Bankrotas, vis dar mūsų siaubas

Veidrodžiai ir akiniai

Žurnalas Verslo Klasė

Kai kas nors nori mane sudirbti ir bent šiek tiek priversti pasijusti negerai, tuojau prisimena, kaip rašytojas Užkalnis kažkada turėjo mažmeninės prekybos įmonę oro uoste ir, sako jie, bankrutavo. Pasakę tai, jie pasijunta žiebę man neatremiamą smūgį, po kurio aš nebeatsitiesiu. Panašiai

Tai, kad tas verslas niekada nebankrutavo (kuo gali įsitikinti bet kas, kas netingėtų pavartyti viešai prieinamų dokumentų) nėra esminis klausimas. Esmė yra ta, kad ką nors pavadinus bankrotu, šis žodis Lietuvoje vis dar kerta baisiau, negu teistumas, dešimt kartų stipriau, nei sąskaitų areštas dėl PVM nesusipratimų arba teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (per pastaruosius dalykus Lietuvoje turbūt yra perėję didesnė pusė šalies verslininkų, turinčių verslą, nors kiek didesnį už ratų balansavimo dirbtuves).

Kodėl lietuviai taip paniškai bijo bankroto, kuris yra normali verslo dalis Vakaruose, kur daugelis senų verslų ir šeimų, šiandien valdančių nebe milijonus, bet milijardus ir turinčių interesų keliuose žemynuose, noriai prisimena, kaip proprosenelis, įsteigęs kokį fortepijonų fabriką, bankrutavo tris kartus iš eilės, skolinosi iš draugų, kai bankai nebeskolino, ir užstatė žemės sklypą, kuriame buvo jo motinos kapas, ir pagaliau prasisuko ir dabar šeima gamina ne tik fortepijonus ir baldus, bet turi tris viešbučių tinklus, ligonines ir yra investavusi milijardus į tiek verslų, kad net sunku visus suskaičiuoti. Jie nebijo minėti žodžio „bankrotas“ savo praeityje (tiesą sakant, jie nebijos pasakoti ir apie tai, kad proprosenelis slapstėsi nuo karo tarnybos arba permiegojo su pussesere ir jai įsūdė nesantuokinį vaiką – gal tiesiog Vakaruose laisviau kalbama apie dalykus, kurie yra praeities dalis ir kurių jau nebepakeisi).

Baigtinis ir vienkartinis veiksmas

Kažkada, bendraudamas su išeiviais iš Lietuvos, atsiradusiais Amerikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir iškart po jo, labai sunkiai susišnekėdavau, tiksliau, jie baisėjosi mano elgesiu. Jiems buvo baisu suprasti mano kartos lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, atsipalaidavusį požiūrį į vaikų švietimą ir visus dalykus susijusius su lietuvybe.

Kai aš sakydavau, kad vaikai, gyvenantys Anglijoje, galės – jei norės ir jei jiems reikės – išmokti lietuviškai ir geriau, nei jie moka dabar, o šiuo metu nieko baisaus, jei kalbasi tarpusavyje angliškai ir mieliau skaito apie angliškus pasakų herojus, o ne apie išeivių puoselėtas geltonkasių vaidilučių ir Pilėnų didvyrių legendas ir pasakojimus apie knygnešius ir balanos gadynę.

Toks atsipalaidavimas senosios kartos išeiviams atrodė nusikalstamas. Man tuo tarpu keistai atrodė Amerikoje seniai gyvenančiųjų pasišventimas ir pasiryžimas aukoti visą savo laisvą laiką, savaitgalius ir net normalius santykius su vaikais, kad tik tiems vaikams būtų įskiepyta kiek galint daugiau lietuvių kalbos visokiose mokyklėlėse ir rateliuose, o gal net ir grotų kokiomis kanklėmis ar pūstų skudučius.

Paskui aš supratau priežastis. Man Britanija buvo gyvenamoji ir darbo vieta, kurią žmogus laikas nuo laiko pasirenka. Aš žinojau, kad aš nebūtinai visada gyvensiu ten, kur gimiau, ir mano vaikai nebūtinai susies savo gyvenimą su ta šalimi, kurioje jų tėvai dirbo ir gyveno jų gyvenimo pradžioje. Tai šių dienų realybė, kai gyvenime yra galimybė ne vienam, o keliems pasirinkimams – ir galima pasirinkti daug kartų. Baigtinis ir negrąžinamas yra tik laikas.

