Lietuviai, vis dar Europos našlaičiai

Asociatyvinė nuotrauka iš internetų

Žurnalas Verslo Klasė, 2014 m. spalis

Prieš du dešimtmečius, mūsų nepriklausomybės aušroje, Lietuvos ekonominis lygis buvo toks, kad, kaip bevartyk, lietuvis buvo beviltiškas vargšas turtingojo pasaulio milijardo klube (juo labiau, kad net nebuvome visai tikri, ar mes esame prie to turtingojo milijardo).

Galėjome didžiuotis tik nepriklausomybės siekiu, Baltijos keliu, laisvės kovų barikadomis prie Seimo, tačiau pagal pajamas buvome ne prie apačios, bet tokiame dugne, kad net žmonės iš Afrikos ir Indijos jautėsi, kad gali su mumis, kaip su varguoliais iš „ten kažkur prie Rusijos“, kalbėtis iš aukšto. Tai mus žeidė, tačiau atsikirsti retai galėjome.

Pratę, kad į mus žiūrėtų iš aukšto

Indai – tiesą pasakius, patys gyvenantys vos daugiau nei už dolerį per dieną, tačiau labai gerai apie save galvojantys, (mat jau net penkiolika giminaičių jau pabėgo į Vakarų Europą ir įsikūrė prie Birmingemo) – klausdavo lietuvių, sutiktų Britanijoje: „o pas jus Lietuvoje yra automobiliai?“, versdami šiuos balti iš įniršio, košti pro sukąstus dantis „yra“. Paskui likę vieni, lietuviai pelnytai aptardavo šį indų klausimą ir tai, ką norėtų jiems pasakyti apie karves, vaikštančias gatvėmis, ir gyvenimą be tualetinio popieriaus. „Reikėjo jų paklausti, ar daug yra girdėję apie vandentiekį ir elektrą“, sakydavo lietuviai vienas kitam, ir buvo teisūs. Reikėjo, bet pasikuklinome.

Atsimenu, kaip 2001 metais Ganoje kalbėjau su vienu vietiniu gyventoju, kuris daug žinojo apie pasaulį (jo brolis išvažiavo į Britaniją mokytis, nelegaliai pasiliko ir uždarbiavo privačioje bendrovėje, išrašančioje baudas už blogai pastatytus automobilius). Šis manęs klausinėjo apie Lietuvą ir paklausė, ar nebaisu mano šaliai vienai, be Rusijos: „tavo šalis juk ir taip neturtinga, ir jūsų ekonomika turbūt atsilikusi“. Tada įsiutau ir paklausiau, ką jis apskritai žino apie pažangią ekonomiką, gyvendamas savo laukinėje šalyje, kur gyventojai sostinės gatvėmis vaikšto basi ir snūduriuoja po palmėmis ant žemės. Gal ir per griežtai, bet priminiau jam, kad mano šalyje kaimuose yra asfaltuoti keliai ir internetas, kai jo gentainiai vaikšto su vandens ąsočiais ant galvų. Tiesa, net ne patys vaikšto, o savo moteris siuntinėja.

Elgetiška laisvė

Prieš du dešimtmečius, kai Lietuva jau buvo laisva, buvo tik truputį geriau, nei anksčiau, sovietiniais laikais, kai lietuvė mergaitė, ištekėjusi net į alkaną Mozambiką (susitikusi meilę kur nors Maskvoje, tarptautiniame universitete) arba į Bangladešą, kurio net alkanu nepavadinsi, tik šalimi be gerųjų pusių, kurio vienintelis privalumas yra tas, kad vis geriau nei Afganistanas, buvo laikoma ištraukusia laimingą loterijos bilietą, nes skurdžiau ir primityviau, nei Sovietų Sąjungoje, jau nebus, nes būti negali. Ko gero, tik Afganistanas ir Šiaurės Korėja nebuvo laikomos geidžiamomis šalimis ekonominei emigracijai.

Sovietinių laikų skurdą lengviausia įsivaizduoti iš to, kad net elitas – baleto artistai ir operos dainininkai – iš Sovietų Sąjungos pradėdavo savo keliones į užsienius nuo to, kad važiuodavo į pigias vietos parduotuves, kur už turimus dienpinigius įsigydavo apsiaustų ir automatiškai išsiskleidžiančių skėčių. Tokius žmones nebuvo sunku pradžiuginti geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, negu jų turimos, nes jų turimos buvo artimos nuliui.

Nepriklausomybei prasidėjus, mūsų ekonominę situaciją skaudžiai pabrėždavo „nutekėjimo“ situacija: kalbu ne apie protų, o apie kitų moteriškų kūno dalių nutekėjimą.

