Briuselis kvėpuoja man į pakaušį

Perspausdinta iš Laukinės Žąsys

Iš visų miestų, kuriuose man teko būti, ilgiausiai man klostėsi santykiai su Briuseliu.

Ne todėl, kad būčiau koks žemės referendumo marozas ar kitaip pritvotas, kurie bliauna, kad vienoje sąjungoje jau buvom, dabar einam į kitą, ir vapše kad viską kontroliuoja Briuselis ir nebeliko lietuvėlės.

Ne, ne dėl to.

Briuseliški pavalgymai

Pirmiausia, tai aš visa širdimi nekenčiau tos publikos, kuri nuvažiuodavo į Briuselį į Europos Sąjungos darbus ir jautėsi gyvenime atvykusi iki pergalingos ribos. Čia buvo jų paskutinė stotelė: kelios štukos eurų, viskas apmokėta – vaikų darželiai, begėdiškai ilgos atostogos su priedais prie atostogų, kai 15 minučių anksčiau ateini į darbą ir kai 15 minučių veliau išeini, kažkokios lietuviškos mokyklėlės Briuselyje, sveikatos ir ligų draudimai, subsidijuotos evrosojuzo valgyklos, taip pat biznio klasės skrydžiai ir geresni už vidutinius viešbučiai, kur jie raitosi lyg išpuoselėtos patenkintos kiaulės ir tuo giriasi vieni kitiems*.

Čia tokie žuvininkai pardavinėja austres

Jie galvoja, kad ant jų loja, nes jiems pavydi: na, jiems pavydi iš tikrųjų locheliai, kuriems nerealiai didelis dalykas yra subsidijuotas valdiškas restoranas ir apmokamas telefonas (būtent todėl jie visi galvoja, kad Seimo nario darbas yra oh my God koks darbas, svajonė tiesiog, ofisas ir mašina, viešbutis ir telefonas, dar padėjėjais galima ką nors įdarbinti, nerealu, ir kanceliarinės išlaidos). Normalūs žmonės (tai yra, užsidirbantys) dėjo ant jūsų ir ant jūsų svajonių, nes jie moka užsidirbti.

Prieš kokius ketverius metus mačiau tuomet naujai išrinktą Europarlamento narį (neminėsiu pavardės, bet jis buvo labai intelektualus, be pykčio, ir apie jį jautrios pagyvenusios moteriškės sako „šviesus žmogus“, nors nesupranta ir 10% to, ką jis peza per TV, o peza daugiausiai begalių perskaitytų knygų atrūgas) Vilniaus oro uosto verslo klasės salėje**. Patenkintas kaip putlus keturkojis, šis labai rimto veido nacionalinis vertybis skambino iš mobilaus telefono sutuoktinei, kuriai pranešė, kad jis „jaukioje verslo klasės salėje oro uoste“ (taip ir pranešė, kad „jaukioje“), ir tiesiog visas buvo laimingas, kaip begemotas, įpuolęs į tiršto, šilto dumblo balą. Tik mažos ausytės ir akutės virš dumblo palaimos krutėjo.

Tokia Briuselio naktis

Ir aš klaidingai maniau, kad Briuselis yra visas toks, iš tokių žmonių, ir visas apie tai. Kol nepatyriau, kelis kartus nuvažiavęs, kad tai gali būti fantastiškas, laimingas, draugiškas miestas, kuriame patogu gyventi, kuriame begalės alaus ir šokolado, kuris principe pats už save geresnis, toks jis geras. Ir kuriame nacionaliniai patiekalai yra gruzdintos bulvytės, o taip pat austrės ir geldelės, bet ne tik – kuriame nėra pasikėlimo, kaip Paryžiuje (ir kuriame taip pat visko negamina, panardinę į sviestą, kaip maždaug trijuose ketvirtadaliuose Prancūzijos), tačiau yra fantastiškų restoranų, kaip pavyzdžiui šitas.

