Padidink logotipą, o šiaip viskas gerai

Šitam produktui tikrai logotipo dydis nėra jo pagrindinė problema

Praėjus ketvirčiui amžiaus, panašu, išsikvėpė ir atmetė kanopas lietuviška bacila, prie kurios mes jau seniai buvome pripratę. Tai kiekvieno specialisto kryžius: kur ir ką bedarytų, visada atsiras klientų, kurie nieko neišmano, tačiau tau čia pat paaiškins, kaip ir ką reikia daryti. Mes manėme, kad jie su mumis amžiams, tačiau tai netiesa. Niekas negali sustabdyti pažangos.

Neseniai socialiniame tinkle Facebook užblokavau vieną asmenį, kuris rašinėjo idiotiškus, zuikio smegenų ir Kapitono Akivaizdumo vertus komentarus prie visko, kur tik pasirodydavau aš arba mano artimieji (pamato nuotraukoje užsienietišką užrašą ir praneša komentare: „čia ispaniškai“). Asmuo yra iš Australijos, aš jį pažįstu labai seniai, jis pensininkas ir jo vardas Gintautas (pavardė autoriui žinoma, o pasireiškia internete kitu vardu, nes bijo, kad piktadariai jo nesusektų – bet čia jau visai kitos istorijos dalis).

Užblokavau ne dėl to – man paskelbus vieną nuotrauką iš Italijos oro uosto, jis parašė, kad nuotrauką reikėtų kitaip kadruoti ir kad matytųsi mažiau grindų, tada bus geriau, ir atsiuntė apdrožtą paveiksliuko variantą. Jau taip bus geriau. Tokių dalykų niekada neatleidžiu.

Klientas žino geriau

Tai, kad klientas išmano viską geriau, žino daugumas paslaugų teikėjų, ypač tie, kas dirba srityse, kurios susijusios su kūryba. Dizainerių ir maketuotojų pasaulyje pamokymų tiek daug, kad klientų ištarti perlai tapo net ne legendomis (nieko ten legendinio ar epinio nėra), tiesiog darbo dalimi, kurią kiekvienas savo specialistas privalo kliento kalboje greitai atpažinti, kad būtų morališkai pasiruošęs.

Klasika jau tapę pasiūlymai „viskas šiaip jau gerai, tik reikėtų logotipą padidinti“ ir mistinis kalbėjimas apie tai, kad „dar šiek tiek reikėtų pažaisti spalvomis“. Visi žino, kad iš žaidimo nieko gero nebus, nes klientas pats nelabai žino, ko norėtų.

Reklamų agentūrų kūrybiniai darbuotojai ir viešųjų ryšių specialistai pradeda lieti ašaras ir daužyti galvas į stalą, išgirdę iš kliento apie tai, kad „čia vis tiek trūksta kažkokio cinkelio“ arba tai, kad „reikia kokios nors razinkos“. Razinka ir cinkelis yra kodiniai žodžiai: klientas nori kažko, kas kabintų, tačiau nė vienas iš siūlomų dalykų, kur būtų razinka ar cinkelis, jam netinka. „Šiaipjau neblogai, bet čia yra ne visai tai“, sako klientas, bet jis niekada nepasakys, kas yra „tai“.

Kūrybinis darbuotojas pasijunta vaidmenyje to vyro, kuriam sutuoktinė sako, kad neturi ką apsirengti. Nuvykus į parduotuvę, geriau nepasidaro, nes arba šiaip yra „tuščia“ (netinka nė vienas iš 500 kabančių prekybos centre drabužių), arba tai, kas tinka, irgi netinka, nes „neturiu prie jos batų“. Batus irgi galima būtų nupirkti, bet jų irgi nėra, nes absoliučiai visi baisūs. Tinkamų batų pramonė negamina.