Storas, plikas, tris kartus išsiskyręs, municipaliniame pilkame bute gyvenantis, blogais dantimis penkiasdešimtmetis baisuoklis, dirbantis nekvalifikuotą darbą (arba jokio ir gyvenantis iš neįgalumo pašalpos arba net bedarbio pašalpos) ir penktadieniais apsivilkęs marškinėliais be rankovių sėdintis ant pribezdėtos sofos ir raugėjantis nuo pigaus alaus prie televizoriaus buvo, deja, visiškai normalus jaunikis Lietuvos provincijos merginai arba jau spėjusiai išsiskirti moteriai, neturinčiai apčiuopiamų perspektyvų gyvenime.

Iš esmės, tas diedas buvo nežymiai baisesnis už variantus namie, tačiau tais laikais, kai vidutinis atlyginimas Lietuvoje prilygo maždaug trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai JAV dolerių per mėnesį, gyvenimo dugnas Vokietijoje, Ispanijoje ar Anglijoje buvo keliomis galvomis aukštesnis už vidutinišką gyvenimą, kurį turėjo mūsų tautiečiai.

Ekonominė situacija pasikeitė, bet nuskriaustųjų statusas liko

Laikui bėgant, mūsų padėtis sparčiai keitėsi į gerąją pusę, tuo tarpu kai Vakarų Europos socialinis dugnas po truputį smuko gilyn. Padugnėms iš Vakarų Europos (čia tą žodį vartoju be neigiamos konotacijos ir ne pažeminimo prasme – tiesiog turiu omenyje žemiausią socialinį sluoksnį) vis sunkiau buvo rasti Lietuvoje žmonių, kuriems galėjo padaryti įspūdį Senojo Žemyno pokarinio ekonominio klestėjimo likučiais, ir lietuvių nuotakų nutekėjimai į užsienį pasidarė vis retesnis reiškinys. Lietuvoje tai jau tapo nebe prestižo ar gyvenimo sėkmės žyme, o tiesiog nykia, liūdna istorija.

Lietuviai pradėjo vis geriau vartoti, vis gražiau gyventi, vis toliau važinėti atostogų, susirasti vis labiau rafinuotų pramogų. Atotrūkis, palyginti su sunkiausiai besiverčiančiomis Vakarų Europos šalimis, tapo niekingai mažas arba jo net nebeliko: nežinia, kiek lietuvių yra tokie nevykėliai, kad norėtų gyventi kaip vidutinis jaunas ispanas (tai yra, greičiausiai būti bedarbiu) arba, padėk Dieve, graikas, žmogus iš šalies, apie kurią galėtum pasakyti, kad ji prasiskolinusi iki ausų, jei tų skolų tik tiek ir būtų. Graikija prasiskolinusi kelis metrus virš galvos ir žmonės nešokinėja per daugiaaukščių langus tik todėl, kad kai turi skolų tiek, kad negalėsi grąžinti per visą likusį gyvenimą, tai naujos skolos iš esmės jau ir nebeskauda.

Tačiau pažiūrėkime, kaip ligi šiol lietuviai yra priimami Vakarų Europoje, ypač susidūrę su tos pačios žemesnės klasės atstovais, kurių supratimą formuoja prieš dešimtmečius įgyti stereotipai.

Airis langų valytojas arba koks nors italas autobuso vairuotojas ligi šiol kalba su lietuviu architektu ar neurochirurgu, atvažiavusiu atostogų, kaip su jaunesniuoju broliu, iš aukšto ir tėviškai, nors realiai jokio pagrindo tam nebeturi – net perskaičiavus grynaisiais, absoliučiais skaičiais (jau nekalbant apie santykinę perkamąją galią), tas lietuvis jau seniai nebėra jaunesnysis brolis.

Vakarų Europos apatinių sluoksnių gyventojas tebesielgia ir tebegalvoja lietuvių atžvilgiu, kaip praradęs turtus ir įtaką aristokratas, kuriam pamiršo pranešti, kad viskas pasikeitė ir kad jo pūtimuisi ir didelei savivertei seniai nebėra rimto pagrindo.

Žinoma, tai galioja ne vien lietuviams. Latviai, estai ar lenkai yra tokioje pat situacijoje – ypač tai pasakytina apie estus, kurie sėkmingai įteigė mums, kad jų vakarietiškumas ir pažangumas verčia mus šalia jaustis primityviais kaimiečiais, tačiau Vakarų šalių gyventojų požiūriu estai yra tokie pat skurdūs Rusijos Imperijos pakraščiai, kaip ir lietuviai, albanai ir rumunai; žinoma, estams labai nepatinka, kad juos nelabai skiria nuo lietuvių, maždaug kaip lietuviams, kai jiems pasako, kad jie yra nelabai toli nuo rumunų.

Ką daryti, kad taip nebūtų?

Nuolatinis priminimas apie tai, kad mes esame kažkada buvusios skurdžios šalies žmonės mums yra labai skaudus.

