Tarybinių žmonių vaistai: citramonas, aminazinas, antifrizas

Jokios jums vaistinėje komercijos nebuvo, viskas buvo darbo žmogui ir nebrangiai. Gal būtent todėl visi anksčiau užsilenkdavo.

Toliau ištraukos iš naujosios knygos, Antroji Evangelija pagal Užkalnį, kuri jau trenkė per lentynas ir yra perkamiausių dešimtukuose, o ketvirtadienį tai vapše knygų mugė ir tada oh la la.

Kalbant apie vaistinėles, reikėtų pasakyti, kad Tarybų Lietuvoje tradiciškai namų vaistinėlės niekada nelaikytos ten, kur buvo jų vieta Vakaruose ir Šiaurės Amerikoje – vonios kambaryje (būtent čia tarybiniai žmonės matydavo vakariečius, vartojančius vaistus – tabletes nuo nervų arba raminamuosius, – kai anie sumanydavo nusižudyti ir išgerdavo visą buteliuką).

Pirmiausia taip buvo todėl, kad tarybiniai žmonės niekada netikėjo, jog vaistų reikia tada, kai jų reikia. Vaistų reikia visada ir kuo daugiau, nes niekada nežinai, kada ir ko galėsi gauti, todėl reikia kaupti viską, ką įmanoma sukaupti ir laikyti – ne tik aspiriną, bet visokius raminamuosius, migdomuosius, tepalus gerklei ir visa kita, ką tik pagamina medicinos pramonė. Normalios šeimos vaistų atsargos į mažą vonios spintelę netilpdavo – tam reikėdavo vidutinio dydžio spintelės, primenančios drabužių spintą. Mano tėvų ir pažįstamų namuose viskas atrodė būtent taip.

Vienintelė problema, neleidusi išsipildyti tarybinio žmogaus svajonei apie farmacijos atsargas visam gyvenimui, buvo vaistų galiojimo laikas, todėl tarybinis žmogus priimdavo paprastą sprendimą: galiojimo laiką paprasčiausiai ignoruodavo („vis tiek geriau seni vaistai negu jokių“). Nedrąsi tarybinė propaganda bandė su tuo kovoti ir priminti, kad pasenusių vaistų laikyti negalima, tačiau kas klauso propagandos?

Net ir gydytojo patarimai paprastai būdavo ignoruojami. Žmonės paisydavo tik nurodymų drabužių etiketėse – kaip skalbti, kokią temperatūrą nustačius laidyti (mano močiutė sakydavo prosyti, ir kas ją dabar pataisys, kai ji žiūri iš dangaus į jus, skaitančius šią knygą, ir šypsosi) ir ar tinka cheminiam valymui. Šie ženklai, kaip ir matavimo vienetai (metrai ir kilogramai), dėl nesuprantamų priežasčių (kažkodėl Tarybų Sąjunga nesugalvojo nuosavos drabužių priežiūros ir skalbimo žymėjimo sistemos) buvo tokie patys kaip ir Vakaruose.

Tad vaistai kaupdavosi namie ne metais, o dešimtmečiais. Kiekvienas save gerbiantis gyventojas, arba greičiau gyventoja (vyrai paprastai žinojo, kad geriausiai gydo degtinė ir pirtis), žinojo pagrindinių prekių ženklų vaistus (dešimtmečiais nesikeisdavusius, nes kam keisti sėkmingą daiktą – būtent todėl ligi šiol vaistinių tinklai noriai ieško nostalgijos prekių ženklų ir be jokių skrupulų veža juos iš Rusijos baisiose, šlykščiose pakuotėse, atrodančius taip, kaip Berlyne kai kuriose parduotuvėse parduodami baisaus dizaino Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų gaminiai), juos noriai vartodavo ir kitiems patardavo, o jei kiti neklausydavo patarimų, tai jiems suduodavo tuos vaistus per prievartą.

Skaityti toliau.

9 Komentarai

  1. Vaistus buvo privalu laikyt šaldytuvuose. Kodėl? Todėl.

  2. zut

    Geriausias vaistas buvo uradan ar urodan. Tai turbūt buvo Alka-Seltzer atitikmuo. Nesuprantu, kaip tokio svarbaus vaisto nepaminėti. Gal paminėjo, tik praleidau?
    Buvo toks baisus dalykas kaip Višnevskio tepalas. Nuo visokių supūliavimų. Siaubingai smirdėjo. Smarvė praeidavo pro visus bintus.
    Dar buvo toks zb dalykas kaip streptocido milteliai. Irgi užtraukdavo supūliavimus, išsausindavo žaizdą. Bet tuo pačiu bintas prilipdavo prie žaizdos. Nuplėšti reikėdavo staigiai, nes lėtai plėšiant gyvą žaizdą žiauriai skaudėdavo, suprantama. Vėliau sugalvojo, kad galima atmirkyti tokiu geltonu skystimu, atrodo, vadinosi furacilino tirpalas ar kažkaip.

    • lekiaukiaule

      ooo, streptocido milteliai. Gera sauja veterinorinio (suprask, mažai išvalyto) streptocido koją, supjaustytą tvenkinyje palikto (aha) trilitriako nuo alaus (samanės) sugydė, ką dar sugydė, nenoriu galvoti.

