Tautiniai lietuvybės vatnikai ir kodėl jie bijo anglų kalbos

Šitokie vaizdai etnovatnikams niekada nekliūna, nes čia viskas normalu, rusiška, iš tarybų sąjungos.

Žurnalas Verslo Klasė

Manęs, nepelnytai laikomo neformalios šiuolaikinės kalbos guru (esu tik šiek tiek žinantis daugiau už vidutinį gyventoją, kuris žino šiek tiek mažiau, negu nieko), dažnai klausia apie naujų šiuolaikinės lietuvių kalbos žodžių reikšmes, ir aš pasakoju. Populiariausias šiemet (kai tik prasidėjo įvykiai Ukrainoje) yra naujadaras „vatnikas“, kuris šiaip jau rusiškai reiškia šimtasiūlį paltą, pašiltintą medvilnės vata, tačiau šiais laikais tapo buko patrioto sinonimu.

Klaida būtų manyti, kad vatnikai yra būtinai tik rusai, apsiraišę kolorado (Georgijaus) juostelėmis ir pasakojantys, kaip visi Baltijos šalių gyventojai yra fašistai, kaip juos (pribaltus) išlaisvino, aprengė, paskiepijo ir pamaitino – čia jau nekalbant apie ukrainiečius, kurie apskritai nieko neturi be degtinės ir lašinių.

Ne, tai netiesa. Mes Lietuvoje turime savo vatnikus – žmones, kurie save laiko patriotais. Tačiau patriotu reikėtų laikyti tuos, kas myli savo Tėvynę ir ypatingai jos žmones (šiaip jau šalies neįmanoma mylėti, nekenčiant jos žmonių, bet čia jau tik atskira pastaba ir visai kita tema).

Lietuvių vatnikus geriau apibrėžia tai, ko jie nekenčia ir bijo. Pirmiausia tai užsieniečiai (nori rašyti nelietuviškas raides pasuose, gali pirkti mūsų žemę net ir tada, jei jie nenori pirkti mūsų žemės, na ir dar pristato kiaulidžių ir sukuria darbo vietas).

Dar lietuviški vatnikai labai nekenčia tų, kas yra išmokę anglų kalbą (ne rusų – šią kalbą iki tam tikrų metų mokėsi visi, todėl jos mokėjimas nėra jokia išskirtinė ar unikali charakteristika), ypač negali toleruoti tų, kas anglų kalbą išmokę gerai, ir laiko juos priešų pakalikais, kurie už kažką yra pardavę Tėvynės interesus, net jei tų interetų niekaip negali konkrečiai apibrėžti.

Ypač baisūs pakalikai ir parsidavėliai yra tie, kas nieko nelegalaus iš esmės nedaro – na, nori kokias nors transporto stoteles skelbti užsienio kalba arba parašyti ant autobuso, vykstančio į oro uostą „AIRPORT“, kas angliškai reiškia oro uostą. Tų parsidavėlių jie nekenčia visa širdimi, nes jiems labai sunku priekaištauti ir su jais kovoti. Su jais sunku kadangi, kartoju, net šalyje, kur buvo siūlomos laisvės atėmimo bausmės už kalbos įstatymų pažeidimus, pernelyg sunku paaiškinti normaliems žmonėms, kuo blogas angliškas užrašas ant autobuso ir kam jis gręsia. Nes jis išties niekam negresia.

O nemyli jie šiaip jau nieko, tie vatiniai patriotai, nes visą vietą jų galvose užima stipri, kone zoologinė, baimė, kuri pasireiškia per drebančią neapykantą anglų kalbai. Ta neapykanta yra fermentuota baimė.

Aktorius ir laidų vedėjas Algis Ramanauskas, rašydamas Lietuvos spaudoje, neseniai nurodė: „Nuo 2016 metų turi būti iššaudytos visos kalbos debilės, kurios sako „anksčiau tai nors rusenome, o dabar – jau anglėjame“. Jo siūloma virtualaus susidorojimo priemonė turi vieną trūkumą: yra per švelni. Tokia pusėtina priemonė vargu ar daugelį atgrasys, nes vadinamosios liaudies išminties posakiai yra tuo gyvybingesni, kuo jie yra banalesni ir kuo juose įpintas humoras yra paprastesnis.