Internete gyvuoja net atskira grupė, (Facebook bendruomenė „Sentimentai“) kur paslaugų teikėjai įamžina labiausiai erzinančius klientų posakius („Nežinau, kažkaip realistiškumo trūksta“). Ji sėkminga, nes kiekvieną naują paskelbiamą posakį visi yra ne tik girdėję – dar sykį jį išgirdę, nori pieštuku išsibadyti akis, arba bent vieną akį išbesti klientui. Telefonu kalba užsakovas, o darbų vykdytojas, girdėdamas jo balsą, rankomis gniaužo Coca-Cola skardinę, įsivaizduodamas, kad tai yra kliento kaklas. „Va konkurentų reklama, noriu tokios pat. Tik nekopijuok.“ „Nu žiūrisi. Tik kažko dar norėtųsi, o gal ir gerai.“

Mykolas Pleskas, vienas garsiausių ir populiariausių Lietuvos tinklaraštininkų ir skaitmeninių projektų vadovas, dirbantis reklamos srityje, sako, kad labiau su kliento begaliniu išmanymu susiduria tie, kas dirba prie kūrybinių projektų. Tuo tarpu projektų dalyse, kurios susijusios su sudėtingomis žiniasklaidos technologijomis ir planavimu, klientai dažniausiai žino, kodėl kreipiasi į specialistus ir jais pasitiki.

„Tai pasitikėjimo klausimas“, sako M.Pleskas – klientas aiškina specialistui apie jo darbą tada, kai juo nepasitiki. Pašnekovas nesutinka, kad pasitikėjimas gali būti susijęs su paslaugos teikėjo statusu: galima būtų pagalvoti, kad klientas atsargiau žiūri į laisvai samdomą, „pačiam sau dirbantį“ specialistą, o ne į tokį, kuris atstovauja žinomai kompanijai ar prekės ženklui. Pasak M.Plesko, „pasitikėjimas tais, kas dirba individualiai, didėja“, viskas priklauso nuo specialisto reputacijos ir kvalifikacijos. Lietuviams nebereikia institucinio patvirtino, kad kuo nors pasitikėtų.

Daug reiškia ir asmeninis kliento supratimas apie savo paties žinias ir įgūdžius. Pavyzdžiui, esama pavyzdžių, kai klientas, gal vos sugebantis įsukti lemputę, aiškina atėjusiam specialistui, kaip geriau išlankstyti šviesolaidžio kabelį, įvedant interneto prieigą. Jokio pagrindo manyti, kad inžinierius nežino, ką darąs, nėra, tiesiog klientas niekada net nesuabejojo savo puikiomis žiniomis. Tokį klientą gali ištiesinti tik ritualinių paslaugų salone parduodama prekė, gaminama iš ąžuolo arba kitos medienos.

Panieka profesionalui

Dar sovietiniais laikais vienas pažįstamas medikas (nesakysiu jo pavardės, jis turi vaikų ir artimųjų) man sakė, kad gydytojui nuo nieko taip neaptemsta akyse, kaip pamačius, kad atėjęs į priėmimą pensininkas (taip, tai dažniausiai daro senjorai) išsitraukia iškarpas iš žurnalo apie sveikatą ir pradeda dėlioti gydytojui ant stalo, ne siūlydamas – nurodydamas, kaip reikės ligonį gydyti ir kokius receptus išrašyti. „Aš, jei galėčiau, uždrausčiau tuos visus žurnalus apskritai“, sakė tas gydytojas. Jį lengva suprasti.

Šių laikų paprastieji neišmanėliai retai aiškina medikams, dar rečiau – teisininkams (nors po kiekvienu straipsniu internete bet kokia teisine arba kriminaline tematika visada galima rasti ilgas paklodes įžvalgų, kaip tą bylą reikėjo lengvai ir užtikrintai laimėti, ir ji galėjo būti laimėta, jei tik advokatas būtų pasiklausęs patarimų iš tų, kas per dienas sėdi internete ir komentuoja straipsnius). Užtat kitų sričių specialistams aiškinimo vis dar būna, nors situacija keičiasi į gerąją pusę.

„Lietuvoje trys milijonai krepšinio trenerių ir trys milijonai bet kurių kitų sričių specialistų“, sako Arijus Žakas, vadovaujantis įmonei „Socialus marketingas“ ir padedantis klientams dirbti su socialiniais tinklais. Kalbant su A.Žaku, jau tikiuosi sultingų istorijų iš jo gausios patirties, nes sritis dėkinga. Pats esu susidūręs su supratimu, kad internete galima reklamuotis nemokamai, „padarom kokį video, bus viralinis (t.y., bus nepamatotai, nesuprantamai ir sprogstamai populiarus), keli žmonės pasidalins Feisbuke, bus reklama“. Tačiau rinka subrendo, ir naivaus tikėjimo pasakomis arba paprastomis schemomis, kaip užkariauti populiarumą, vis mažiau.