Pirmiausia, mes nieko negalime padaryti su savo praeitimi – tokią, kokią turime, tokią ir turime. Negalime net jaustis kalti – kaltės dalį teprisiima tie, kas anais laikais gyveno ir džiaugėsi, ir dar dabar aiškina, kaip Leonido Brežnevo laikais visko buvo ir visi turėjo darbus, butus ir pigų šildymą.

Tačiau mes neturime galių pakeisti praeities, ir kuo sparčiau mes keičiame savo dabartį, tuo skausmingiau jaučiasi mūsų bejėgiškumas dėl to laiko, kuris buvo, praėjo ir yra išdegintas vakariečių sąmonėje visiems laikams.

Pagalvoję suprantame, kad jokios šviečiamosios pastangos mums nepadės dar kelis dešimtmečius, kol nepasikeis kartos, juo labiau kad ankstyvųjų nepriklausomybės laikų pasiuntiniai iš Lietuvos, visi tie sportinėmis kelnėmis ir skustomis galvomis skeltanagiai statybose ir salotas auginančiuose šiltnamiuose, toli gražu nebuvo naujos ir klestinčios Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai. Panašiai šiandien žmonės Azerbaidžane kone staugia iš nevilties, galvodami apie tai, kad visoje didelėje Rusijoje žmonės apie azerbaidžaniečius suformuoja įspūdį pagal tuos nelaimėlius, kurie turgavietėse pardavinėja arbūzus ir pomidorus. Vidutinis rusas net neįsivaizduoja, kad žmogus iš Azerbaidžano gali būti inžinieriumi arba gydytoju – jis mato tik pačią apačią, ir tai, ką jis mato, jam visai nepatinka.

Geriausias būdas turbūt būtų priimti Vakarų pasaulio žmogaus galvojimą apie mus, kaip apie nemalonią duotybę, ir įsikalti į galvą paprastą įsitikinimą (prie to reikės priprasti, bet nieko baisaus, kaip nors), kad mums nereikia pripažinimo iš Vakarų, kad jaustumėmės gerai.

Mes esame ir būsime psichologiškai priklausomi nuo to pripažinimo (kurio, kaip aptarėme, mes negausime taip dažnai, taip plačiai ir taip daug, kiek jo nusipelnytume) tik tol, kol mes patys nepasirinksime atsisakyti šios priklausomybės.

Kitais žodžiais tariant, istoriniai skurdo faktoriai, nulemti mus smaugusios sovietų okupacijos, mums įskiepijo nevisavertiškumo įpročius: mes taip blogai jautėmės prieš užsieniečius, kad labai norėjome, troškome jiems patikti, nesijausti blogai prieš juos, tiesiog alpome dėl to, ir tas alpulys mums blokavo proto galias, ir žūtbūt norime gauti tą pripažinimą, kuris – kaip mums atrodo – jau turėtų mums priklausyti pagal objektyvius rodiklius. Tačiau objektyvūs rodikliai ne visada galioja realybei, ir niekas neims mūsų gerbti ar vertinti vien todėl, kad mums jau taip priklauso.

Tiesa yra ta, kad į mus pradės žiūrėti ne kaip į skurdžios šalies neturtingus žmones tą pačią minutę, kai mes patys numosime ranka į tą pripažinimo siekimą ir išsilaisvinsime nuo jo. Kai nebesekiosime paskui kiekvieną neigiamą arba dviprasmišką mūsų paminėjimą kaip arklienos valgytojų arba kokių nors aštriadančių su beisbolo lazdomis, kai mūsų ambasadoriai nustos reaguoti į trečiarūšių (net ir pirmarūšių) žurnalistų nelabai subalansuotus ir menkai informuotus straipsnius tų šalių spaudos leidiniuose apie Lietuvą, tai tada – ir tik tada – mes galėsime būti pasiekę viešųjų ryšių pergalę, per visišką ignoravimą ir per atsiribojimą nuo problemos.

Tai bus labai sunku padaryti, nes tam reikia iš esmės susitaikyti su neteisybe, tačiau neteisybė tikrai nustos žeisti, kai patys patikėsime, kad ji mums nėra svarbi.

Antraip, jei neišsivaduosime nuo šito, amžinai liksime šiaurės indais, kurie, praėję nuo nepriklausomybės daugiau kaip pusei amžiaus, vis dar nervingai jaudinasi dėl savo šalies įvaizdžio, isteriškai seka pasaulio spaudą ir tuojau klykia pasipiktinę, kaip maži vaikai, kiekvieną kartą, kai kas nors pastebi purvą Kolkatos gatvėse arba net pavadina Bombėjų Mumbajumi, ir springdami įrodinėja, kad viskas yra ne visai taip, tik jų niekas nesiklauso.

