Šaltasis karas laimėtas. Kaip ilsisi generolai?

Nuotraukoje: čia buvo vienas paskutinių Šaltojo Karo mūšių, nors dalyviai to tikrai tuomet nesuprato.

Naujasis Židinys, 2013 m. birželis

Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai.

1991 m. sausio 14 d. ryte, atsikėlęs iš ryto, stovėjau prie lango mamos namuose, J. Basanavičiaus gatvėje, ir žiūrėdamas pro langą į beveik besniegę žiemą pasakojau telefonu tuometinei BBC korespondentei Mask­voje Bridget Kendall apie tai, kas vyko praėjusią naktį S. Konarskio gatvėje, Lietuvos radijo ir televizijos biure. Telefono aparatas – senas, vengriškas, su sukamu skaičių disku ir juodu laidu, buvo jau pagyvenęs ir ryškiai raudonas. Man buvo dvidešimt metų, ir telefono aparatas dar prisiminė tuos laikus, kai mokiausi mokykloje ir gudriai ištempdavau laidą, užkabindamas už kėdžių (kad atrodytų, esą taip netyčia išėjo), ir nutraukdavau kištuko kontaktą su lizdu. Taip dariau, kai žinodavau, kad gali skambinti tėvams iš mokyklos ir aiškintis dėl mano elgesio.

Dabar tuo pačiu telefonu pasakojau apie tarybinius1 karius su radijo šalmais ir automatais S. Konarskio gatvės koridoriuose, kaip mus buvo sustatę prie sienos, rankomis aukštyn, kaip laikė susodinę viename iš kambarių, kur šiais laikais yra žinių redakcija, kaip vienam iš mūsų, darbuotojų, leido paskambinti namo (keista, kad leido) ir perduoti žinią artimiesiems, kad esame gyvi ir sveiki. Tada visas tas pasakojimas buvo labai buitinis.

Tuomet nesupratau, kad pasakoju apie vieną iš paskutinių didžiųjų Šaltojo karo mūšių, kurių buvo šimtai visame pasaulyje, su aukomis ir be jų, ir kad iki karo pabaigos ir iki raudonosios vėliavos nuleidimo Kremliuje buvo likę truputį daugiau nei vienuolika mėnesių. Keturiasdešimt kelios savaitės. Tada neatrodė, kad eina paskutiniai Šaltojo karo metai – karo, užsitęsusio daugiau nei keturis dešimtmečius – ir kad aš dabar, su telefonu prie ausies, esu fronto zonoje, per 1400 met­rų nuo barikadų, kurios buvo viso pasaulio dėmesio centre. Dėmesio centre, tiesa, neilgam: po trijų dienų, sausio 17 d., prasidėjo Irako pajėgų bombardavimas iš oro, bandant išlaisvinti okupuotą Kuveitą, ir pasaulio žurnalų viršeliams jau buvo kiti vaizdai, o ne Vilnius. Ir tada tikrai nesupratau, kad esu iš būsimųjų nugalėtojų gretų.

Karas be aiškios baigties

Antrasis pasaulinis karas turėjo keletą aiškių baigčių (nors, žinoma, Tarybų Sąjungoje tos baigtys buvo akcentuojamos kitaip – net ir pats karas buvo „Didysis Tėvynės karas“, ne joks ne pasaulinis, pasaulio ten nebuvo, tik rusų, ukrainiečių ir baltarusių pergalė prieš Vokietiją; todėl Kremliaus šešėlyje esančioms šalims užteko mitų apie raudoną vėliavą, keliamą virš Reich­stago, ir apie pergalės paradą Raudonojoje Aikštėje birželio 24 d.).

Nugalėjusios Antrajame pasauliniame kare šalys turėjo Vokietijos kapituliaciją, Potsdamo sutartį dėl Vokietijos okupacijos, Niurnbergo teismą2 – kuris, nors ir buvo kritikuojamas pačioje Amerikoje (JAV Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas Harlanas F. Stone’as, tuomet sakė apie savo kolegą, Aukščiausiojo Teismo teisėją, Niurnberge buvusį kaltintoju, Robertą H. Jacksoną, kad šis vykdąs „aukšto kalibro linčo teismą“), tačiau turėjo konkrečius rezultatus – mirties bausmes, laisvės atėmimo bausmes ir faktinį bei juridinį nacių patraukimą iš Vokietijos gyvenimo.

Pralaimėjusios pusės Šaltojo karo generolai iš esmės teisingumo nesulaukė. Nors karas buvo labai ilgas, tačiau, kaip visada, taika pasirodė sunkesnė ir sudėtingesnė negu bet kokie kariniai veiksmai.

Josifas Stalinas mirė savo lovoje, kaip ir visi po jo buvę tarybiniai lyderiai. Atpildas tokiems kaip Lavrentijus Berija ateidavo ne nuo laimėjusių priešų, o nuo saviškių, kai kiti vidaus kovos būdai nebetiko. Berija turbūt ir buvo vienintelis faktiškai nubaustas už vieną didžiausių masinių XX a. nusikaltimų.

Ekstremalus įrodymas apie tai, kad teisingumas – reta ir labai saikingai dozuojama prekė, buvo Kampučijos mėsininko Pol Poto mirtis 1998 m. savo namuose – tuomet jis buvo namų arešto sąlygomis, ir ne bet kieno organizuoto namų arešto – jo paties Raudonųjų khmerų frakcijos. Iki pat 1997 m. jis sugebėjo duoti įsakymus dėl mirties bausmės savo bendražygiams už bendradarbiavimą su naująja vyriausybe.

Artimiausias Pol Poto bendražygis Ieng Saris (kadaise Kampučijos žmogžudžių valdžia taip ir vadinosi: „Pol Poto – Ieng Sario režimas“) mirė tik šiemet, taip ir nenubaustas, nors ir kalėjime.

Pnompenio mirties laukai yra, galima sakyti, beveik užmiršti būtent dėl savo kraupumo ir paprastumo derinio, bet dar ir dėl to, kad viskas įvyko ir baigėsi. Vanduo nubėgo po tiltu, kaip sako anglai. Ką čia daug minėsi. Perfrazuojant Rusijoje naudotą po Antrojo pasaulinio karo frazę, iškaltą Leningrado kapinėse – „Niekas nepamirštas ir niekas neužmiršta“, čia niekas nenubaustas ir niekam neatlyginta.

