o jei tą semestrą praleido kokį svarbų ir reikalingą specialybės dalyką namų universitete, sugrįžę turi išsilaikyti ir jį, jei kartais parsiveža skolų, kad gautų užtektinai kreditų studijoms baigti vis tiek turi išlaikyti tuos dalykus, kurių jų draugai tuo metu mokėsi Lietuvoje. Tai išvada: Erasmusai ir likę Lietuvoje studentai mokosi lygiai taip pat, skirtumas vienas – pirmieji per tą pusmetį daugiau linksminasi. Ar tai reiškia, kad po to pusmečio sugrįžus namo jie iš buvusių protingiausių kurse tampa durnesniais, ar kokiais niekam netinkančiais zombiais, vien dėl to, kad vieną pusmetį pastudentavo labiau, nei per likusius 3.5 metų? O linksmoji dalis ta, jog paėmus kiek kas pristudentavo, tai matytume, kad mažesnius akademinius pasiekimus demonstravę studentai per visus 4 studijų metus studentavo tikrai ne mažiau, nei Erasmuso studentas.

  2. someone

    tiesa, dauguma tą ir daro – išmoksta, o po to tik ir pildo blankus. čia byški trolinimas apima plačiau – su viešaisiais pirkimais situacija panaši – kas geriau žino, kaip parašyti mažiausią kainą numatant dar ir savo pelnus, be to – tinkamai užpildyti formas kurių nelabai sugraibo net ir patys perkančios organizacijos vargetos, tas ir laimi. bet kažko man nesitiki, kad tie, kas tikrai uždirba (ar gali uždirbti) kelis ar keliolika kartų daugiau, važiuos į tokią smulkią šalį kažko ten bandyti laimėti ar per konkursą įsidarbinti..

  3. Karolina

    Nesutinku dėl erasmuso. Viskas priklauso nuo žmogaus, kuris važiuoja. Nuo jo norų ir lūkesčių. Kas ko nori, tas tą pasiima. Nori tūsint – prašom, nori studijuoti – prašom. Aišku, dar daug kas priklauso nuo universiteto, kurį pasirenki. Normaliame vien tik tūsinti neišeis, vistiek reikės egzaminus laikyti. O stereotipas, kad dėstytojai teigiamą pažymį parašo tik todėl, kad esi užsienietis, dažniausiai nepasiteisina. Gal būt taip būdavo tik prasidėjus programai, kai patiems dėstytojams buvo sunku susigaudyti kur kas. Be abejo, gali veltėdžiauti, bet grįžęs namo kartosi kursą. Ir dar už tai susimokėsi.
    Pažįstu daug lietuvių, kurie važiavo dėl linksmybių, tačiau pažįstu dar daugiau, kurie važiavo pasisemti patirties ir jos gavo su kaupu.
    Ar Lietuvos studentai mažiau tūsina? Tikrai ne.
    Tiesiog erasmuse laiko planavimas visai kitoks, nes nereikia dirbti – tau moka stipendiją už tai, kad studijuotum. O jau ką veiki laisvalaikiu, kiekvieno asmeninis reikalas 🙂

  4. Tadas

    Klaida:

    „kas uždirba kelis ar keliolika kartus daugiau“

    kas uždirba kelis ar keliolika kartų daugiau.

  5. Mindaugas

    Tiesa. Lietuvaicius neturincius patirties uzsienyje yra zymiai lengviau valdyti ir nemoketi jiems tiek, kiek jie verti. Siuo konkreciu atveju turiu galvoje maitinimo kompanijas, kurios tiesiog net nenori bandyti rizikuoti priimant i darba asmens, kuris buvo uzsienyje. Kvailas taupumas, kuris zlugdo progresa.

  6. noname

    Straipsnis labai geras, bet pasigedau vieno svarbaus argumento, sustiprinančio teiginį, kad žmogus su patirtimi stiprioje užsienio šalyje yra pranašesnis. O tas argumentas tai yra kažkada priimtas žmogaus sprendimas save praplėsti už savo šalies ribų. Vien sprendimas jau aiškiai rodo apie tavo platų požiūrį, nebijojimą išeiti iš komforto zonos, aukštų tikslų ir standartų išsikėlimą ir gal, iš kažkurios pusės, kovotojišką asmenybę. Išvykimas savęs tobulinti į užsienį, priešingai nei „važinėjimas su mašina nuo mažo amžiaus“, yra sprendimas, atksleidžiantis žmogaus aukštą kalibrą. Ir tai ne kokia nors atsitiktinė sėkmė, kuri statistiškai negali nuolat kartotis.

  7. Gongbao

    Teisingas straipsnis. Bet ar ji kas supras? Cia juk taikoma rinkejams, balsuojantiems uz kniazius, brazuskus, bradauskus, chaosą&neteisybę ir panašius. Jie tarp eilučių nemoka skaityti. Jiems pasakei, kad minimumas bus didesnis – ir balsuoja. O kartais ir puodelį su darbą parcija užtenka padovanoti. Jų atmintis trumpa, o balsuoja už stambius kapitalistus, kalbančius, kad padidins minimalią alga, nors pas juos pačius paprastai žmones kaip tik ir dirba už minimumą arba vokelius.

  8. ignitron

    Kalbant apie nelygias galimybes ir nevienodas starto sąlygas – būtų įdomu paskaityti straipsnį apie tokį reiškinį kaip 50% darbo vietų kvotos moterims įstaigose. Pas tą patį Perednį radau straipsnį apie tai, tai po juo komentaruose aktyviai reiškėsi kelios moteriškės, kurių viena (nieko keisto) turi pavardę be priesagos. Argumentas – vyrai viską užsėdę ir neleidžia moterims pakilti, nors šios galėtų. (keista, nes iš kitų moterų girdžiu kitokius skundus – kad nėra tikrų vyrų, tik pasyvūs mėmės ir pan.)

  9. Kriukas

    „Popierių pildymo įgūdžiai bus jūsų atrankos kriterijus.“

    Užskaitau.

    Gaila, kad atrankų darytojai patys darbą gavo puikiai užpildę popierius ir šios minties jėgos nesupras.

  10. Toxa

    Bet tai versle head hunting’as yra visiem zinomas, placiai taikomas, brangus ir prabangus procesas, reikalaujantis papildomu investiciju, bet su aiskia vizija, kad tai atsipirksir duos pela. Reik tik sveikint tokia iniciatyva valstybes tarnybose. Konkursai – vidutinybems ir zemesnes kvalifikacijos personalui. Cia vis is pavydo tie piktinimaisi, kad kazkam va pasiule, o as uz vid atlyginima turiu art. Jei kas neaisku – zr. i ta p. Andriaus straipsni, kur patys kalti. Viskas labai aiskiai isdestyta.

Parašykite komentarą