Bendrojo pagalbos centro kolektyviniam pamišimui nėra

Praėjo savaitė, po kurios daugelis, padėję ranką ant širdies (arba ten, kur turėtų būti širdis), pasakytų, kad turbūt nervingesnės ir niūresnės savaitės seniai nėra turėję.

O dabar aš susikišiu rankas sau į kelnių kišenes, kad sutvardyčiau norą visus jus kolektyviai paimti už pečių ir papurtyti, piktai žiūrėdamas į akis. Kad atsipeikėtumėte pagaliau vieną kartą.

Žiaurūs įvykiai Panevėžio rajone, nelaimingoji išprievartauta mergaitė, nesulaukusi pagalbos ir baigusi gyvenimą degančio automobilio bagažinėje, ir viskas, kas buvo po to, dar kartą patvirtino seną, bet nemėgstamą tiesą: kančia ir nelaimės nesutaurina, neprideda proto ir jautrumo, o veikia tik neigiamai, žlugdo ir silpnina, ir parodo kiekvieno mūsų blogiausias puses.

Protingi žmonės po tokių tragedijų atsidūsta, dar kartą prisimena, kad pasaulis gali būti baisi vieta ir galvoja, kaip čia padarius, kad būtų geriau. Visi kiti puola blaškytis ir rėkauti, ieškoti kaltų ir dar kandžioti vieni kitus, kaip žiurkės narve.

Pagal tai, kiek čia buvo riksmo ir blaškymosi, lengva matyti, kas turi persvarą: ar protingieji, ar tie visi kiti.

Tai, kad Bendrasis pagalbos centras negalėjo nustatyti vietos, iš kur buvo skambinta, tikrai yra sistemos trūkumas. Apmaudus, turbūt išvengiamas, ir šį kartą turbūt kainavęs žmogaus gyvybę (žinoma, galima – tačiau nereikia – spėlioti, ar būtinai policija būtų spėjusi pasivyti automobilį ir išgelbėti pagrobtąją auką, net jei būtų žinojusi vietą).

Tačiau yra klaiku žiūrėti, kaip po tragedijos užsisuko kažkokia viduramžiška raganų medžioklė, vieši pamišėlių pasirodymai, kur stigo tik būgnų mušimo gatvėse, eisenų su deglais, o taip pat laužų ir kartuvių turgaus aikštėse.

Įsiutusi liaudis ir viešieji žmonės reikalavo atsistatydinimų, dar geriau – kalėjimo arba katorgos valdininkams, ministrams, mobiliojo ryšio bendrovių vadovams ir jų šeimos nariams, pylėsi tarpusavio kaltinimai ir prakeiksmai, dar ir su lietuvišku burbuliavimu apie tai, kas kiek ko užsidirbo iš sistemos, kuri neveikia visiškai taip, kaip turėtų. Mažai trūko, ir būtų tekę atkentėti, už kompaniją, dar ir broliams Lavrinovičiams (šiaip sau, tiesiog todėl, kad  jie tokie matomi).

Supūliavusi visuomenės vaizduotė jau liejosi ne tik ant kaltųjų, bet ir ant tų, kas pakankamai viešai nesipiktino susidariusia situacija ir nereikalavo bausmių kartu su visais: žiūrėk, kokie ramūs; jie patys, turbūt, iškrypėliai ir nusikaltėlių užtarėjai.

Jokios bausmės susigalvotiems atpirkimo ožiams nepadės sukurti nė truputėlį geriau veikiančios sistemos.

Net kai skambinančiojo vietos nustatymo sistema bus įdiegta, ji negarantuos veikimo visais atvejais. Net kai nelaimės vieta bus nustatyta, nebūtinai bus kam atvažiuoti į nelaimės vietą. Net jei kas nors ten nuvyks, nebūtinai galės padėti. Ir, pagalvokite, ne būtinai kiekvienas patekęs į nelaimę turės mobiliojo ryšio telefoną su pakankamai įkrauta baterija.

Gyvenimas būna yra labai žiaurus, ir nelaimių ir pralaimėjimų prieš piktadarius buvo visais laikais: niekada nebuvo sargybos, kuri apgintų nuo visų ir nuo bet ko. Nė viena pilis nebuvo nepaimama. Nėra buvę ugniagesių tarnybos, kuri sugebėtų išgelbėti visus namus nuo gaisro.

