Parduotuvė paragavusiems geresnio gyvenimo

Assorti.lt štai taip atrodo iš lauko. Jei pagalvojote, kad truputį kaip raj-prom-torgas, tai mes nesiginčysim. Viduje yra kitaip.

(Andrius Užkalnis)

Tai štai Šiaurės Miestelis, tos visos vietos, kur kažkada buvo tarybinės kariuomenės kazarmos ir smarvė ir užterštas gruntas ir viskas ten, dabar dalis nugriauta ir gražiai pastatyta į rimi ir banginius (na, gerai, tiek ten ir grožio, ir dar eismas išplanuotas nelabai kaip, kai suki iš šalutinio į pagrindinį, ir dar kai nežinai, ar čia tu pagrindinis ar šalutinis, bet gal čia man vienam taip), kitur biškutį padažyti tie patys rusiški silikatiniai mūrai, kad juos kur nušluotų kas nors.

Ir tarp to visko neither here nor there, kitoje gatvės pusėje prieš Domus galeriją (kur parduoda užuolaidas už labai daug dešimttūkstančių, žinau, pats pirkau, tiesa ne ten, bet buvau ir ten nuėjęs), yra Ogmios miestas.

Ogmios mieste, adresas Šeimos aikštė 3, truputį giliau į kiemą, geltonas didelis pastatas, praktiškai be langų, kuris visiškai atrodo kaip paviljonas kino studijoje, jei žiūrėsim iš šono. Na, ir angaras toks pat, ir šalia panašūs angarai su belekokiom parduodamom padangom ir prokladkėm, ir tokie pat pravažiavimai ir praėjimai.

Parašyta „Assorti.lt“, ir galėčiau pagalvoti, automatiškai, kad čia yra saldainių parduotuvė, nes būdavo mano vaikystėje saldainiai Asorti, kuriuos nešdavo kaip kyšius gydytojams.

Ne koks mažas lariokas – lentynos viena ant kitų eina.

Nemanykit, kad čia tiesiog taip iš oro. Mane pakvietė pažiūrėti ir aprašyti tos valiutinės* parduotuvės savo nepakartojamu stiliumi. Sako, ten yra visokių skanių dalykų iš Laisvojo Pasaulio, kurių kitur nėra, na tai pažiūrėsim. Tik tie, kas (a) niekada nebuvo Vakaruose ir nežino, kas yra produktų pasirinkimas, arba (b) nėra susidūrę su normaliais receptais, nei iš lietuviškų knižkų „Kviečiu prie stalo“, gali įsivaizduoti, kad mūsų prekybcentriuose „akys raibsta“ nuo pavyzdžiui prieskonių pasirinkimo. Ko reikia, to nėra. Prieš Kalėdas net kartais negauni cinamono lazdelių nusipirkti karštam vynui, tik sudėti „mišiniai“ tiems tugodumams, kurie patys nesugeba pasidaryti, kaip reikia.

Dar Assorti.lt parduoda panašius dalykus, kaip kitur, bet geresnius. Palaukit, paaiškinsiu. Ta prasme, prekių grupės tokios pačios, kaip ir daug kur, ir net prekių ženklai dažnai tokie patys, bet pagrindinis skirtumas, kad čia parduoda ne optimizuotas Rytų Europos varguoliams imitacijas, kepamas Ukrainoje ir Rumunijoje, o tikrus dalykus.

Aš kadangi rašau tik apie tai, kas man asmeniškai patinka kuriuo nors būdu (būtent todėl čia ir nematote greitųjų kreditų apžvalgų, ačiū labai), tai labai tikėjausi, kad kvietėjų pasakojimas bus teisingas.