Panašiai ir Kinijoje – visos kultūrinės revoliucijos baisybės, sugriauti žmonių gyvenimai bei neįtikėtina prievarta ir tamsybės triumfas prieš mokslą kaip baigėsi, taip ir baigėsi.

Rytų Europoje mes net didžiavomės „dainuojančia revoliucija“, kai žmonės, kurie buvo priešų pusėje, ne tik kad savo laisve nerizikavo, o daugelis net spėjo po Šaltojo karo pabaigos sėkmingai pabūti prezidentais, premjerais, ministrais arba bankų savininkais.

Išskirtinė Rumunijos valdytojo Nicolae Ceauşescu ir jo žmonos baigtis (jie buvo nuteisti ir sušaudyti Šv. Kalėdų dieną, kas simboline prasme yra pernelyg makab­riška net ir mano skoniui – matyt, net ir labai kietos širdies žmonės tarp mūsų kartais turi tokių problemų), kaip ir Sadamo Huseino mirties bausmė ir Slobodano Miloševičiaus mirtis kalėjime, tik pabrėžia tai, kad nubaustųjų buvo vienetai.

Berlyno siena ir kiti eksperimentai

Sunku būtų įsivaizduoti, kad nacių gydytojai-eksperimentatoriai iš mirties stovyklų po karo vaikščiotų ir pasakotų apie savo pasiekimus, dar ir susitikinėtų su kitais medikais ir apskritai jaustųsi normaliai.

Tačiau ar girdėjote, kad kas nors būtų atsakęs už Berlyno sieną, su sargybos bokštais ir spygliuota viela? Rytų Vokietijos vadovas Walteris Ulbrichtas, apdovanotas Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigžde ir Egipto Nilo ordinu (iš Gamalio Abdero Nasero rankų), kuris turėtų atsakyti už tai, kad buvo pastatyta siena, uždariusi paskutinę landą žmonėms iš Rytų Vokietijos bėgti per padalytąjį Berlyną į Vakarų Vokietiją, – jis nebuvo nei teistas, nei nubaustas ir nugyveno savo gyvenimą. Žinoma, tuomet Šaltasis karas dar nebuvo laimėtas (Ulbrichtas mirė 1973 m.).

Niekam neteko girdėti nė apie vienos tarybinės psichiatrinės ligoninės vyriausiąjį gydytoją, kuris būtų ne tik nubaustas – niekas net ir licencijos neprarado. Šalies specialistai, sugalvoję specialią ligą politiniams pacientams („vangios eigos schizofrenija“), apie kurią negirdėjo pasaulis už geležinės sienos, – nes Vakaruose tokios diagnozės apskritai nebuvo ir nėra iki šių dienų. Ji buvo sukurta rusų psichiatrijos elito kaip aprašymas lėtai besiplėtojančio susirgimo, kurį galėjo pastebėti tik specialiai paruošti medicinos šviesuliai, ir kuris aiškiausiai pasireikšdavo per nesutampančią su pagrindine ideologija nuomonę.

Už baudžiamąją psichiatriją ne tik niekas nenubaustas: paskaičius šių dienų Rusijos psichiatrų žvilgsnius į praeitį, retai kas iš tų, kurie patys buvo baltais chalatais tose ligoninėse, kur durys be rankenų, apskritai pripažįsta, kad ten būta ko nors kito nei ligonių gydymo su geriausiais klinikiniais ketinimais.

Nugalėtojams – tik atmintis

Matyt, krikščioniškos moralės rezultatas buvo tai, kad Vakarai, laimėję Šaltąjį karą, visaip kratėsi trium­falizmo ir savo pergalės demonstravimo. Taip, tiesa, buvo nukelti ne vienas ir ne du Vladimiro Lenino paminklai3, ir nuotrauka iš Vilniaus Lukiškių aikštės tapo viena iš vizualinių laikotarpio simbolių, tačiau dominuojantis požiūris buvo nemurkdyti pralaimėjusiųjų ir stengtis neįžeisti jų jausmų.

Pataikavimas pralaimėjusiems priešams, nugalėtojo stiprus kaltės jausmas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ne tik maža nubaustųjų, o beveik nėra besigailinčiųjų dėl to, ką darė.

Nugalėtojai tai užprogramavo patys. Dar 1963 m. – kai iki Šaltojo karo pabaigos buvo likęs maždaug ketvirtis amžiaus (nei daug, nei mažai – atsigręžus į praeitį, mums atrodo, kad dar prieš akis buvo visa amžinybė, tačiau kai žmogui pasakai, kad tokia pati amžinybė, apie ketvirtį amžiaus, jau prabėgo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, visi būna nustebę – „kaip gi greitai vis dėlto bėga laikas“), Johnas F. Kennedy’s, sakydamas savo garsiąją kalbą Vakarų Berlyne („visi laisvi žmonės, kad ir kur jie gyventų, yra berlyniečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas – esu berlynietis“), programavo atsiprašinėjimą.

JAV prezidentas jau tada minėjo, kad kai karas bus laimėtas, Berlyno gyventojai galės „blaiviai pasidžiaugti“ (sober satisfaction), kad buvo pirmose kovos gretose. Pasidžiaugti, bet blaiviai, pernelyg neužsimiršdami, neduok Dieve.

Ir būtent todėl, nueinantys į praeitį Šaltojo karo nugalėtojai nebuvo tinkamai pagerbti – miestams pritrūko triumfo arkų, o lyderiams – matomos pagarbos. Gal tik Margaret Thatcher laidotuvės šiemet šiek tiek priminė didelę pagarbą gigantui už gigantiškus pasiekimus, kuri tačiau irgi buvo pakankamai santūri, ir buvo atlaidžiai šyptelima, į gatves Londone ir kitur iššliaužus valkatoms ir padugnėms „švęsti raganos laidotuvių“. Niekada su velione premjere ir jos darbais sąmoningai nesusidūrę, tie parazitai visą gyvenimą tik siurbė laisvos rinkos ir laisvos šalies privalumus, kurie didele dalimi yra mirusios lyderės nuopelnas, bet jiems niekas nesutrukdė trypti ant kapo.

