Seni dalykai, kurių nebėra: kino žurnalas

Priešpaskutinė skiltis iš Lietuvos Ryto serijos šeštadieniais, kur rašau apie senus daiktus, kurie kartais liko mūsų gyvenime, o kartais ir ne.

Publikacija „lrytas.lt“ su debilų komentarais yra čia. 

Daugelis jaunesnių skaitytojų net nesupras, apie ką aš čia. Kaipgi kitaip: yra ir kinas, yra ir žurnalai, o kas yra kino žurnalas? Jo neliko.

Nepaisydamas niūrių prognozių (jau nuo pokario laikų, kai įsigalėjo televizija, Vakaruose visi prognozavo, kad kino nebeliks), kinematografas tebegyvena. Dar ir kaip gyvena – filmai vienas po kito krenta mums į prijuostę, kaip prisirpusios uogos, kino teatrai pilni, ir lietuvių aktoriai net ir uždirbti ir filmų gali.

Žurnalai, nors jų ir sumažėjo (o atsimenate, kažkada, prieš krizę, buvo po vieną blizgų moterišką žurnalą kiekvienam moteriškam vardui: ne tik Ieva ir Edita, bet ir Agota, Juozapota, Laura, Asta, Dantų Pasta, Uršulė ir Žaneta), vis tiek gyvi ir parduodami. Ir apie keliones, ir apie žvejybą, ir, kaip visada, tie, kur 50 geriausių būdų, kaip patenkinti vyrą per savaitgalį.

Kino žurnalas buvo toks dalykas, kurį kine rodydavo prieš seansą tais laikais, kai reklamų nebūdavo, nes nelabai buvo ką reklamuoti ir dėl ko. Dabar atrodo neįtikėtina. Nei greitųjų kreditų, nei mobiliųjų telefonų planų, kur penkiasdešimt tūkstančių žinučių per dieną vos už du eurus per mėnesį (nieko keista, žinučių vis tiek niekas neberašo, o tie, kas rašo, nepaiso jų skaičiaus, nes laimingi SMSų neskaičiuoja). Jokių reklamų kine nebuvo.

Spausdintos reklamos buvo tik viename specialiame laikraštyje, kuris vadinosi „Reklama“, ir žmonės jį pirkdavo, kas šiais laikais atrodo neįtikėtina: dabar reklamas tik grūda į pašto dėžutes ir paskui žmones jas naudoja prakuroms, o ten mokėdavo kelias monetas. Tiesa, ne dėl reklamų: ten dar būdavo ir klasifikuoti skelbimai, dažniausiai apie tai, kad parduoda Vokietijos Demokratinės Respublikos gamybos mezgimo mašinas. Kiek jų buvo Lietuvoje, nežinau (turbūt milijonas), ir kodėl jas reikėjo pirkti ir parduoti, aš irgi nežinau.

Tai štai, kino žurnalas. Tai buvo maždaug 10-15 minučių kino dokumentikos žanro kūrinys, dažniausiai apie Lietuvą (nors būdavo ir rusiškų, kur nors Maskvoje arba Leningrade susuktų). Juos turėdavo žiūrėti visi žiūrovai, nes pavėlavusių į salę neleisdavo (apie tai bylodavo atskiras skelbimas), o ir vėluoti nebuvo dėl ko: nei spragėsių, nei kolos, nei kitų nesveikai brangių skanėstų fojė nepardavinėjo.

Lietuviškieji kino žurnalai dažnai vadinosi paprastai „Tarybų Lietuva“, ir rodydavo arba gyvenimo pasiekimus, arba vis dar pasitaikančias negeroves.

Pasiekimai būdavo dažniausiai susiję arba su statybomis, arba su gamybos naujovėmis, arba su mokslu. Dokumentiniai filmai pasakodavo apie „naują kolūkio gyvenvietę“. Ekrane rausvaskruosčiai statybų spartuoliai greitai plušėdami rentė namus, kėlė vainikus ant gegnių ir juokavo „žemiau žemės nenukrisi“, nors visi žiūrovai murmėdavo, kad apie statybininkus yra kitokie juokai: „šeimininke, sausas oras“ (įpilk išgerti) arba į klausimą, ar pakelsi, atsakymas „paėmęs – pakelsiu“ (įpilk išgerti).

