Užkalnį skaityti „verta ir teisinga“, nors „nei reikalinga, nei išganinga“

Čia Užkalnio knyga pavaizduota Aliaskoje

Nerijus Šepetys, „Knygų aidai“, nr. 2, „Naujasis Židinys“
DELFI 2015 m. liepos 6 d.

„Populiarus rašytojas ir įtakingas viešuomenės veikėjas“, – atsakyčiau, ką nors pridurdamas apie šviečiamąją knygų kritikos funkciją. „Kas čia per daiktas – sovietika?“ – pasipiktintų kiti. (Tik štai tų kitų draugų nepažįstu (1), mokslas yra nustatęs, kad lietuvišką žodį „sovietika“ yra sukūrusi žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redakcija.)

„Eik sau, – sakys treti. – Kam apie tą Užkalnį rašyti, jis pats viską parašo, o tie, kurie jį mėgsta arba nemėgsta, skaito arba neskaito, tai paskui prikomentuoja jo protokoluose arba feisbuke.“ („Tada jis jiems atsako, tada jie visi bylinėjasi ir visi gauna po teistumą“, – pridurtų cinikas.)

Ir jau tada prasidėtų paprotinimas, kad apie tokias knygas galima rašyti nebent kaip apie reiškinį, grupiškai, kaip apie selebričių ar buvusių komunistų (nebūna) „atsiminimus“ ir „autobiografijas“ (kabutės čia būtinos). „Galimas daiktas, – visiems tokiems atitarčiau, – bet man atrodo, kad čia dėmesio verta kombinacija: pats dalykas, apie kurį kalbama, ir autoriaus bei mūsų, skaitančių tokias knygas ar ne, santykis su šiuo dalyku yra bemaž suaugę, todėl prašosi rūpestingo ir analitiško, išsklaidančio ir kontekstualizuojančio aptarimo.“

Nežinia, ar ką nors toks pasiteisinimas įtikintų, bet „Knygų aidų“ vyr. redaktorius – žmogus liberalus (čia ne bajeris, jis tikrai mano, kad teisę egzistuoti turi visokie tekstai) ir rašyti leido: „Jei tiks, įdėsim“. O pradėti derėtų nuo dalyko, apie kurį knygos sukasi, tačiau jo taip lengvai nepasieksi, patys pavadinimai prikišamai kreipia dėmesį į formą, taigi ir atsispirkime nuo to…

Knygų viršeliuose dukart (net Hitleris, ir tas savo knygos nevadino Hitlerio, o tik savo kova) minimas Užkalnis: savo vietoje kaip autorius ir pavadinimo pabaigoje kaip autoritetas, tačiau (turbūt tyčia) nepaisant viso (tikrai tyčia) demonstratyvaus autorinio susireikšminimo, akį pirmiausia traukia baltais sparneliais papuoštas žodis „Evangelija“. „Naujųjų laikų“ ar „antroji“ – jau nieko nebegroja. Pats potencialaus skaitytojo gluminimas ir jo sutrikimas sustingęs ties raktiniu žodžiu: prie ko čia, kam to reikia, kodėl evangelija? Pirmas į ausį įkyriai lendantis paaiškinimas neleidžia nė atsiversti ir paklausti paties autoriaus: čia turbūt sąmoningas papiktinimas krikščioniškai skaituomenei, – va jums, Geroji Naujiena pagal jūsų taip nekenčiamą mane, Užkalnį. Bet vargu bau.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sepetys-recenzuoja-uzkalni.d?id=68404276

2 Komentarai

  1. Whosoever

    Reikalinga, nes mirkyti idiotų snukučius į jų pačių myžalus gali būti išganinga.

  2. Trumpai

    Minedai, čia tu?

    (kažin, tas palyginus protingas ir rimtas vaikis…)

Parašykite komentarą