Helmutas Kohlis, Vokietijos suvienijimo ir šių dienų jos ekonominio klestėjimo (kurio nesugeba sugraužti net minios išlaikytinių Europos pietuose) pagrindėjas, negarbinamas ir mažai kieno beprisimenamas, stumia devintą dešimtį kaip pensininkas, be paminklų miestų aikštėse ir be jo vardu pavadintų gatvių.

Kai Ronaldas Reaganas mirė 2004 m., sunkiai sirgdamas, daugelis reiškė nuostabą („o ką, jis dar tik dabar mirė?“), būtent todėl, kad JAV nelabai rūpinosi, jog jis būtų prisimintas kaip nugalėtojas. Net ir per jo šimtmečio paminėjimą 2011 m. politiškai korektiška žiniasklaida bandė visaip atsižegnoti, vis primindama, kad jis buvo „prieštaringai vertinamas“, nes, supranti, ligi šiol yra labai daug pralaimėjusiųjų, kuriems pamačius jo besišypsantį portretą ligi šiol likęs skausmo pojūtis. Todėl atsiprašykime, kad jį prisimename.

Mūsų gailestis pralaimėjusiems Šaltąjį karą, kvailas gerumas (arba tai, ką mes patys laikome esant gerumu per savo neišmanymą) ir savo pačių dvasinių savybių projektavimas į priešą („jeigu mes atleisime, gal ir mums kada nors taip pat bus atleista“ – nesusimąstant, kad jei sąmoningai nedarai blogai, to atleidimo turbūt niekada ir nereikės) lėmė tai, kad ligi šiol mūsų pergalė Šaltajame kare yra nuolatos kvestionuojama ne tik tų, kuriems pritinka tai daryti, nes jie pralaimėjo.

Mūsų pergale netiki tie patys žmonės, kurie iš jos daugiausiai ir gavo naudos bei džiaugsmo. Mūsų nesugebėjimas pabrėžti ir parodyti, ką pasiekėme, atneša pačių keisčiausių vaisių: pavyzdžiui, net laisvas darbo jėgos judėjimas, sugebėjęs sutvarkyti, rodos, sunkiausiai sutvarkomą nedarbo problemą Rytų Europoje (darbo jėga dabar gali pasirinkti žymiai platesnę darbo rinką – problema?) yra reguliariai pateikiamas ne kaip didžiulis privalumas, ne kaip realus laisvės prizas, o kaip kažkokia yda, patvirtinanti padėties tragizmą.

Berlyno siena kadaise buvo pastatyta būtent tam, kad būtų sustabdytas laisvas darbo jėgos judėjimas (nes per Berlyną bėgo labiausiai išsilavinusi, jauniausia, geriausia Rytų Vokietijos gyventojų dalis), mes sukūrėme šalis, kur niekas (išskyrus iškvaišusius filosofus ir „visuomenės veikėjus“, kurie visaip planuoja sugražinti lietuvius ten, kur jie labiausiai tuo metu nenori būti) nė nebando stabdyti žmogaus bandymo pasirinkti, kur jam gyventi yra geriau, tačiau kažkokiu būdu mes sugebame to gėdytis. Arba bent jau neduodame atkirčio tiems, kurie bando mus gėdinti.

Matyt, mokytis būti nugalėtojais mums reikės dar ilgai. Kuklumas ir susinepatoginimas – panašiai, kaip ekstarybinio žmogaus gėdijimasis kalbėti apie jam priklausantį atlygį už darbą („ką čia, aš ne dėl pinigų“) – mus kamuos tol, kol neišmoksime būti drąsūs, arogantiški ir savo pergalėmis besidžiaugiantys nugalėtojai, ploti sau per petį ir mojuoti pergalės vėliavomis.

Mojuoti žinant, kad pralaimėjusiems dėl to labai skaudu ir dėl to mojuoti dar stipriau. Kad jie žinotų savo vietą. Nes rodyti pralaimėjusiems savo vietą yra viena iš neišvengiamų nugalėtojo priedermių.

 —————————–

 1 Nekeiskime „tarybinių“ į „sovietinius“. Tarybinis būtent ir buvo tai, ką mes turėjome Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, būtent valdymo forma, „liaudies deputatų tarybos“. Tai, kad šis žodis buvo išverstas į lietuvių kalbą, buvo liūdnos okupacijos istorijos dalis. (Į šį autoriaus pageidavimą redakcija atsižvelgė, tegul ir tam kartui atsisakydama savo ilgos ir turtingos tradicijos, – red. past.)

2 Nereikėtų vadinti „Niurnbergo tribunolu“, lyg mes patys negalėtume išsiversti iš kitos kalbos, išskyrus rusų. Anglai vadina Nuremberg Trials, vokiečiai – Nürnberger Prozesse, prancūzai – Procès de Nuremberg, ir pavadinimas „tribunolas“ buvo rusų sugalvotas, kad atspindėtų jų siekimą, jog procesas būtų greitas ir be jokių vakarietiškų pasicackinimų. Pagrindinis teisėjas nuo Tarybų Sąjungos, generolas majoras Iona Nikitčenko, buvo aktyvus Stalino parodomųjų teismų dalyvis ir ne pati geriausia reklama proceso objektyvumui.

3 Antra tiek daugiau liko – kartais galėtų pasirodyti net ir ne visai aišku, kas laimėjo Šaltąjį karą. Visų žinomos Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje saugomos kaip paveldas. Tačiau jos yra tik vienas, visų prisimenamas pavyzdys. Tarybinio pakaliko Liudo Giros skulptūra žiūri tiesiai į langus tų, kurie atsako už švietimą šalyje – Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės ją mato kiekvieną dieną. Kita pakalikė, Salomėja Nėris, kaip ir anksčiau savo vardu ir skulptūra puošia ir vieną geriausiai žinomų Vilniaus mokyklų, ir gatvę prie jos. Šių žmonių ryšys su kultūra ir švietimu yra toks pat, kaip Josefo Rudolfo Mengele’s, nacių gydytojo iš Aušvico, ryšys su medicina. Kaip malda kartojamas tų pačių Vakarų politinio korektiškumo išpažinėjų poteris: „negalima išplėšti puslapio iš istorijos“. Apie to teiginio nesąžiningumą net neverta ginčytis, nes gydytojas nepalieka žmogaus burnoje supuvusio danties tokiu pagrindu, kad dantis yra mūsų odontologinės istorijos dalis. Pasiūlykite pastatyti Mengele’s biustą, sakykime, priešais Miuncheno universitetą, kur jis gavo daktaro laipsnį, ir pažiūrėkite, ką jums pasakys.

