A.Užkalnio Tarybų Lietuva: proletarų valdžia net gatvių vardus tingėjo keisti

Knygos viršelis atspindi nepagarbų požiūrį mūsų tėvams ir seneliams tokį brangų gazirovkės ir infekcinių ligų laikotarpį.

Jei manote, kad sovietmečiu viskas buvo supančiota ideologijos, tai manote neteisingai. Komunistai buvo apsileidę ir gatvių pavadinimai daugiau prisiminė laisvą praeitį, nei šlovino sovietinę dabartį, rašo A.Užkalnis.

Netrukus pasirodys nauja, ketvirtoji jo knyga „Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį“, kur „Lietuvos ryto“ autorius pasakoja apie netolimos sovietinės praeities vaizdus, kvapus, skonius ir mintis. Portalas lrytas.lt pateikia knygos ištraukas:

Aistros dėl gatvių pavadinimų anaiptol nėra naujiena. Gatvių pavadinimai žmonėms buvo ir yra svarbesni nei paprastos lentelės – ir aš čia net nekalbu apie keistas, sodietišku patriotizmu alsuojančias aistras dėl lenkiškų lentelių Lietuvoje. Man lenkiškosios netrukdo, nežinau, kodėl turėtų trukdyti jums, Lietuvos dėl to prie Lenkijos neprijungs. Man, pavyzdžiui, žymiai mažiau suprantama, kodėl ligi šiol ant žalio medinio namo Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, yra rusiškas užrašas, kad ten gyveno rašytoja Žemaitė. Antra vertus, ši rašytoja nemėgo tarpukario nepriklausomos Lietuvos ne mažiau nei šių dienų rausvieji runkeliai, tai gal ir dėsninga, kad ji pagarbinta rusų kalba.

Gatvių pavadinimai kelia prieštaravimų net ir tokiose šalyse, kur niekada nebuvo atsiboginusi Raudonoji armija. Anglijoje naujos statybos namus įsigiję žmonės pasipiktino, kai vietos valdžia vieną iš gatvių pavadino Afrikos nacionalinio išsivadavimo judėjimo didvyrio vardu. „Kas norės pirkti ten namą“, – sakė pirkėjai, nes afrikiečių vardais paprastai pavadinamos gatvės, užstatytos socialiniais būstais, tuose miestų rajonuose, kur policija bijo važinėti be šarvuočių.

Amerikoje, bet kuriame mieste, pasak humoristo Chriso Rocko, jei esi gatvėje, pavadintoje Martino Lutherio Kingo vardu, reikia dėti į kojas, nes nieko gero ten nebus. Žmogaus teisių gynėjo, juodaodžio dvasininko vardu nuosekliai vadino tas gatves, kur jis tikriausiai vargu ar būtų norėjęs pasirodyti be palydos.

Vilniuje tarybiniais laikais panašų siaubą sėjo Dzūkų gatvė (anksčiau buvusi Škaplierių) – daugiausia dėl sukarintos internatinės mokyklos. Įstaiga, liaudies vadinama „Dzūkų gatvės internatu“, buvo ten iki 1990 metų, kai buvo įrengti Vilniaus lietuvių namai mokiniams iš užsienio. 1960 metų internatas 1983 metais buvo sukarintas, tai yra disciplina buvo prisukta iki maždaug kalėjimo lygio, ir garsėjo kaip baisiausių miesto mažamečių banditų susirinkimas.

Kadangi tokias įstaigas kartais buvo mėgstama vadinti jubiliejų vardais, jis buvo pavadintas Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos 50-mečio garbei.

Po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje Lietuvoje, kaip ir kitose tarybų šalies valdose, vietovių pavadinimai buvo keičiami, nors ir ne taip gausiai, kaip daug kam galėjo pasirodyti. Paklausk žmogaus – pasakys „viską pakeitė“, nors, atsisėdus prie žemėlapio, labai gerai matyti, kad ne, nieko panašaus.

