Nemokamos reklamos nebūna

Šiandien perskaičiau klausimą, kuris labai prasmingas: „Ką atsakyti klausiančiam, kaip greit papulti su žinia apie savo įmonę į žiniasklaidą? (Be jokių investicijų ir be didelių pastangų).

Esu tikras, kad ne vienas – kurie dirbate žiniasklaidoje, reklamoje, viešuosiuose ryšiuose –  esate girdėję kažką panašaus.

Tie, kas ne pirmą kartą girdi tokį klausimą, greičiausiai sureaguoja giliu atodūsiu ir tylomis pagalvoja: „Not again.

Žinoma, greičiausias atsakymas taip klausiančiam būtų pasiūlymas eiti sau, ir paaiškinimas, kad viešumas yra prekė, kuri turi savo kainą, ir ją galima gauti arba pinigų, arba laiko sąnaudomis, pridėjus kitą būtiną sąlygą – išmanymą, ką reikia daryti.

Tas išmanymas irgi yra prekė ir turi savo kainą.

Kitaip tariant, yra žmonių, kurie žino ir (arba) gali sugalvoti, kaip jūsų reklamos (viešinimo) biudžetą pritaikyti efektyviau, bet jų žinios irgi yra prekė, ir jie šiaip sau už dyką jums nesakys. Jei sakys, tai galima įtarti, kad nelabai ką jie žino, o daugiausia apsimeta specialistais.

Problema susidarė štai tokia. Labai palankioje krachaborams terpėje (Lietuvoje) gausiai suvešėjo, kaip piktžolės, idėjos ir mitai apie partizaninį marketingą ir kitokius būdus pasiekti viešumą su nuliniu biudžetu.

Čia kaip restorančikas Piccolo Canopi, kuris „apsiėjo be pinigų“, tai yra viską, ko jam reikėjo, išzyzė, išprašė, pasiskolino ir kitokiu būdu parodė, kaip ant svetimo b(aln)o nujoti į vieną vietą.

Žmonės, kai galvoja apie rinkodarą, pasižiūri į tokius, kaip jie, ir sako sau: „O! Va taip ir reikia!“

Iš tiesų net Piccolo Canopi už dyką nieko negavo – tik pakeitė pinigines išlaidas kitomis. Paprašaikos ir freeloaderiai išleidžia savo laiką (tiesa, jis jų ratuose yra beveik bevertis) ir aplinkinių geros valios kreditą (nes kaulytojai anksčiau ar vėliau nusibosta ir juos pasiunčia).

Todėl čia tik vienų išlaidų pakeitimas kitomis, ir daugiau nieko.

Jūs galvojate, kad galima sutaupyti ir gauti „tą patį efektą“, įkinkius gaują nieko neveikiančių draugų, kad spaudytų „Like“ ir kaulytų iš pažįstamų pašierinti jūsų auskarų parduotuvės nuotrauką Feisbuke.

Aš žinau, kiek to yra pagal tai, kiek žmonių, pamačiusių, kad Feisbuke turiu 11’000 sekėjų, naiviai man rašo, prašydami „gal pasidalinti, jeigu negaila“.

Aš niekada už dyką nesidalinu, nes gaila. Nė vienas jų, kaip taisyklė, nenori man sumokėti apie 3000 Lt + PVM už tokį pasidalinimą, tai aš net nesiūlau, o tiesiog juos blokuoju, kad daugiau nematyčiau jų niekada su jų pasiūlymais. Nes jie vis tiek nemokės, bent jau artimiausiu metu.

Kodėl jų tiek daug? Kalta aplinka. Aplink tiek daug vapėjimo apie paviešinimą minimaliom sąnaudom, ir tiek daug žmonių kažką kliedi apie tai, kaip kažkas su telefončiku nufilmavo 60 sek. trukmės klipą ir tas klipas pasidarė viral’u ir paskui kompaniją pardavė už 100 mln. pinigų, kad žmonės iš tiesų prarado sveiką nuovoką ir pradėjo gyventi tam įsivaizduojama iliuzijų pasaulyje.

Kai labai daug skraidydavau lėktuvais, labai daug būdavo tokių, kas nuolatos klausinėdavo, o kaip gauti upgrade į verslo klasę? Liūdna tiesa buvo ta: nusipirkti C klasės bilietą. Nes upgrade išimtinai gauna tie, kas jų neprašo. Taip dirba pasaulis. Ir – stop – jeigu jūs man dabar čia rašote komentare, kad kažkur paprašėte upgrade, ir gavote, tai jūs tiesiog meluojate, galimai dėl to, kad jus blogai vaikystėje išauklėjo tėvai.

Tas pats ir verslo pasaulyje.