35 Komentarai

  1. Luna

    Super. Ploju atsistojes.
    Reference’as apie Vasiliauskaite irgi epic.

  2. qwerty

    Galingiausi Andriaus rašiniai yra tie, kuriuosi jis runkelius beigi įvairaus plauko budulius demaskuoja. Todėl straipsnio net neskaitysiu.

  3. Ring

    Labai dziugu, kad Uzkalnis ne tik pakankamai blaivu prota turi ir gali pazvelgti i viska kiek kitaip ir daug ‘giliau’ nei dauguma zmoniu, bet ir istorija bei politika neblogai ismano… O del S. Neries, tai ji buvo labai jauna, kai prieme ta kvaila sprendima, del kurio pati po to gailejosi, kaip atsispindi jos kuryboje. Overall, labai geras straipsnis. Aciu!

  4. Audrius

    Irgi ploju atsistojęs. Turėjo kas nors tą parašyti.

  5. Audrius

    … dar vienas niuansas – aš ir du mano geriausi draugai kraujo donorais Žolyno gatvėje buvom tik tą dieną.

  6. Justinas

    Dėl Niurnbergo tribunolo pavadinimo vartojimo ir rusų vaidmens tame – klystate, autoriau. Tas tribunolas, apie kurį kalbate, oficialiai angliškai vadinasi International Military Tribunal (IMT). Įsteigtas pagal Londono susitarimą, kuris patvirtino IMT Charter. Žr.:
    Žr. http://avalon.law.yale.edu/imt/imtconst.asp

    „Tribunolo“ žodis su rusais ir jų supratimu neturi nieko bendro – tai yra normalus karinių teismų pavadinimas. Pavyzdžiui, Tolimųjų Rytų tribunolas (Tokijuje). http://www.trial-ch.org/index.php?id=899&L=5
    Be to, pvz., ICTY – International Criminal Tribunal for Former Yugoslavia.

    Tuo tarpu Nuremberg trials, viena vertus, reiškia IMT vykdytą procesą, bet taip pat gali reikšti (ir dažniausiai angliškoje literatūroje) reiškia taip pat ir JAV okupacinės zonos tribunolą Niurnberge, kur buvo teisiami smulkesni naciai (apie šio tribunolo veiklą ir teismo procesų beletrizuotą versiją galima pamatyti sename, bet gerame filme Judgmenet at Nuremberg).

    Taigi, jeigu norite būti preciziškas, vartokite „Tarptautinio karo tribunolo“ pavadinimą.

    • nero wolfe

      Kaip redagtorius ir ušzakovas grieštai ginčiju profesionalaus skaititojo pamoką me-gėjui auktoriui. Netaisiau NŽA pasažo apie tribunolus, nes man pasirodė smagu šitaip atsižvelgti į sąvokos tradicijos istoriją ir ypač į percepcijos ir recepcijos horizontų (ne)susiliejimą. IMT statutas buvo kiaurai politinis dokumentas, jei viskas būtų vykę tik pagal jį, tai ir procesas (pagrindinis ir kiti, apibendrintai vadinami N Trials) tiktų likti vadinamas pirmiau politiniu susidorojimu su pralaimėjusiu priešu, o neteisingumo siekusiu teismu. O politiniuys užmanymus ir ypač jų rezultatus galima vadinti ne pagal vidinė,s o pagal išorinės kritiko slogiką. Revoliuciniai Prancūzų rec. tribunolai ir ypač bolševikų tribunolai kaip pamėklė proceso metu buvo prikišami ir britų, ir ypač amerikiečių teisėjams (kiek mažiau kaltintojams), tik tai retai išeidavo į didžiąją spaudą. Apskritai proceso medžiagą (jos esu skaitęs tiek ir tiek; dar tebeturiu iš Deutsche digital Bibliothek nusipirktą cd (2000 m.!), kur tilpo visi 36 t. su priedais) smagu vartyti kaip atveriančią terpę, kurioje gimė Šaltasis karas. Turiu galvoje ne pozityvistinio ir precedentinio teisinių mąstymų sankirtą ir tikrai ne sąmokslo motyvo ištirpimą pakeliui iš kaltinamojo akto į nuosprendį; o būtent tai, ką užkabino AU. Kaip savo memuaruose (jei nepainioju dviejų knygų) puikiai parodė pats Jacksono pavaduotojas procese Telfordas Tayloras bežiūrint į pirmas eiles ne kartą kildavusi šventvagiška mintis, kad ta pusė, kur sėdi sovietų kaltintojai (o ir, atsigręžus į kairę, teisėjai), ne mažiau (o gal ir labiau) tinka kaltinamųjų suolui už Fricką ir Speerą. Yra teisėjai ir yra banditai. Yra teisingumo siekis ir yra noras sutvarkyti šlapią reikaliuką. Tas labai pasijuto IMT metu, kuris vis dėlto netapo rev. triubunolu, todėl gal geriau jį vadinkime kaip nors vienetiškai.