Ir dar, negali grąžinti vaikų, kuriuos jau pasirinkai turėti, o daugelis kitų dalykų yra laisvos valios klausimas.

Pokario išeiviams taip neatrodė, kai jie mąstydavo apie savo gyvenimą. Nors jie dažnai sakydavo „manėm, kad grįšim“, iš tikrųjų jie taip negalvojo, ir manė, kad gyvenimas Amerikoje yra pasirinkimas visiems laikams. Ir būtent todėl jie galvojo, kad lietuvybės išsaugojimas buvo vienkartinis ir baigtinis pasirinkimas: ką prarasi, to nebeatgausi.

Su bankrotu yra lygiai taip pat. Lietuviui bankrotas psichologiškai nėra siejamas su nepavykusiu verslo projektu. Jei būtų verslo projektas, kuriame sėkmė yra garantuota, tai ne verslo projektas, o nežinia kas – nes tokio verslo nebūna bent jau todėl, kad jei toks egzistuotų, absoliučiai visi šituo užsiiminėtų, net ir skeptikai, nes žaidime be pralaimėjusiųjų nebūna atsisakančių žaisti; veikla, kur visi laimi, neegzistuoja taip pat, kaip ir amžinasis variklis, kuriantis energiją iš niekur.

Vakaruose jau nuo industrinės revoliucijos laikų nesėkmė ir bandymas iš naujo yra organinė sėkmės dalis. Kad juodoje-baltoje fotografijoje galėtų matytis balta spalva, greta jos turi būti juoda, antraip kaip atskirtum šviesą nuo tamsos? Iš čia ir visokie posakiai apie tai, kaip galima atskirti naujoką nuo meistro: meistras turėjo daugiau nesėkmių, nei naujokas turėjo bandymų.

Lietuviui bankrotas yra susijęs visų pirma su valstietiška praeitimi: pirmiausia, bankrotas reiškė pagrindinės ir vienintelės gamybos priemonės, žemės, praradimą. Tai buvo toks didelis dalykas, tokia epinė nelaimė, kuri yra per didelė, kad ją pataisytum. Jei Vilniuje sugriūtų Gedimino pilies bokštas arba Šv.Onos bažnyčia, jų jau tikriausiai niekas ir niekada nebeatstatytų, tiesiog gailėtųsi ir prisimintų, kad tokie buvo, tačiau jie yra per dideli, per brangūs ir per sudėtingi, kad galėtų būti atkurti. Panašiai, po labai mylimos žmonos mirties, vyras daugiau neveda ir naujų santykių nebeturi, nes žino, kad praėjusios meilės niekas nebepakeis.

Lygiai tokia pati situacija, tiek pat neišvengiamai vienkartinė ir baigtinė, yra ir kalbant apie žemę. Žemė turima vieną kartą gyvenimą – galbūt ir vieną kartą visos šeimos gyvenime, vaikams ir vaikaičiams. Pardavus ar praradus žemę dėl bankroto, niekas neturi tiek pinigų, kad ją galėtų atsiimti, nusipirkti atgal, ir turbūt nebegali pasiskolinti (galbūt ir galėtų, bet nebandys – pinigų skolinimasis yra kitas psichologiškai slegiantis faktorius), ir tame baigtinume yra kažkas panašaus į mirtį, ir todėl vengtino – todėl bankrotas lietuviui psichologiškai yra lyg teritorija, tas proverbinis tamsus slėnis, iš kur nebegrįžtama. „Palikite visas viltis, čia įeinantieji“, sakė griežtas, bet sąžiningas įrašas prie Dantės aprašyto pragaro vartų. Tą patį galvoja ir lietuvis, kai išgirsta žodį „bankrotas“: kapinės jam yra miela vieta, o laidotuvės – geras renginys, tačiau pati mirtis tinkama tik tada, kai ji atsitinka kokiam artimajam, o ne tau pačiam gresia į mirtį panašūs dalykai.