Mano didžiausias rūpestis buvo, kad čia nebūtų koks eilinis smulkus kromelis, kurių pasitaiko centre, kur atsiveža tris sloikučius padažo, kažkokio neaiškaus alyvų aliejaus („pats geriausias pasaulyje“, visada pats geriausias pasaulyje, ir visada jį veža „tiesiai iš Ispanijos“, nors aš nebuvau girdėjęs, kad kaip nors kreivai iš Ispanijos vežiotų: norite sužinoti, ko vertas jų pliauškalas, paklauskite, kurių metų spaudimo, ir pažiūrėkite, kaip pradės lakstyti akutės – nežino, oi nežino, dažniausiai net nežino, kad spaudžiamas aliejus yra spalio-lapkričio mėnesiais, tik pradeda smegenis nuodyti savo istorijomis apie tai, kaip jis pats garsiausias ir laimėjęs apdovanojimus) ir pagaliau kelis butelius vyno, kurį nusiperka „tiesiai iš kažkur“ labai pigiai, bet pirkėjas juk to nežino.

Pirkėjas daugumoje yra neinformuotas ir nesupranta, kad tą Naujojo pasaulio Sauvignon Blanc jam stumia nerealiai pigiai, nes jis yra 2009 metų ir turėjo būti blogiausiu atveju išgertas trejus metus tam atgal**. Bet gana apie tuos visokius žulikus, čia ne apie juos šneka.

Assorti.lt smarkiai nustebina pirmiausiai dydžiu. Kaip normalaus dydžio Maxima ar Norfa, na, ne Akropolis, bet ne kaimo promtorgas. Aš kažkaip tikėjausi, kad čia bus „parduotuvėlė“, kaip visos tos prakeiktos mažutės ir jaukutės šeimyninės cickutės – kepyklėlės, krautuvėlės, kavinukės. Čia normalus dydis. Čia kelios kasos. Čia yra daug visko, ir nors ir atrodo labai kaip kokia urmo bazė (arba lietuviškų prekių pardavimo sandėlis kur nors Londono rytuose, tik kad prekės čia nelietuviškos), bet aš čia dėl prekių, ane, o ne dėl lentynų patogumo. Na, čia ne Waitrose, greičiau Costco, bet man ir vienas ir kitas patinka Anglijoje.

Barilla makaronų tai privaryta in all shapes and sizes, gal ne tiek, kaip Italijoje, bet tikrai geriau, negu normaliose parduotuvėse, kur keturių rūšių.

Gerai, dabar einu žiūrėt, kokių yra valgomų dalykų. Aš pirmiausia matau, kad tos pačios Barilla pastos esama ne keturių rūšių, kaip visur, o daugybė, pagal gaminimo poreikius (jei nežinote, kam reikia daugelio pastos rūšių, tai ir nežinokite – ne, jos ne visos vienodos iš esmės). Barilla yra vienas geresnių brandų, taip, galima nusipirkti Senamiestyje ir brangesnių pakelių dvigubai brangiau kitokiais prekių ženklais, bet aš ne apie tai.

God bless them, yra miltų iš Anglijos. Tarp jų ir self-raising, na, patys save kildinantys. Taip, juos galima pasidaryti, daug ką galima pasidaryti, galima ir automobilį kojomis vairuoti, tik ne tam mes iš medžių išlipome, kad civilizacija nesidžiaugtume; jei galvojate, kad ir lietuviški miltai, visokie karališki, irgi yra labai geri, tai galvokite toliau, niekas jums nebepadės. Lietuviški miltai yra daugumoje prasti ir netikę, ir tik nepradėkit laukti, kol aš pradėsiu aiškinti apie kruopas. Aną dieną pirkau tokių lietuviškų perlinių, kad ašaras išspaudė mano šeimoje. Tik kad kitokių Pilies gatvės gastronome nebuvo.

Teisingi miltai šiose lentynose

Čia yra visokio kuskuso – ir su špinatais, ir su pomidorais, ir pilno grūdo kuskusas (čia jau totalinis nuprotėjimas, bet kam nors gali juk reikėti ir tokio), ir perlinis kuskusas, kurio Lietuvoje turbūt niekur kitur nėra nusipirkti, na, bent jau aš nemačiau. Šitą kuskusą labai mėgsta šefas Deivydas Praspaliauskas, kuris anksčiau dirbo Lauro Lape, o dabar Bistro 1 Dublis. Perlinis kuskusas yra labai panašus į žydų alkanų laikų išradimą, Izraelio kuskusą, ten vadinamą ptitim, ir buvo sumanytas kaip ryžių pakaitalas iš kviečių po Antrojo pasaulinio karo ir pasidarė be galo populiarus.