  7. rykste

    viska sunaikinti yra labai paprasta ir kvaila… Istorijos puslapiuose del to kruvos juodu skyliu. O tarkim rusai jau bando (kiek girdejau) perrasineti savo istorija be Stalino…nyku. Ir kur tai nuves? Lietuva yra mazyte valstybe, ja uzkariavo kas tik norejo ir kada tik norejo ir inesinejo savo (uzkariautojo) kultura. Ir vistiek lietuviai issaugojo savo kalba, kad ir iskraipyta…o ponas Uzkalnis apskritai bevelytu bendrauti su aplinkiniais angliskai, ar ne??? Juk lindone ismoko „sustrai uzsienietiskai“

  8. Augustinas

    Na, aš džiaugiuosi bent dėl to, kad pasaulis bent bando nebekartoti savo klaidų. Aišku, ne visada sėkmingai, bet visgi po WWI atskabė Vokietijai šonus ir visi žinom koks dėdė dėl to gavo progą ateit į valdžią. Užtai dabar ir bijoma viešai staipytis, visi mano, kad gali vėl tas pats nutikti.

  9. Uma

    Dėl kaltųjų nebaudžiamumo ypač didelio masto nusikaltimuose yra tokia teorija. Gal greičiau hipotezė. XIII amžiuje tarp Tomo Akviniečio ir pranciškono Rodžerio Beikono virė aršus disputas. Pjovėsi dėl astrologijos. Reikalą išmanė abu, ypač Beikonas. Akvinietis tvirtino, kad, nors žmogus yra intelektuali būtybė, o jo siela nemari, jis taip pat yra ir sensualus, geidulių valdomas. Būtent ir tik dėl pastarosios priežasties žmogus veikiamas dangaus kūnų. Beikonas tvirtino, jog poveikis platesnis, bet žinojimas gali padėti išsaugoti laisvą valią, netapti likimo įkaitu. Konfliktas buvo karštas, turėjo ilgą, poros šimtų metų ir geriausių tuometinių protų (dauguma buvo krikščionių teologai) rietenų, priešistorę. Galų gale, Beikonui pralošus, natalinė (individualaus žmogaus) astrologija buvo atmesta, krikščionys pripažino tik mundaninę, t.y. masių. Nuo Švietimo epochos laikų visa astrologija buvo vis labiau diskredituojama, jos pavadinimas nuvalkiotas ir paniekintas, tačiau Beikono ir Akviniečio laikų ideologija ir postulatai liko, įsitvirtino, tebeveikia krikščioniškoje ir Vakarų civilizacijos sąmonėje. O būtent: 1. žmonių masė gali veikti kaip atskiras asmuo; 2. Mases veikia lemtis gerokai smarkiau nei atskirą asmenį; 3. Masės įgauna išraišką per savo lyderį (t.y. ne lyderis kaltas, kad jis lyderis, o žmonių masė, kuri palaiko tokį lyderį, nes be masės jis niekas). Kadangi pasaulis yra dualistinis, o žmogus pasaulyje yra tam, kad skaistintų savo sielą, tai visoks blogis šiuo atveju veikia kaip grynintojas. Karas ir okupacija reikalinga tam, kad siela skaidrėtų, be blogio nebūtų gėrio ir panašiai. Žodžiu, istorija, vystydamasi cikliškai (astrologiniai ciklai), nors ir niekada nebūna vienoda, yra likiminė. Blogieji lyderiai, masiniai nusikaltėliai prisiima sunkią naštą – patys eis į pragarą (krikščionybė) ar atgims klaikybėje (budizmas, hinduizmas), bet per juos sielos nuskaistės milijonams. Nėra prasmės jų teisti, nes nėra jiems žemiškos bausmės.
    Prirašiau daug kaip koks Andriukaitis.

  10. Vilius

    Uma, tu tiki šia hipoteze ar tik ištraukei ją iš religinės minties šiukšliadėžės, nes tau pasirodė, kad ji tiktų komentarui po šiuo straipsniu? Dualistinio pasaulio ir karo kaip sielos grynintojo funkcijos tiesiog stulbina savo bullshit koncentracijos kiekiu. Kas dėstoma dėstoma paskutiniuose 4 sakiniuose apskritai yra kaip užvožimas šlapiu skuduru žmogui besitikinčiam, kad atsidūrė „in the rational part of internet“. Mėgink laimę bernardinuose ar ką.

    • Uma

      Viliau, tu tik nesibaisėk. Čia istorija, ne iš piršto ištraukiau. Tie sakiniai atrodo baisiai žmogiška prasme, žiūrint į Holokausto nuotraukas ar netyčia užsukus į kokį koncentracijos stovyklos muziejų. Bet tą, ką rašau yra teologiniai išvedžiojimai, kurie buvo ir tebėra.

      • Vilius

        Tie sakiniai atrodo baisiai, nes jiems ne vieta racionalioje diskusijoje ir ypatingai po tokiu straipsniu. Aš suprantu, kad tai teologiniai išvedžiojimai, tačiau kai kuriems geriau dūlėti nelankomose bibliotekose.

        Beje, astrologija ir turėtų būti valk

        • Vilius

          *Beje, astrologija ir turėtų būti valkiojama ir diskredituojama, nes tai pseuodomokslo įsikūnijimas visame gražume. Visiems būtų geriau, jei šia žvaigždynų mistifikacija būtų domimasi kuo mažiau.

          • Uma

            Viliau, o ką pats žinai apie astrologiją? Kiek plačiai ir nepaviršutiniškai tuo domėjaisi, kad galėtum daryti tokias išvadas? Nekalbu apie šarlatanizmą – tas, kas rašoma laikraščiuose ir visi apsišaukėliai, žinoma, nėra diskusijos objektas.

        • Uma

          Viliau, tai ką parašei yra nežmoniškai naivu ir vaikiška. Nežinau, kokio amžiaus esi, bet toks kaprizingo vaiko nuosprendis, kas tinka racionaliai diskusijai (ak!), o kas netinka – tik parodo ribotumą ir tam tikrą neišprusimą. Turėdamas išankstines nuostatas, nieko nesuvoksi. Aš tik labai trumpai ir siaurai parašiau tą, kas formavo pasaulėžiūrą, kurios išdavoje vyksta, vyko karai. Ten, jei plačiau, Rodžeris Beikonas kryžium gulėsi, kad karų galima išvengti. Bet ginčą laimėjo Akvinietis, kuris (kryžium gulėsi), kad negalima kištis ten, kur dievo valia. Ginčų pasaulyje labai daug, bet šitas buvo labai svarbus. O tie sakiniai apie sielos nuskaistinimą, apie tai, kad per aspera ad astrum, yra kiekvienoje religijoje. Astrologijos, kuri nėra religija, tačiau būdama gigantiška žinių, pasaulėžiūros sistema, pati lyg išnykusi, įsiliejo į Vakarų civilizacijos pamatus, niekaip neišbrauksi. Žinoma, jei nori kažką suvokt, o ne tik krapštyt paviršiukais, jaudintis emocionaliai kaip mergaitei dėl kiekvieno šiurkštesnio žodžio, prisidengęs „racionaliu mąstymu“.