31 Komentarai

  1. Vaidotas

    Truputis statistikos apie Lietuvos ir Britanijos BVP santykį https://twitter.com/rukasv/status/510417244976082944

  2. Saule

    pilnai sutinku… kai studijų laikais dalyvavau programoje Work&Travel in USA, jaučiau amerikiečių užuojautą, kad va kokie mes vargšai rytų europiečiai, važiuojam vasarą pas juos dirbt. Ir nors dirbau mažam šeimos viešbuty (ocean city), kurie nebuvo toliau nuvažiavę nei New Yorkas ir dar keli Californijos miestai, jie į mane žiūrėjo iš aukšto, nors aš jau buvau apkeliavus nemažai Europos šalių ir mano pragyvenimo lygis vargu ar nusileido šeimininkų vaikų lygiui. Ir ta jausena dingo, kai vieną dieną grįžusios rusės kambariokės su kuriomis gyvenau, kurios buvo iš Sibiro miesto (nepamenu kokio, bet gi SIBIRO!), pradėjo manęs klausinėti, ką aš manau apie jas, jų gyvenimo kokybę. Mat pastariosioms kliuvo iš amerikiečių klausimai: tai ar jūs ten turit vandens, dušus, telefonus, kompiuterius ir etc. Aišku atsakiau, kad tikrai negalvoju, kad jos tokių dalykų neturi, bet mintyse maniau sau, kad aš apie jas galvojau lygiai kaip amerikiečiai, kaip apie vargšes sibirietes mergaitės, kurioms gyvenimas suteikė progą pamatyti civilizacijos malonumus. ir tada supratau, kad žmonės, kurie keliauja vienaip ar kitaip vargu ar jie vaikšto basi, yra neišsilavinę murziai ir kad Sibiras sibirui nelygus, kad kiekvienoje šalyje yra ir turtingesnių ir vargetų žmonių. Aišku nesilyginu su Rusija ir jos marazmais, bet tas nevisavertiškumo kompleksas dingo. Ir dabar kai nuvykstu atostogų į kurią nors šalį jaučiuosi lygiai kaip ir tos šalies piliečiai. Nes aš dirbu, uždirbu ir galiu leisti sau keliauti ir kitų smagių pramogų. Ir kai esi emociškai stiprus, kažkaip nebesusiduriu su tuo „iš aukšto“ sklindančiu žvilgsniu. Ir kai antrą kartą buvau Amerikoje, tai ėjau visada su pakelta galva, didžiavausi, kad aš iš Lietuvos, kad mes jau visai kitokie, nei kad mūsų tėvai. Ir jausmas tikrai buvo geras, nieks nebežiūrėjo, kaip į vargšės šalies atstovę. Tai čia ir reziumė, kaip pristatysi save, net kaip parodysi pasitikėjimą savo šalimi ir pačiu savimi ir jei neleisi, kad tave užjaustų, tai nieko tokio panašaus ir nebus.

    • ibrahim

      „Ir kai antrą kartą buvau Amerikoje, tai ėjau visada su pakelta galva, didžiavausi, kad aš iš Lietuvos, kad mes jau visai kitokie, nei kad mūsų tėvai“ – chrestomatinis gūdaus provincialaus nepilnavertiškumo pavyzdėlis. Reiktų bet jau paskaityt geras knygas – ne sabaliauskaites, murakamius ir žurnalus žmonės) ir gal tuomet kaip nors paaiškėtų, kad pasauliui visiškai po barabanu, iš kur tu atvykęs ir kaip tu atrodai, kad esi visumos dalis, o ne kokia nors kompleksuota savo įvaizdžiu vis besirūpinanti ypata, atvykusi iš kitur. To kitur nėra, viskas yra čia ir mūsų galvose.

  3. Tadas

    Superinis Saulės komentaras.