A.Žakas sako, kad kartkartėm vis dar pasitaiko žmonių, kurie įsivaizduoja tiksliai žiną, ką reikėtų daryti, ir jau pasiruošę kalbėjimui apie visą detalų rinkodaros internete arsenalą, ir juos tenka grąžinti į realybę paprastu klausimu „Koks yra jūsų tikslas?“. Viską išmanantis klientas dažniausiai koncentruojasi į priemones ir instrumentus, kurie savaime padarys stebuklą, o tikslas kažkaip pats savimi pasirūpins. Klientui tenka priminti, kad jis turi žinoti, kokią auditoriją nori pasiekti, ką jai nori pasakyti ir kokio rezultato tikisi. „Reklamuotis internete“ yra ne tikslas, bet priemonė.

Man tai priminė bet kurį pradedantį žveją, pradedantį hobio plėtrą nuo kuo įmantresnės įrangos pirkimo, ir žmones, kurie norėtų užsiimti fotografija ir pirmiausia klausia, „kokį gerą fotoaparatą nusipirkti“. Fotografuoti galima ir telefonu, išgirsta jie, ir labai nusimena. Dar labiau susierzina, kai jų klausia, ką jie norėtų fotografuoti ir kokiam tikslui (ką su tomis nuotraukomis darys). Jie nori ne fotografijos rezultato, bet proceso ir atributų.

Asmenybės tipas – mikrovadybininkas

Arijus Žakas sako, kad dalis vadovų – net ir vadovaujančių labai sėkmingoms, didelėms bendrovėms – turi polinkį arba užsispyrimą priimti asmeniškai net ir smulkiausio lygmens sprendimus. „Būna atvejų, kai įmonės akcininkai asmeniškai derina ir kontroliuoja pateikiamą spaudai reklamos maketą, žiūri, čia tas taškelis turi būti ar ne“, sako A.Žakas. „Daugelis jų turi sėkmingus verslus – galima tik įsivaizduoti, kokie tie verslai galėtų būti sėkmingi, jei jie neužsiimtu mikroskopiniu tvarkymu ir taškelių dėliojimu, o galvotų apie strategiją, veiklos tarptautinę plėtrą ir didesnius dalykus“.

Tačiau, pagalvoju aš, šis dalykas nėra lengvai dresuojamas ar pakeičiamas: tiems, kas įsivaizduoja, kad kiekvienos smulkmenos žinojimas ir tvarkymas yra vadovo garbės reikalas, šis supratimas negali būti lengvai išmuštas. Jie vadina savo obsesinį sutrikimą „dėmėsiu kiekvienai smulkmenai“ ir baksnoja pirštu į amžinatilsį Steve Jobs – girdi, šis vadovas taip kūrė visus kultinius Apple produktus, nuo kompiuterio iki planšetės ir telefono iPhone, neleisdamas niekam nė atsikvėpti ir kabinėjosi prie kiekvienos smulkmenos, ir štai kokie puikūs rezultatai. Skirtumas tik tas, kad Steve Jobs buvo rinkodaros genijus, sugebantis hipnotizuoti publiką savo vizijomis, o ponas Kęstutis, negalintis antrą mėnesį apsispręsti dėl reklamos savo autoremonto detalių parduotuvei Ukmergėje, tesugeba keisti spalvas iš oranžinės į raudoną reklamoje (ir atgal) ir svarstyti dėl logotipo dydžio. Viskas gerai, bet gal kažkiek logotipą padidinkime.