Bankrotas blogiau net už savo būsto neturėjimą

Ant antrojo nesėkmės laiptelio lietuviui – savo nekilnojamo turto neturėjimas. Neturi nekilnojamojo turto – ne vyras, nesolidus, pralaimėjęs gyvenime.

Nuosavas butas arba namas, kaip inkaras, yra tam tikras psichologinis finansinio užtikrintumo simbolis (net jei ir praktiškai nėra likvidus, arba jo vertė pardavus yra geriausiu atveju lygi metų arba dviejų kuklioms gyvenimo išlaidoms, kaip yra su beveik visais stambiaplokščiais daugiabučiais namais, kuriuose esantys butai yra daugiau psichologinis pasiguodimas, o ne ekonominis svertas – panašiai, kaip įrašas lietuviškame pase, kad jo savininką gina ir globoja Lietuvos Respublika: gal jauku perskaityti, tačiau praktinė vertė, patekus su tuo pasu pas pagrobėjus Kolumbijoje, yra artima nuliui). Savo būsto neturėti – tai pripažinimas ir tatuiruotė ant kaktos, kad gyvenime esi prie pralaimėjusiųjų, nes būstas yra ne toks dalykas, kur gali dėl kažko ginčytis. Neturi, reiškia, esi pralaimėjęs. Su tavim jau jokių šnekų nebebus.

Vakaruose panašus totalaus pralaimėjimo, pasidavimo ir vienkartinio ir absoliutaus bankroto jausmas yra siejamas su kitais dalykais; tai nėra vien Lietuvos, kaip su kaimu ir žemės ūkiu susijusios ir iš ten įpročių ir baimių besisemiančios šalies bruožas. Paprastai paskutinė nevilties traukinio stotelė Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ne namas ir net ne santaupos: tai prašvilptos santaupos vaikų aukštajam mokslui (college fund). Šių pinigų reikia tada, kai jų reikia – kai atžala įstoja mokytis; jiems sutaupyti žmonės turi vieną šansą ir jei tai nepadaroma, arba jei sutaupyti pinigai yra išleidžiami arba iššvaistomi kitiems tikslams, tai nesėkmės ir prakeiksmo žymė visam likusiam gyvenimui: turėjote vieną galimybę vaikui suteikti išsilavinimą, ir tą galimybę, arba didžiąją jos dalį, nutrenkėte velniop, ir šito jau niekas jums nebepamirš ir nebeatleis.

Ką daro bankroto baimė?

Ruošiant kokį didelį projektą, mane užvis labiausiai erzina ilgos šnekos ir galimų nesėkmių aptarinėjimas ir geresnio kelio ieškojimas, nes iš daugelio žmonių matyti kone religinis įsitikinimas, kad ilgai ir nuosekliai aptarinėjant bet kokį klausimą, galima visiškai eliminuoti nesėkmės pavojų. Tik reikia pakankamai ilgai plakti liežuviais, ir tie garsai nuvaikys nesėkmių demonus, arba bent jau numarins juos, kai jie atmes kanopas, pavargę nuo nuobodulio.

Tai atrodo kaip nesąmoningas paaiškinimas, tačiau paklausius žmonių, kurie bando viską aptarti be galo nuosekliai, kartais atrodo, kad jie tikrai beprotiškai bijo bandyti, suklysti ir taisyti.

Tokiais atvejais aš kartais mėgstu sakyti: žiūrėkit, gal mes tiesiog pabandom, kaip gausis, pažiūrėsim, ir jei nesigaus, mes tada imsim ir taisysim, ir bandysim iš naujo. Daugumai besiklausančiųjų šito būna labai nejauku, ir jų veidus sukausto keista išraiška: viena vertus, jie negali nieko racionalaus atšauti, kodėl toks variantas būtų nepriimtinas (nieko juk čia tokio, pabandyti ir nepavykus taisyti, ne pasaulio pabaiga), tačiau tuo pačiu metu jie suvokia kad ideologine, religine, vertybių prasme aš pasiūliau kažką labai, labai baisaus. Kažką tokio, kaip padorūs žmonės nesielgia, nors niekas jau nebegali paaiškinti, kodėl. Tai panašu į draudimą vaikams rinkti žemuoges kapinėse: lyg ir nėra jokio racionalaus ryšio tarp valgomos uogos ir tarp tų seniai sutrūnijusių palaikų, kurie yra dviem metrais giliau, tačiau vis tiek juk taip nedaroma.