Tas posakis apie rusenimą ir anglėjimą, sujungiantis nuoskaudą dėl to, kad nuskriaustųjų žinios ir įgūdžiai (rusų kalbos) vis mažiau reikalingi, o vis labiau reikalingi kiti, kurių jie neturi (anglų kalbos), yra neelegantiškas, tačiau atviras ir gana tikslus situacijos artikuliavimas. Baisiausia, kad jis yra teisingas ta prasme, kad (atmetus nelaimėlio nuoskaudą) jis gerai apibrėžia kalbinio judesio kryptį, kurios besiskundžiantis asmuo negali pakeisti. Taip, iš tikrųjų Lietuva juda anglų kalbos kryptimi, nepaisant labai stipraus pasipriešinimo.

Anglų kalba kelia siaubą

Klausiu Algio: kodėl tie žmonės, kurie bijo anglų kalbos, jos bijo taip smarkiai? Jie net nebijo pasirodyti bailūs ir drebantys, nepasitikintys savimi. Taigi, kodėl?

„Nes kai šiek tiek šviesesni to dogmatinio liūdesio cirko klounų pramoksta tiek, kad pamato savo akim, kaip toli į progresą yra nušuoliavusi anglų kalba“, sako Algis Ramanauskas.

„Ir kaipo verbalinis žmonių bendravimo kodekas, lygiai ir kaipo galingas, neprilygstamas literatūrinis ir mokslinis Žmogaus pagalbininkas – ir kai jie patiria, kaip sadistiškai supančiota, iškastruota, ir teisės į platų, kvapą gniaužiantį sūkį ir žodžių žaismą netekusi „bendrinė“ lietuvių „kalba“ – tas niekieno niekada nevartotas pasityčiojimas iš logikos dėsnių, žmogaus ir tautos teisių – tada tie maži bet pikti žmogeliukai užsimaukšlina tą darbinio arklio galvos kronšteiną su aklėm iš šonų, kad gyvulys nesibaidytų civilizacijos, ir su nauju šišu ima neigti anglų kalbos privalumus, tarsi tas paliegėlis, kuris, stipruoliui nuėjus, giriasi, kad vos to stipruolio neužmušė, pasigailėjo. Taip ir atsiranda mokYtų debilių paistalai apie tai, kad anglų kalboje nėra būtojo dažninio laiko, nors jo ten – net dvi formos, rinkis kurią tik nori.“

Kitais žodžiais tariant, baimė anglų kalbai turi tas pačias šaknis, kaip ir varguolio baimė leisti žmoną apsižiūrėti didelėje parduotuvėje (nes dar gali ko nors užsimanyti, ir ką tada reikės daryti su jos užgaidomis?) arba susipažinti su turtingesnio klasės draugo šeima, nes sutuoktinė gali pamatyti, kaip gerai gyvena kiti žmonės ir užsimanyti geresnio gyvenimo.

Kad neužsimanytų, reikia nerodyti. Tai geriausiai išreiškia klasikinė formuluotė, nueinanti šaknimis į ekonominio laisvėjimo ir Sąjūdžio laikus: „Nežinojom ir nereikėjo“. Prieš ketvirtį amžiaus buvo daug žmonių, kurie nuoširdžiai manė, kad būtų žymiai mažiau problemų, jei paprasti žmonės nežinotų apie materialines gėrybes ir Šėtono viliones, kurios laukia už sienos – tada nenorėtų jų siekti ir nebūtų motyvuoti blogiems darbams.

Baimės mechanizmas

Dabar tokių, tikriausiai, labai nedaug – juo labiau, kad užsienio gyvenimas ir blizgūs dalykai iš esmės susiliejo su gyvenimu Lietuvoje ir negrįžtamai tapo neatskiriami. Tačiau liko anglų kalba, kuri yra turbūt paskutinis taikinys neracionaliam pykčiui ir įtikėjimui, kad jei kas nors bus patraukta kuo toliau nuo akių (arba bent jau uždengta drobule), tas daiktas nustos egzistavęs.

Suprantate, žmogus, bijantis angliškai skelbiamos balsu arba angliškai užrašytos autobuso stotelės negalvoja apie patį užrašą arba angliškai pasakytą žodį. Jis galvoje konstruoja erzinančią ir grąsinančią, baugią situaciją, kai atvažiavęs turistas ar verslininkas, kuris nemoka vietos kalbos, nepasijunta nejaukiai ar nepatogiai, nebūna pasimetęs ir nesijaučia savo, svetimšalio, vietoje.