          • Saulius

            Astrologija yra misticistinė disciplina, kilusi iš nežinojimo. Žmogui nesuprantant visatos dėsnių, jinai atsirado ir stovi vienoje gretoje tarp daugybės pasaulio aiškinimo disciplinų, kurių vietą dabar užėmė modernusis mokslas. Taip metafizikos vietą užėmė fizika, alchemijos – chemija, galų gale religijos aiškintą pasaulėtvarką pakeitė tikslieji mokslai.
            Astrologija atsirado žmogui išvis nesuprantant šviesulių prigimities danguje. Dabartiniam mokslui jau neblogai aiškinant kosmoso kūnų prigimtį,cheminius procesus, fiziką ir dinamiką, astrologija archajiškai aiškinanti kažkada mistifikuotų kosmoso kūnų įtaką personos charakteriui ir likimui, man yra eksremaliausias iš išlikusių mistinių reliktų.
            Viena yra žiūrėti į beraštes bendruomenes praktikuojančias šamanizmą ir voodoo, kita yra matyti žmogų, mokykloj privalomai išmokintą astronomijos pagrindų, ir vis dar skaitantį paskutinį dienraščio puslapį.

  11. Vilius

    Metų man daug ir apie astrologiją žinau pakankamai, kad galėčiau užtikrintai teigti, kad šio pseudomokslo teiginiai nėra pasiekti naudojant mokslinį metodą. T.y. jie neturi racionalaus pagrindimo.
    Kaip tu nustatei, kad aš „jaudinuosi emocionaliai“, man sunku suprasti.
    Nesupratau, kokiam kontekste Akvinietis laimėjo tą ginčą (galbūt religinių fanatikų), bet požiūris į karinius konfliktus šiomis dienomis yra visai kitoks. Tokios organizacijos, kaip UN, EU ir NATO nuveikė didžiulius darbus išvengiant karų ir daro tai toliau.
    Iš tavo pasisakymo kyla įspūdis, kad manai, kad karai neišvengiami, o gal ir net būtini. Atrodo lyg apie karą kalbi, kaip apie kokį mistinį dalyką, nors iš tiesų tai beveik visais atvejais yra peštynės dėl išteklių ar ksenofobiškos ideologijos. Pirmuoju atveju konfliktą galima išspręsti prie derybų stalo, beprasmiškai nepraliejant kraujo, antruoju atveju gelbėja švietimas (šis atvejis sudėtingesnis, nes pasaulyje dar daugybė religija ar buku nacionalizmu grįstų valstybių ir kraujo pralieta bus dar daug).
    Nenoriu sumenkinti tokių asmenų kaip Beikonas ar Akvinietis, bet nors jie ir buvo šviesuoliai tais laikais, jie neturėjo galimybės pasilipti ant milžino pečių, nes milžino dar nebuvo. Jų pasaulėžiūra buvo ribota ir daugeliu atveju įsprausta į religinę dogmatiką, kuri taip pat kaip ir astrologija neturi racionalaus pagrindimo.
    P.S. Atsiprašau už save ir Umą. kad floodinam komentarų skiltį offtopic komentarais.

    • Uma

      Čia labai tuščias pasakymas – „neturi racionalaus pagrindimo“. Aš dabar skaitau, ar kur nors parašiau apie astrologiją kaip „mokslą“. Britannica apibūdina kaip „science and art“, bet aš pati, mokėdama nubraižyti brėžinį, padaryti jo analizę bei sintezę, vis dėlto sakyčiau, jog tai yra menas. Jo reikia mokytis daug metų, gal ir visą gyvenimą, tai milžiniškas informacijos kiekis. Įdomiausia, kad sistema veikia ir prognozuoti iš tiesų galima. Šiuo metu, turbūt, jis arčiausiai sociologijos (taip teigiu dėl 2001 m. Sorbonoje gauto Mitterrand`o astrologės Teissier daktaro laipsnio), nors gal ir nereikėtų jos prie nieko priskirti, tai unikali sistema. Kalbėjau apie karo pagrindimą, tokį, koks jis buvo ir dar dabar tebėra, o ne apie būsimą pasaulį be karų ir prie derybų stalo. Kokia pasaulėžiūra nulemia, kad kyla karas ir kodėl kaltieji dažnai likdavo nenubausti. Man nereikia aiškinti, koks šiandien yra požiūris. Nenuvertink religinių dogmų šiandieniniame pasaulyje.
      Neatsiprašinėsiu aš, tegul Užkalnis mus ištrina, būsim šiokie tokie disidentai, sadūnaitės, už ideologiją juk, o ne šiaip sau 😀

  12. Vilius

    Nenoriu tavęs įžeisti, bet man atrodo, kad tu sugaišai daugybę laiko bergždžiam reikalui. Astrologija nieko neprognozuoja ir negali prognozuoti, nes tiesiog nėra mechanizmo, kaip tam tikra mėnulio ar kitų dangaus kūnų padėtis gali veikti žmones (išskyrus gravitaciją). Tai, kad tu klaidingai manai, kad ji kažką prognozuoja yra tavo selektyvios atminties rezultatas. Siūlau paskaitinėti astrologijos kritikos (kad ir kaip tai skaudu būtų) ir suprasi apie ką kalbu.
    Beje, tokio karo pagrindimo bent jau vakarų pasaulyje tikrai nėra. Čia karas suprantamas kaip blogis, kurio niekam nereikia, nes buvo pasimokyta per porą pasaulinių.
    Religinių dogmų nenuvertinu, tačiau tik dėl to, kad jos daro didžiulę įtaką artimuosiuose rytuose ir dažnai kelia grėsmę vakarams. Panašiai, kaip ir Šiaurės Korėjos nacionalistinė propaganda. Vis dėlto turiu pripažinti, kad manau, jog dauguma tų dogmų yra šlamštas.

