Blog’ų neskaitau

Linkėjimai jums visiems

Mano senas draugas Rokiškis Rabinovičius (rokiskis.popo.lt), su kuriuo mes dėl daug ko nesutariame, bet dėl daug ko sutariame taip pat, kadangi yra iš prigimties visuomenininkas, organizavo „Blogerių Tarpusavio Reklamos Savaitę“.

Nepadarykite klaidos: tai yra vadinamasis „circle-jerk“, kur visi vieni kitiems nusmauko ir paskui džiaugiasi trims dienoms padidėjusiu skaitomumu.

Rokiškis paprašė, kad parašyčiau ir aš, ir dar paskatinimui (arba pasišaipymui) sustūmė totaliai neveiksmingą straipsnį „Kodėl Andrius Užkalnis yra geras„, iš kurio jam naudos yra maždaug tiek, kiek graikui iš bankomato: protingi perskaitys ir prunkštels, durniai pasiginčys ir bus (ko gero) išbaninti, bet viskas principe bus taip pat, kaip ir buvo.

Tai aš ir parašysiu, nors ne taip, kaip daugelis.

Blog’ų aš praktiškai neskaitau. Turiu pripažinti, labiausiai peržiūriu tą patį Rokiškį, nes jis yra kaip piktasis daktaras, kuriantis nelegalius vaistus – Rokiškis vis pamėto debilams saldainiukų, kuriuos jie sulapnoja, o paskui stebisi, kai jiems iš subinės pradeda lįsti ne tai, kas tikėtasi, o žali žmogeliukai. Ne be Rokiškio pagalvos kažkada atsirado mano rinkimų puslapis, po kurio supratau, kad nėra tokios debilystės, kuria nepatikėtų didėlė dalis populiacijos. Taip dirba Darbo Partija, taip dirba telefoniniai sukčiai, taip parašus rinko žemės referendumas.

Rokiškis (nes kad jau pradėjau apie jį) dažnai parašo nesąmones, iki kurių prieina labai protingais būdais, bet tai dažnai atsitinka ir man. Kai automobilis turi be proto galingą variklį ir keturis varomuosius, kartais nuneša į bekelę, ir važiuoji, laužydamas krūmus ir baugindamas kaimiečius ten, kur visai nesitikėjai, bet automobilis taip gerai eina, kad kai pastebi, kad nuvarei velniop nuo maršruto, jau būna vėlu. Taip ir su Rokiškiu, taip ir su daugeliu gerų rašančių.

Tačiau jo indėlis yra neabejotinas: kilnoti temas, kurias kiti pamiršę, prieiti iš kitų kampų, kurių kitiems negalima, ir kryptingai mistifikuoti ir gluminti informacijos apribojimu, o taip pat visišku informaciniu badu, kiek tai liečia patį Rokiškį. Jo net vardą ir pavardę žino ne visi, o apie jo asmenybę, gyvenimą, artimuosius ir kilmę praktiškai niekas nieko nežino. Kartais man net atrodo, kad jis pats nežino kai kurių šių dalykų ir yra tokia permanentinė reinkarnacija (juo labiau, kad jis, kaip vurdalakas, nesensta).

KODĖL NESU BLOGERIS?

Nesu, nes neatitinku pagrindinių požymių. Mano Protokolai (anksčiau Blogspot platformoje) niekada nebuvo tikras tinklaraštis – jie buvo sukurti kaip depozitorija kitur publikuotiems straipsniams – pradžioje, tai buvo straipsniai iš popierinės spaudos, dar ir dabar tokie pasirodo kas mėnesį (iš Verslo Klasės).

Be to, dabar vis būna Coffee Inn’ui rašyti straipsniai, Miesto Kronikos, kas yra neatsakingų blevyzgų skiltis apie daug ką, bet daugiausia apie žmones.

Mano kitas kūrinys, portalas Laukinės Žąsys, niekada tinklaraščiu ir nebuvo, tai reguliarus portalas su komerciniu modeliu ir tiek.