Nė viena technologija nėra absoliučiai patikima. Technologijų misija yra palengvinti žmonėms gyvenimą, leidžiant jiems padaryti daugiau, per trumpesnį laiką, mažesnėmis sąnaudomis. Galima įvesti papildomas užtikrinimo priemones ir mechanizmus, daryti viską dar brangiau ir sudėtingiau, bet tai niekada nesuteiks visiško saugumo.

Bankomatai, priklausomai nuo modelio, prieš atiduodami jums banknotus, juos perskaičiuoja septynis kartus, ir vis tiek kartais pasitaiko klaidų.

Tie, kas galvoja, kad visas klaidas ir aplaidumą gyvenime daro tik kiti, ir juos už tai reikia bausti, tegul prisimena, ar patys nė karto nėra palikę neužrakintų durų, įjungtos viryklės ar atsukto čiaupo. Tie, kas kaltina mobiliojo ryšio operatorius už aplaidumą ir aiškina, kad jie turėtų dirbti, geriau patylėtų: jei jiems patiems būtų patikėta tvarkyti sistemą, ji dar ligi šiol stovėtų, nežinodami, nuo ko pradėti. Jie patys radijo imtuve baterijų nepakeistų, o čia apie mobiliojo ryšio ir vietos nustatymo subtilybes aiškina.

Paprasti sprendimai sudėtinguose reikaluose atrodo įmanomi tik labai paprastiems žmonėms. Regis, apie tai jau esu kalbėjęs, bet neprisimenu, nes atmintis jau nebe ta, kaip jaunystėje.

Aš jau čia nekalbu apie kai kuriuos politikus, atėjusius net ne iš viduramžių, o, regis, iš tų laikų, kai žmonės vaikščiojo apsivilkę kailiais: vilkdami per grindinį savo krumplius, jie siūlė neįtikimo skausmo ir apsimestinės užuojautos persunktus pareiškimus ir pasiūlymus, neturinčius jokios praktinės prasmės, apie mirties bausmės grąžinimą ir bausmę kaltiesiems.

Jiems antrino visas tas choras, prarėkęs balso stygas svaičiojimais apie teisėsaugos klanus ir sąmokslus, ir nesugebantis suprasti, kad, jei ir būtų grąžintas mirties bausmės taikymas, bausmę skirtų tie patys teismai, kuriais jie taip nepasitiki, o ne kokia nors piliečių sueiga miesto aikštėje.

Iš ties, trūko tik pasiūlymų apie viešus nukryžiavimus arba ketvirčiavimus. Proto indo plūduras nusileido pavojingai žemai.

Aš noriu, kad pirmadienį rasčiau jus visus atsibudusius ir vėl protaujančius kaip XXI amžiuje. Ir tai turite padaryti patys, pagalbos centro nusišnekėjimams nėra.

21 Komentarai

  1. ambra

    Aiškiai, tiksliai, solidžiai.

  2. Kakava

    Va, aš ir galvoju, kokie algoritmai turėtų būti sudėti kompiuteryje, kad jis nustatytų mobiluas telefono buvimo vietą. Juk mobilus telefonas ne GPS imtuvas.

    • tri

      Trianguliacija?

    • As

      Mobilus telefonas visuomet prisjungia prie konkretaus bokšto, kas jau leidžia nustatyti apytikslę telefono buvimo vietą. Jei telefonas vienu metu kontaktuoja su trimis bokštais, tai vietą jau galima nustatyti labai tiksliai (kaip ir su ta pačia gps technologija).

      Nusipiešk ant lapo tris taškus, pasižaisk ir suprasti principą. :)

      • Kakava

        Tai va, kad trijų taškų reikia, o jei taškų tik vienas?

        • As

          Tada bent jau žinai prie kurio bokšto prisijungęs ir atstumą iki bokšto, kas irgi bent jau šiokią tokią tikėtiną vietą parodo.

          • Kakava

            O kaip žinosi atstumą iki bokšto? Jei vienas bokštas, tai net nežinosi iš kurios pusės signalas ateina. Mažiausiai trijų taškų reikia, kad tiksliai koordinates žinotum. Čia juk ne lokatorius, kad nustatytų iš kurios pusės signalas ateina.