Jis, tas atvykėlis, jaučiasi komfortiškai, kaip namie, nes jam paslaugiai suteikta galimybė orientuotis, suprasti ir nepriklausomai funkcionuoti. O svetimas žmogus, kuris tavo namie jaučiasi kaip savo namie, visada nepasitikinčiam savimi asmeniui kelia grėsmę.

Kitaip tariant, jeigu jis dabar nepasijus pasimetusiu antrarūšiu, tai neilgai trukus jis gali pradėti priiminėti savo sprendimus ir naudotis visomis galimybėmis, kurias siūlo Lietuva.

Neišvengiamai tie žmonės, kurie labiausiai bijo užsieniečių ir jų kalbos, patys yra patyrę stingdančio ir bauginančio diskomforto jausmą, viešėdami užsienyje. Tai jie kažkada rinkdavosi „Lietuvos avialinijų“ (amžiną atilsį) skrydžius, „kad dar pora valandų tarp savų pabūti“, tai jiems baisiausia mintis buvo atsilikimas nuo savo turistinio autobuso, ir būtent jie baimingai dievino turistinės grupės vadovą, nes jis jiems buvo vienintelė atrama svečioje šalyje, kur viskas buvo nesuprantama ir svetima. Buvusio diskomforto situacijos jie jau nebegali atsukti atgal, todėl jie nori, kad bent jau tą patį jausmą patirtų kiti („jeigu aš kentėjau, tegu dabar nors jie kenčia“).

Jokios realios grėsmės savai kalbai, tik išgalvoti baubai

Tai, kad angliškų užrašų gausa (ar juo labiau pavieniai užrašai, firmų pavadinimai, tekstai leidiniuose ar reklamose) keltų kokį nors faktinį, įrodomą pavojų gimtajai kalbai, yra tik prasimanymas. Šito niekas neįrodė, jokios tai patvirtinančios kalbos vartosenos dinamikos nėra.

Ketvirtis amžiaus anglų kalbos įtakos jau turėjo padaryti kažkokią įtaką lietuvių kalbai, jei nors penki procentai pažadų būtų paremti tiesa.

Tai, kad apie tai dažnai ir isteriškai kalbama, nėra joks įrodymas – panašiai buvo su mobiliųjų telefonų neva keliamu pavojumi smegenims (prieš dvidešimt metų buvo sakoma apie tai, kad jau po penkių metų bus lavina smegenų auglių, kuri taip ir neįvyko, ir visi panikos sėjėjai buvo pamiršti, kaip ir jų prognozės).

Iš tiesų kalbos virsmas įvyko visiškai kitoks, į tą pusę, kuri turėjo patikti žmonėms, nerimaujantiems dėl anglų kalbos įsigalėjimo: kalboje prigijo lietuviški naujadarai – dar prieš dešimt metų niekas rimtu veidu nevadino popkorno spragėsiais. Man ligi šiol keista, išgirdus, kai taip sakoma rimtai, o ne ironiškai, nors suprantu, kad nieko blogo šitame nėra. Man net patinka žodis „spragėsiai“.

Stabdis globaliam galvojimui

Baimė anglų kalbai, persisunkusi į kiekvieną gyvenimo puslapį, stabdo pažangą: kuriamos bendrovės retai drįsta net pagalvoti, kad anglų kalba gali būti jų veiklos ir prekių pirmoji kalba. Automatinis mąstymas yra „mano šalyje pirmiausiai yra mano kalba, o tada jau galbūt kaip nors išversime į rusų ir anglų ir galbūt tada mes galėsime pardavinėti užsieniečiams“. Ši ydinga praktika yra taip įsišaknijusi, kad į ją žiūri kaip į absoliučiai natūralią ir negalvoja, kad gali būti kitaip.

Todėl tokios bendrovės, kaip Pixelmator (kurianti grafinio redagavimo programas) yra visiškai keista išimtis lietuviškoje praktikoje, arba bent jau viena iš labai nedaugelio.

Pagalvokime, ką ši bendrovė būtų pasiekusi, jei pirmiausiai būtų suprogramavusi save darbui balanos gadynėje ir vietos rinkoje, o tik paskui būtų galvojusi apie lokalizavimą, „jei viskas bus gerai“. Tikriausiai ji nebūtų pasiekusi nieko tokio, apie ką būtų verta šnekėti, ir šiandien mes net jos pavadinimo nežinotume.