  3. ibrahim

    Jaučiu, tuoj kažkas labai detaliai aprašys apie sovietinių poliklinikų išmatų ir šlapimo ėminius, jų kiekio, spalvos, konsistencijos pokyčius, apie tam reikalui pacientų išmaniai (nepainioti su nūdienos išmaniosiomis technologijomis) pritaikytas talpyklas.

  4. dar budavo

    gydymas tauremis ir garstyciu popieriais. Taures kazkaip pakaitindavo ir kraudavo ant krutines, o garstyciu kartonines spalvos popieriai paslapinami ir dedami irgi ant krutines ar nugaros. Viena karta tevai taip mane gyde, o tos taures metu metais paskui vaistinelej zvangedavo ir vieta uzeme. Kuo tai buvo pagrista, neisivaizduoju.

    • Ingrida

      Pakaitindavo ne „kažkaip“, o elementariai – apvynioję didelį pincetą gniužulu vatos, sumirkydavo vatą spirite ir padegdavo. Tada kaitindavo taurę iš vidaus keliasdešimt sekundžių ir lipdydavo ją ant kupros. Niekada nesijaučiau taip priklausoma nuo kitų žmonių geros valios, kaip tada, kai už nugaros liepsnodavo paksistinės eisenos vertas deglas, kuris atrodo tuoj tuoj padegs tau plaukus. Nors taures statydavo kuris nors iš gera linkinčių tėvų, vistiek būdavo kažkaip nejauku.

      • mieždupročim

        Eikit jau eikit, keliasdešimt sekundžių niekas nekaitindavo, nes tada tikrai žviegtumėt nesavu balsu. Daugių daugiausiai sekundę-dvi. Taurių statymas reikalavo tam tikro miklumo ir įgūdžių, nes vos atvėsus ji gerai neprilipdavo. Statant su spiritu didžiausias pavojus kildavo tuomet, kai per gausiai būdavo suvilgoma vata ir nenusunkiama. Tai tada galėjo nulašėti degantis spiritas ir rimtai apdeginti.

        Kadangi spiritas apskritai buvo nelengvai gaunamas, tai egzistavo ir alternatyvinis būdas. Būdavo susukami iš laikraštinio popieriaus nedideli piltuvėliai, lengvai telpantys į taurę. Taurės prieš statant pamerkiamos šiltame vandenyje. Paskiau būdavo imama drėgna taurė, į vidų metamas nuo žvakės padegtas piltuvėlis ir taurė pastatoma kur priklauso. Pastačius liepsna kaip mat užgęsta, nes išdega viduje deguonis. Drėgna taurė turėjo būti tam, kad degantis piltuvėlis viduje priliptų prie dugno ir nenudegintų paciento, kol užges. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti baisoka, bet tai iš tikrųjų patikimas saugus ir gerai išbandytas būdas. Tiktai paskui gulint su taurėmis per nugarą nubėgdavo vienas kitas lašas ir kutendavo, tai reikėjo apšluostyti rankšluosčiu.

        Skirtingai nuo visokių homeopatijų ir užkalbėjimų taurės buvo iš tikro ne koks nors įsivaizduojamas, bet realiai veikiantis gydymo būdas. Poveikio mechanizmas galbūt niekad specialiai netirtas, bet medicinai gerai įsivaizduojamas. Pagal mano asmeninę patirtį – ir gana efektyvus bronchito, ilgai trunkančio kosulio ir panašių plaučių susirgimo atveju. Dabar galbūt egzistuoja geresni medikamentiniai, bet taurės irgi vertos pagarbos.

  5. Sliobenas

    Labai įdomiai šiuo klausimu pasisakė vienas žinomiausių Lietuvos toksikologų Robertas Badaras. Anot jo, vidutinis statistinis lietuvis turi maximinį maišelį vaistų visiems gyvenimo atvejams. Vartoja neatsiklausęs gydytojo, dozes skiria savo nuožiūra. Sovietmečiu vaistų vartojimo kultūra buvo žiauri. Mano mama medikė griežtai neleido vartoti keleto labai populiarių vaistų. Mūsų namų vaistinėlėje griežtai nebuvo jokių raminamųjų. Toliau, niekas negėrė bene garsiausio vaisto nuo visų ligų – nošpos. Vyšnevskio tepalas, nepaisant jo smardumo, yra ganėtinai paveikus vaistas. Streptomicino miltelių šeimoje niekas nenaudojo, zelionkė buvo dezinfektantas, o valerijono tinktūra – katino džiaugsmas. Vienas smagiausių bajerių būdavo prirydyti katiną valerijonu ir žiūrėti, kaip jis vartosi 😀

  6. noname

    Žinot, trečią dieną guliu lovoj su sulaužyta koja ir džiaugiuosi tuo – nereikės su savo paveikslais į kaziuką eiti, išvengsiu pažeminimo.. Bet dabar ir analgino, ir antifrizo išgerčiau, kad kas tik duotų.

Parašykite komentarą