Dabar daugiau Sopranų jau tikrai nebus

James Gandolfini 1961-2013. (Photo: Mansfield News Journal)

Lietuvos Rytas, 21 06 2013

Išėjus amerikiečių aktoriui James Gandolfini, Andrius Užkalnis pagalvojo, kad aktorių geriausiai prisiminti per pagrindinį jo vaidmenį, visiems laikams susiejusį žmogų su personažu.

Dabar tikrai, tikrai, tikrai nebebus Sopranų tęsinio. Nebūtų teisinga sakyti, kad Sopranai be James Gandolfini „neįsivaizduojami“ arba „neįmanomi“ – padaryti galima viską, kad tik būtų noro, o juo labiau – įsivaizduoti.

Bet, suprantama, JAV kanalas HBO neplanavo užsakinėti serialo tęsinio po šešių sezonų, nes geriausia yra prisiminti serialą, kol jis neišsisėmęs ir nepabodęs. Kol visi nori dar. Nes iš neišsipildžiusio žiūrovo troškimo ateina amžinybė.

Išskyrus Sopranus, kurių visų sezonų diskus pirkau negailėdamas pačia didžiausia kaina, kokią tik galėjo pasiūlyti internetinės arba nevirtualios parduotuvės, vos tik jie ten pasirodydavo, vaidybinių filmų su James Gandolfini esu matęs vos kelis, tačiau visuose juose buvo tas pats bruožas – aktorius geriausiai atskleisdavo nuolatinę abejonę ir netikrumą, ir vidinį silpnumą, kuris yra abejojantis balsas ir kuris nuolatos valios pastangomis nugalimas.

Sopranai yra apie tai, ir pagrindinis veikėjas, Tony Soprano, yra taip vertinamas būtent todėl, kad mes jame matome save.

Matome save ne taip, kaip paaiškino daugelis psichoanalitikų, užtvindžiusių knygų lentynas serialo analizėmis, kai Sopranai pradėjo skinti apdovanojimus ir pasidarė reiškiniu (atsimenu, kaip atskridęs vieną kartą į Niujorko Niu Džersio oro uostą, Newark, netoli kurio ir gyveno sugalvotas mafijos šeimos bosas, stebėjausi ir mėgavausi, apžiūrinėdamas ištisą Sopranų tematikos parduotuvę: nuo knygų iki virtuvinių prijuosčių).

Vienas mano draugas Anglijoje yra sakęs, kad nenori žiūrėti Sopranų, nes bijo, kad jam gali patikti ir jis gali su tuo identifikuotis. And this would be wrong.

Tai štai, tie minėti psichoanalitikai sakė, kad visiems slapčia norisi būti žmogumi, kurio klauso, su kuriuo skaitosi, kurio bijo, ir kuriam automechanikas nedrįs pasakyti išpūstos kainos. Na, kad paskui jam nebūtų pasekmių.

Tai paprastų žmonių paprastos svajonės, ir tokie aiškinimai daugiau pasako apie jų autorius, nei apie personažą, kuriam neva pavydima.

Aš ne Tonis Sopranas (kur jau man), bet žinote, ką manęs dažniausiai klausia mažai pažįstami žiūrovai ir skaitytojai? „O kai nueini į restoraną, tai tavęs bijo? Laksto ant pirštų galų, kad tik blogai neparašytum?“. Pavargau aiškinti, kad nebijo, ir aptarnauja kaip visus, ir kad net jei bijotų, tai man būtų nemaloniausias dalykas visame apsilankyme. Bet paaiškink tu žmogui, jei jam ta galimybė kažką pabauginti savo atėjimu yra didelė vertybė ir siekiamybė gyvenime.

James Gandolfini sukurtas didžiausias jo gyvenimo vaidmuo buvo toks įkvepiantis, toks kabinantis ir toks įtaigus vidutiniam žiūrovui todėl, kad Tony Soprano mes matėme kaip abejojantį, labai daug klystantį ir skausmingai, baisiai, nepakeliamai į mus panašų žmogų su labai daug pasirinkimų kiekvieną dieną. Mes patys esame tokie.