Yra dalykų, kurių, kaip kartais galima pagalvoti, esu vienas iš penkių vartotojų Lietuvoje: tahini pasta (malti sezamai, kuriuos deda į halvą, keptą baklažaną baba ghanoush ir humusą, ir kalbant apie humusą, čia jo yra skardinėse, ir tai yra atgaiva nuo tos latviškos parodijos, kurią pardavinėja visur kitur).

Dabar aš žiūriu prieskonius. Gerai, nors gali būti ir geriau. Žinote, ko reikia? Dar mažiau visokių mišinių (prieskoniai šašlykams, prieskoniai kotletams ir panašiai) ir daugiau pavienių sudėtinių dalių. Apie tai yra kažkada kalbėjusi ir Beata Nicholson: kas nuvilia Lietuvoje, tai kad daugiausiai siūlomi jau sumaišyti prieskoniai. Kiekvienas, kam rankos neauga iš uodegos ir kas sugeba internete pasiskaityti receptą, paims ir susimaišys tai, kas jam reikalinga. Man reikia iš parduotuvės, kad ten visada būtų visų pagrindinių dalių, o ne mišinių – nuo rūkytų paprikų iki vanilės anksčių ir cinamono lazdelių.

Ir taip, salierų druskos. Nieko geresnio nėra užsibarstymui ant virto kiaušinio, negu salierų druska. Ir jos suradau tenai, kaip ir pankolių sėklų, su kuriomis gaminu savo famous kukulius (kitur kartais būna, kartais ne).

Ir šiaip ten radau visokių tokių dalykų, kurių reikia išmanantiems – valgomas ryžių popierius, ploughman‘s pickle (tai Branston Pickle variantas), tokia iš esmės saldi ir pikantiška uogienė iš daržovių – morkų, svogūnų, agurkų, su actu, obuoliais, pomidorais ir datulėm ir įvairiais prieskoniais, ir šitą dalyką naudoja pačiam angliškiausiam patiekalui (neskaitant žuvies su bulvytėmis fri), artojo pietums (Ploughman‘s lunch), kur yra duona ir sūris ir va ta uogienė.

Ir dar ką radau – lygiai ta pati granola, Lizi‘s kaip ta, kuri būdavo Waitrose – pasifloros ir pistacijos, obuoliai ir cinamonas, mangai ir makadamijos. Brangu kai velnias, 21,99 Lt, bet tai čia pati mada, visos supermamos tempiasi, pačios bando gaminti, tai va prašom.

Dar vienas dalykas, nuo kurio man norėjosi pulti ant kelių ir pabučiuoti kurią nors lentyną, buvo tai, kad pagaliau mano maldos buvo išgirstos.

Suprantate, po trejų metų gyvenimo Lietuvoje aš, paprastai sakant, užsiknisau vartyti pakelius ir buteliukus, tikrindamas, kur kas pagaminta.

Pampersai, the real thing. Ne iš Ukrainos.

Niekam ne paslaptis, kad tie patys skalbiamieji milteliai Ariel, Persil ar kūdikių sauskelnės Pampers ne visiems yra gaminamos vienodai. Kai žmonės Vakaruose gauna normalų produktą (dažniausiai), po tuo pačiu prekės ženklu mums kur nors prie Tiraspolio ar Timišoaros ar buvusios branduolinės, cheminės ar bakteriologinės katastrofos teritorijoje tarp Tiranos ir Srebrenicos yra gaminama prekė tokiu pačiu pavadinimu, tik smarkiai prastesnė.

Su tuo visada susiduria jauni lietuvių tėvai, auginantys kūdikiecus užsienyje, ir paskui atvykstantys Kalėdoms arba vasarai į Lietuvą, ir naiviai manantys, kad pampersas tenai – tai pampersas Lietuvoje, koks gali būti skirtumas? Tą patį jie galvoja apie pieno mišinukus. Koks būna jų nustebimas.

