„Banditų Peterburgas“, ankstyvosios banditų Rusijos beveik sąžiningas serialas

Rebiatos St Peterburge

Niekur kitur pasaulyje kriminalinės tematikos dainos nėra atskiras muzikos žanras, tik Rusijoje. Niekas daugiau nesukūrė atskiros romantiškų dainų temos iš lagerių, kamerų, dygliuotų tvorų, daugel reikšmių turinčių tatuiruočių, beširdžių prokurorų, papirosų nuorūkų (paliktų geresnei dienai) ir romantiškai stebimų gervių, praskrendančių virš įkalinimo vietų.

Net lietuviai, kurių dainose XX amžiuje dėl istorinių aplinkybių, atsirado tremtis ir netektis, daugiausiai kalbėjo ne apie tai, kas juos kalino, bet apie laisvę, kurios jie troško, kurią jie pažino ir kurios jie neteko. Apie spygliuotą vielą ir šaltą, supelijusią kameros sieną su išbraižyta širdimi ir mylimosios inicialais dainavo tik rusai. Tačiau kine nusikalstamojo pasaulio tematika nėra nei nauja, nei netikėta. Nuo Holivudo iki Europos ir net Indijos kino, nusikaltėlių gyvenimas ir teisėsaugos kova su jais (dažniausiai nesėkminga kova) dosniai tepė dramos spalvas ir siužeto lūžius, kurių taip reikėjo scenaristams.

Rusija tai pakėlė į naują lygį. Net sovietiniais laikais buvo kultinių serialų (tokių, kaip „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, režisierius Stanislavas Govoruchinas, 1979 m.), kurie nesidrovėdami lipo iki kelių, ir kišo rankas iki alkūnių, į kriminalinę tematiką – nors ir bandydami parodyti, kad teisėsauga visuomet laimi, tačiau sutraukdami visas žiūrovų simpatijas ir atiduodami jas banditams. Apie juos pakalbėsime kitą kartą.

Prezidento Boriso Jelcino laikais, subyrėjus Sovietų Sąjungai, kriminalinio pasaulio glamurizavimas prasidėjo nedrąsiai, juo labiau, kad ciniški prodiuseriai ir režisieriai, pajutę, iš kur vėjas pučia ir mokantys iš to užsidirbti, buvo mažuma. Senosios kartos kūrėjai negalėjo nedaryti reveransų senosioms vertybėms: Antrojo pasaulinio karo legendai (tik ten galėjo būti tikri didvyriai) ir mažumoje esančio, silpnesniojo užjautimui. Tik paskui atsirado atviri meno valstybininkai, grojantys viską iš repertuaro, ką tik reikia: carinės Rusijos didybę, karų interpretavimą ir atvirą grobikiškos politikos šlovinimą – geras pavyzdys yra Nikita Michalkovas, už akių vadinamas Rusijoje gaspadoriumi, nes yra V. Putino dvaro pripažintas ir mylimas kūrėjas. Kiti aiškiausiai apsireiškė per agresiją Ukrainoje ir Krymo atplėšimą, kuomet už vieną ar už kitą pusę (daugiau visgi už Putino politiką) reikėdavo pasirašinėti deklaracijas, ir ekrano meistrai jau nebegalėdavo sau leisti jų nepasirašyti. Tačiau dar iki tolei kriminalinių filmų foną sudarė Afganistano karo prisiminimai (be jokio ideologinio pagrindo – tiesiog kariai grįžo iš karo ir jų niekam nebereikėjo, išskyrus kriminalines struktūras, tai jie ir nuėjo pas banditus) ir naujieji Čėčėnijos karai.

Kario įvaizdis, o kartu ir riba tarp teisingo ir neteisingo, išsitrynė ir mutavo: kariniai daliniai susiliejo su kriminalinėmis struktūromis, kariai vietoje uniformų dėvėjo bet ką ir ant galvų ryšėjo bandanas, ir pagrindinis kriterijus liko tik neryški atskirtis tarp saviškių ir svetimųjų. Serialą „Banditų Peterburgas“ (2000-2007) sudarė dešimt sezonų, skirtingų pagal kokybę ir įtaką (paskutiniųjų trijų net pats autorius, rašytojas Andrejus Konstantinovas, nepripažino kaip savų, nes manė, kad scenaristai ir režisieriai netinkamai elgėsi su medžiaga).

Šis filmas jau iš tų laikų, kai visiškai neaišku, kam prijausti – banditams ar teisėsaugai, nes visi savaip baisūs. Tai dar klaidžiojanti ir savim nepasitikinti, abejojanti Rusija, tačiau jau prasimuša pirmieji propagandos daigai: tai mitas apie išskirtinę šalį, kurios protu nesuprasi, kuri gyvena pagal savo taisykles. Užsieniečiai, nors ir pasirodo kadre retai, būna rodomi kaip išskirtiniai naivuoliai, kurie neturi jokių šansų nelygioje kovoje su plieninius strypus kramtančiais rusais, kurie dar ir taisyklių nesilaiko, o gyvena širdimi. Aptarsiu tik vieną, antrąjį sezoną iš šio serialo – antrąjį prisimena visi. Jis padarė didesnę įtaką, nei visi likę sezonai kartu paėmus. Likusiuose į pirmą planą išeina prasigėręs, manieringas ir savim patenkintas tuščiabarškis žurnalistas ir kovotojas už teisybę, Andrejus Serioginas (aktorius Aleksandras Domogarovas), kurio netalentinga vaidyba, sujungta su klaikiais dialogais, padaro tuos likusius epizodus tokius pat nepažiūrimus, kaip ir Kalėdų vaidinimas gimnazijoje. Nors ką aš čia sakau, būna ir mokyklose neblogų vaidinimų. Antrajame sezone kontekstas toks: Peterburgas, antrasis pagal dydį šalies miestas, gyvenantis truputėlį dar labiau netvarkingai, nei Maskva. Sovietų Sąjunga tik ką subyrėjo, 1992 metai, šalį drasko ne tik krizė ir chaosas, bet ir negailestinos valstybinio turto dalybos, kur žmones naikinami už labai nedideles sumas. Teisėsauga korumpuota ir tiesiog tarnauja banditams, o jei kas ir dirba sąžiningai, tai tik visiški bepročiai.

Filme jau prasideda bendrasis valstybingumo pozicionavimas ir priešų ieškojimas: tiek kraugeriai čečėnai, žymiai baisesni už teisingus slavų banditus, tiek ryškiai neigiami (palyginti su teisingais rusais) likusio Kaukazo nusikaltėliai: pusę visų vaidmenų per visą Sovietų Sąjungos istoriją suvaidinęs Armenas Džigarchanianas čia yra konkuruojančios gaujos krikštatėvis Gurgenas, o jo parankinis gruzinas Givis yra tokia atmata, kad jau vienoje pirmųjų serijų baudžiamas mirtimi. Ideologinis pamušalas čia dar plonas ir ne visada net pastebimas. Lietuvoje tais laikais viskas buvo labai panašu, nors ir truputį geriau. Borisas Dekanidzė iš „Vilniaus brigados“ tais metais dar nebuvo sušaudytas, o valdžios atstovai dar nekalbėjo drąsiai per spaudos konferencijas, kad „ne banditai valdo Lietuvą, o mes valdom Lietuvą“. Skaityti daugiau portale DELFI.

Parašykite komentarą