  4. dvasios našlaičiai

    Iš esmės mūsų niekas niekuo nelaiko. Europai, o tuo labiau pasauliui, kaip tauta mes visai nerūpim. Ir kad mes kalbam rusiškai arba neturim elektros jie mano ne dėl to, kad viso pasaulio išsilavinimo lygis yra blogas. Nes tie, kam įdomu ir kam reikia, pasidomi ir neretai labai nustebina nepilnavertiškumo komplekso kamuojamus tautiečius savo žiniomis. Beje, mes savo išmanymu (atmeskim stereotipines žinias ir pagalvokim plačiau) apie kitas tautas taip pat ne visada galim pasigirti. Tai, kad nesam nuolat kiekvienam pasaulio žmogui įdomūs, suvirškinti tūlas tautietis iš esmės negali, nes tai nesuderinama su jo neproporcingai dideliu užguitu ego. Nuolatinis ištisus dešimtmečius besitęsiantis nepilnavertiškumo kompleksas keistai sumišęs su nepamatuotomis ambicijomis yra daugelio lietuvių vidinė būsena, kurią kažkas labai teisingai įvardino – dvasios našlaičiai. Dvasios našlaičiai būsim tol, kol mes nenustosim buitiniu lygiu reklamuoti ir per prievartą kišti užsieniečiams savo vidutinės kokybės alų, duoną ir šokoladą, aiškinti, kad Vilnius yra gražiausias pasaulio miestas, o Lietuva keturioliktam amžiuje buvo didžiausia Europos valstybė. Ir norėti, kad visas pasaulis dėl šių ‘nuopelnų’ į mus žiūrėtų rimtai. Našlaičiais būsim tol, kol nepradėsim nuoširdžiai (ne šiaip, dėl popieriaus) investuoti į savo išsilavinimą, vidinę kultūrą ir daug sąžiningai dirbti (ne vaizduoti ir rėkti, kad daug dirbam). Našlaičiais nustosim būti tada, kai susikalbėti kita kalba ir daryti verslą norėsim ne tik su artimiausiais savo kaimynais (mintyse ant jų varydami ir vis dar galvodami, kad kepta duona, barščiai ir bulviniai blynai yra išskirtinai mūsų produktai, visa kita nevykusios kopijos). Ir našlaičiais nustosim būti tada, kai sutikę kitaip atrodantį, kalbantį ar gyvenantį, nebėgsim į kitą gatvės pusę paniškai rėkdami, kaip čia dabar reikės paaiškinti savo vaikui, kodėl jis juodas, siauraakis ar gėjus. Nes tie kitaip gyvenantys, atrodantys ir kalbantys elgsis su mumis kaip su lygiaverčiais, jei būsim įdomesni, atviresni ir darbštesni žmonės, o ne geresnė ir ypatingesnė tauta už kitas.

    • Gruodis

      Labai gerai pasakyta! Ypač apie XIV a. pasiekimus 🙂 Pašvilpt pasauliui ant tų pasiekimų.. Dar pridėsiu: nebebūsim našlaičiai, kuomet už vidutinį atlygį bus galima išgyvent. Ir uždirbtas jis bus Ltu, o ne per visokius užsienio proxius…25 metus kėlėm ykanomyką, kai reikėjo formuoti kultūrą. Ane, AMB? (kreipiuosi į amžiną atilsį)..

    • dovile

      Puikiai pastebeta… mes tiesiog per maza salis kad mumis dometusi, kad ir kaip mes rekiam kad esam labai dideli… o gal patys lietuviai bando visad save lygint su G8 salimis, ir naturalu kad pralaimi….

  5. Magdalena

    Kaip ta fotografija cia atsidure?..

  6. Bambyzas

    Susitikus dviem protingiems žmonėms šiaip neturėtų šauti į galvą pirmiausia aiškintis apie tai – iš kur kuris yra ir kokį tai suteikia atspalvį šiuo metu vykstančiam pokalbiui… Jei lietuvių šeima sutinka britų šeimą kelte iš Talino į Stokholmą, jie mandagiai apsikeičia frazėmis ne kas yra iš kur, o tiesiog – kur keliaujate, kiek metų vaikams, ką planuojate pamatyti ir pan. Tik vėliau išlenda potemė – kas iš kur ir abipusiai komplimentai abejoms šalims. Pakalbi apie orą, apie Baltijos jūros bangavimo specifiką, apie restoraną, apie gamtą, apie Ukrainą ir daug daug ką… niekaip nesuprantu kada ir kaip turėtų išlysti koks nors stenėjimas ar noras išsiaiškinti, ką tie britai žino, ar nežino apie LT.. Jei kažką norės sužinoti, paklaus, o jei ne – yra ir kitų temų. Jei Amerikoje koks 70 metis paklausia, ar Lietuvoje kalbama lietuviškai, ir jei atsakai, kad taip – jis būtinai sudejuos, kad „nesistebi, kad Europoje kyla tiek karų, esant tiek kalbų, taigi – naturalu, kad nesusišneka tie Europiečiai…“ Į tai atsakius kad stengiamės vieni kitų kalbas mokytis ir paprastai europietis be savo kalbos dar moka bent 2, sudejuos antrą kartą, jau iš nuostabos. Galų gale su juo išlenki po bokalą už tai, kad mums abiems velniškai pasisekė, nes jis gali išsijuosęs vemti ant demokratų, o aš ant vietinių populistų, bet iš tiesų mes esame abu atsakingi už savo sekmes ir nesėkmes, aš jam atostogų metu galiu pastatyti alaus, jis, kiek suprantu, vėl žiemos ne NY, o Floridoje, ir t.t. Jam įdomūs buvo mokesčiai LT, o ne faktas ar turime vandentiekį.. Kažkaip iš bendravimo žmogus susiprato. Jei kalbi su žmogumi apie jo investavimo strategiją, motorinės valties variklio galią, arabų pavasario beviltiškumą, Afganistano „gybloe delo“, Kanados sveikatos apsaugos kainą, šalių ginčus dėl arkties naftos nuosavybės, jis niekada NIEKADA neklausinės tavęs ar Lietuvoje yra internetas ir asfaltas.