Lietuvos rinkai skirtos sauskelnės, maža to, kad praleidžia kakus, pasirodo rupios ir kietos, kaip piktos pardavėjos širdis, kai jos paklausi kokios nors kainos, o ji, užuot pasakiusi, sako „ten parašyta“ (būdavo ir taip, nors jaunesniems skaitytojams sunku patikėti). Jos maždaug taip pat panašios į Anglijoje parduodamas sauskelnes, kaip rusiškas emaliuotas šikpuodis, pagamintas iš bėgiams skirto industrinio plieno, panašus į modernų ir šiltą plastmasinį, tinkamą išlepusiai kūdikio rūrytei.

Vokiška kokibė.

Paskui tie patys tėvai nustebę pamato, kad pieno mišinukai, tokiu pačiu pavadinimu pavadinti ir pagaminti ta pačia proporcija ir girdomi iš tos pačios iš užsienių atvežtos soskės, neprateka, nes miltukas tai kitas, biudžetinis, skirtas mums, skeltanagiams.

Man pačiam buvo sunkus šoko momentas, kai Vilniuje nusipirkus Twinnings arbatos (pažįstamas ir mylimas prekės ženklas), viduje ne šiaip sau buvo maždaug pusinio stiprumo pjuvenos iš atliekų, bet ir maišiukai buvo brokuotai supakuoti ir popierinės dalelės buvo blogai sukarpytos, nes, pasirodo, ši garbinga senovinė firma pradėjo arbatas pakuoti Lenkijoje, kur beveik viskas taip pat gerai. Beveik.

Ir viskas yra taip, na, bent jau daug kas. Net tie visokie purškiami dalykai dujinei plytai valyti, šiaip jau, Lietuvoje yra ne tokie patys, kaip normaliame pasaulyje, o tokie pusę jėgos (tie, kas esat gyvenę užsienyje, nusipirkit Assorti.lt tikro vakarietiško purškalo ir pamatysit, apie ką aš kalbu).

Kaip ir prakeikti popieriniai rankšluosčiai, kurie mūsų būrams parduodami ne tik ne amerikinio dydžio (kokiais 30% mažesni), bet blogiau sugeriantys. Kaip ir skalbiamieji milteliai – aš net nekalbu apie specialiai ubagams skirtą dvokiantį siaubą Dosia, kuris turėtų būti uždraustas Ženevos konvencijos, aš kalbu apie tai, kad jei norite, kad drabužiai gražiau šviestų, tai reikia tikro užsienietiško dalyko. Iš Vakarų.

Tai štai, parduotuvėje Assorti.lt yra begėdiškai ant lentynų parašyta „vokiška kokybė“, „angliška kokybė“, ir tai yra nuostabu. Taip, truputį brangiau. Tačiau jei jūs esate suaugę, darbingo amžiaus ir vis dar taupote skalbimo miltelių sąskaita, toliau nebeskaitykite.

Ten turi daug žaislų – na, ne Toys Я Us, bet daugiau, negu kitur, ir aš jums pasakysiu, kas man ištirpdė širdį.

Aussie šampūnas. Tegul jie būna palaiminti.

Aussie šampūnas, didžiulis Amerikoje ir Britanijoje parduodamas prekės ženklas (nelabai susijęs su Australija, tik per kengūros logotipą), kurio daugiau niekur nėra Lietuvoje. Suprantate, Lietuvoje visur pardavinėja kažkokią velnių „natūralią kosmetiką“, dažniausiai makeshift kioskeliuose prekybcentriuose, ir visur ten pasakoja tą patį dalyką, kaip čia natūralu ir organiška, ir viskas paprastai yra pagaminta kur nors Ispanijoje niekam nežinomos firmos, kurią naiviems žiopliukams iš Rytų Europos ir supermamoms su daugiau Sodros pinigų negu proto iškišinėja kaip pačią geriausią. Šiai beprotybei yra tik vienas atsakas, ir tas atsakas yra ši parduotuvėje: žinomi prekių ženklai, pagaminti Vakaruose, ir pagaminti Vakarams, viskas, istorijos pabaiga.