Pasak pašnekovo Arijaus Žako, tiesiog kai kurie vadovai yra tokie, ir niekada turbūt nepasikeis – jie savyje įšaldė maždaug tą verslo darymo būdą, kuris šalyje vyravo 1995 metais. Tada, prisimenu, dažnoje įmonėje naujos spausdintuvo kasetės įsigijimą (ir tos kasetės pasirinkimą) tvirtindavo pats generalinis direktorius. Pats dar 1994 metais Vilniuje dirbau leidykloje, kur liniuotės, sąvaržėlės ir rašikliai būdavo rakinami įmonės vadovės stalčiuje (gerai, kad dar ne pas akcininkus), ir išduodami paprašius ir paaiškinus priežastį. Jei nerakintų, šie dalykai galėjo neprognozuojamai pasklisti biure. Įmonės savininkai, beje, buvo užsieniečiai ir vadovė – taip pat. Užsienio kapitalas neapsaugojo nuo archaiško požiūrio.

Pagarba ir pasitikėjimas

Asmeninis treneris Andrius Pauliukevičius sako, kad dabar jis jau beveik nebesusiduria su klientais, kurie geriau už trenerį žinotų, kaip jiems maitintis ir treniruotis. Susidurdavo su tokiais karjeros pradžioje, kai buvo ne vieša asmenybė, knygų autorius ir daugeliui žinomas veidas, bet paprastas sporto klubo „salės treneris“ – tai yra, tas žmogus, kuris šiek tiek padeda savarankiškai sportuojantiems, prižiūri tvarką salėje ir dažnai būna mažesnės patirties, nei savo klientus ir nepriklausomą reputaciją turintys labiau žinomi specialistai.

Pasak jo, viskas priklauso nuo autoriteto santykio: jei klientas užima atsakingas pareigas, vadovauja daugeliui žmonių ir turi dideles pajamas, kartais jam sunku susitaikyti su tuo, kad kažkas, kas jam padeda, be to, uždirbantis žymiai mažiau, gali labiau išmanyti savo specifinę sferą. Didelei įmonei vadovaujantis žmogus pasąmonėje gali įsivaizduoti, kad yra daug ko (galbūt ir visko) geresnis specialistas, ne tik tų sričių, su kuriomis jis susiduria tiesiogiai.

Andriaus Pauliukevičiaus klausiu, ar nėra taip, kad žmonės, kurie patys turi dideles, sudėtingas ir sunkiai įgyjamas žinias ir profesijas – gydytojai, teisininkai, kiti aukštos kvalifikacijos specialistai – labiau linkę pasitikėti kitais specialistais, nes žino, kaip sunkiai gaunamos žinios apskritai. „Tai priklauso nuo paslaugas teikiančiojo autoriteto“, sako A.Pauliukevičius. Pasak jo, jei kažkas, kas padeda aukštos kvalifikacijos profesionalui kokioje nors specializuotoje srityje, turi toje srityje autoritetą kaip vienas iš geriausiųjų, kitas profesionalas tikrai jį išklausys ir paklus jo nurodymams besąlygiškai, nesuabejodamas juo.

Tai pasitikėjimo verslas, ir pasitikėjimas, kaip ir autoritetas ir reputacija, įgijamas pamažu – čia nėra aplinkinių kelių.

Todėl, kai šiandien kalbuosi su tais, kas pradeda naujus verslus – pavyzdžiui, padedančius žmonėms įsigyti važinėtus automobilius – ir girdžiu, kad labai daugelis potencialių klientų reaguoja skeptiškai (ką tu lietuviams patarsi, kokį automobilį jam pirkti, čia tokio dalyko gali nežinoti nebent labai nedrąsi tikybos mokytoja – visi kiti Lietuvos Respublikos gyventojau jau gimsta žinodami viską apie automobilių transportą, niekas nemokės pinigų už patarimą), žinau, kad tai tik laiko klausimas.

Anksčiau ir patarimų apie vyną žmonės Lietuvoje nenorėdavo klausyti ir dar sakydavo, kad turi savo gomurį ir žino, kas jiems skanu, o visos tos šnekos apie kvapus (serbentų lapai, prisirpę tropiniai vaisiai) ir poskonius tėra išsidirbinėjimas. Dabar tokia bravūra yra tik pavienių, laike marinuotų ir įstrigusių, XX amžiaus pavyzdžio „tikrų vyrų“ teritorija.