Noras bandyti, kol pasiseks, yra racionalus variantas, ir, sportininkus (pavyzdžiui) šito išmoko labai anksti: niekam nereikalingas krepšininkas, kuris nemeta į krepšį, kol nėra absoliučiai užtikrintas pataikymu. Realybėje toks niekada nemes į krepšį ir turbūt turės labai nedaug prametimų pro šalį, tačiau taip pat neturės ir pataikymų.

Konkursuose ir varžybose taip pat daugiausiai laimi ne tie, kas iki užsimušimo ruošiasi, kol paruošia save neišvengiamai pergalei (toks variantas būtų itin retas ir apskritai mažai tikėtinas), o tie, kas daugiausiai ir atkakliausiai bando, nebijodami pralaimėjimų. Pralaimėjimas yra tik tiek kenksmingas, kiek ilgai užtrunka jo pasekmės ir graužimasis dėl jo, tačiau jei lengvai atsitiesiama ir bandoma iš naujo, jis net nenubrozdina bandžiusiojo.

Didžiausia bankroto baimės pasekmė yra atsargus ir konservatyvus elgesys, kuris – nors ir visiškai neapsaugoja nuo pralaimėjimo – užtikrina, kad pergalės tikrai nebus, arba bent jau didelės ir įspūdingos pergalės.

Rizika, baisus žodis

Rizika lietuvių kalboje yra labai neigiamas, kupinas tamsios konotacijos žodis, kuris siejamas su pramuštgalvišku nenoru racionaliai protauti ir išvengti grėsmių. „Protingas nelips į kalną, protingas apeis jį aplink“, kartoja lietuviai išgirstą rusišką priežodį ir linkčioja galva: gerai pasakyta, kad jį kur velniai. Nereikia niekur stiebtis, dar ten gali viršūnėse skaudžiai parpulti, koją nusilaužti arba bent jau nikstelėti.

Dėl šitos pačios priežasties kai kurios lietuvių pieną ir mėsą gaminančios įmonės laikosi įsitvėrusios svajonės (kuo toliau, tuo labiau efemerinės) apie Rusijos rinką: kad ir kaip ten viskas būtų blogai, bet ten pažįstamas dalykas, tiek metų viskas puikiai vaikė, po velnių, mes net tarybiniais laikais ten eksportavome, gerai, tegu ir už medinius rublius, bet tai vis tiek buvo kažkoks eksportas, tai ir dabar nereikia mesti kelio dėl takelio ir kažko naujo bandyti ir išsigalvoti.

Tačiau kitą patarlę išgirdę – „kas nerizikuoja, tas šampano negeria“, lietuviai kaip mat susigūžia, nes čia ir vėl tas prakeiktas žodis „rizika“. O dar, antra vertus, ten esama tokio dalyko, be kurio puikiai galima apsieti. Tai šampanas! Kam reikia to šampano, kai galima atsigerti alaus arba kefyro?

36 Komentarai

  1. andrius

    puikus straipsnis. visiškai sutinku dėl verslo. bet būsto neturėjimas vidutiniam lietuviui paprasčiausiai per didelė prabanga. ar geriau mokėti 1500/mėn už nuomą ar už paskolos įmoką? pirmu atveju tai tiesiog išlaida, antruoju – investicija. vakariečiai sumokėję nuomą dar turi pakankamai pinigų geram pragyvenimui. o lietuviui sumokėjus nuoma, gerai jei dar išvis lieka pragyvenimui,

    • mustangas

      Bet tai žiek, kodėl pieną iš parduotuvės pokeliuose perki. Gali turėt karvę ir jinai už pigiai pieno duos?

      AU čia jau pavargęs aiškinti kad NT vertė gali kristi, o tada su savo minusine investicija būsi arba kaip su akmeniu prie kojos arba visai atims.

      NT nuosavybės troškimas yra pasąmoningas zero maintenance siekimas. T.y. būsenos, kai turi viską ko reikia ir kas mėnesį pragyvent gali už nulį pinigų. Čia taip pat kaip garantuotos darbo vietos siekimas ir t.t.