Pavyzdžiui, rusai, išviję vokiečius iš Karaliaučiaus, ten nepaliko šlapios vietos, pakeitę tūkstančius pavadinimų – ne tik miestų ir gatvių, bet kiekvieno kaimelio ir upelio. Lietuvoje pakeistų miestų pavadinimų buvo vos keli: Marijampolė buvo Kapsukas (nuo 1955 iki 1989 metų), o dabartinis Visaginas 1975 metais buvo pavadintas tiesiog Sniečkumi, kai jį statė dėl Ignalinos atominės elektrinės, pagal vieno iš senų kaimų pavadinimą. Antanas Sniečkus trisdešimt ketverius metus, nuo okupacijos pradžios (kai jis prisidėjo prie trėmimų į Sibirą organizavimo) iki pat 1974 metų, buvo tarybinės Lietuvos vadas, bet kažkodėl jį pagerbė nesmarkiai. Kad ir kaip žiūrėtum, jo vardu pavadino tik nedidelį miestelį prie Baltarusijos ir Latvijos sienos, apgyvendintą elektrinės darbuotojų, dauguma jų nė lietuviškai nekalbėjo. Galbūt tarp jų buvo ir tokių, kurie kurį laiką net dorai nežinojo, kurioje iš tarybinių respublikų apsigyveno.

Nors, žinia, po jo trylika metų valdęs Petras Griškevičius iki pat nepriklausomybės priešaušrio 1987 metais nė tiek negavo. Matyt, jau nebe keitimai buvo galvoje.

1986 metais Anglijoje du vyrai Marcas Polonsky ir Russellas Tayloras išleido knygelę „SSRS pagal originalią Karlo Markso idėją“, daugiausia pasakojančią apie tas Sovietų Sąjungos vietas, kur vykdavo turistai iš Vakarų: Maskvą ir tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą).

Toje knygelėje, 55 psl., pridėtas „Bet kurio tarybinio miesto planas“, kuris, nepaisant to, kad schema išgalvota, yra nuostabiai panašus į tiesą.

Bet kurio tarybinio miesto centre yra Pergalės aikštė, kurią kerta Lenino prospektas ir galbūt Karlo Markso prospektas. Kiek toliau yra Tautų Draugystės bulvaras, o jau atokiau prasideda gatvės, pavadintos pagal revoliucijos penkiasdešimtmetį, Suvirintojų ir Replių gatvės, taip pat miesto gatvės, pavadintos trečiojo pasaulio broliškųjų šalių vardais.

Kaip visada, mes nesigėdindami reklamuojame leidinį.

Žiūrint į Lietuvos miestų tarybinių laikų schemas, matyti, kad revoliucinė liepsna, kaip čia pasakius, nelabai kaitriai švietė. Taip, daugumoje miestų (taip pat ir Vilniuje) centrinė gatvė buvo pavadinta Lenino* vardu. Pagrindinė Senamiesčio arterija, kuri dabar yra Pilies, Didžioji ir Aušros Vartų gatvės, vadinosi M. Gorkio gatvė pagal rusų revoliucinį rašytoją Maksimą Gorkį, rašiusį šiurpaus nykumo knygas apie kenčiančią darbo liaudį. Revoliucijai atėjus į Rusiją, M. Gorkis pagal galimybes stengėsi gyventi Italijos pietuose, kad pernelyg artimas sąlytis su išsvajotu režimu netrukdytų kūrybai.

Iš pagrindinių gatvių dar viena, vakarinę Vilniaus senamiesčio ribą žyminti Pylimo gatvė, vadinosi Komjaunimo gatve, bet, po teisybei, toji gatvė turėjo tiek pavadinimų, kad ir trumpas pakeitimas nelabai jautėsi: ir Purvinoji (Brudna), ir Arklių Turgaus, ir Reformatų, ir Šaltinių (Zdrojowa), ir Karmelitų (Karmelitanskaja).

Reikėtų stebėtis ne tuo, kiek gatvių pavadinimų buvo keista, o tuo, kiek liko komunistų valdžios nepakeista: užtenka prisiminti vien tai, kad Kauno širdyje Laisvės alėja, trumpai (vos 15 metų, nuo 1946 iki 1961 m.) pabuvusi Stalino prospektu, taip ir liko Laisvės alėja. Tai lyg ir patvirtina teoriją, kad Kauno taip niekada ir nepasiekė tarybų valdžia: net 1919 metais pavadintos Laisvės alėjos, kuri garbino nepriklausomą Lietuvą ir jos idealus, niekas nepasirūpino pavadinti, pavyzdžiui, Karlo Markso gatve.

Apskritai, visas Kauno centras ir sovietmečiu buvo pilnas neidėjinių gatvių pavadinimų: lenkų bajorų rašytojos Elizos Ožeškienės**, kunigo ir poeto Maironio, lenkų ir lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus ir anaiptol ne tarybinės Lietuvos apologeto, dainininko Kipro Petrausko.