  7. to ibrahim

    O tamstai reikėtų daugiau pakeliaut, o ne tik Ispanijoj braškes skint, nes žmonėms tikrai įdomu iš kur esi atvykęs, ir jei pats paskaitytum daugiau knygų, tai suprastum kad apie jokius aš įvaizdžio dalykus nešnekėjau. O būtent apie tai, kad kai nusimeti kompleksus, tokius pvz kaip: kad esi iš mažos šalies niekam nežinomos, kai pradedi galvoti, kad man dzin, lai ir nežino tos Lietuvos, aš ir ne visas šalis žinau, lai galvoja, kad mes telefonų neturi ir pan… tai ir jausmas kitoks. Tai aš apie tą jausmą žmogau „išsilavinęs“ šnekėjau. Ir dabar gali uždust, nes man atsakymas neįdomus.

    • julius

      O jei nekeliautum, o, pvz., dirbtum kur nors uzsieny univere, tai jausmas butu toks – visi is kazkur atvaziave, ir po mazdaug pusmecio/metu tau jau visiskai nusispjaut, ar cia is Pakistano pietu, ar is Indijos siaures, ar is Taivano, ar dar is kur. Visi turi ten kazkokiu savo vietiniu tradiciju, dideliu/mazu algu, istorijos ir pan.
      Ir to klausytis galima nebent tada, kai visai neber kas veikt. Ir Lietuva tiek pat idomi, kaip man idomi kokia Bengalijos valstija – jei turi apie ja kokia istorija papasakot, gali taip ir padaryt. O jei ne, geriau apie ora pasneket.

  8. tautietis

    Man atrodo kad emigrantai (tarkim indai) lygina pagal savo sali. Ju salyje tie kas turi kanalizacija ir silta vandeni laimes ieskoti kitur nevaziuoja – o jei ir vaziuoja tai ne juodu darbu dirbti. Taigi sutikes lietuvi juodadarbi emigrantas indas kuris greiciausiai yra is mazo kaimelio kur vistos negristomis gatvelemis laksto ji pastato i ta pati lygi kaip ir jis – o kaip kitaip? Todel ir klausia apie elektra ir automobilius. Ditto Gana.

    Nera ko cia piktintis – cia jau kiekvieno asmens savivertes problema kuri sovietmeciu praktiskai buvo isnaikinta o dabar dar panasu kad pas daugeli dar neatsiradusi ;/ Man atrodo lietuviu saviverte labai pasikeis, kai pas mus prades vaziuoti imigrantai is tos pacios Indijos ar Afrikos – taip kaip jau yra bene visoj vakaru Europoj 🙂

  9. modulis

    Ką reikia paskaityti? Ibrahim?o tai nuleidęs galvą čia vis vaikštau

    • ibrahim

      Pradėkit nuo smulkesniu šriftu parašytų punktų ir papildomų sąlygų sutartyse.

  10. qwerty

    Pirmą kartą skaitydamas Andriaus tekstą nežvengiau, nekikenau ir neprunkščiau…negerai…

  11. banionis

    Nelabai daug yra tekę bendrauti su vakariečiais. Bet nepajutau jokios ten nelygybės ar kažkokių kitokių dvasinių metastazių. Ir iš jų nepajutau jokių rūšiavimų į geresnius ir blogesnius.
    Čia galbūt prasčiokams kalbantis su prasčiokais gaunasi tie pasitampymai „kas krūtesnis“?
    Nors mano pragyvenimo lygis tikrai nevelneižinokas netgi Lietuvos mastu (netgi labai nevelneižinokas), bet nei minutei nepasijutau antrarūšiu, trečiojo pasaulio, postsovietiniu ar dar kažkokiu. Tiesiog visai ne apie tai kalbėjomės.
    Ai, tiesa, buvo momentas. Plaukiant keltui pro mano miestą, vokietė Sabine pastebėjo, kad Klaipėdoje daug statybų. Pasakiau, „už jūsų pinigus tos statybos“. Nusijuokėme, galbūt kiek nelinksmai, ir tiek tų reikalų.
    Ir visais kitais kartais kažkaip tiesiog neužėjo kalba apie tai, kokia kieno praeitis ir paveldas. Pofik tie dalykai. Kalbos paprastai sukasi apie dabartį, apie einamuosius reikalus, ką planuojam nuveikti arba apie tai, kokius kraštus esam aplankę, ką ten patyrę.
    Čia gal gerai prisigerti reikia, kad pradėti inkšti dėl savo varganos būklės ar skausmingos praeities? Rimtai nesigauna įsivaizduoti blaivo normalaus pokalbio, „grūzinant“ vienam kitą tokiais dalykais.