      • andrius

        gal ir būsi su ta investicija minuse, bet net ir pačiu blogiausiu atveju dalį pinigų atgausi. o nuomodamasis tu garantuotai neatgausi nieko. o palyginimas su karve čia netinka. nes karvę turėti reikia ir laiko ir pinigų.

        • mustangas

          Investicija minuse reiškia minusą. T.y. jokių pinigų ir dar gal skola. Uždavinėlis: nusipirkau NT paemiau 15 metų paskolą 80 proc. sandėrio vertės už 4 proc metinių palūkanų. Per du metus mano nupirkto NT rinkos kaina nukrito 30 proc. Kiek aš gausiu pardavęs investiciją? Koks bus minusas? (Čia toks švelnus pisiecas. Paėmusiems paskolą šveicariškais frankais toliau skaityti nebereikia)

          AU propaguodamas nuomą vs nuosavybę nėra absoliučiai visada teisus, bet galvelėms Tamsta alike reikalingos kietos thumb rules ir Jums pirkti nuosavo būsto nereikia. Reikia nuomotis. Protingesni savo variantus gali pasiskaičiuoti patys.

          • andrius

            tu gal užsiimi nuomos verslu? arba nusvilai per 2007-2007 NT kainų kritimą? investicija į minusą yra tada kai atsiimi mažiau, nei investavai. tokia rizika yra jei perki būstą. kai nuomoji, tokios rizikos nėra, tada yra garantija, kad būsi minuse, nes nuoma tai ne investicija, o išlaidos. beje, kalbi lyg kainų kritimas būtų neišvengiamas. o 30 proc. kritimas tai ypač mažai tikėtinas. labiau tikėtina, kad nuomos kainos pakils 30 proc., ypač, jei kvailiai klausys tokių demagogų kaip tu. būsto nuoma galbūt labiau logiška europos šalyse, kur yra daug didmiesčių, kur įvairiuose miestuose gali rasti įvairių darbo ar verslo galimybių, dėl kurių dažnai gali tekti keisti gyvenamąją vietą. o kas pas mus? jei gyveni Vilniuje, tai čia ir gyvensi tikriausiai visą gyvenimą. jei kraustysiesi į kitą miestą, tai tikriausiai tik vieną kartą gyvenime.
            beje, man nereikia, kad tokie „ekspertai“ kaip tu aiškintų kaip gyventi. jau matau, kad tiesiog aklai priimi AU įdėjas, tavo dievukas, matyt. pats turiu nuosavą NT jau 6 metus. ir įsigytą ne už paskolą (dėl tavęs tai turbūt fantastikos sritis). per tuos 6 metus mano NT kaina nenukrito visiškai, na nebent dėl nusidėvėjimo 2-3 proc. o jei visą ta laikotarpį būčiau nuomavęsis tokį patį būstą, jau būčiau išleidęs minimum 6 x 12 x 1600 = 115.200 lt. dabar paaiškink man kaip aš stipriai klydau pirkdamas, o ne nuomodamas. jei reiktų imti paskolą, imčiau. o tavo logika galioja tik pavieniais išskirtiniais atvejais.

      • malvinas

        Aš, žinoma, negabus tuose skaičiuose. Gal todėl man atrodo visiška kuine šitie skaičiavimai. Manau, visko į skaičius nesuvesi. Pradėk viską iki kiekvieno pirstelėjimo skaičiuoti, tai pasirodys, kad ir vaikų auginimas, ir netgi visas gyvenimas yra gryniausias minusas. Tie skaičiai yra niekas prieš jausmą ir žinojimą, kad turėsi namus – tegu ir bevertę kamurkę blokiniame daugiabutyje – kas gyvenime benutiktų. Jeigu netektum uždarbio, gal už kažkokias paslaugas ir įsiskolintum kažkiek, bet tai tikrai būtų niekai, lyginant su prie užrakintų durų sukrautais lagaminais.

        Apgailestauju, kad tenka šitaip prieštarauti. Man tai neteikia malonumo.

        • mustangas

          Tamsta niekam neprieštaraujat. Jums natūralus zero maintenance siekimas. Kitiems natūralu šokinėti žemyn galva nuo tilto prisirišus guma. Kiekvienam savo.