Kai patys sakome, kad norime būti kaip Tony Soprano, tai turime omenyje visai ne milijoninį namą Niu Džersyje, apstatytą abejotino skonio baldais (ir su dar labiau abejotina tapyba miegamajame).

Galvojame ne apie tai, kaip gerai būtų turėti susikrovus sode keliasdešimt tūkstančių dolerių atsargai, ir ne apie tai, kad namie visada atsiras keletas automatinių arba pusiau automatinių šaunamųjų ginklų.

Ir ne apie tai galvojame, kad galėtume žmonai padovanoti vieną kitą automobilį netikėtai. Ir ne apie jo meilužes, kurios arba vulgarios rusės imigrantės, kaip Irina arba jos sesuo, arba aukščiausio kalibro psichės – nors ir labai įspūdingos, bet psichės tokios, kad prisisek diržus.

Žinoma, ir ne vaikų pavydime Sopranui – kas gali pavydėti išlepintų ir apie tėvus (ir nieką, išskyrus save pačius) negalvojančių paauglių, kurie viską tik ima iš gyvenimo, blaškosi be jokio reikalo ir yra toks skausmas subinėje, kad tu neklausk. Mes visi, turintys paauglių amžiaus vaikų, labai gerai pažįstami su situacija. Ne, mes tos situacijos nesiekiame.

Mes pavydime Toniui Sopranui to, kad jį persekioja tos pačios bėdos, kaip ir mus, bet jis nuo jų beveik niekada nebėga: jis, kaip kareivis, visad poste, ir visada renkasi, ką daryti – renkasi greitai ir vieną kartą. Jo pasirinkimai ne visada teisingi, bet visada už juos atsako (dažniau atsako ne prieš įstatymą, bet tiek jau to).

Sopranų šeimos (kaip ir visų italų amerikiečių) maisto fiksacija, sodri nenorminė leksika ir pagreitinti konfliktų sprendimo būdai (nevisada rekomenduojami teisėsaugos) labai priartino James Gandolfini vaidmenį ir lietuvių žiūrovui.

Nors ir puikiai išverstas rodymui Lietuvoje, šis serialas yra tikras aukso luitas gerai išmanantiems anglų kalbą: ir Gandolfini, ir jo kolegų puikiai (ir, kartais, rodos – be pastangų) atvaizduojamas Niu Džersio italų amerikiečių akcentas ir leksika yra neišsemiamas džiaugsmas kalbų gurmanui.

Tony Soprano, išgirdęs iš savo psichiatrės pagyras apie tuos senelių namus, kur jis ruošiasi įkelti savo piktą ir pagiežingą motiną („tai greičiau viešbutis kur nors Cap d‘Antibes“, sako psichiatrė), nelabai supranta geografinę nuorodą į pietų Prancūziją, ir kalba mamai apie neegzistuojančio Captain Tibb‘s viešbučius – James Gandolfini šio epizodo atskleidimas per savo vaidybą jau vertas to, kad visą serialą pirkti ir žiūrėti nenutrūkstamai.

James Gandolfini, kaip aktorius, prisidėjo prie to, kad jau šiame tūkstantmetyje – dėl Sopranų – buvo dar kartą paliudyta, kad televizija nenužudė vaidybos. Kad televizija, kaip žanras, kuo puikiausiai gyvuoja ir mezga puikius vaisius. Paskutinį kartą tai buvo padaręs David Lynch sukurtas serialas Twin Peaks (Lietuvoje rodytas kaip „Tvin Pykso miestelis“, amžinatilsio Skirmanto Valiulio dėka), kuris 1990-1991 metais įrodė, kad pavieniai kūriniai gali išjudinti žanro ribas labai ilgam.

Man niekada gyvenime neteko laimės sutikti James Gandolfini. Arčiausiai prie Sopranų kūrėjų buvau prisiartinęs, Los Andželo oro uosto tarptautinės pirmos klasės laukiamojoje salėje (ak, taip, buvo ir mano gyvenime gerų momentų, ir skrydis iš Londono ir atgal United Airlines pirma klase buvo vienas iš jų, tegul Dievas būna mano liudininkas) susitikau su Michael Imperioli, seriale vaidinusį Soprano sūnėną, Christopher Moltisanti. Neimsiu pasakoti, kad mes ilgai kalbėjomės, tačiau galit pavydėti jau dabar.