Kitaip tariant, kai normalus blogeris rašo todėl, kad negali nerašyti, ir jo kitur nespausdina, todėl jis rašo blog’ą, o aš tiesiog perpublikuoju tekstus, už kuriuos man jau sumokėjo kiti užsakovai arba tokius, kurie rašyti kitokiems tikslams. Todėl aš esu žmogus, gyvenantis iš rašymo, o Lietuvoje iš blog’o rašymo negyvena nė vienas tikras blogeris. Net ir amerikietiškas Huffington Post šimtą metų nebėra blog’as, tai bona fide portalas, su finansais ir milijoniniais skaitomumais, tik apsimeta blog’u.

Šiais laikais daugiausiai mano tekstų publikuoja DELFI (Andrius Užkalnis išsamiai DELFI), kur pasirodo mažiausiai trys medžiagos per savaitę.

Taip, kartais – retai – aš parašau kažką, kas išeina tik Protokoluose – dažniausiai tai per daug asmeniškas, per daug keiksmažodžių ir pykčio turintys tekstai, kad juos galėčiau dėti į mainstreaminę žiniasklaidą. Tai ta prasme gal kažkiek ir esu tinklaraštininkas, nors abejoju.

Dėl keiksmažodžių: skirtingai nei daug kam atrodo, nenorminė leksika mūsų šalyje nėra uždrausta, ir tam ir nesu valstybės tarnautojas ar politikas, kad galėčiau vartoti visus žodžius, kuriuos man patinka vartoti. Neskanu? Nevalgykite. Nesolidu? Solidu, bet ne jūsų skoniui. Galima be šito apsieiti? Galima, bet nenoriu ir galiu sau leisti nenorėti ir rašyti, kaip aš noriu. Žemas lygis? Ką jūs išmanote vapše apie lygį – kas jūs tokie? Kažkas čia cypsėjo? Nieko nematau.

Look at it this way – man 44 metai, ko manęs nepriauklėjo, tai jau nebepakeisi. Ką pasiekiau gyvenime, tai ne todėl, kad būčiau kažko klausęs (viskas, ko nepasiekiau, buvo dėl to, kad per daug kreipiau dėmesį į kitų nuomones ir patarimus). Taip kad keiktis nustosiu, kai man nesinorės. O paskui, jei norėsis, vėl keiksiuos.

Grįžtant prie pagrindų – ne, aš ne blogeris.

KODĖL NEBESKAITAU BLOG’Ų?

Pirmiausia,  neturiu tam laiko. Retai būna iškelta iš principo nauja tema, o paskaityti dar kartą tų pačių nuomonių pakartojimą man yra neįdomu.

Kartais paskaitau Nasevičių apie ekonomiką (https://punkonomics.wordpress.com/).

Apie reklamą, nors ir retai, perskaitau Dansu Dansu – juolab, kad rašo labai lakoniškai ir tinklalapis estetiškai gražus.

Dar paskaitydavau kairiųjų kūrinį Runkeliai – kadangi visas kokybiškas rašymas Lietuvoje yra dešiniųjų rankose, arba bent jau ne komunistinių ir socialistinių daužtuolių kanopose, tai buvo visai miela paskaityti, kad visa ta pusė Lietuvos, kuri yra kairiųjų pažiūrų, tesugebėjo išstenėti vieną maždaug paskaitoma blog’ą, kuris nors ir rašė šūdą, bet gana smagiai. Čia kaip tokia anomalija, kaip prieskonis prie normalaus maisto. Visas kitas kairiųjų rašymas yra maždaug toks, kaip ldiena.lt arba patriotai.lt – enough said.

Mano estetikos supratimui ir tam, ką aš fotkinu (o aš fotkinu daug, geriausia žiūrėti čia: (https://instagram.com/uzkalnis) yra labai artimas projektas Nieko Naujo, kas yra apie apleistas ir pamirštas vietas. Super.

Geležinė Lapė yra moderni klasika ir geras atsvaras visam demotyvatorių, motyvatorių ir Paulo-fuck-Coelho mėšlui su Mašenka ant viršaus, nuo kurio prie interneto baisu sėstis. Nori mesti rūkyti? Tai mesk.