Klaipėdoje dar geriau. Ten ligi šiol nesutariama ir nesugebama paaiškinti, kaip galėjo centrinė miesto gatvė vadintis ne Lenino, o Herkaus Manto vardu – XIII amžiaus prūsų sukilėlis, profesionalus karys ir nepasiduodančios baltų tautos simbolis tikrai niekur netilpo į tarybinę ideologiją.

Viena iš nuomonių, esą tai buvo Jono Gurecko, Klaipėdos komunistų vado 1968–1982 metais, nuopelnas (girdi, jis stengėsi uostamiestyje daugiau vadovaujamų darbų duoti lietuviams ir šiaip buvo tylomis už Lietuvą), nelaiko vandens (kaip sako anglai): gatvė vadinosi prūsų didvyrio vardu jau 1960 metais. Tais laikais Gureckas dar dirbo Vilniuje.

Uostamiestyje keistenybių buvo ir daugiau: sunku įsivaizduoti, bet pačioje okupacijos pradžioje, 1947 metais, Klaipėdos miesto valdžia prašė leidimo iš Ministrų tarybos Vilniuje pavadinti lietuvių gimnaziją Vytauto Didžiojo vardu.

Tada dar buvo likę šešeri metai iki Stalino mirties, miškuose tebekovojo tūkstančiai partizanų, o Klaipėdoje norėjo patriotiškai pavadinti gimnaziją ir net rašė dėl to į Vilnių. Ministrų taryba neleido, ir gimnazija buvo pavadinta, bet ne kokio nors tarybinio veikėjo, o Kristijono Donelaičio vardu. Kuo daugiau domiuosi tarybine praeitimi, tuo labiau matyti, kad net tarybinės ideologijos dalykai buvo prižiūrimi nei šiaip, nei taip. Kristijonas Donelaitis, kad ir kaip žiūrėsi, nebuvo nei komunistas, nei revoliucionierius, o tik XVIII amžiaus kunigas ir rašytojas.

* Vladimiras Uljanovas (Leninas) buvo teisininko išsilavinimą gavęs ir neilgai pagal profesiją dirbęs rusų avantiūristas, kuris 1917 metais įvykdė Rusijoje perversmą ir valdė šalį iki 1924 metų, tada užvertė kojas, buvo užraugtas specialiame skystyje, kad negestų, ir iki šiol rodomas turistams Maskvoje kaip kokia iškamša.

** Kaip lietuvių buvo sugalvota ši pavardė lenkų rašytojai, neaišku. Eliza Orzeszkowa, mergautine pavarde Korwin-Pawłowska, o antroje santuokoje – Nahorska, niekada savęs taip nevadino. Jos vienas literatūrinių slapyvardžių buvo Gabriela Litwinka. Vadinti ją Ožeškiene – tas pats, kaip George’o W. Busho žmoną vadinti Bušiene arba Hillary Clinton – Klintoniene.

Šią ir kitas ištraukas spausdina portalas lrytas.lt – ten galite surasti ir autentiškų skaitytojų meilės apraiškų, kurie tiek ekstremalūs, kad čia, Protokoluose, jų publikuoti negalime.

 

30 Komentarai

  1. Adv. Tomas

    Gerbiamas autorius! Ar e.versija bus?

  2. Rokas

    pre-orderinsiu, bet virselis yra total pizdiec, jo niekaip negalima pateisinti. Kaip kazkokio dizaino dropouto pirmasis darbas indesigne, visiskas disonansas su kitom Andriaus knygom.

  3. Stebėtoja

    Tas obuolio ženklas kampe, priešingai ne mums įprasta kokybės, rodos, neprideda…

    Ar davėte šią knygą bent peržiūrėti istorikams?
    Matyti gan grubių fakto klaidų ar tiesiog neįsigilinimo.
    Smulkmenos, bet jei stilius kaip tamstos – kategoriškas – tai tampa svarbu.

    • Nei istorikams, nei odontologams, nei agronomams knygos nedaviau peržiūrėti, nes pats labai gerai žinau, kaip knygas reikia rašyti. Kam nepatinka, tegul neskaito. Aš rašiau apie tai, apie ką išmanau, ir man šimtą metų nereikia palaikymo už rankos ar pridabojimo nė iš vieno mokslinio tyrimo instituto, o juo labiau iš savanorių specialisčių, matančių „grubias klaidas“. Pakedenkite dar, gal ir dar ką nors rasite.

      Jūsų nuomonė apie kokybę ir obuolio ženklą yra niekinė, tačiau naudingai parodo jūsų pseudointeligentiškos tapatybės ydas geriau, nei jūs to pati norėtumėte.