James Gandolfini daug ką darė puikiai, kaip aktorius. Pyktis, švelnumas, netgi nepatogus ir nemalonus nusižeminimas (kai Tony Soprano savo kaimyno, gydytojo Cusamano, dėka, jis apsilanko prabangiame golfo klube – bet tik todėl, kad gydytojas nori jį parodyti savo prabangiems draugams, kaip gyvą mafijos eksponatą) – pavaizduoti taip gerai, kad aktoriaus pastangų net nematyti. Tai aukščiausias lygis.

Tačiau vieną dalyką aktorius atlieka neprilygstamai. Tai nepatiklus, tiriantis Gandolfini žvilgsnis iš padilbų. Jame ir naivumas, ir natūralus klausimas, ir vos apčiuopiamas pasekmių pažadas. Taip šį aktorių ir atsimins žiūrovai, likę su pojūčiu, kad jiems iš šio aktoriaus dar tiek daug liko nepasakyta, kad jis išėjo, neatidavęs duoklės ir užgesinęs žiburį, kuris galėjo švytėti daug ir ilgai.

Bet nebaigtas iki galo darbas kartais yra tik raktas amžinybėn, nes užduoda klausimą, į kurį niekad nebus atsakyta.

51 metų James Gandolfini, amerikiečių aktorius, geriausiai žinomas pagal Sopranų serialą, mirė Romoje birželio 19 dieną.

 

 

23 Komentarai

  1. Viktoras

    Puikiai parašyta

  2. Ina

    „pirkau negailėdamas pačia didžiausia kaina“

    checheche, net nekrologe nesusilaiko AU.

  3. KeyDee

    Skanu skaityt. Rasyk dar. Aciu.

  4. marius

    puikiai susiskaitė, puikiai išreikšta pagarba AA Jim`iui.

    maladec užkalnis

  5. Linas

    Giliai…
    RIP James

  6. R.

    Man jis nerealus filme „Mexican“ (2001). Samdomas žudikas gėjus keliaujantis su Julia Roberts. Ech…
    Ilsėkis ramybėje

  7. jolija

    Puikiai:)

  8. ibrahim

    ne laikas cia kabinetis prie zodziu, bet kai kas paraso isejo vietoj mire, imu ieskot ar nebus toliau sumaine aukso ziedus, aplanke gandrai, kibo i atlapus, sukirto rankom, surmuliavo ir taip toliau ir toleliau…

    • Darius

      Tai ir nesikabinėk.

  9. nezinomybe

    tai visgi, koks pasirode M.Imperioli?

  10. Treniota

    Geras rašinys

  11. qwerty

    Perskaičiau pie Sopranus. Ir dar kartą įsitikinau, koks Andrius yra darbštus rašytojas. Ne.Koks Andrius yra profesionalus rašytojas. Būtent rašytojas ir būtent profesionalus. Nepaisant, kad vienas mano labai gerbiamas žmogus sakė, kad Andrius negali vadintis rašytoju (iš laiko perspektyvos, tai labai kvailai skamba tokia to mano tikrai gerbiamo žmogaus mintis, suvokiant, kad Andrius jau ne kartą ir visiems laikams, ir visiems įrodė, kad jis yra ne tik rašytojas, tačiau ir produktyvus, profesionalus ir populiarus rašytojas).