Iš lietuviškų alaus blog’ų esu kelis kartus skaitęs Alus Alus, kuris yra nuobodokas ir nuspėjamas, kaip Mildos Dargužaitės feisbuko įrašai, bet matosi, kad jie yra išsamūs ir žino, apie ką rašo (tuo ir skiriasi nuo Mildos Dargužaitės).

Apie maistą tinklaraščių beveik neskaitau, nes jie nelabai moka rašyti ir mane tai erzina. Didžiausias iš esamų (man atrodo) yra Savas Bliūdas, kuris išsiskiria labai blogomis nuotraukomis ir kraują stingdančiu naivumu: vadinamoji „degustatorių komanda“, kaip suprantu, yra taip pat lengvai nustebinama, kaip pilnas autobusas vienuolių, kurias atvežė į kiną ir joms per klaidą parodė filmą su baisiais surištais gangbangais – „siaubeli tu mano, aš net nežinojau, kad per ten galima„. Šnekant paprasčiau, jie nežino nei konteksto, nei koks maistas būna užsienyje, nei ko jie nori. Provincialai su Nokia 3300 trubke, nors ne, palauk, ta rodos nefotkindavo. Na gerai, Sagem.

Dar yra tinklaraštinės kurvos, kurios turi blogelius ir lankosi visose „degustacijose“ ir „prezentacijose blogeriams“ iš eilės – tai yra, rašo už pavalgymą. Geriausia, ką apie tas kurvas galima pasakyti, yra tai, kad jos kiekvieną kartą išduria organizatorius – užsakovas sumoka pinigus, dar daug pasiima viešųjų ryšių bendrovė, sukviečia žinomas kurvas iš sąrašo, kurios paskui parašo savo tekstukus apie „nepakartojamą poskonį“ ir „subtilų žaismą“, ir tuos tekstus paskui paskaito apie 50 mamyčių (kurios nei ten eis nei ten valgys), ir būna gražiai nuleisti pinigai į balą. Restoranai, kurie leidžia pinigus tokiai nesąmonei, tiek ir nusipelno. O jūs dar manęs klausiate, kodėl aš nevaikštau į tokias prezentacijas. Spėkit iš trijų kartų.

Bus teisinga pasakyti, kad tie, kas yra laikomi Lietuvos blogerių elitu – visi tie, ką dažniausiai mini Rokiškio savaitėje dalyvaujantys blogeriai – manęs jau senokai nebeskaito arba sako, kad nebeskaito. Daugumas jų turi pakankamai proto, kad suprastų, jog negalima manęs marginalizuoti, be paliovos apie mane kartojant, cituojant, ir siuntinėjant linkus, ir reikia ne sakyti, kad ignoruoji, bet bent jau apsimesti, kad ignoruoji, arba iš tikrųjų ignoruoti.

Aš juos visai suprantu – jie mažai randa sau tikrai naujo, kai kurios mano tonacijos ir menininės raiškos registrai – nuspėjami, be to, kadangi daugelis jų mėgsta matuotis ilgumais ir yra gana dideli garbėtroškos, žino, kad ką jie begalvotų apie mane, jiems iki manęs tikrai kaip kaimo parduotuvei iki Maximos (analogiškai, kad ir ką kaimo parduotuvė ir jos pirkėjai apie Maximą bešnekėtų). Kad nebūtų tai galaslovnas pareiškimas, nepriklausomas pasimieravimas yra čia. Todėl ir nesitikiu, kad kas nors iš jų eis manęs minėti, ir tai yra visiškai OK.

Tai tiek iš manęs, ačiū, kad skaitėte.

 

 

2 Komentarai

  1. Lytauer

    Aciu uz geras nuorodas. Atrodo visa google perskaitai ir nerandi nieko gero – o cia vienam puslapy bent 6 geros nuorodos.

  2. Sliobenas

    O aš va Tamstą ir Rokiškį skaitau, dar Tapinas patinka. O visa kita – laiko gaišatis: kai laiko yra, malonu pažiūrėt. Kadangi ir aš vienoje žiniasklaidos priemonėje kartais turiu savo skiltį, tai spėjau ir heiterių užsidirbti. Putojasi, ale vis tiek skaito dvakai.

Parašykite komentarą