      • Tomas

        Puikiai čia. Gal kiek per daug dėmėsio tokiai menkai komentuotojai. Bet tikriausiai rašėte ne tiek jai, kiek mum, tiem kitiem, pasidžiaugti Jūsiškiu žodžiu, jaukiai ausį glamonėjančiu.

    • minde

      Bent jau dėl „donelaitinės“ autorius teisus – pats „atsedėjau pilną sroką“ ten, taigi, esu gyvas liudininkas. Kaip ir dėl kitų faktų apie Klaipėdą.

  4. Marius

    Dėl Klaipėdos nėra ko stebėtis. Lietuvių komunistams, reikėjo „įrodyti“, įbrukti į samonę girdi Klaipėda iskonno lietuviškas miestas. Tad siekiant išnaikinti bet kokias užuominas apie Klaipėdos tikrąją vokišką prigimtį tiko bet koks lietuviškas patriotinis mėšlas. Na Herkus Mantas – kame problema, prūsai tai baltai, o baltai tai lietuviai, o, nes, girdi, buvo baltų genčių vienybė tai vienas ir tas pats – toks savotiškai modifikuota slavų tautų vienybė.
    Visgi gaila, kad Sniečkų pervadino į Visaginą. Galėjo palikti, kaip priminimą, kaip pavyzdį. Be to tai lygiai tokia pat kova su praeitimi tik atvirkščiai jau iš demokratinės Lietuvos pusės. Jei visą praeitį pervadinsime kas mums ją primins?

  5. mieždupročim

    Norėčiau atkreipti dėmesį, kad panaši lietuviškai rusiška lenta Žemaitei kabo ir šalia bromo Basanavičiaus gatvėj, kur tarybiniais laikais buvo pieno krautuvė.

    Taip pat dar galima buvo paminėti, kad Sniečkaus vardu buvo pervadintas ir Kauno politechnikos institutas, ką dabar mažai kas prisimena.

    Pylimo gatvė tai, spėju, galėjo vadintis Reformatų, o ne reformatorių.

    Čia kažkam užkliuvo viršelio dizainas. Man tas granionas stakanas irgi atrodo kažkoks neautentiškas, perdaug žaismingas, lyg krištolinis. Gal buvo ir tokių, bet standartinis granionas stakanas gazirovkės automatuose ir valgyklose buvo gerokai piktesnis, dažniausiai su 16 plokščių briaunų, su juostele viršuj, bet buvo variantas ir be jos. Užsilikusius originalus galima atskirti iš kainos ant dugno – 7 kap.

    • Ežeras

      O aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad :
      „. K. Petrauskui buvo suteiktas TSRS liaudies artisto vardas, 1951 m. paskirta valstybinė premija, suteiktas profesoriaus. 1959–1963 m. buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.“
      „… Darbo raudonosios vėliavos ordinas (1951)
      Lenino ordinas (1951)“ , o partizaninis karas baigėsi ~1953 .

  6. mieždupročim

    Ežerui

    Man tai tamstos pastebėjimas atrodo tiek pat įžvalgus, kaip ir seniai žinomi pastebėjimai viešojoje erdvėje apie Landsbergio mokslinio komunizmo paskaitas arba Grybauskatės tėvą stribą.

    Bet vat p. Užkalnio paminėta K. Petrausko gatvė Kaune tai man įdomus atvejis. Nes ji taip vadinama nuo 1933 metų. Šiais laikais tiktai Kaišiadorių A. Brazausko gimnazija gavo tą garbingą vardą dar vardo savininkui gyvam esant.

    O S. Nėries mokykla tai dar dar pirma turės apsispręsti, ar jai persivadinti Grybauskaitės, ar Užkalnio vardu. Kol kas net memorialinės lentos ant jos nėra.

    • Ežeras

      Ne tai įžvelgėt, pone Tarpkitko. Šiuos biografinius faktus įdėjau, nes jie disonuoja su AU teiginiu „ir anaiptol ne tarybinės Lietuvos apologeto, dainininko Kipro Petrausko“. Neįsivaizduoju kaip galima 1951 metais gauti tokius apdovanojimus nešlovinant Sovietinės LR.