  12. Kašikas (terba)

    Qwerty- todel kad pataike i Paties nepilnavertiskuma

    • qwerty

      Ne apie tai aš. Stand up’o tekste nėra.Per daug rimtas. Rimti rašinėliai Andriui netinka.

  13. qwerty

    Vėlgi-visi Andriaus rašinėliai yra rimti)

  14. Lekiau Kiaule

    na ir kaip visa tai suderinti su kitu Užkalnio straipsniu, kur angliški lietuviškų firmų pavadinimai normalu, alkoholio stumdymas bile kaip – normalu ?
    Viskas paprasta – eini į užsienio rinką, pasiimi anglišką pavadinimą, jei norisi. Savo rinkoje, iš pagarbos savo kultūrai, turi lietuvišką. Užsienio partneriai pradžioje pažvengs iš „gordyj litovec“, bet slapčia pagalvos – kieti nagai, laikosi savo. Užsispyrimas visur yra vertinamas ir kelia pagarbą. Niekam neįdomūs beveidžiai azijos gaminiai su ale angliškais pavadinimais.
    Dabar alkoholis. Norisi matyti priputusius litovcus – pirmyn. Nesinori – turi žaisti amžiną gero policininko ir gero policininko žaidimą. Aš už, kad gėralai būtų kaip pas skandinavus, valstybinėse parduotuvėse. Nespėjai užsipirkti iki vakaro – eini lakti į barą, kur ir turi būti lakama, o ne komunalinėje virtuvėje.

    • pastor

      šiaip angliški vietinių produktų ir paslaugų pavadinimai visiškai nepiktina, nors kartais keista matyt produktus, orientuotus į vidinę rinką, bet apipavidalintus taip, tarsi jie būtų eksportuojami. Bet gamintojams geriau matyt. Nors buvo juokinga istorija su PayPost (Lietuvos pašto produktas/paslauga), kai jų PR atstovė buvo paklausta apie anglišką pavadinimą – ji nepasakė, kad tiesiog taip sklandžiau skambėjo, o atsakė, kad pavadinimas toks, nes kada nors PP galbūt eis į užsienio rinkas. Srsly, valstybinė LT įmonė šturmuos užsienio šalis, oh sure.

      • Lekiau Kiaule

        Visai piktina, nes šviečia provincialus išsikalinėjimas. Būk savo vietoje, dirbi turistams – rašyk nors kinietiškai, dirbi saviems – rašai saviems. Nesiruošiu apsimesti, kad anglų kalba man motinos kalba, kurią išmanau kaip rusų šnipas Kembridže. Man komfortiška mano kalba. Man svarbu mano identitetas. Galiu būti NATO narys ir JAV geriausias sąjungininkas, bet man svarbu mano išskirtinis vimpelas. Taip buvo, taip yra ir taip bus, vyrai mieravosi kieno geresnis, ir mieruosis toliau. Gamta nemėgsta vienodumo – tada ateina vienas virusas iš visus pakloja.

        • mudurududu

          *Keimbridže

  15. ed

    North Amerikose manęs paklausia, iš kur. Čia po klausimo kuo vardu, antras sakinys. Visuomet. Nes mato kad ne vietinis. Kitas klausimas būna apie kalbą ir valiutą. Ne, nekalbam rusiškai, turim savo kalbą. Turim ir valiutą, tuoj bus euras. Nato ir ES narė. Ir šiaip, esam ganėtinai „cool“ šalis, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Kaip maldelė, beveik kasdien 🙂 Žinot, visai įdomu – matosi kad 5/6 sutiktų, tiek vietinių, tiek ne – mokykloj bbz ką darė per geografijos pamoką.

  16. qwerty

    „Tokia pozicija man primena stručio poziciją“( A. Užkalnis). Pasirodo tai, kad stručiai baimės akimirką slepia galvas yra mitas.Tik vakar tai sužinojau.

  17. Gruodis

    Indas indui nelygu. Sunkiai tikisi, kad tie, kurie gyvena Birmingeme et al. tikrai srėbė putrą už 1 dolerį gimtinėje, mat turėjo iš ko atsiboginti užusienin. Veikiau jie jau gerai galvojo apie save dar būdami ten, aukštesnėje kastoje, taip ir priprato išnaudoti žemesnius. Old habits die hard.

    Kaip ten bebūtų po palmėm, einu lažybų, kad autorius šiandien norėtų sklypelio Akkroje. 🙂

    O iš graikų tyčiotis nevertėtų. Kol kas sėkmingai einam jų pėdom. Taip pat nelabai matau, kokios čia kartos keičias. Demografija rodo, kad naujos kartos nebus. Ilgausko jau nebėr. Dar vienos patyčios?

  18. Dzordana

    100 proc. sutinku su straipsnyje issakyta nuomone ir ne siaip sau, kad ji man patiko, bet kad pati buvau (is dalies vis dar esu) tokioje situacijoje, kurioje reikejo rasti iseiti stebint pekreiptus veidus, pasakius, kad esi is Lietuvos.