Pramoniniai etiudai buvo dažniausiai apie tai, kaip fabrikuose atsirado naujos, vis protingesnės staklės, ir kad dabar viena verpimo (audimo) staklių operatorė gali prižiūrėti dešimt ar dvidešimt staklių. Kur eis likusios be darbo operatorės, niekas negalvodavo, nes nedarbo problemos kaip ir nebuvo. Lietuvos kino kronikoje dažniausiai rodydavo lengvosios pramonės įmones ir niekada – plieno liejyklų arba išmaniosios pramonės įmonių, mat pastarosios dažniausiai dirbdavo dar ir gynybos pramonei ir filmuoti ten nebuvo galima net ir drąsiausiuose sapnuose: antraip priešas galėjo gauti vertingos informacijos apie tai, kur mes gaminame sparnuotųjų raketų valdymo mazgus.

Siužetai apie mokslą visada rodydavo studentus arba naujoje laboratorijoje su mėgintuvėliais ir kartais dideliais, lyg musių, apsauginiais akiniais, arba besimokančius kalbų, su ausinėmis. Tas ausines filmavimams ir fotosesijoms dažniausiai tik ir teištraukdavo.

Taip, tiesa, dar būdavo ir pasakojimų apie naujas sanatorijas: ten visada rodydavo nesišypsančias slaugytojas tobulai išlaidytais chalatais, prižiūrinčias vyresnio amžiaus pacientus, aptepliotus gydomuoju purvu arba apsivilkusiais sporto kostiumais ir sukančius dviratį, kurio pagalba įvertinama jų širdies veikla.

Gyviausiai publika reaguodavo ir labiausiai laukdavo pašiepiančių ir gėdinančių siužetų apie tuos, kas vis dar negyveno taip, kaip reikėjo gyventi. Dokumentikos kūrėjai noriai ir be jokių rūpesčių dėl privatumo apsaugos (koks ten pijokui privatumas?) filmuodavo nuolatinius blaivyklų bei „gydymo ir darbo profilaktoriumų“ gyventojus, ir čia jau galima buvo nušokti ir nuo taisyklingos kalbos, ir nuo grimuoto, išpuoselėto vaizdo.

Mėlynanosiai būdavo rodomi tokie, kokie yra: vograujantys, apsiseilėję ir kuo labiau atstumiantys. Tik keiksmažodžių į ekraną neleisdavo: necenzūrinė kalba buvo laikoma baisesniu dalyku, nei svirduliavimas prieš kamerą su prišlapintomis kelnėmis, todėl nė vienas sovietinis girtuoklis tiek negalėdavo išgerti, kad leistų sau naudoti nešvankią kalbą, kai filmuoja žurnalistai.

Publiką tie vaizdai džiugindavo: kas pažindavo giminaitį, dėdę Bronių, kuris visada taip atrodo, o kiti slapčia džiaugdavosi tais retais momentais, kai visiškai režisuota ir nuo pradžios iki galo sukurta pagal scenarijų „dokumentika“ parodydavo kraštelį tikro gyvenimo.

Dokumentinių filmų kūrėjai šį žanrą ypatingai mėgdavo: skirtingai nuo grožinių filmų kūrimo, kurie nieko neatnešdavo, tik šlovę ir honorarus, dokumentininkai visada grįždavo iš kolūkių apsikrovę dovanomis: skilandžiais, dešromis, lašiniais ir dar kokia krūminuke, jei ypatingai susidraugaudavo su šeimininkais.

 

3 Komentarai

  1. Me

    nu nx kas gali toki shuda skaityt?

  2. leulius

    You apparently 🙂

  3. Augustas

    joa, ir jeralashas buvo. malchyshki i devcionki, la lala la la laa..

Parašykite komentarą