Pripažinti nežinojimą yra gėdinga tik primityviose visuomenėse, kur tokiais dalykais net juokauti negalima (prisimenu, Ganoje kažkada vietiniai manęs nesuprato, kai prabėgom pasakiau kažko nesuprantąs, nes esu, girdi, kvailas – tai buvo tas pats, kas pajuokauti apie gyvūnėlių kankinimą arba neįgaliųjų apgaudinėjimą turgavietėje, visi žiūrėjo išpūtę akis: „kaip galima apie save tokius dalykus sakyti“).

Subrendę ir įgavę pasitikėjimo savimi, žmonės supranta, kad nežinojimas nėra problema – tiesiog tai viena ar kita sritis, kur žinių dar nėra, tai tiesiog užduotis, kurią galima išspręsti, pačiam gavus tų žinių ar įgūdžių, arba pasamdžius ką nors, kas jų turi daugiau.

23 Komentarai

  1. Saulius

    Tikra teisybė.Tenka pastoviai susidurti su ‘profesionaliais’ kūrybiniais darbuotojais, ypač marketingo srityje ir išklausyti jų pretenzijų, kaip jiems klientai aiškina ką reikia daryti.Tačiau kaip jiems pasiūlai apmokėjimo formulę vietoj X fiksuotos sumos, 50 proc.! (ne kiek neperdedu, čia iš realybės) nuo padidėjusių pajamų , kurios atsiras dėl jų profesionalių veiksmų, tas profesionalumas išgaruoja kai dūmas – „oi, ne – sako, mes negalim priisimt atsakomybės“.Gal įsivaizduojant kur nors normaliam pasaulyje tokį paslaugų pardavėją, kuriam mokat pinigius, bet jis neprisiima JOKIOS atsakomybės už tai ką parduoda?

    • kosmosumas

      Čia ir yra Kapitono Akivaizdumo tipo užsakovų problema, kad jie sėkmingą marketingo kampanija vertina tik iš padidėjusių arba nepadidėjusių pajamų. O kurio laikotarpio pajamas vertinsite ir dalinsitės su kūrybininku? Ir Kas yra atsakomybė? Padidėjusios pajamos:) Ar jūs norite kad samdomi marketingistai dirbtu chaliavai ir pradėtų priisiminėti svetimų verslų rizikas? Sutariam aš jus pasamdysiu cecho surinkinėjačio baldus darbuotoju, bet jums nieko nemokėsiu tik pažadėsiu 50 % :) nuo padidėjusių pajamų….

      • Saulius

        čia dar ne patys kūrybiškiausi makaronai, netgi sakyčiau labai žemo lygio, kurių prisiklausau iš a la marketingo agentūrų, kurios , kai giliau pažiūri, tik babkes plaut moka , kartu su kokios dideles įmonės nekontroliuojamu reklamos vadybininku , o realiai net nesuvokia kaip reklama veikia.
        Galima buvo ir labiau pasistengt.Kol kas nelygis…

        • kosmosumas

          Patarimas: Jei norite sutaupyti ir kad REKLAMA VEIKTŲ, paprasčiausiai administratorei ar sekretorei kuri tais niekingais marketingo reikalais ir dar vertimais iš (į) anglų kalbą užsiima įsakykite PADIDINTI įmonės logotipą lankstinuke ir facebook profilyje jei tokį turite ir nereikės jokių pinigų plovikių agentūrų paslaugų. Dar geriau tapkite krepšinio rinktinės rėmėju as usually priverskite javtoką, seibuti pe teliką ryti tuos jūsų kotletus, mauti kūdikiams sauskelnes ar nešioti plytas. Jūsų pajamos tuomet tikrai padidės, o rinktinė taps už jas ATSAKINGA.

          • Saulius

            Gal gerbiamas komentatoriau be vardo, kalkit savo baldus toliau, o ne aiškinkit dalykus, apie kuriuos neturit jokio supratimo.

    • Yes

      Tokių pasiūlymų dažniausiai atsisakoma ne dėl „atsakomybės vengimo“, o dėl itin sudėtingo, abstraktaus ir lengvai suklastojamo pardavimų padidinimo faktoriaus.