          Tamstos pavyzdys yra skirtingas nuo manojo uždavinėlio. Taip, kamurkėje kainuos tik komunalinės paslaugos. Na gal dar bandys priversti prisidėti renovuojant namą. Neabejoju kad stosite prieš vienon greton su kaimynais pensininkais. Čia nieko nuostabaus, nes šita socialinė grupė irgi siekia zero maintenance. Ilgainiui kartu su jais ir jų pašeriamomis katėmis ir liksite gyventi savo kamurkėje. Na bet jeigu jūsų siekiamybė yra gyventi kamurkėje ir nuolat vaikščioti kačių šlapimu pradvisusia laiptine, tai galima sakyti kad gyvenimas gerėja.;)

      • Haxus

        „NT vertė gali kristi“, o gali ir kilti. Rizika! Bet „kas nerizikuoja, tas šampano negeria“

    • Abonentas

      Kokia dar investicija jeigu nusipirksi kazkokia kamurke dezutej,apgailetinam rajone,kurio verte kuo toliau tuo labiau kris.kur cia investicija?

      • Katalizatorius

        Kad ir kokią apgailėtina kamurkę beturėsi, kad ir kaip kainos bekristų, tu ją vistiek galėsi parduoti už tam tikrą pinigų sumą. 20 metų atsinuomavus butą- nulis garantuotas.

        • mustangas

          Katalizatoriau, Jums reikia nuomotis. Vienareikšmiškai. Pinigus laikyti terminuotame indėlyje.

    • J

      Labadiena, su 5% vidutine palūkanų marža įmoka už būstą sudarys geriausiu atveju 36% , negi taip sunku suprasti 🙂 Pažaiskit https://www.dnb.lt/lt/skaiciuokles-privatiems-klientams/bustokredito .

      Matematika paprasta: Imdami 80000 EUR paskolą 20 metų, mokėsite 529EUR/mėn. įmoką, kurios pradžioje 330 EUR palūkanų, ir 160EUR galėsite laikyti „savo envesticija“. kuri, reikia pripažinti, nuvertėja, yra rizikinga, abejotino likvidumo ir imant didesnę nei 50% vertės paskolą, savo įsipareigojimais turi potencialą padaryti skolininką vergu.

      Jei nesugebat sutaupyt bent 50%, na bent jau 40% objekto vertės, tai NT paskola, ypač sunkmečiu, gali būti rimtas akmuo po kaklu.

  2. mustangas

    Šitas straipsnis turėjo gerokai daugiau šansų gimti Lietuvoje, nes dauguma ten pasilikusių paprasčiausiai pabijojo nusipirkti bilietą ten, kur jų žinios ir sugebėjimai(tegul ir menki) būtų vertinami labiau. Kiti ~700 tūkstančių nusprendė išgert šampano.

    Pavyzdys straipsnyje apie JAV nėra neįmanomas, bet retas ir sąlygotas bendruomenėje susispaudusių Lietuvių, kurie savo mentalitetą saugojo kaip vaidilutės šventąją ugnį. Tokie, kuriems iki kito artimiausio lietuvio 15 minučių kelio užsienietiškos kultūros įsigeria greitai. Man asmeniškai užteko kokių 7-8 metų.

    • Adv. Tomas

      Nu bravo gerbiamas Arkly. Čia daug papostinote kosminio maštabo nemokamų patarimų. Akivaizdu, kad sąvokos „yield“ ir „capital gain“ jums yra tokios pat svetimos kaip Viekšnių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato šaltkalviui sąvokos „subrogacija“ arba „Van Cleef & Arpels“. Na žinoma tai angliškos frazės, pagal kalbą indentifikuojamos ir galimai matytos suglamžytame FT leidinyje, kuri teko pasiimti lėktuve, iš priekinės sėdynės kišenės, nes didžiam apmaudui, naujausias „AP“ magazine numeris buvo paliktas namie, skubant į LCC skrydį.

      • mustangas

        Aš nebežinau kur man dėtis su išsipūtusia saviverte. Tamsta pirmas (!) pabrėžiu PIRMAS teikėtės įsigilinti į mano diskursų genezę. Nuo šiol, pagaliau įgijęs kritikų, save galėsiu vadinti, ir prisistatyti kitiems išdidžiai – RAŠYTOJAS!