Le Selecto

Briuselyje viskas geriau, negu Paryžiuje (beveik) – oro uostas patogiai netoli, visko mažiau ir tvarkingiau, ir žmonės yra kaip žmonės, o ne kaip pasikėlę Prancūzijos sostinės psichopatai, kurie dar ir išvargę nuo visų tų begalinių pigių keliautojų su didelėm kuprinėmis.

Belgijos sostinėje per akis galerijų ir muziejų, kur sukrauta tikrai ne blogiau, negu Louvre, bet va į Luvrą grūdasi tūkstančiais tie, kuriems menas penkioliktoj vietoj, jie tik skaitė Da Vinci Kodą ir jie matė stiklinę Louvre piramidę, kaip ir Eiffelio bokštą, ir todėl jiems yra lankytinos vietos, glušiams, kur jie savimi užkimšinėja erdvę. Visi tie permanentiškai bedarbiai ispanų amžinieji studentai, 150 cm ūgio (juos nuo kūdikystės girdo sangria, todėl jie neauga) slebizavojantys savo švepla šneka, anglų kumelaitės mergos strazdanotais pečiais ir pavargusios bufetavos veido išraiška jau nuo 15 metų, rusų turistai, kuriems reikia „pamatyti Париж ir numirti“, kaip sakė bet kuris iš jų poetų, prasigėrusių ir (arba) pasikorusių kokiam nors Paryžiaus viešbutyje – viso to jūs Briuselyje nepamatysite, nes visi mano, kad tai eurobiurokratinis, o ne turistinis miestas.

Čia tuose baruose dažnai daugiau gėrimų rūšių nei per average dieną būna lankytojų

O dar Briuselyje yra alaus tiek ir tokio, kad užtektų visam gyvenimui. Visi Lietuvos mažieji aludariai tilptų su savo produkcija čia į vieną gatvę.

Vilkmergės Kriek

Žinot, ką daugelis mėgsta čia, kai išragauja konvencinį alų? Geria kriek‘ą. Kriekas yra belgiškas alus, fermentuotas savaiminėmis (laukinėmis) mielėmis, o paskui dar kartą fermentuotas su vyšniomis, kas yra senovinis skaninimas, kuris atsirado dar anksčiau apynių, nuo kurių mes visi dabar esame laimingi.

Čia šita visa istorija privedė jumis prie to, kad krieką (tarti reikia „kryką“) gamina ir Lietuvoje, Ukmergėje, ir jūs tikriausiai nesitikėjote.

Vienos kvortos (tai yra, maždaug apie litro – prie pintų jau dabar visi priprato Lietuvoje, kas yra keista, jei pagalvosime apie tai, kad tai ne lietuviškas matas ir liečiasi su Lietuva tik per lietuvius, kurie dirba Airijoje arba Britanijoje), prabangus butelis yra visoks profiliuotas, kaip ir kiti Vilkmergės buteliai. Parašyta „Brandintas pusę metų“, kas paaiškina kainą: €4,39 ant lentynos.

Pagamintas su Žagarės vyšniomis, sako, specialiai atrinktų (turi būti panašios pagal skonį į tas rūgščias vyšnias, kurias naudoja Belgijoje – iš tikrųjų tai rūgščioji vyšnia yra netikslus sakymas, čia taip angliškai sakoma sour cherry, bet tik todėl, kad ten nėra atskirų žodžių vyšniai ir trešnei). Vyšnios labai stipriai jaučiasi. Vyšnias čia pajus net tas, kas nejaučia nieko.

10 Komentarai

  1. Tomas

    Pasigedau išnašų. Turbūt perkialiant nepastebėjot. Gal galima būtų jas pamatyti? :)

  2. už tą belgišką laukinės fermentacijos alų baisesnis tai buvo turbūt tik žigulinio buteliukas, primirštas netyčia kur sodo namely metam. O dar pastebėjau, kad per visą pasaulį IPA baisiai ant bangos dabar, o jei dar vintage etiketė ir organic, tai jau gali griūt negyvas iš pasididžiavimo ir rodyt visiem špygas.