      Plius pasiūlymas absurdiškas nes 50% nuo pajamų reikš jūsų bankrotą, nes greičiausiai savikaina bus didesnė nei 50% gaunamų pajamų iš parduodamo produkto :)

      Kūrybos specialistų poreikis auga didesniu tempu nei naujų profesionalų atsiranda rinkoje. Neprailgs laikas kai agentūros ir kūrybininkai rinksis su kuo dirbti, už kiek dirbti ir kaip dirbti.

      Tad „Tikriems vyrams“ teks keisti požiūrį, arba kitu atveju teks nuskęsti informacijos sraute.

    • Aurelija

      Sauliau, jus taip nusikalbat, kad net niežti.

  2. noname

    jau kiek man nervų suėdė tokie dalykai, apsakyt negaliu, nebent keiksmažodžias. Šiaip bet kuris užsakovas/klientas privalo suvokti, kad bus dirbama 1. Kokybiškai. 2. Greitai. 3. Nebrangiai. Klientui paliekama šventa jo teisė rinktis bet kuriuos 2 (du) punktus.

    • aha

      Kokybiškai turi būti dirbama visada. Kitaip gaunat iš kojos į užpakalį. Greitis ir kaina jau turi būti vienas nuo kito priklausomi.

  3. Rokas

    Tai ar labai švarios gatvės Minske?

  4. Gintautas

    Autoriui dar didžiulis respektas už tą surastą marOzų produkto iliustraciją. Ar čia dapiešta su fotošopu? :)

  5. Marius

    Teko daug sutikti ir gerų, ir prastų reklamos darbuotojų ir vadovų. Pastebėsiu, kad dažniausiai tie prasti labiausiai ir pučiasi „mes ekspertai, mes geriau žinome“. Ir net parodžius akivaizdų fail’ą – vadovas sako vadybininkui (manydamas, kad užsakovas negirdės) – „sakyk, kad čia taip specialiai ir sugalvota“ (a.k.a. – this is not a bug, this is a feature).
    Taip kad negalima visko vienu matu matuoti…

  6. Dizikas

    Puikus straipsnis. Iki skausmo pazistamos situacijos.

    Taip, mes nepasitikime profesionalais. Tas nepasitikejimas yra pasekme, kaip sako rusai – „Собака бывает кусачей только от жизни собачей“. Kiek kartu tikedami „profesionalo“ pazadais tenka stipriai nusivilti: velavimai, neismanymas, pavirsutiniskumas, nemokejimas suvaldyti konfliktiniu situaciju, atsakomybes nebuvimas – cia tik mazas lasas juroje.

    Ir cia abipusis dalykas. Klientai nelabai ismano savo darbo ir nesugeba ivardyti tikslu, vykdytoja dar maziau domina kliento verlas. Pigiai, greitai, kokybiskai – pasirink du yra musu teisingumo formule. Jei moka mazai tai ir dirbti mums leidziama „lievai“. Bet, kad kitap niekas jau ir nedirba – tik xujovai su sukiu „kiek moki tiek gauni“. Accountas bijo prarasti klienta, tad per subine daro savo darba, kliento marketingo vadovas tai 25 m. ciuciandrela neturinti jokios sprendimo priemimo galios. Ir visi uzdaram rate vienas pries kita vaidina profus.

    Mes turim didele problema, kad visi nekencia savo darbo ir klientu. Ir tai nepasikeis niekada. Ir venintelis budas pasiekti rezultata tai totali kontrole. Nera kontroles – nera rezultato.

    • Sliobenas

      Dažniausiai nesusikalbėjimas tarp profesionalo ir kliento atsiranda būtent tada, kai klientas nežino, ko nori. Kai nežino ko nori, tuomet ir gaunasi, kad vienas norėjo to, bet biškį ne visai to, galop kitas padarė ne tą. Be to, jei kalbama apie su IT susijusius produktus, klientas ne tik nesuvokia ateities tendencijų, bet ir šiandienos realybės. Kontrolė tokiu atveju visiškai betikslė – kaip tu sukontroliuosi tai, ko neišmanai? Nekęsti imi kliento tada, kai jis – 25 m. blondinė, šefo įdarbinta per lovą. Jinai, nuoširdžiai norėdama pasirodyti dirbanti, ima šokdinti ir statyti ant ausų. Man nepatinka, – rėkia į telefoną. -Kas konkrečiai Jums nepatinka,? – klausi. -Nežinau, bet čia ne taip turi būti, – kniaukia ragelin. Tada susirandi šefo telefoną ir mandagiai paaiškini: arba susitvarkai savo čiūčelą, arba mes tamstos reklamos nespausdinam. Tada staiga atskambina čiūčela ir paaiškėja, kad dabar jau viskas jai gerai. Va taip stebuklingai pasikeičia nuomonė. O paskui skundžiatės, kad profai klientų nemyli.