        • Adv. Tomas

          Jūsų klinikai yra kur kas tinkamesnė diagnozė – RASPYZDIAJŪS.

  3. Say

    Galbūt rizikos ir bankroto baimę galėtų paaiškinti itin gyvybinga patitčių ir apkalbinėjimo kultūra.

  4. modul

    nusipjoviau pirshto galiuka darydamas fajitas,svoguna per inirtingai pjausciau.kas nerizikuoja,tas nevalgo fajitu(ar fahitu) 🙂 true story

  5. Lubos ir sienos

    Viskas čia man atrodo labai teisinga ir viskam pritariu. O kai reikia rizikuoti pačiam – stop. Netgi kai rizikuoti nereikia. Pripranti prie dalykų, įsivažiuoji, gyvenimas nusistovi, atsiranda kažkoks ritmas, tvarka, ir tada daryti kažkokius pokyčius gyvenime tampa sunku. Cha, man sporto klubą pakeisti buvo problema. Problemėlė, bet buvo. O tai jeigu reikėtų mėginti viskuo rizikuoti… O juk norėtųsi. Norėtųsi kažko naujo, norėtųsi pamėginti užsienyje, galbūt norėtųsi įdomesnės veiklos, ne rutinos. Bet tai negi dabar viską mesi ir lėksi. Gal čia su metais tas nepaslankumas ateina… Straipsnis man patiko.

  6. Lubos ir sienos

    Kolega gavo pasiūlymą UK. Irgi išreiškė kažkokias abejones, bet sako, vyksiu, mėginsiu rizikuoti ir taip toliau. Aš jam labai entuziastingai pritariau ir labai palaikiau morališkai 😀 Sakiau, kad geriau surizikuoti ir gailėtis, jeigu nesigaus, negu gailėtis, kad neišdrįsai surizikuoti, ir pan. coelho. Ir pagalvojau apei save – o pats ar vyktum? Nežinau.

  7. malvinas

    Aš tai nieko prieš turėti SAVO namus. Kad ir kaip nešiuolaikiškai, nevakarietiškai ir neracionaliai tai atrodytų.

    Iš tikrųjų tai galėtų būti ir visai normalus tikslas gyvenime – įsigyti savo namus. Ir aš nesuprantu tokių, kurie sako, kad savo namai nebūtini. Mūsyse ne šiltieji kraštai, kad pakritęs po palme permiegotum. Ir mūsyse socialinė apsauga nėra tokia stipri, kad tau netekus darbingumo, tavimi pasirūpintų. Aš pats pažinojau žmogų, gyvenusį su žmona iš senų pabėgių suręstoje pašiūurėje. Jis nebuvo nei latras, nei asocialas. Sūnus užstatęs tėvų butą sudegė ir išvyko į pasaulį ieškoti laimės. Tėvams, apie 55 amžiaus, teko kraustytis į pašiūrę šalia geležinkelio. Tėvas neatrodė labai linksmas.

    • mustangas

      Tėvas pašiūrėj turbūt nuolat prisimena tą anekdotą apie mešką, kur gavusi kanopa į galvą keikėsi: nu bli@ o ko aš ten lindau aš gi skaityti nemoku. Moralas: jei sieki zero maintenance ir jau ten esi – sėdėk ramiai! Prie televizoriaus ant sofos.

      Susibėgimuose prie manęs dažnai prieina žmonės kurie dirba kontraktoriais ir paprašo: nu aš čia biški pasitaupiau ir noriu staksais paprekiaut. Kokius čia kursus parekomenduotum? Aš gi negaliu jam taip šviesiai pasakyt kad nu ne tau tais staksais prekiaut. Geriau biznį plėsk arba į atostogas nuvaryk, nes kur aš paskui rasiu patikimą santechniką ar dažytoją.

      • zut

        Jūsų klasiokai klausia patarimų, teisingai supratau?

        • mustangas

          Klasiokų aš jau kokius 10 metų nemačiau.

          Klausia kaimynystėje(valanda kelio ar arčiau) gyvenantys bendrataučiai.