  7. Ursule

    O aš tai gyvenau nuo gimimo Raudonosios armijos prospekte, vėliau nepastebimai jis virto Tarybinės armijos, o paskui Savanorių, jei neklystu. Lenkų laikais ten buvo Legionowa. Karinga visais laikais – Krasnucha. Dvokianti ir pilna chronių

  8. Kaip mažas vaikas džiūgauju įsivaizduodama kelis nuostabius vakarus beskaitant šią knygą. Ačiū autoriui, kad pasirūpinote knygos su autografu įsigijimo galimybe. Nereikės persekiot Jūsų su klausimu „kur čia vaikštinėjat?“. Laukiu, kaip kiti laukia naujausio iPhone’o. Kažko naujo sužinoti nesitikiu, tačiau perskaityti apie tai Užkalnio akimis ir užkalniškuoju stiliumi – retas malonumas.
    Ačiū!

  9. mieždupročim

    EŽERUI

    Nieko nežinau apie Kipro Petrausko politinius polinkius. Tai aš irgi atkreipiau dėmesį į šitą p. Užkalnio tezę – gal jis žino ką nors daugiau? Prieškarinės Lietuvos inteligentijoj komunistuojantys greičiau taisyklė, negu išimtis. K. Petrauskas buvo aktyvus visuomenės veikėjas, bet nieko negirdėjau apie jo ryšius su komunistais ir laikyseną sovietų atžvilgiu. Nebuvo siunčiamas jis ir Stalino saulės parvežti, nors labai būtų tikęs dėl savo populiarumo. Įsivaizduoju, kad po karo komunistai PR sumetimais greičiausiai koketavo su žinomais menininkais ir visuomenės veikėjais, jei tik jie aktyviai nedemonstravo savo priešiškumo. Nes iš patikimai savų gudaičių-guzevičių nauda buvo ribota. Užtat nebūtinai K. Petrauskui reikėjo kažką šlovinti. Kompartijos interesas pasinaudoti jo autoritetu ir apkarstyti jį ordinais galėjo būti didesnis, negu jo tuos ordinus gauti. O deputatu jis tapo jau nustojęs dainuoti Operos teatre, būdamas 74 metų. Nemanau, kad tos pareigos iš viso turėjo kiek nors daugiau negu paradinę prasmę. Gal K. Petrausko nelabai kas ir klausė. Kaip neklausdavo faabrikų darbuotojų, duodami nešti ikonas su leninais per spalines ar gegužines.

    Tarp kitko, palyginimui – Justinas Marcinkevičius buvo kandidatas į LKP CK narius, ir lygiai taip pat LTSR AT deputatas. Kad jis būtų buvęs nuoširdus „tarybinės Lietuvos apologetas“, tai greičiausiai netikėjo net patys komunistai. Nors jo citatų nesunkiai rastum visokių.

    Greičiausiai abiem atvejais turim reikalą su klasikinio tarybolietuviško komformizmo pasireiškimu. Vieni jų vertina idėjiniu požiūriu, kiti – kaštų ir naudos analizės būdu. Priklausomai nuo to, kiek patys tam šūde jautėsi panirę.

  10. prielipa

    Apie Sniečkų dalis, manau, neteisinga. Jis juk visąlaik valdžiai aktyviai priešinosi elektrinės statymui toje vietovėje, kas tarybą erzino ir nedavė ramybės. Tad po jo mirties ponai tokį „za padlo“ padarė ir kaip sakot jį „pagerbė“ pervadindami miestą Sniečkumi. 🙂

  11. ibrahim

    neregejau kito taip talentingai nekenciancio SSSR zmogaus kaip A.U.

  12. Modestas

    Būtų išvis puiku jei paspaudus „rezervuok“ atsidarytų parduotuvės skiltis https://www.knygos.lt/lt/knygos/naujuju-laiku-evangelija-pagal-uzkalni/ o ne plakato jpg.

