Wall Street: Filmas, kuris išmokė mus mylėti kapitalizmą ir Ameriką

Nuotraukoje: geras gyvenimas

Kai mano kartos žmonėms užduoda klausimą „kas tave tokį užaugino?“ – visada sakau: tėvai, Salomėjos Nėries mokykla Vilniuje ir filmas „Wall Street“. Na, gerai, dar amerikietiški, prancūziški ir itališki blizgieji žurnalai apie gerą gyvenimą, kurių visada būdavo namuose (buvau sovietinės nomenklatūros vaikas, ir kai tik nevalgydavau juodųjų ikrų ir lašišos, visada vartydavau užsieninius žurnalus). Bet čia istorija apie kiną.

Filmas „Wall Street“ (pirmasis – nes apie 2010 metų tęsinį, „Wall Street: pinigai nemiega“ („Wall Street: Money Never Sleeps“ neverta nė kalbėti, tai tingus ir lėkštas kūrinėlis be jokių pasekmių, kurį jau visi pamiršo), kurį pamačiau būdamas dar visai jaunas, įtakai lengvai pasiduodantis aštuoniolikmetis Lietuvoje, kurioje vos vos brėško Atgimimo ir laisvės aušra. Filmas išmokė visko: kaip reikia gyventi, ko reikia siekti, kaip reikia rengtis, ką valgyti (jautienos kepsnį totoriškai su putpelės kiaušiniu ir sušius) ir kaip svarbu yra pinigai. „Godumas yra gerai“, sakė filmo pagrindinis veikėjas, o aš sėdėjau ir mokiausi, sėdejau ir mokiausi. Gal išmokau ir ne viską, bet, Dievas mato, bent jau troškimus ir lūkesčius išsidėliojau sėkmingai.

Filmas buvo kurtas visiškai kitokiu tikslu. Milijonai žmonių, mano bendraamžių, jame rado kapitalizmo ir vartojimo visuomenės vadovėlį, Evangeliją ir maldaknygę, tačiau režisierius Oliveris Stone‘as visada sakė, kad norėjo priešingo efekto. Jis norėjo parodyti atstumiantį kapitalizmo veidą ir sukelti pasibjaurėjimą. Viskas gavosi atvirkščiai. Pagrindinį vaidmenį vaidinęs Michaelas Douglasas (vaizdavęs negailestingą ir be skrupulų veikiantį akcijų spekuliantą Gordoną Gekko, kurį dabar turbūt pavadintume oligarchu ar kokiu kitu naujovišku žodžiu) taip pat po filmo neregėtos ir neplanuotos sekmės kalbėjo apie tai, kaip jam sunku buvo patikėti tuo susižavėjimu, kurį jo bjauriam personažui skyrė publika. Ką pasakė aktorius Charlie‘is Sheenas (vaidinęs žibančių akių jaunąjį biržos vertelgą Budą Foxą), ir ar ką nors sakė apskritai, nėra aišku, tačiau, tikėtina, ir jis būtų pasakęs ką nors moralizuojančio, jei, žinoma, nebūtų taip užsiėmęs kokainu, alkoholiu ir sutuoktinės mušimu.

Tačiau, bet kuriuo atveju, didžioji dalis publikos suprato filmą taip, kaip suprato, o ne taip, kaip norėjo jo kūrėjas, sėkmingai gyvenime derinantis socialistines pažiūras ir gerus sugebėjimus krautis turtus. Norite sužinoti, koks blogas yra kapitalizmas? Paklauskite Oliverio Stone‘o, kuris taip nekenčia kapitalistų ir pinigų, kad jo asmeninis kapitalas šiais laikais siekia 50 mln. dolerių. O kam, iš tiesų, šiais laikais lengva? Filmas iš esmės yra naujųjų laikų moralinė pasakėčia: jaunas biržos prekiautojas, trinantis kėdę didelėje bendrovėje už kuklų atlyginimą (jis net nesugeba laiku mokėti skolos kortelei „American Express“, apsivilkęs kostiumą iš parduotuvės, ne pasisiūdinęs, ir turi iš bendradarbio skolintis 100 dolerių) labai nori būti Žaidėjas. Jis sugeba patekti pas savo stabą, milijardus vartantį ryklį, jo gimimo dieną ir ryklys juo patiki ir priima į savo mokinius, nes jaunuolis jam padovanoja (neteisėtai) informacijos apie oro bendrovę, kurioje profesinių sąjungų vadovas yra jaunuolio tėvas (aktorius Martinas Sheenas ir tikrame gyvenime yra Charlie‘io Sheeno tėvas, taigi, tėvas ir sūnus aktoriai vaidina tėvą ir sūnų filme – vertės tai turbūt neprideda, bet vis tiek įdomu). Atskleista informacija padeda oligarchui įsimesti kišenėn papildomus kelis ar keliolika milijonų, o jaunuolis mokosi šnipinėti ir žvejoti žinias, padedančias aplošti kitus rinkos žaidėjus. Galiausiai visi prieina liepto galą, teisėsauga sugaudo galus, ir jaunuolis prisvilusia uodega padeda vyriausybei sugauti prakeiktą oligarchą. Tačiau liūdnas moralas žiūrovui jau nebėra įdomus, nes net liūdna pabaiga nesugeba atgrąsyti nuo nuostabaus ir karšto gyvenimo greitojoje eismo juostoje patrauklumo.

Skaitykite daugiau.

Parašykite komentarą