  13. Vilius

    Apie astrologiją gal kiek per grubiai pasakiau. Jei ji tau ir tavo draugėms suteikia daug smagių akimirkų prie kavos puodelio, kai tu joms buri ateitį, tebūnie. Tačiau realybę vertėtų suprasti. Į astrologiją reiktų žiūrėti tik kaip į žaidimą ar meną, kaip tu ją vadini.

    • Uma

      Aš nenorėjau čia kalbėti apie astrologiją. Man knietėjo parašyti apie vieną svarbų istorinį faktą ir apie jo pasekmes. Čia tikrai ne ta tema. Bet kalbant apie astrologiją – tai ne tas dalykas, kuris naudojamas prie kavos puodelio. Aplamai, moteriškos problemos pas astrologus sprendžiamos retai. Visų pirma, per brangu, visų antra, o kuo jis gali padėti iš esmės? T.y. sąnaudos didesnės už rezultatą. Astrologija daugiausia padeda versle ir politikoje. Ten, kur daugiausia rizikos. O kartais žmogus nori save geriau suvokti, pažinti – tai lyg toks dvasinis kelias. Dangaus kūnai iš tiesų, išskyrus gravitaciją, niekaip veikti negali. Tačiau yra tokia hipotezė: Saulės sistema yra vientisas organizmas; visos jo dalys sąveikauja tarpusavyje; veikia ne kūnai, veikia to organizmo centrai per kūnus ir laike. Dar viena, kritikų mėgstama, nesąmonė – maišyti astronominį bei astrologinį (kuris būna tropinis arba siderinis) Zodiaką. Astrologijos kritikos aš perskaičiau tikrai daug. Niekas neįtikino, nes ji rašyta neišmanėliams – t.y. tiems, kurie nesusipažinę su reikalu iš esmės. Astrologija toli gražu nėra vien prognozės. Tačiau prognozuoti galima. Klaidos iš pradžių neišvengiamos, bet kuo toliau, tuo tiksliau. Tik dirbti reikia daug. Tai, kad astrologija tau sukelia tokius negatyvius jausmus, reiškia, jog tau jos nereikia. Ne viską žmogus gali aprėpt, ne viską suvokt. Džiaukis tuo, kas duota, nepergyvenk dėl to, ko neturi. Pripažinta ar nepripažinta ta astrologija – labai reliatyvus dalykas. Meditacija ne taip seniai buvo eilinė nesąmonė (nors praktikuojama tūkstantmečiais), o dabar tiriama ir pripažinta rimčiausiose mokslo įstaigose. Gerai, kad nebe tarybiniai metai – kai astrologija buvo rimtai praktikuojama pogrindyje, KGB, bet viešai buvo skelbiama, jog pseudomokslas.

      • Vilius

        Suprantu, kad astrologija kai kuriems suteikia psichologinį komfortą. Psichologinį komfortą suteikia daugybė moksliškai nepagrįstų dalykų, tačiau žmogus turi būti pakankamai neišprusęs, kad jam tas psichologinis komfortas būtų suteiktas. Tai yra, visų pirma jis turi tikėti, kad tai, ką jis sužino ar patiria pas astrologą ar aiškiaregį yra labiau tiesa nei spėjimas.
        Aš mielai pasinaudočiau astrologijos prognozėmis, tačiau ne dėl psichologinio komforto, o dėl praktinės naudos. Deja, kiek žinau praktinės naudos nėra, nes jei ji būtų greičiausiai turėtume astrologijos ministeriją patariančią valstybės vadovams, kaip seniau astrologai patardavo karaliams. Šie laikai yra praeityje, nes žmonės yra labiau apsišvietę ir į astrologiją nebežiūrima rimtai.
        Žmogus negali žinoti visko, tačiau racionalus žmogus tiki žinomais dalykais ir mokslais, kurie pagrindžia savo metodiką, o ne tik pateikia hipotezes – fantazijas.
        Net jei ir negalėdami suprasti kaip veikia astrologija, žinotume, kad ji veikia, aš būčiau visomis keturiomis už jos naudos išnaudojimą. Tačiau astrologijos „mokslininkų“ pareiga yra statistiškai įrodyti, kad ji veikia, yra patikima, naudinga. Tada jie galbūt gautų valstybės finansavimą ar paramą iš ES struktūrinių fondų :) Deja, bet per tūkstančius metų jie to nepadarė. Kyla klausimas, kodėl?

        http://skepdic.com/astrology.html
        Čia neblogas straipsnis. Yra ir nuorodų į knygas. Tikiuosi ši medžiaga tau nepasirodys kaip parašyta neišmanėliams.

        • Uma

          Tai nesusidūręs esi. Pasvaičiojimai apie astrologijos ministeriją yra naivumo viršūnė. Gal tikrai ateity bus toks laikas, bet tolimoje ateity, utopinėje. Skeptikų straipsnių ir kritikos yra labai daug, bet ji niekinė. Tai supranta kiekvienas, kuris išmano apie ką kalba, išmano reikalą. O kad ji plačiai naudojama ir be ministerijos, tai vieša paslaptis – FTB yra slapti skyriai (tiksliai žinau, ką dabar rašau), kuriuose dirba astrologai, sprendžia ypač sunkius nusikaltimus, padeda ieškoti dingusių žmonių. Tai atskira astrologijos šaka. Kad politikoje visada buvo plačiai taikoma – taip pat niekam naujienos nepasakysiu. Štai straipsnyje minimas Ronald`as Reagan`as dirbo su Joan Quigley. Astrologai dirba ir pas Obamą. Vatikane popiežiaus atsistatydinimas buvo tiksliai nustatytu, neatsitiktiniu laiku. Astrologija yra, ji veikia, padeda daugybei žmonių įvairiose srityse. Bet paprastiems žmonėms jos kol kas nereikia. Parama iš ES struktūrinių fondų skamba linksmai, užskaitau 😀

          • Solstice

            FTB slapti skyriai, NSA astrologų tinklai, KGB pogrindiniai astrologų būriai (kuriuos turbūt dabar galima pamatyt per Ekstrasensų kovas ar panašiai). O įdomu iš kur pas jus tokios žinios apie slaptų tarnybų skyrius ir organizavimą? Gal būtų galima sužinoti aksiomas, kuriomis remiasi ir yra paaiškinama astrologija? Mano nuomone astrologija yra labai puikus krovinų kulto (cargo cult) pavyzdys. Paskaitykite, prašau, tikrai įdomią Richard Feynman kalbą apie krovinių kultą.