Daugeliui užsienio kapitalo įmonių Lietuvoje sekasi geriau, nei panašaus dydžio, panašaus darbuotojų skaičiaus ir panašaus veiklos pobūdžio bendrovėms su lietuvišku kapitalu todėl, kad ten visą valdymo sistemą, visas tarnybines instrukcijas ir viską, kas susiję su bendrovės veikla, išskyrus elektros jungiklių junginėjimą, programuoja tarptautinė kalba, atėjusi iš progresyvesnio ir geriau sustyguoto Vakarų pasaulio. Tai gali skambėti kaip ritualinis užkeikimas arba kaip kalbos funkcijos mitologizavimas, tačiau kalba neišvengiamai yra bet kokios ekonominės veiklos stuburkaulis, ir jos įtaka yra dėsninga.

Anglų kalbos vartojimas bendrovėje kartais gali būti praktiškai priverstinis: jei savininkas ir vadovas nekalba lietuviškai, darbuotojai turi pasirinkimą. Jie gali reikalauti, kad nekalbantys angliškai savininkai ir vadovai taikytųsi prie jų, samdytų vertėjus arba paruoštų dokumentaciją visiems gyvenimo atvejams lietuvių kalba (be kita ko, dalis tų dalykų turbūt būtų kokio nors įstatymo reikalavimas Lietuvoje, niekada nežinai, kokio priverstinio lituanizavimo yra prigalvota). Tačiau sunku įsivaizduoti ką nors, ką iš tikrųjų džiugintų tokia situacija ir kas gerai jaustųsi, dirbdamas tokiomis sąlygomis ir juo labiau tikėdamasis profesinio augimo ir karjeros plėtojimo.

Tie, kam tai patiktų, tikrai nieko ypatingo nepasieks.

Kitas, žymiai labiau realistiškas ir konstruktyvus planas, yra lietuviams (taip, taip, gyvenantiems savo žemėje, bet čia tik emocinis argumentams) išmokti bendrauti ir dirbti anglų kalba. Tai ne tik palengvina užsieniečių, dirbančių Lietuvoje, savijautą – kitas efektas, žymiai svarbesnis, yra toks, kad šie žmonės pradeda mąstyti ne kaip nuskriaustos salelės gyventojai, kurie tiek ir tegali, tik dirbti savais būdais ir saviškiams, o pradeda apie save galvoti kaip apie pasaulio dalį. Tai tuojau pat atsiliepia visai bendrovės dinamikai, planams ir mąstymui, žvelgiančiam į priekį.

Tai yra maždaug tolygu akių pakėlimui nuo grindinio, kai žmogus, pratęs vaikščioti nulenkta galva, pagaliau pasižiūri tolyn ir net pats negali patikėti tuo, ką mato aplinkui: tiek visko daug, o jam tereikėjo tik pakeisti žvilgsnio kryptį.

9 Komentarai

  1. Filololoė

    Labai geras pastebėjimas dėl akiračio praplėtimo išmokus anglų kalbą ir dėl bobučių „baimės“, nes gi užsienietiškai kažkas šneka… Juokinga net girdėt tokius komentarus kur gatvėj būnant.
    Reikia tik džiaugtis, jog vis daugiau žmonių kalba angliškai, gali padėti užsieniečiui mieste, padavėjos gali pasiūlyti ne tik meniu angliškai, bet ir pačios pakomentuoti.
    Tik liūdina požiūris, kad lietuvių kalba yra kažkuo skurdesnė: „kaip toli į progresą yra nušuoliavusi anglų kalba“… Tikrai negaliu sutikti, kad anglų kalba yra kažkuo pranašesnė. Taip, ja lengviau susišnekėti užsienyje nei lietuviškai, bet išreikšti mintį, jausmą (ypač tarp gimtakalbių lietuvių) ar galų gale vakare pasekti pasaką vaikui… Na jau – kuo lietuvių kalba prastesnė? Tikrai niekuo. Jau vien ko verti lietuviški deminutyvai ir platus sinonimų pasirinkimas. Kokia dar kalba galėtų tai pasiūlyti?

