Violetinė teisibė apie Šveicarijos franką

Pinigų Karta, 24 02 2015

Istorija miela ir matyta, kaip eilė prie paltų Knygų Mugėje. Lietuviai įsigijo finansinių produktų. Kai jiems sakė apie rizikas, palingavo galva („je, je, viskas čia aišku“) ir nusprendė, kad čia ne vyrų reikalas, bijoti valiutos kurso svyravimo, o kai ant ventiliatoriaus pakrito realus ir didelis fekalinis gabalas ir išsitaškė ant visų sienų, tai pradėjo ieškot kaltų ir, kur buvę, kur nebuvę, jau formuoja Sąjūdžio inciatyvines grupes, tiesina sukilėlių dalgius ir eis ieškot teisibės.

Paprastai kalbant, lietuviai išsidūrė ant Šveicarijos franko: daug metų dirbtinai gesinama valiuta turbūt siūlė pusę procento patrauklesnes palūkanas paskoloms, ar kažką, tie lietuviai pasiėmė paskolas frankais, ir štai atėję Trys Karaliai šmaukšt gerokai pajuokavo su dovanom. Vietoj aukso, smilkalų ir „Old Spice“ odekolono, kūdikėliai lietuviai gavo atrištą Šveicarijos valiutą, kuri sausio viduryje buvo atpalaiduota ir atsirišo kaip triusikų guma su tokiom pat pasekmėm, kaip visą gyvenimą Tarybų Sąjungoje laikytas pilietis, išleistas pirmą kartą į Vakarus su pilna pinigine valiutos ir raginimu nestabdyti perkant.

Šveicarijos frankas šovė į viršų it pigaus putokščlio kamštis, gerai suplakus butelį kaimo turizmo sodyboje, o lietuviai latter-day Warrenai Buffetai liko su liūdnu faktu, kad paskolų grąžinimai jiems kainuoja dabar tipo apie 30 proc. brangiau, kas nėra faina niekam, ypatingai tiems, kas už tuos pinigus įsigijo lizinginius limuzinus Kia Dictator ir Opel Kaput.

Tai ką jūs galvojate? Lietuviai pasakys „patys rizikavom, patys mokam“, ar ką nors panašaus? Ne, čia viskas taip pat, kaip ir tada, kai stovėjo eilėse ir pirko flyLAL piramidinio lochotrono dovanų čekius, atsiprašau, ten iš tikrųjų vadinosi „lėktuvo bilietai“ (tik už juos niekas nesiruošė sumokėjusių skraidinti).

Išsitrauktos kreidutės ir jau miklios rankelės paišo „TIE-SOS“ ant grindinio priešais banką: suformuotas skolininkų nacionalinio pasipriešinimo komitetas ir tegu bankas, bjauribė, kompensuoja. Nes visada kažkas turi kompensuoti. Negali tokio būti, kad pats pilietis nudegė.

Kalti, kaip visada, Skandinavijos bankai, nes net ne tai, kad neįspėjo: įspėjo, bet bankas vis tiek kaltas, kad mes tų įspėjimų neklausėm, nes mes niekada nieko neklausom. Labai lietuviška: nepirkti draudimo, o sudegus namui, surengti protestą prie draudimo bendrovės, kodėl ji neišmoka už nelaimę. „Mes nepirkome draudimo, nes buvome suklaidinti, be to, buvo per brangu; mes tuos pinigus išleidome nusipirkę už miesto sodybą, kad galėtume savus agurkus auginti, nes vis tiek savi yra geriau.“ Tai ir išsimokėkite sau dabar tais agurkais.

Lygiai kaip ir tie, kas ėmė paskolas frankais – juk sutaupėte tada, tai eikite ir paimkite iš sutaupytų?

Lietuviai neišvengiamai yra vargšai išlaikytiniai. Jie gali imti paskolas kita valiuta ir naudotis privalumais, bet rizikos jiems nereikia, nes jie vargšiukai ir dar kvaili, jų reikia pagailėt ir per kaip nors kompensuoti. Per kurią nors vietą.

Šiandien girdėjau per radiją smulkiųjų verslininkų atstovę, kuri sakė, kad nė per kur jiems neišeina kortelėmis priimti atsiskaitymus, nes jei jiems moka už prekę ar paslaugą po vieną litą, arba (pasitaisė ji) po vieną eurą, ir ji užsideda 20% maržą, tai bankų mokesčiai yra didesni nei marža (aš tai stebiuosi, kas čia per solerkė už vieną eurą ir kur čia tokios cigaretės po 100 eurocentų). Tai Jėzau Marija, tai nepardavinėkit tada tų nesąmonių po 1.00 EUR, ieškokit problemų savyje, gal susigalvokit kokią kitą klientūrą su perkamąja galia čiut didesne, arba imkit grynais, arba aš nežinau, gal imkit natūra ar dar kuo nors, bet jeigu jūsų visa klientūra neturi už ką pirkti, tai čia ne Skandinavijos ir ne bankų problema, o problema slypi tame, kad jūs šiaip gyvenime ne tuo užsiimate. Jūs bankui turite padėkoti, kad padėjo jums tatai suprasti. Nebebūkite, prašau, verslininkais, nes jei dirbate į minusą, kaip jūs sakote, tai niekam iš jūsų jokios naudos, jūs gi net pelno mokesčio nemokate turbūt. Supraskite tai ir padėkokite supratusiems.

Tą patį turėtų padaryti ir vadinamieji vkladčikai, o tiksliau, skolos ėmėjai, kurie dabar muša būgnus ir ieško teisibės. Padėkokite bankams, kad pasimokėte, ir kad kitą kartą arba nepirksite produktų, kurių rizikų nesuprantate, arba nenorite suprasti.

Nors tuščia jos, tos vilties. Viltis – durnių motina. „Atsiėmiau indėlį iš Snoro, pasidėjau į Ūkio banką“, sako plakatas, ir plakatas, kaip ir Coelho citata, nemeluoja.

 

3 Komentarai

  1. Gruodis

    O galėjom prie CHF prisirišti. Et, prašovėm 🙂

  2. kalbainis

    Šiaip, CHF buvo su fiksuotu kursu ( negalėjo 1 € kainuoti daugiau nei 1,2 CHF ) sutarties sudarymo metu, ir tai galima vertinti kaip vienašališką sutarties sąlygų pakeitimą.

    Antra, egzistuoja draudimas naudotis žmonių neišmanymu. Pavyzdys tamstai:
    (spėju) fizikos, net ir mokyklinės, jau nebemoki? Tad jei įsiūlysiu energiją taupantį prietaisą tamstai, o po to motyvuosiu, kad „pats durnas, kad nemoka fizikos“, tai nepasaugos nuo atsakomybės.

  3. Julija

    Kalbainis, tai taip, vagys skandinaviski bankai vienasaliskai pakeite sutarties salygas ir CHF kursa. Dabar turi kompensuoti.
    Jei neturi jokio macro ir riziku supratimo, skolinkis is mociutes ir bus ramu, nereikes jokiu kompensaciju. Ir nereikes juokinti zmoniu nesamoningais komentarais

Parašykite komentarą