        • Uma

          Permečiau akimis. Eilinis, niekuo neišsiskiriantis „kritikavimas“. Bet mokslas (tiek to, vadinsiu mokslu) gyvas, jis toliau evoliucionuoja. Šunys loja, o karavanas eina.

          • Vilius

            Na, ne permest reikėjo, o įsigilinti, nes žmogus dažnai turi tokią ydą – neįsiklausyti į argumentus prieštaraujančius jo nuomonei.
            O mano argumentai baigėsi. Čia turbūt tas pats, kas diskutuoti religine tematika – kiekvienas lieka prie savo nuomonės, nes diskusijos objektas grįstas tikėjimu, o jo, kaip žinia, argumentais neparversi.
            Linkiu sėkmės astrologinėje karjeroje. Galbūt išvysiu tavo vardą kokioj nors „TV Antenoje“ :) Astrologijai paklausa yra; suprantama, turi būti ir pasiūla. Malonu buvo padiskutuoti.

  14. Baudėjas

    Eilė faktų nuslėpta.
    Dar vyksta „Kambodžos Tribunolas“.
    po Mao mirties buvo sučiupti ir įkalinta „keturių gauja“ (gang of four).
    Teisti reikia ir JAV už atominę bombą, už abejotiną Drezdeno bombardavimą, už savo šalies dykumoje įkalintus japonus ir pan. aišku mąstai kiti. Apie tai, ką JAV pridirbo Šaltojo karo metu, ta pati JAV veiksmai prieš Nikaragva (JAV iki šiol neišmokėjo ~300mln žalos, nes tiesiog ignoravo), Reigano padėjimas Gvatemalos diktatoriui Rios Montt, kuris pripažintas vykdęs indėnų genocidą, JAV tos pačios Kombodžos bombardavimai ir t.t.

  15. Umm

    Tikrai skamba kaip šventinto tualetinio popieriaus ir psichotropinės kaldrutės palaimintoji.

  16. Ramunas

    Labai smagus straipsnis. Įdomiausia tai, kad iki šiol turtingos Rusijos pilietės, mielai besitaškančios pinigais Druskininkų sanatorijose ir kitaip besinaudojančios kapitalizmo pranašumais, interneto komentaruose šiurpsta nuo Grūto parko, kaip nuo asmeninio įžeidimo ir sau, ir savo tarybinei vaikystei. „Tyčiojamasi iš visko, kas buvo šventa, net iš pionierių. Kaip gi šitaip galima…“

  17. Uma

    „Permečiau akimis“ reiškia, jog tokių tekstų skaičiau galybę. Nieko naujo. Išdėstytus argumentus galima nesunkiai užginčyti, bet čia ne ta vieta ir tau, Viliau, kaži, ar taip jau rūpi ir įdomu. Jei labai rūpi ir įdomu – rašyk, klausk, kuo galėsiu, tuo padėsiu, pasistengsiu atsakyt. O dėl TV „Antenos“, tai čia vienas iš lakmuso popierėlių, atskiriant tikrą nuo šarlatano. Visada turi būti klausimas: kodėl šitas žmogus reklamuojasi? Kam astrologui reklama? Paprastai jos nereikia. Jei jis rašo knygas, jei užsiima mokslo (meno, dalyko) populiarinimu, dėsto ar išgarsėjo už nuveiktus darbus (kaip minėtos prezidentų astrologės), tada kitas reikalas. Bet laikraštiniai horoskopai, neišprususios būrėjos, pasivadinusios „astrologėmis“ ir šmėžuojančios geltonoj spaudoj bei televizoriuj, nėra tas objektas, apie kurį su tavimi diskutavome.
    Sėkmės!

  18. Gerasirdis

    A jo, komunistai išsisuko. Lietuvoj nuteistų buvo gal tik 3- Burokevičius, Ivanovas ir dar kažkas, berods… Bet kaip tik todėl mes ir išvengėm tokio kraujo praliejimo kaip Rumunijoj, kur pralaimejusio komunizmo atstovai lindo iš katakombų ir šaudė visus žmones iš eilės. Sausio 13-ąją žmonių žuvo, bet toli gražu ne tiek, kiek būtų žuvę kilus realiam pilietiniam karui tarp žmonių, trokštančių laisvės, ir partinių funkcionierių ir kolaborantų, siekiančių išlaikyti savo privilegijas.

    Pergalė buvo lengva, bet šiek tiek sukompromituota: iš esmės komunistai buvo ne nugalėti, bet pervilioti. Vietoj to, kad vadovautų gamykloms, jiems buvo leista jas privatizuoti. Tai buvo kur kas lengviau, nei viską iš jų atimti- juk būtų kovoję iš paskutiniųjų.

    Panašiai įvyko Italijoj antro pasaulinio karo metu: amerikiečiai rėmėsi mafiozais Mussoliniui nuversti. Moraliniu požiūriu- abejotinas sprendimas, bet kareivių gyvybių sutaupė nemažai.

  19. meh

    Uch kaip man patinka tokie straipsniai!

  20. Uma to Vilius

    Linkėjimai tau, Al.

  21. lekiaukiaule

    Amerikonai kaip azijatai stabų nelabai stato, ir gerai. Užtat yra tokie devaisai:
    http://en.wikipedia.org/wiki/USS_Ronald_Reagan_%28CVN-76%29
    http://en.wikipedia.org/wiki/USS_George_H.W._Bush_%28CVN-77%29

    Na, kad savo fleet in beeing primintų postulatus, anų dviejų taip mėgtus.

Parašykite komentarą