  3. Lubos ir sienos

    Gal paskutiniaisiais tarybų valdžios metais, studentaudami, vasarą „atlikinėjom praktiką“ viename tarybinių ūkių Utenos raj.. Nebuvo privaloma, patys pasiprašydavome – va, mes čia studentai, atvyksime pas jus mėnesiukui ir padėsime nudirbti žemės ūkio darbus. Priimdavo. Skirdavo namelį prie ežero, pirtelę… Vieni geresnių prisiminimų iš tų laikų.
    Turėjome tokių plastmasinių bakų: juodų 10 ltr. talpos, baltų 35 ltr. talpos ir du pilkus – 65 ltr.. Juos veždavomės į Uteną (15 km nuo mūsų tarybūkio), prie alaus kombinato. Ten juos užpildavo alumi. Alus būdavo šlykštus – porūgštis ir nusivadėjęs, bet tai koks skirtumas.
    Ar todėl, kad tų bakų neišplaudavome su karštu vandeniu ir dezinfekuojančiomis priemonėmis, ar ten pačiame aluje jau iš anksto būdavo tai – išpylinėjant iš bakų alų į bokalus kartais šlumštelėdavo toks žalsvos spalvos glitėsis. Kaip šliužas, kaip sutrauktas pienas, kaip snarglys. Jis būdavo nemažas toks. Merginoms jo vaizdas sukeldavo spazmus skrandžiuose. O mums tai būdavo toks kaip ir vyriškumo įrodymas – išgerti bokalą nuryjant tą glitėsį ir nesusivemti. Jis ne kiekviename bake pasitaikydavo. Kartais vienąkart per vakarą (šimtai bokalų), kartais porąkart, kartais nė karto. Niekada niekas iš anksto nežinodavo, kam jis atiteks ir ar atiteks kam nors išvis. Būdavo kaip loterija. Bet kai šlumštelėdavo į bokalą, tai atsisakyti gerti ar ten kažkaip jį išmeškerioti būtų buvęs skystumo, nevyriškumo požymis.

    Galvoju, ar netiktų tas dalykas kažkaip prie kultūrinio-kulinarinio paveldo, prie tradicijų… Tada apie tokius dalykus kažkaip visai negalvojome.

  4. ibrahim

    Kaip gražiai šiame tekste sugyvena donskis ir krykas.

  5. A+

    Na nežinau. Šiandien perskaičiau straipsnį ir prisiminiau, kad dar neragavęs šio ukmergietiško „belgo“. Paragavau. Pasigailėjau. Pasimokiau: sudėtį reikia skaityti prieš perkant. Nė joks ten ne kriek. Alaus, fruktozės ir aromatinių medžiagų kokteilis.

  6. Kkml

    Apvaziavau visų prekybcentriu bent po vieną parduotuvę – tokio alaus prekyboje nera. Alyne ir keliose kitose pilstykloae taip pat nera. Kokia nauda is alaus kurio negalima nusipirkti. O vilkmerge šitą alų announcino dar sausio gale.

  7. as

    Paragavau ir as… nekas. Reiks Briusely ragaut.

  8. Lekiau Kiaule

    >kaip begemotas, įpuolęs į tiršto, šilto dumblo balą. Tik mažos ausytės ir akutės virš dumblo palaimos krutėjo.

    Epic. Vienas geriausių. Žodžiais piešiamas paveikslas, taip ir matai smagų begemotiną, saulutė šildo, musytės zvimpia, ir tos mažos geros krutančios akutės su ausytėmis, karts nuo karto pagadiną orą ir gaunas toks dumblinas burbulas su dusliu garsu :))))

  9. Tomas

    Kaip visgi dėl išnašų? Tekste jų nėra.

Parašykite komentarą