  3. turiu nuomonę apie viską

    Tragedija kaip kokia kekšė kuria visi nemokamai naudojasi. Progą pasireklamuoti ir priminti apie savo veiklą surado net
    Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas

    http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tragedija-panevezio-rajone-ar-galime-padeti-skriaudziamoms-moterims.d?id=62406965

  4. Rita

    Ačiū už straipsnį, nes aš jau pamaniau, kad esu vienintelė Lietuvoje, kuri nesuprato, kodėl linčiuojami visi iš eilės pradedant BPC operatoriais ir baigiant mob.operatorių vadovais. Yra padaryta klaidų, bet tokioje situacijoje nėra garantijų, kad gyvybė būtų buvusi išgelbėta, net, jei klaidų ir nebūtų buvę. Nėra pasaulyje tarnybos, kuri tau paslydus iškart pakištų pagalvę po užpakaliu.

  5. Ed

    Tekstas super, jei nebutu zodziu „ieskoti kaltu“.

  6. ambra

    >Kakava: mažiau galvok, daugiau skaityk, gal rasi info apie judančių objektų vietos nustatymo GSM tinklo priemonėmis bei bevieliame tinkle naudojamas vietos nustatymo technologijas.

  7. lekiaukiaule

    Nėra ko ginti BPC ir susijusius. Neveikia jis taip, kaip gali veikti, net Lietuvoje. Kol vieni medžioja raganas, o kiti medžioja raganų medžiotojus, vieni nori BPC vado galvos, kiti ją gina (pagal partinį principą ?), niekas nevyksta ne mėnesį, metus, o dešimtmečius. 112 numeriui buvo galima ruoštis nuo tos dienos, kai buvo nuspręsta stoti į EU. Problema galvose. BPC iš esmės atspindi Lietuvą: valdžios įstaiga, turinti gelbėti savo piliečius, to nesugeba padaryti, nes BPC reikalauja visų įnašo. Mygtukus spausti išmokęs pyplys turi išmokti surinkti 112, komerciniai ryšių operatoriai turi nukreipti skambutį kur reikia, jų garbės reikalas turi būti perduoti tą apkalbetą cell ID, kartografijos (vėlgi privačios) kompanijos turi paruošti žemėlapius, valdžia už tai turi sumokėti. Ir svarbiausia bei sunkiausia – kartu turi dirbti medikai, policininkai, gaisrininkai, reikalui esant kariuomenė. Valdžios organizacijos kartu dirbti nenori ir nemoka. Medikai triedžia apie 113 sistemą. Labas rytas.
    Simptomatiška.

  8. kosmo

    Kovojama su padariniais o ne gilumine priežastimi, kodėl Lietuvoje tiek daug jaunų gyvybės nevertinančių ir žiauriai nusikalsti linkusių asmenų. Subjektyvia savo pozicija prisidėčiau, prie R. Sadausko įžvalgų apie pragertą mūsų tautos genofondą. Deja, tai yra realybė. Atsakomybė dėl BPC irgi turi būti, nereikia jų neveiklumo teisinti, paprastai taip susišikus Vakaruose atsistatydinama. Labiausiai piktina smardžios politinės hienos ciniškai mėginančios pasipelnyti iš tragedijos ar kėdžių perstumdymo.

    • kosmo

      Praėjus vos savaitei po tragedijos Andriaus kolega iš lietryčio tv. Kristupas Krivickas pasigyręs įgytu H, Daktaro pasitikėjimu „Pašnekovai manimi pasitiki, o jie ne šiaip paprasti žmonės. Pavyzdžiui, iki gyvos galvos nuteistas bene didžiausias Lietuvos nusikaltėlis Henrikas Daktaras man sutiko papasakoti savo įvykių versiją (cit. „Lietuvos rytas”) ir teigdamas, kad „nusikalstamo pasaulio žmonės vertina sąžiningumą, principingumą. Būtent šios savybės svarbios ir man.” (cit. ten pat):)))))) kviečia šiandien tamsiąją Lietuvos auditoriją pasimėgauti atkurtomis Dembavos tragedijos detalėmis. P.s. Neseniai buvo paskelbta, kad berods B. Gudelis įsigijo 30 % Lietryčio akcijų, aš nesuprantu, kaip būdamas Vakarietiškai išauklėtas verslininkas jis gali toleruoti tokį cinizmą ir pelnymąsį iš šios tragedijos savo kanale, juk tai jo paties veidas, nesuprantu ir L. Ryškaus kaip jis tokį šlamštą ramia dūšia leidžia į eterį. Prie Jakilaičio tokių nesamonių nebuvo. Sudie Lietryčio tv, kadaise buvęs šviesuliu Lietuviškų tv padangėje.

  9. mustangas

    Populizmo ir mirties bausmės santykis aiškus. Mane labiausiai sukrėtė kaimynių pareiškimai kad tie įtariamieji nusikaltėliai narkašinosi tiesiog laiptinėje. Skambint 112 reikėjo tada.