  13. Nuo kada knygynuose?

  14. lekiaukiaule

    buvo tai buvo, tik nereikia nuvertinti ideologinio fronto darbuotojų, apšaukti juos tinginiais. Briedas. Absoliutus. Bet kuris jaunas ir save gerbiantis, karjeros siekiantis komsomolcas buvo pasiryžęs nosimi žemę arti. Pakako tokių. Daugelis ir geri žmonės buvo, jei apie humanizmą. Daugelis mažiau aktyvių kokiais 94’ias, cituoju, „keliais atgal šliaužčiau į tarybinius laikus.“ Gal tik Vilniuje savo katile apsvaigę konservatoriai (už kuriuos vis tiek sąžiningai balsuoju, jei ką) ar užsienyje sėdintys tautiečiai to galėjo nematyti, toks saviizoliacijos ir saviapgaulės mechanizmas būdingas politikams. Gal dėl to revoliucijos nutinka netikėtai, spėriai ir brutaliai – kol valdžia miega, situacija subręsta. Kaip ką tik Ukrainoje. Be to, toks savęs apgaudinėjimas net naudingas – nieko negalint pakeisti, tai padeda sutelkti bendrapartiečius, įpūsti optimizmo ir tikėjimo. Blogiausiu atveju – ilgiau pratempsi.
    Tai kodėl dabar nekeitė tų pavadinimų ? Truputį pritrūko. Dar 10-15 metukų, būtų išmirę paskutiniai, pamenantys nepriklausomą Lietuvą, ir naujoji karta būtų kaip dabar baltarusiai-ukrainiečiai. Kaip ir ir nezaliežni, separatizmas – gajus dalykas, bet kaip ir Leninai stovi miesteliuose. O kol KGB tvarkingai raportavo apie nacionalistines nuotaikas, ypač įgėrusių partinių baliuose vis į pabaigą užtraukiamus „ant kalno mūrai“, tol veikė dar Stalino nupiešta nacionalinė politika. 16 diviziją, tiesa, jau išformavo. Ir lietuviai jau tarnaudavo ne kartu, kaip mūsų dėdės, bet po vieną tarp nuostabių azijos vaikinų, kaip mūsų kiek vyresni pusbroliai. Tai buvo ekstrymas, kas drįsta prasitarti. Taip kad gatvės … gatvės irgi eilėje stovėjo.

  15. Pamishelis

    bet tai tarybine kose tokia skani, kad iki siol negali atsivalgyt nei Rokiskis nei Uzkalnis. Slykstu.

  16. Azuolas

    Super, pirksiu , skaitysiu ir dovanosiu.
    Man atrodo, kad H.Manto gatve kaip tik ideologiskai teisinga. Cia is to, kaip buvo mokoma istorijos – juk bet kokios kovos pries vokieciu feodalistus buvo interpetuojamos kaip pirmieji klasiu kovos zenklai. Taip ir Zalgirio jusis teisingu tapo, o prusu sukilimas – apskritai vos ne marksistine revoliucija. Be to taip netiesiogiai rodyta, kad prusu zemes priklause ne vokieciams, o prusams, t.y. baltams, o todel ir karaliauciaus krastas ne rusu uzgrobtas, o tik isvaduotas.

  17. kosmosumas

    Įsigyjau, gavau gyvai Evangelisto palaiminimą ir perskaičiau per vakarą. Lengvai skaitoma knyga žmogui šiek tiek patyrusiam sovietmečio, puikus humoro jausmas. Galas ir struktūra pasirodė neišbaigti, lyg kažkas pasakyta, kažkas ne, spėju, kad tai lėmė skuba sukurti produktą iki knygų mugės. Pateisinama. Pats sovietmetis pristatytas, kaip Absurdas (taip ir buvo). Tai geriau nei lietuvių tautos Golgotos įvaizdis, kaip Sąjūdžio laikais. Lauksime panašios stilistikos atsiminimu apie pirmąjį posovietinį dešimtmetį.

  18. O geras! Kažkaip pražioplinau išleidimą. Reiks pasižiūrėt, kiek gi tai sutampa su mano prisiminimais iš sovietmečio

  19. Jovita

    Labai puiki knyga!

  20. Romas

    Andriau, Jusu knygos didziausias trukumas tame, kad Jus rasote neobjektyviai ( tai yra mano nuomone ). Kiekvienoje eiluteje jauciasi Jusu antipatija Sovietu Saujngai. Faktiskai gaunasi propaganda pries propaganda 😉 O kad zmones tada nekeite gatviu pavadinimu, labai nesunkiai galima paaiskinti. Jie uzsiimdavo kitais reikalais – miestu statybomis, fabrikais ir kita realiai svarbia veikla. O jeigu vertinti valstybes laisve ir galimybes pagal pakeistus gatves pavadinimus ir keistus straipsnius, tada taip, Lietuva istikruju daug pasieke! 😉 As esu pries Putino valdzia ir siaip pries raudona purva, bet juk viska reikia vadinti savo vardu, pripazinti, kad ir tada buvo daug gero musu gyvenime, o ne tik pilkas egzistavimas 😉

    • Aš visada rašau neobjektyviai, tai negali būti trūkumas, nes aš kitaip niekada ir nerašiau.

      Ką ir kaip man pripažinti ir kaip ir ką vertinti, yra rašytojo reikalas. Skaitytojo reikalas vertinti ir skaityti arba neskaityti.

Parašykite komentarą