  2. Ignitron

    Įtariu, kad tie, kas priešinasi angliškiems užrašams ant autikų, patys niekad nėra buvę užsienyje ir nepatyrę nepatogumų. Kai apsilankai Varšuvos autobusų stoty, o tarptautinių bilietų kasoj sėdi rusiškai ir angliškai nekalbanti teta ir pyksta, kad ją užsieniečiai trukdo, tai tuomet labai norisi, kad gimtojoj šaly tokių dalykų būtų kuo mažiau.

    Kas per žmonės toj kalbos komisijoj, kurie turėjo numirti kartu su Brežnevu. Keista, kad yra tokių, kurių gyvenimo prasmė yra sėdėti prarūgusioj įstaigoj dešimtmečius.

  3. M.

    Man labai įdomu, kodėl užsieniečiai turėtų norėti rašyti savo užsienietiškas pavardes lietuviškomis raidėmis?

  4. readeris

    Eilinis skanus p. Ramanausko straipsnis.
    Rusizma reikia varyt lauk, tas seniai aisku, tokie dalykai kaip airport ir tiem patiem rusam juk aiskus.
    Komentuoju vien del pastabos, gerb. P. Ramanauskui, kas liecia versla, tai tikrai ne pati kalba bendrove sekminga daro, tas akivaizdu turetu but. Buvo galima suprast, kad ne tokios sekmingos lietuvisko kapitalo bendroves pradeje vartot daugiau anglu kalbos – sulauktu didesnes sekmes.
    Vakarieciu poziuris, metodai, o ypatingai konkurencingumas kitam lygy, kai tuo tarpu lietuvisko kapitalo bendroves megsta juoda pelna, arba konkurencija nelabai suvokia kaip toki egzistuojanti ir labai svarbu dalyka.

  5. kalbajobsčik

    Su tokiu slapyvardžiu ( kuo blogesnis už niką ( o gal rašyti reiktų nick’ą? nicką? Fck … nick. )), būtina prieštarauti.

    Blogai yra su požiūriu į lietuvių kalbą, o ne su anglų kalbos žodžiais ar pačia anglų kalba Lietuvoje.

    Esu pastebėjęs tokią eigą: skaitoma informacija angliškai ( = OK, bent jau šviežia info, ne šimto metų), paprašoma pristatyti, ir prasideda setas, stepas, ringas (čia ne iš šokių ar sporto tematikos). T.y. kokį šimtą metų egzistuojantys žodžiai imami ir staiga keičiami į angliškus, ir argumentas būna „Lietuviškai tai nėra tokių terminų, nieks dar nesugalvojo“, nors tie terminai tame kontekste jau sugalvoti ir netgi naudojami buvo gerą šimtą metų.
    Praktiškai prieinama prie to, kad sakoma ne „karvė“, bet „cow’as“, naudojant tą patį argumentą, jog „lietuviškai tai žodžių nėra“. Nors Lietuva gaila, bet agrarinė valstybė, ir bent jau iš žemės ūkio žodžių turim.
    Įspūdis, kad dabar lietuvių kalboje koks em, 1000 žodžių palikęs, ir tie patys „rusiški“ ?

  6. mustangas

    Tie cow’ai yra emigrantų. Labiau tų, kurie mirksta angliškoje aplinkoje, o labiausiai jų vaikų, kuriems net ir šnekant šeimoje lietuviškai vistiek pritrūksta rečiau vartojamų žodžių. Pavyzdžiui kada paskutinį kartą šeimoje pavartojai žodį gervė? Tada vaikui pas senelius pamačius gyvą objektą natūraliai gaunasi crane’as arba koks hedgehog’as

    • kalbajobsčik

      Ech, gerai būtų, jog tai būtų tik emigrantų problema. Pats hedgehog’ą dažniau vartoju negu ežį, bet man anglų kalba nėra „evoliucionavusi toliau“. Kalba yra kalba, ir nebūtina jų painioti, ypač su vaikiškais argumentais – „žodžių trūksta“.

      Kad specialūs žodžiai nelabai egzistuoja, arba netgi svetimžodį geriau būtų turėti specifinėse srityse – sutinku, ir pats vartoju įvairius žargonus, bet na****j keisti žingsnį į step’ą?

  7. Tom

    Manau kad reikėjo svarstyti ne airport rašyti ar nei, o tiesiog prie autobuso vykstančio į oro uostą numerio lėktuvo ikoną nupiešti, kad net ir berasčiui būtų aišku.

  8. Kritikas

    Sunkus, klampus tekstas. Tarsi ne Uzkalnio.

Parašykite komentarą