Minimaliom sąnaudom padaryti itin taiklų marketingą, su realiom pasekmėm pardavimams, iš pirmo karto pataikant į dešimtuką, yra toks retas dalykas, kad galite as well planuoti labai gerai išsirinkti bilietą ir laimėti loterijoje. Statau tūkstančius TOP Sporte, kaip sakoma.

Antra vertus, pasaulio kazino pilni švytinčių akių gavrikų, kurie jums papasakos, kad žino „nepralošiančią sistemą“. Jie ilgai galvojo ir daug skaičiavo. Visi jie į namus iš Reno keliauja autobusais. Kaip ir tie, kas labai gerai žino, kaip lošti akcijų rinkoje.

Kaip žmogus, šiek tiek susijęs su viešumu, labai gerai žinau ir kitą atmainą viešinimo, kurią trumpai galima pavadinti „sukviesim blogerius, parašys“. Apie šitą pigią šušerą, darančią minimaliom sąnaudom marketingą, jau esu rašęs pagarsėjusiame straipsnyje Už pavalgymą nedirbu.

Ten, iš esmės, viskas teisinga – iki tam tikros ribos. Jei žmogus vadina save „blogeriu„, jis už labai mažas sąnaudas užtikrins jums žinutės paskelbimą labai mažame rate žmonių, kuriuos skiria daugiausiai jų maža perkamoji galia, kas yra neatsitiktinai susiję su jų beveik neribotais laiko ištekliais. Norite jų dėmesio, jų like’ų ir pažįstamumo jų tarpe? Bus. Nauda pardavimams ir pajamoms bus minimali, bet ir išlaidos juk buvo minimalios.

Bendrai informacijai (nes mane skaito ir PR agentūros), pranešu ir primenu štai ką. Aš iš principo neinu net arti prie jokio renginio, kur mane drįsta pavadinti šiuo vardu („blogeris“) arba kaip nors sugretinti su tais, kam liežuvis apsiverčia save taip pavadinti: jeigu klausiate, „o kas blogo tame žodyje“, jūs būsite užblokuotas be jokių paaiškinimų; pagalvokite ir galimai suprasite.

Žodžiai yra mūsų sielos poelgiai; panašiai, jei kas nors sako, pavyzdžiui, žodį rašliava, tas žmogus nepriklausomai nuo nieko dingsta iš mano horizonto visiems laikams.

Nežinia, ar sugebėjau gerai paaiškinti pagrindinę savo straipsnio žinutę, bet štai ji: nemokamo viešumo ir reklamos nebūna. Pinigus galima pakeisti pastangomis ir laiko sąnaudomis, bet paroje yra tik 24 valandos, todėl visą kitą teks pirkti.

Jei norite gauti nepirkdami, ir tikite, kad ne piniguose reikalas (panašiai, kaip tikite, kad nėra reikalo mokėti 800 Lt už kiekvieną padangą, kai galima tokias pačias puikiausias nusipirkti už 80 Lt) man jūsų net negaila, nes taip jums ir reikia, ir evoliucijos prasmė yra ta, kad jūs pasmerkti ir toliau vaikščioti gyvenimo pakraščiais ir tenkintis svajonėmis apie neegzistuojantį „tokį pat, tik be didelių pinigų“ gerą.

30 Komentarai

  1. Petras N.

    Gal čia post-sovietinio mentaliteto požymis – kuomet pagrindinis ir labai stiprus deficitas buvo medžiagos ir produktai, o laikas ir žinios buvo labai nedaug vertos, žmonės įprato ir iki šiol taip vertina – už daiktą gal ir sumokės, o už laiką ir paslaugas – kaulins, kad padarytum už dyką, negi gaila.
    Kita vertus, daug kaulinimo ir su produktais (žr. AU straipsnį apie tai, kaip iš jo knygų kaulina). Taip pat ir labiau išsivysčiusiose šalyse pasitaiko, ypač per socialinius tinklus visokius. Tiesa, juose didžiausi kaulintojai vėlgi – studenčiokai ir mamytės, neturintys kur dėti savo laiko.

    Time is money, my friends. 😉

  2. Ką darai, daryk gerai – tada ir viešumo susilauksi (jeigu to viešumo iš tikrųjų reikia), ir klientų atsiras. Žmonės, kuriems reikia „pigiai prasireklamuot“, dažniausiai prekiauja elektroninėm cigaretėm iš Kinijos arba kokiu kitu bullshit’u. Visos strategijos mokamai ar nemokamai išgarsėti geros tik tada, jeigu prekė, kurią siūlai, yra iš tiesų verta klientų dėmesio.
    Kitu atveju tai ne marketingo (PR, etc) strategija, o tiesiog bandymai apgauti.