Kaip parašyta ant Laisvės statulos Niujorko prieplaukoje: „Duokite man jūsų pavargusias, jūsų vargšes, jūsų susigrūdusias minias, trokštančias laisvai kvėpuoti“ – taip ir čia, sakau, duokite man jūsų pirkėjus, kentėjusius Rytų Europos antrarūšio dalią, duokite man juos, pasiruošusius atverti pinigines už geresnį produktą.

 

Assorti.lt, Ogmios miestas, Šeimos aikštė 3, Vilnius. Tel. +370 612 23330. Taip pat ir prekyba internetu.

* Litai irgi yra valiuta.

** Specialiai taip parašiau, žiūrėjau, ar pastebėsite.

13 Komentarai

  1. mieždupročim

    Geras sumanymas – reklamuoti supermamyčių asortimentą pas Užkalnį.

    • az

      viską galima nupirkti 😀

  2. Teisutis

    Buvau, mačiau, nieko ypatingo. Matyt, nelabai sekas vakarietiškus discounted produktus pardavinėti. Tikėkimės, kad Andrius užkabins hipsterius su kengūrų šampūnų ir supermamkas su „angliškais“ pampersais.

  3. az

    kengūrų šampūnai Lietuvoj yra tokia ne naujiena, kad aš juos dar kokiais 1998-aisiais pirkdavau. Paskui buvo dingę, bet jau senokai vėl atsirado didesnių Eurokosų lentynose. Čia nuotraukoj gal tik asortimentas kiek didesnis.

  4. Jei reklamuojamas krachaborų viarslinykų™ ŠIKNAarbata kromelis, nuolaidas pasidarančių iš savo darbuotojų, prisižebravotų išpardaviminių prekių ir PVM karuselės, kurio ir kontingentas yra tos supermamkos, vardan ekologiškų šukyčių savo leliukui važiuojančios jobario nupirktu džipu per visą miestą, tai sekantis žingsnis bus reklamuoti iguanos smegduobę, idant pinigai, netgi traukti iš šiknos, nekvepia, o mėnulingasis nėra šūdo gabalas (galiu pastarąjį teiginį paneigti, jei reikia).

  5. Karolis.S

    Neretai buitinės chemijos prekes perku Thomas Philips parduotuvėje, krenta į akis minėtos kilmės šalys, sakykim kokio Head&Shoulders ar tų pačių skalbimo miltelių ir pakuotės – nebūna 27 kalbų. Kiekiai irgi didesni, ta prasme kaip su pienu 0,9 ir litras, tai taip ir miltelių/šampūnų, kituose prekybcentriuose tokia pati pakuotė, bet tūris mažesnis.
    Pati parduotuvė toli gražu ne Vakarietiška, bet kai kas iš asortimento verta apsilankymo.

  6. hm

    „Tarp jų ir self-raising, na, patys save kildinantys. Taip, juos galima pasidaryti, daug ką galima pasidaryti, galima ir automobilį kojomis vairuoti“ vs. „..kas nuvilia Lietuvoje, tai kad daugiausiai siūlomi jau sumaišyti prieskoniai. Kiekvienas, kam rankos neauga iš uodegos ir kas sugeba internete pasiskaityti receptą, paims ir susimaišys tai, kas jam reikalinga.“, tai kaip visdelto geriau?:D

  7. modulis

    Labai teisingai pastebėta.kažkas net sakė,kad makers mark maximoj yra,bet nemaciau

    • Martukas

      jei Makers Mark čia apie burboną tai taip Maximoj tikrai yra. Senai.

  8. lekiaukiaule

    kam skelbti apie gera daikta visai miniai? kad miniomis subegtu, parduotuve pasikeltu ir viskas vel taptu kaip rytuose?

  9. tahini

    Tahini yra Prizmoj.

  10. pastor

    Ar įmanoma Vilniui kur nors nusipirkti dandelion and burdock?

  11. hm

    nekelia pasitikėjimo, kai vadovai slepiasi po vaikiškomis foto…

Parašykite komentarą