    Kiek dar yra tokių kaimynių kurios gerai įkrovę telefonų baterijas ir matomoj vietoj susirašę sąskaitų pin kodus laukia išganingojo skambučio išvaduosiančio jas nuo pinigų pertekliaus.

    • lekiaukiaule

      Reikia nepamiršti, kokioje šalyje gyveni. Gali skambinti 112 nors dabar – šią minutę Vilniuje, žinomoje vietoje netoli oro uosto, tikrai kas nors narkašinasi. Šalimais pilnas miškelis džiūstančių mumijų, apiformintų kaip „dingęs be žinios“.
      Koks moralas? Tik toks, kad tokia mažytė šalis turi gyventi kitaip. Ne kapitalistinės didžiašalių džiunglės, ne tie masteliai, įmanoma susitvarkyti.

      • mustangas

        Nėra skirtumo didelė ar maža šalis. Nereikalingas žmogus yra nereikalingas, todėl reikia dirbti kad tų nereikalingų žmonių neatsirastų.

        Didžiašalėse tas miškelis (ar kvartalas) yra aptvertas (natūraliai ar paprasčiausiai lyg nei prie ko stovinčiomis policijos mašinomis) kad nei mumijų (irgi gerai ginkluoto kvaišalo tiekėjų) nei paprastų įstatymus gerbiančių žmonių keliai nesusikirstų.

        Ne klausimas ar galima juos išgaudyti. Galima. Ką daryti tada? Mumijas reikės gydyti, likusius su ceremonijom sutupdyt į kalėjimą. Kas mokės? Todėl labai ramiai motyvuojant teisėmis ir laisvėmis tie aptverti getai paliekami sau. Kai getų užimamų teritorijų prireikia, viskas pasikeičia kardinaliai kaip buvo Niujorke ir turbūt bus Rio. Panašiai būtų elgiamasi ir su Kirtimais Vilniuje jei tų sklypų kam nors reikėtų. Bet dėl oro uosto kaimynystės jų nereikia, todėl yra kaip yra. Man labiausiai iš tų getų gaila vaikų, kurie neturi net šanso tapti kitokiais žmonėmis.

        • lekiaukiaule

          Užtat pas mus į getus keliasi normalūs, apsitveria tvoromis ir pasistato kameras. Pigiau.
          O, tai atsakymas, kaip atsiranda ir ant ko laikosi valstybės. Turi būti maždaug vienodų piliečių aibė, kuri saugiai jaučiasi atsitvėrusi tvora nuo likusio pasaulio.

  10. ripautojes

    Vieni sako, kad nelaimės buvo galima išvengti, jeigu tarnybos būtų dirbusios, kiti sako, kad įvyko nelaimė, kurios išvengti nebūtų pavykę. O man visiškos pievos atrodo tie pasakojimai apie skambutį „be SIM kortelės“. Jau trečioji tokia Istorija durnynui. Prieš tai turėjome visiškai nesmurtinį paspringimą skrandžio turiniu ir visiškai nesmurtinį iškritimą iš keturračio. Ir tie dabartiniai ginčai „kas dėl visko kaltas ar nekaltas niekas“ yra panašūs į juodo humoro arba absurdo vaidinimą. Pliurpiama daug, garsiai ir labai susireikšminusiais snukiais, bet pliurpiama absoliučiai ne tai, kas iš tikrųjų svarbu. Jeigu turėčiau polinkį ir gabumų, būtinai sukurčiau kokią nors parodiją.

  11. ibrahim

    ripautojui: kazkurios tv laida Samokslo teorija, kurioje uzstales stiliumi postringauja ir kaltu iesko toks i amzinai pagiriota asmeni panasus vedejas, jums, matyt, pats tas – atsigauna dusia…

    • ripautojes

      Sunku kažką pakomentuoti, neturint televizoriaus. Nepriskiriu savęs jokiai besiginčijančiai grupuotei, jeigu tokios egzistuotų. Man tik nesiseka patikėti, kad skambiausios bylos du pagrindiniai veikėjai vienas paskui kitą numiršta „visiškai nesmurtinėmis“ mirtimis. Po šitokio karmos stebuklo, jeigu galima taip pavadinti, istorija apie „skambutį be SIM“ kortelės atrodo smulkmena. Nes stebuklų šalyje mažiausiai kas antras nešiojasi pakrautą mobilųjį telefoną be SIM kortelės. Kam ji reikalinga!

Parašykite komentarą