  3. Egle
  4. teftelis

    Na, pvz kazkokie Manflu ieidami i rinka po kaire ir po desne dalino savo produktus. Paprasiau – nusiunciau twitter zinute. Dave 🙂 atsidekodamas parasiau kokie jie saunus. Jei jiems negaila, negaila ir man.

    Kas del padangu: na, kiekvienam savo: vienas negali vaziuoti be Michelin, o man ir Kumho, su kuriom Mercedes E klase is gamyklos isvaziuoja, uz puse Michelin kainos niekuo ne blogesnes. Vazinejau su abiem, skirtumo nejutau.

    Aisku, jei gyvenimo tikslas yra mandravotis su sustriausiom fintikliuskem, tai let it be. Bet, tsakant, kam ko reikia…

    • Kokia graži ir tikroviška normalaus lietuviško bedolagos chaliavščiko istorija.

    • Rim

      Kaip graudu… Mane tai labiausiai gruzina kvailiai, kurie mano, jog jei patys nemato ar nejaučia skirtumo tarp dviejų produktų, tai ir kiti negali jausti/matyti…

      • R.

        Jie sako, kad „nėra skirtumo“, bet labai susierzina, kai tu naudojiesi daiktu, kuris yra brangesnis. Jei nėra skirtumo – tai ko taip nervintis? Kaip Anna Wintour sakė: „fashion is something that makes people nervous“. Čia aš vien apie fashion, principas daug kur
        tas pats.

    • Darius

      „/…/ kam ko reikia?“ yra viena labiausiai siutą varančių frazių. Dievaži, parašysiu apie šitus buitinius mazochistus tekstą ir atsiųsiu redakcijai. Vienas svečias čia jau rašė apie taupytojus, bet manau tai platesnė tema.

      • Arvydas

        apie “/…/ kam ko reikia?” o gal žmogui geriau jausti pasitenkinimą turimu daiktu, negu graužtis, kad darau kažką netaip, nors iš milijono padangų rūšių niekada nežinosi, kad išsirinkai geriausias.

    • Simas

      Tegul būsiu pasitrolinęs, bet čia kuriai rinkai skirta MB E klasė iš gamyklos išvažiuoja su Kumho? Ir čia jūs pats pirkot naują E ir gavot su tokiom padangom, ar koks draugas sakė, kad taip būna?

  5. Sliobenas

    Dažnai susiduriu su panašia situacija. Mėgstu laisvalaikiu megzti, turiu didelę patirtį. Tai prašančius numegzti megztinį ar suknelę reikia vaikyte vaikyt. Taigi tu taip gražiai mezgi, būk gerutė, numegzk ir man ką nors. Aha, sakau, o kiek mokėsi? Prašančiajai akys išvirsta. Na, penkiasdešimt litų. O tu, sakau, davai virbalus ar vąšelį į rankas ir pirmyn, sėdėsi mėnesį ištisus vakarus? Ne? O tai kodėl tikiesi, kad tą darysiu aš? Kita nachaliavų grupė – prašantys padaryti rašto darbus. Na tu juk moki autocad braižyti, coreliu dirbti, tai gal padėk, a? Sakau – braižytojų už pinigus internetas pilnas. Nu tada vargeta studentas ir atsidūsta – jiems gi mokėti reikia…

    • Kaulas

      Tai taip išein, kad Jumi gražusis mezginėjimas yra tiesiog finansiškai neatsiperkanti, laiką ėdanti veikla.

      • Sliobenas

        Aš mezgu savo malonumui ir poilsiui. Žiūrėdama futbolą arba teliką. Hobis toks, kaip kitiem žvejyba. Mezgu sau tai, kas patinka. O megzti už 50 lt, kai rinkos kaina ta paslauga kainuoja 300-600 lt priklausomai nuo siūlų ir rašto, tai jau, atleiskite. Jei sugalvosiu ubagaut, tiesiog atsisėsiu prie bažnyčios su skrybėle. Per du vakarus 50 lt surinksiu 🙂

    • Kai draugų neturi, tai ir belieka megzti telika bežiūrint.

      • Sliobenas

        O kas tau Pauliau sakė, kad mezgantys draugų neturi? Ir kur parašyta, kad krūva apsmurgusių neva draugelių yra vertybė? Laikas – pinigai. Bet kokiu atveju, megzti kur kas naudingesnė veikla, nei bumčikų paežerėj klausymas su draugeliais. Suaugę žmonės tiesiog neturi nei laiko, nei noro bėgioti vakarais iš namų ir leisti valandų valandas tuštiems pokalbiams prie pigaus vynelio ar alaus. Kai užaugsi, suprasi.

      • R.

        Kai megzti nemoki, tai ir belieka su draugais susitikinėti.