  7. Sliobenas

    Skaitau komentarus ir siela džiaugiasi. Jeigu klientai yra ekspertai, tai tegul patys kuria marketingo ar reklamos kampanijas ir pasiima ne pusę, o VISAS išaugusias pajamas. Dar tegul patys ir biurą išsivalo, sutaupys valytojos minimumą. O jei dar ir gruzčikais įsidarbins, tai suvis sutaupys belenkiek. Tik, kažkodėl, daugumos tokių taupytojų verslai užsilenkia, bo juos kuria akurat kaip kolchozo pirmininkai, pagal du principus: Vacys padarys už butelį ir aplink – vagys. Apie kokybę – nu iš š… virvelės nenuvysi. Jei kas man sako, kad už dešimt eurų gali nusipirkti maksimkėj megztinį per išpardavimą, tai ir aš turiu už tiek laisvalaikiu jam megztinį megzt, siunčiu nachui, tiksliau, į maksimkę. Jei kas man trindielina, kad galima padaryti greitai, pigiai ir kokybiškai, tai siunčiu irgi ten pat.

  8. Toffee

    Straipsnis gal ir nieko, tik biški kažką sutvarkyt reiktų, gal išmest kokią tai pastraipą.

    • NS

      Na žinoma, kurgi be komentarų iš tų apie kuriuos ir šis straipsnis. Užuot užsiėmus straipsnio “redagavimu” gal geriau tiesiog neskaityti kelių pastraipų (Ockham‘s razor)?
      Nes nuo trumpesnio straipsnio nei autorius, nei dauguma jo skaitytoju, nepatirs jokios naudos.

  9. Bliackxa

    Žinau kelių didelių pasaulinių vardų atstovus Lietuvoje, kurie pranešimus žiniasklaidai rašo patys, reklamas irgi linkę lokalizuoti patys, mokymų medžiagą mėgsta pasiversti patys.

    Du dalykus jie turi bendrus: (1) kolosalią beraštybę; (2) fenomenalų pasitikėjimą savimi.

    O bet tačiau, jei ne tų pasaulinių prekės ženklų inercija ir traukimas už ausų, sėdėtų gilioje subinėje su savo išmaniais patarimais reklamos agentūroms, vertėjams ir viešųjų ryšių specialistams.

  10. Bliackxa

    O beje, Tamstos herojus Gintautas dar yra žinomas savo didžiu vertėjo talentu. Pavyzdžiui, liepdavusiu taisyti „išmanujį fotoaparatą“ į „elegantišką fotoaparatą“.

  11. NS

    Vienas įdomesnių autoriaus “socialinio tipažo” aprašymų. Kadangi pritruko jame piktdžiugos ir įžeidinėjimų, norėčiau pasišvaistyti akmenimis (banalybė – jų gerbėjui).
    Kodėl kūrybinėje srityje klientui negalima išreikšti savo pageidavimų kokie yra priimtini aptarnavimo srityje (tarkim maitinimo įstaigoj)? Juk visada atsiranda klientų kurie žino koks geriausiais meniu, kokia aplinka jį turi supti, bei koks maisto apipavidalinimas priimtiniausias.
    Pabūsiu “Mr. Obvious” ir priminsiu, kad dauguma ekonomiškai racionaliai dirbančiųjų stengiasi atlikti darbą su kuo mažesnėmis darbo ir medžiagų sąnaudomis, o tai labai dažnai gali prasilenkti su subjektyviai suprantama estetine “kabelio išvedžiojimo” puse. Tai lemia, kad kiekvienas klientas turi pilną teisę išreikšti savo įnorius pagal ekonominio pobūdžio susitarimą naudingiausią abiem pusėms (Для особо тупых: “nutiesti kabeli“ kaip klientas pageidauja, atsižvelgiant, kad jis supranta jog už tai teks ir daugiau sumokėti). Manau ne vienam lietuviui (net ne specialistui), pagyvenusiems JK, užkliūna ir nėra priimtina “interjero estetika”, kuomet viskas pjauta ir gaminta kreivai, o pagražinimui “apsnargliuota” silikonu. Reikalavimas pakelti kokybės kartelę net neišmanant tos srities, ar neturint idėjų kaip ta padaryti (idėjų nebus neturint patirties ir žinių toj srity) yra normalus kliento ir paslaugos teikėjo/pardavėjo santykis. Jei klientas tiksliai žinotų ko jis nori ir kaip tą pasiekti, jis pats tai ir pasidarytų nesikreipdamas į tos srities profesionalą iš kurio nori išspausti ekonominę naudą.
    Beje, kas liečia medikus, tai jų darbas gydant pagausėjusias hipo(c)hondrikų gretas pasidarė daug sunkesnis atsiradus Google.