          • zut

            Jūs ką, rimtai? O tai ta paaugliška agresija ir mandrumas bendraujant, įmantrios frazės įkyrus kartojimas? Nieko sau…

          • mustangas

            Tai, zut, per akinių viršų paauklėjai? Nu nu 🙂

          • Lubos ir sienos

            Gali būti ir kitų priežasčių, ne vien paauglystė.

          • zut

            Išeitų. Išeitų, čia būtent tas atvejis, kai ne paauglystė.

  8. mz

    nezinau , kiek cia jau nukrupom i tema, bet Lietuvos NT rinka nepatyre beveik jokio smugio nuopolio metu. Pirkau viena buta VLN per pati psichozes pika uz 300k, paskolos suma siandien yra 700lt, sekmingai isnuomotas uz 1200 jau 5 metai.

  9. zz

    Kažkada skaičiavau, kad vertinant namo įsigijimą ir eksploataciją per likusį mano gyvenimą, už tuos pinigus aš galėčiau visai padoriai nuomotis mažesnės apimties būstą ir būčiau kur kas laisvesnis sprendimų priėmime. Realios piniginės išlaidos ir dabartinė vertė mane pastatę į gerą minusą. Vienintelė paguoda, kad didžioji išlaidų dalis buvo dengta pinigais iš niekur, pvz. 5x brangiau parduotu butu, nei jis buvo vertas perkant prieš kelis metus.

  10. aha

    NT nuoma vs. nuosavybė apologetai dažnai remiasi dviem esminiais faktoriais:
    1. nuomos kaina nedidės
    2. asmeninės pajamos nemažės

    O jei neignoruotume šių faktorių? Greičiausiai nuomos kaina augs, o pajamos, pasiekus pensijinį amžių, gali smakriai pakristi. Va tada tie nelaimėliai, kurie jau bus išsimokėję paskolas ir turės NT, galės: parduoti NT ir nuomotis sau būstą, arba nuomoti NT ir persikelti į nuomojamą būstą (padengą skirtumą), arba tiesiog likti gyventi savo NT. O ką darys gudrieji kurmiai, neturintys NT ir sėdintys su užgyventa pensija?

    Žinau, dabar pasipils komentarai, neva mes labai gudrūs ir iki pensijos sukaupsime gerą kapitalą, įsuksime milijardinį verslą etc. Na ponai, tokiu atveju jums diskusija nuoma vs. nuosavybė nėra aktuali.

  11. kosmosumas

    Straipsnyje neatsižvelgta, kad bankrotas griauna verslininko arba kita veikla užsiimančio žmogaus reputaciją, kuri yra labai svarbus dalykas. Jeigu Jūs busite bankrutavęs kelis kartus niekas su Jumis nenorės turėti rimtų reikalų.

  12. Sliobenas

    Ko jūs dėl tos nuomos pešatės? Kiekvienas priima savo sprendimus, atsižvelgdamas į SAVO situaciją ir SAVO patirtį. Ir savas būstas – joks zero maintenance siekimas. Aš pirkau su paskola, turtas smarkiai nuvertėjo, bet paskolos įmoka irgi sumažėjo perpus. Kadangi galiu sau leisti tokią įmoką, nesuku galvos dėl savo sprendimo. Gryčia mano, ką noriu, tą ir darau. Įdomu, koks nuomotojas man leistų dvi kates auginti bute? Man kur kas juokingiau, kai nekurie „investuotojai“ sugebėjo per krizę namo kainą sudeginti prekiaudami akcijomis. O paskui rauda, kaip baisiai pradegė. Nemoki rizikuoti – nelįsk. Sako ir kazino kažkas milijonus laimi, ir Teleloto. Bet dauguma išmeta 2 Lt už bilietėlį pavėjui.

    • zut

      Kiek dabar kainuoja teleloto bilietas eurais?

  13. Sliobenas

    O ką aš žinau? Aš jų neperku.

  14. AR

    Dar viena megstama uzstaliu diskusiju nuoma vs pirkimas variacija- pirkti nauja ar naudota automobili, arba, jei norisi radikaliau, pirkti autumobili ar vazineti taksi. Megstu paklausyti.

Parašykite komentarą