    • Marius

      Čia yra didžiulė problema mūsuose, kad žmonės nevertina laiko. Tas pats mezgimas yra labai daug laiko ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Bet retai kas tai vertina.
      Pats kompus tvarkau ir dar visokio bieso sugebu, todėl labai dažnai priskrenta visokių prašančių pigiau ar vos ne dykai. Čia jau dėkot galiu autoriui, kad paskatino mane drąsiau tokius siųst kur jiems reikia. Ir tikrai lengviau gyvent, nes susikoncentruoji ten, kur pinigai.

      P.S. galiu padaryt labdaringo darbo ir tikrai esu daręs, bet tikrai ne tada, kai matau, kad už tą „pigiau“ nueis bambalį parsinešt ar dar ką, tuomet be gailesčio imu.

  6. Mau

    Nu paspauskit, prasau:D

  7. Marius

    Kadrilis surmuliuos, kol paprasaiku veisle nebus isnaikinta. Ateis laikas, pamatysit, kai visi juoksis ir pirstais badys situos.

  8. Kakava

    O kam viską suvesti į pinigus? Aš manau gyvenime sveikata svarbiau, o už pinigus jos nenusipirksi.

  9. a065

    Na tik gal ne už dyka, bet ieškančių kas „po pygiai“ padarytu ir atitinkamai pasiruošusiu „po pigiai“ padaryti tikrai pakanka. Tiesa, rezultatas būna niekinis, tada labai piktinamasi kad „paėmė pinigus ir nieko nepadarė“, o darytojai tai puikiai supranta, kad už tas kapeikas nieko ir nepadarysi, tai tiesiog toliau renka tokius papigeiščikus. Čia iš asmeniniu patirčių…

  10. me

    Pats zemiausias paprasaiku lygis buvo pasiektas vienoje is Commonwealth saliu, kuomet du apgirte airiai viduryje baltos dienos prase gatvines prostitutes jiems pa*iulpti dviese uz 40. Laisvu vertimu i lietuviu kalba tai skambejo mazdaug taip „nu davai mus dviems uz kem? nu davai, mes greitai“. Beat that.

    • to me

      Tai ko vienas kitam neciulpe? Butu ir tuos 40 sutaupe, ir niekam ne aciu.

  11. ppp

    Lietuviai vis delto yra maksimalistai. Nuo vieno krastutinumo orentuojasi i visiskai priesinga. Nuo paskutiniu europos pagoniu i didziausius krikscionis. Nuo laisvu zmoniu i baudziaunikus (mastai didziausi europoje). Bajoru santykis irgi vienas didziausiu, taciau pirmoji konstitucija pasaulyje irgi pas mus. Nuo socialistines visuomenes i hyper demokratus. Nuo chalevciku i ultra kapitalistus. Bet kaip gauna per nagus, taip gauna.. 🙂

    • Saulius

      Lietuviai didziausi krikscionys, Tu suvoki ka pasakei? Socialistine tvarka buvo primesta, o lietuviu ultra-kapitalistais pavadinti tikrai neiseina.

  12. ibrahim

    as tai renkuosi pacias brangiausias prekes ir paslaugas. kaip koks uzbekas.

  13. tads

    kam ko reikia… ,kad tu pasiustum.. 🙂

  14. Kvaila ir juokinga

    Mes todel ir esame ubagu krastas, nes kiekvienas save isivaizduoja „talentu“, kurio laikas begalo brangus. Jei vieni kitieks daugiau „chalturos“ darytumeme, tai geriau ir gyventumeme. Isivisciusiame pasaulyje paslauga draugui daroma „skolon“, kad kai tau ko reiks – jis pades. Aisku cia negalioja visais atvejais, bet jei vienas teisininkas, o kitas IT specialistas, tai vienas privalo windows dikai perdiegti, o kitas BK klausimais pakonsultuoti. Bapkes nenuverteja ir netampa PVM apmokestintos, isleidziami kitur ir ratu sukantis ekonomika gereja.

  15. Dar juokingiau

    Kvaila ir juokinga: tai jei vienas kitam uz dyka, paslauga uz paslauga tai kurioje vietoje tas ekonomikos ratas?

  16. Neatsimenu, kas taip sakė, bet labai patiko patarimas „Work for full price or for free, never for cheap.“ , kuriuo vis daugiau vadovaujuosi.
    Draugams tikrai, o laikas nuo laiko ir pažįstamiems negaila padaryti paslaugą (t.y. už dyką), aišku tai žmonės, į kuriuos tikiu, kad lygiai taip pat galėsiu kreiptis paslaugos kai tai bus kažkas iš jų nišos. O pigus darbas, tai tiesiog savęs nuvertinimas. (:

Parašykite komentarą