    Jau pora metu gyvenu Vokietijoj, studijuoju. Studentu is uzsienio cia tikrai nemazai, todel teko susidurti su visokiomis salimis. Ir visi, tiek vokieciai, tiek italai, ispanai jau nekalbu apie azijiecius ne velnio neisivaizduoja, kaip tie lietuviai gyvena. Pacioje pradzioje buvau labai nusiminusi, kad mes jiems kazkokie ten skurdziai is Rytu Europos. Veliau eme pyktis ir arsiai visiems vardinau faktus, kad mes irgi ES, kad ir pas mus tuoj bus euras, kad mes po velniu nekalbam rusiskai ir turim savo kalba ir ji ne kirilica! (va sitas dalykas siutina labiausiai ir iki begalybes, bet absoliuciai visi, su kuriais susipazinau, galvojo, kad mes rusakalbiai) Karta man taip entuziastingai bepasakojant, kas mes, vienas italas isvadino mane nacionaliste. Na ir galiausiai savaime priejau ta faze, kai numoju i visus ranka ir pasakoju apie lietuva tik tiems, kuriems ji yra idomi. O visi kiti jei tik nori, tegu ir toliau galvoja, kad Sovietu sajunga dar gyva.

  19. žaba

    Jeigu apsiribotume V.Europa, turiu pasakyti, kad atsitiktinai sutiktiems nepazistamiems zmonems nemegstu atsakineti i klausima „where are you from?“. Nes mano kaip jaunos sviesaus gymio LT gyventojos atzvilgiu labai daznai iskart buna uzdedamas stereotipas (o apie Rytu europietes mes zinome, ka kai kurie ten galvoja). Tas kartais pasimato is tolesnio bendravimo. Yra teke saltu zvilgsniu ir zodziu pastatyti i vieta. Cia, aisku, tik su tokiais random viesoje vietoje sutiktais zmonemis, kuriu nei tu pazisti, nei jie taves, bet pasitikejimo savimi toje visuomeneje neprideda.
    Jeigu vertinciau savo interesu ar profesiniu pagrindu igytus pazistamus is V.Europos saliu, tai vaizdas visai kitoks. Bet cia nieko keisto, nes tada pirmiausiai eina kalba apie savo specialybes dalykus, siaip bendras soc. realijas, pomegius ir niekas nesureiksmina to, is kur esi, nes visi puikiai gebam diskutuoti ivairiom temom ir lietuviai toje kompanijoje neatrodo kaip islipe is urvo, kur nera nei asfalto, nei interneto. Bent jau as tokiose kompanijose nesu sulaukusi jokiu nesamoningu klausimu apie Lietuva. Kita vertus, niekada ir nepuolu arsiai girti, kokias ten nacionalines vertybes turim, nes is salies toks dalykas biski sukeltu sypsena. Daznai kiekvienas pasidaliname kokiais recent kuriozais is savo salies politikos ar kt. sriciu. Su humoru, kasdieniskai ir be jokio patoso „savo didingai salies istorijai“ Visi turi kazkiek savikritiskumo ir nedaro sventos karves is savo Vokietijos, UK ar Olandijos. Manau, tai ir yra sveikas poziuris, ir jeigu adekvaciai reaguoji, tai su tavim ir bendrauja kaip su sau lygiu, o ne „nuskriaustu naslaiciu“.
    Vienas dalykas, del kurio (galbut ir pagristai) lietuviai jauciasi nepilnavertiski, yra pajamu skirtumai, jeigu lygintumes su savo kolegom V. Europoje. Jie daznai neturi tiek daug arti prisiemus papildomu darbu, kad galetu uzsitikrinti nebloga pragyvenima (cia apie finansine puse). Aisku, tie pragyvenimo lygio skirtumai atsiskleidzia kai nuvaziuoji i ju sali ir paziuri, kiek (ne)gali sau leisti.

  20. Pro Fundus

    Autoriui reikėjo nepasididžiuoti ir nuvesti temą dar toliau – iki taip visų mylimo „Lietuvos garsinimo“. „Na va, buvau užsieny ir sutikau užsienietį. Kai pasakiau, kad aš iš Lietuvos, jis pasakė, kad žino Sabonį ir Žalgirį. Aš vos iš laimės nenugriuvau, juk JIS KAŽKĄ ŽINOJO apie Lietuvą. Taigi, turim nesustoti ir toliau garsinti Lietuvą, o labiausiai pasižymėjusius – apdovanoti“.

    Šlykščiausia, kad ir Grybauskaitė šitą dūdą pučia, nors realiai iš to „Garsinimo“ mums visiems naudos tiek, kiek ir Južintams iš Rimiškio.

Parašykite komentarą