    • qwerty

      Sorry, anas kalbėjo apie žurnalistus. Kažką sumaišiau( Bet koks skirtumas, juk rašytojo kvalifikacija juk apima žurnalisto? Žurnalisto aibė yra rašytojo aibės poaibis? Tiksiuosi čia aš gerai pasitaisiau)))

  12. Uma

    Gink Dieve, nenoriu įžeisti kieno nors jausmų ir dar tokią liūdną valandą, bet, drįstu pasakyt, kad (o vis dėlto) „Sopranai“ nėra šedevras. Labai talentingas, nepaprastai pavykęs serialas, bet ne šedevras. O „Tvin Pyksas“ – šedevras. Nuo „Tvin Pykso“ prasidėjo nauja serialo žanro era. Lietuviškas vertimas „Tvin Pykso miestelis“ greičiausiai atėjo (gal ir S. Valiulio dėka) iš lenkų – jie pirmi, berods 1992 m., pradėjo jį rodyti užvadinę „Miasteczko Twin Peaks“ (o Lora Palmer lenkiškai buvo išversta į Laurą Palmer). Vienintelis „Tvin Pykso“ trūkumas, mano galva, buvo jo pabaiga. Nereikėjo mums žinoti, kas nužudė Lorą Palmer. Nebūtina į visus klausimus gauti konkrečius, žodinius atsakymus. Be to, man iki šiol atrodo, kad Kuperis buvo paskutinis kvailys dėl Odrės Horn (Audrey Horne).

    • qwerty

      Dieve, kokios žinios apie TV serialus! Žmonės, kurie skiria daug laiko ir užsiima banalybėmis, paprastai būna labai malonūs.

      • Uma

        Oi, qwerty, banalybės yra nuostabus dalykas! Ypač tokios kaip „Twin Pyksas“. Tiesą sakant, antros tokios geros banalybės per TV dar nemačiau. Niekad, qwerty, nesigėdink banalybių – nebūk toks kompleksuotas mažylis. Drąsiai rašyk komentarus, malk šūdą! Dabar sunki pilnatis – malk dvigubai (ką ir darai)! Jei tai sukelia geras emocijas – pirmyn! Jei gerai nuteikia geras serialas, geras filmas, gera knyga – kas gali būti geriau?

        • qwerty

          Drąsiai rašyk komentarus, malk šūdą! Dabar sunki pilnatis – malk dvigubai (ką ir darai)! Raktiniai žodžiai yra skliausteliuose. Gal kam ir juokinga, tačiau man labai sunku susitaikyti su tuo, kad mano mintys kitų yra vertinamos kaip šūdo malimas…Bet iš šalies geriau matyti)

          • Uma

            http://www.youtube.com/watch?v=vKBRyNNW3u0

            Pilnaties proga, sunčiu Tau, qwerty, šiek tiek gražios muzikos! Iš „Twin Pykso“, beje.

          • qwerty

            Išklausiau net du kartus. Perskaičiau ir 164 komentarus po tuo youtube įrašu. Visada taip darau. Todėl ir taip greitai atsakau, jei komentarų būtų daugiau, tai mano atsakymas kiek vėluotų. Psichodelikos , terapinių pasakėlių prieš miegą arba tokių dance of the dream-štai ko man reikėjo! Kad galutinai suprastumėte atpasakosiu visiems jau pabodusią trumputę novelę su giliu moralu: Žmogus pabunda ryte ir pamato, kad virto savo batų padais. (kūrinio mintis daugiasluoksnė. Psichologiniu atžvilgiu tai būtų pagrindinių Kriugerio-Froido mokinio, atskleidusio, kad seksualiniai instinktai būdingi ir rūkytam kumpiui (Andrius apie tai užsiminė viename Laukinių Žasų įraše)-idėjų atspindys.

  13. „geriausiai žinomas pagal Sopranų serialą“. Čia lietuviškai?

  14. maicon

    geras, einu paziuresiu Sopranos finale. tesinio nebutu buve. zinot kodel? nes Tony ten nusauna. vyksta veiksmas, ir staiga – tamsa. o dabar prisiminkit keleta seriju atgal Tony ir Bobby pakalbi:

    Tony Soprano: My estimate, historically? Eighty percent of the time it ends up in the can like Johnny Sack. Or on the embalming table at Cozzarelli’s.

    Bobby ‘Bacala’ Baccalieri: Don’t even say it.

    Tony Soprano: No risk, no reward.

    Bobby ‘Bacala’ Baccalieri: I mean, our line of work, it’s always out there. You probably don’t even hear it when it happens, right?

Parašykite komentarą