    • Sliobenas

      Kalba eina ne apie nekokybę, o apie elementarų „išsipi***sinėjimą“. Kai prisiknisti nėra dėl ko, bet prisiknisama. Šiaip, dėl vaizdo. Antai, man viena moteriškė bandė įrodyti, kad aš skelbime panaudojau… tadadam, keturis skirtingus šriftus. Nu ne, ponia, šriftas tai vienas, bet, kadangi jūs norėjote į 4X5 cm skelbimą sukišti savo įmonės istoriją nuo Ievos ir Adomo laikų, šriftą teko šiek tiek paspausti. Žiūri akis išpūtusi. Klausiu, ką pramesti, ta prasme ištrumpinti, kad būtų galima dėti didesniu šriftu. O ji – ne, nemažinam tekst. Sakau, nesuskaitys tamstos opuso skaitytojai. Ir išaiškink tokiam. Išmanytojai, škia.

  12. tadaaaam

    Viskas 100 kartų girdėta ir galima čia būtų begalę dar prirašyti iš asmeninės patirties, bet negaišiu laiko tam ką visi ir taip žino. Noriu tik pasakyt, kad abejose pusėse yra idiotų kurie nervus gadina.
    Pats priklausau tai kūrybinei pusei; kaip ir turėčiau varyt ant užsakovų, tų sekretorių/marketingisčių, bepročių direktorių/visažinių.
    Prie 10 metų man gal taip ir buvo, bet dabar patirtis tokia, kad esu sutikęs kelis direktorius, kurių smulkmeniškumas pasiteisino ir jie mane nustebino savo žiniomis, intuicija ir pan. Kita vertus tai turbūt išimtys.

    Kalbant apie dizainerius/maketuotojus. Mano geras draugas ir neblogas dizikas, baigęs mokslus, nemažai jau turintis patirties… kartais taip sustumia nesamonę, kad graudu. Blogiausia, kad nemato, bet EGO pučiasi ir visi tada aplink lochai.

    Šiaip jo….. lochai visi :D, bet kaip džiugu kai ta tarpinė kuri trukdo dirbti pakeičiama po pusmečio arba kai šiaip sutinki normalų užsakovą. Viena stambi įmonė per pusmetį gal 5 „marketingistus“ pakeitė, aš jau net nebesuprasdavau su kuo šnekuosi. Telefonas vienas įvestas, pasirodo skambina kitas… Galiausiai dabar liko vėl nauja kuri gaila, bet grybauja ir čia ta nuvalkiota frazė „padidinam logą“ tinka kaip niekad. Dėl tokio afigieno bendravimo ir supratimo pats pradėjau vėluot, ne dėl to, kad nebūtų laiko, bet kad eik tu nx su savo tryda, taip ir aš apsilochinau žiūrint iš tos pusės.

    Kažkas čia rašė, kad ateis laikas kai užsakovus patys rinksimės, tai noriu pasakyt, nežinau kaip pas daugumą, bet pas mane tai jau senai tas laikas atėjęs. Tik šiaip kartais nežinau dėl ko sadomazo išbandau

Parašykite komentarą