Verslo vadovėlis pradedantiesiems

Andrius Užkalnis. Fotografija: Mindaugas Ažušilis

Dažnai išgirstu prie tai, kad vis kritikuoju ir burnoju, o pats nieko nepamokau. Šiaip nemokau, nes man nemoka dėstytojo atlyginimo, tačiau šį kartą galiu pamokyti.

Lietuvos verslui dažniausiai sekasi auginti, gaminti ir supakuoti. Ten, kur reikia aptarnauti, lietuviškas verslininkas pasijunta lyg senolė, kuriai įdavė automatinį šaunamąjį ginklą. „Automatas – ne man“, galvoja senolė. „Aptarnavimas – ne man“, galvoja verslininkas, kuris slapčia yra įsitikinęs, kad jis ne tam nuėjo į verslą, tvarkėsi dokumentus, kažką registravo, kad jis dabar žemintųsi prieš klientą. Papasakojus lietuvių verslininkui, kad jis turi žiūrėti į duris atidarantį žmogų: „štai mano euras pas mane atėjo“, jis liūdnai palinguoja galva. Pardavimų pasaulis – ne jo pasaulis. Visi tie klientai, eh. Jei norite įsitikinti, kaip veikia daugelis Lietuvos smulkiųjų verslų, paskambinkite į kokią nors kaimo turizmo sodybą, užmiesčio pokylių salę arba provincijos restoraną jų nurodytais telefonais – jei rasite jų telefonus kokiame nors įmonės tinklalapyje, kurį gabus vaikas sukūrė prieš septynerius metus, dar prieš krizę. Telefono numeriai bus nurodyti trys, ir nė vienas niekada neatsilieps. Net darbo valandomis. Net darbo dieną.

Vienas telefono numerių yra giminaitės Džerildos, kuri prieš penkerius metus galvojo dirbti tame kaimo turizme, bet nuo to laiko išvyko į Airiją, ten nusukinėja vištoms galvas fabrike, susipažino su Abdulu iš Pakistano ir jie dabar laukiasi vaikelio. Į Lietuvą Džerilda kol kas nesiruošia, nes tėvas (o giminė gyvena prie Plungės) sakė tegu tik man atsiveža tą beždžionę, užmušiu dar prie durų nepriėjusį.

Antras numeris yra pokylių salės šeimininko, ir jis iš nežinomų numerių niekada nekelia, nes taip tiesiog įpratęs. Prieš dešimt metų jam skambindavo ir grąsindavo dėl negrąžintų skolų, ir jis nemėgsta bele kam kilnoti. Trečias numeris yra šeimininko žmonos, ir ji nelaukia jokių skambučių, todėl nėra pratusi su savim tampytis telefono (užtat kažkodėl turi savo „Nokia“ visada prie savęs per pamaldas bažnyčioje, ir ji užgroja per patį pamokslo įkarštį). Kodėl tu jiems skambini, sakysite jūs? Kodėl nerašai elektroniniu paštu į tą kaimo turizmą? Kodėl nenaudoji kompiuterinės užsakymo formos internete? Deja, tiesa yra tai, kad daugelis lietuvos verslų elektroniniu paštu naudojasi taip pat dažnai, kaip vidutinis stambiaplokščių gyventojas amžiumi virš 60, keliaujantis viešuoju transportu po miestą, kad būtų ką veikti, naudojasi dušu (t.y., kartą per mėnesį). Jiems rašyti laiškus – tas pats, kaip iš sovietinio lagerio rašyti laiškus į Kremlių, kad peržiūrėtų bylą ir išteisintų. Lygiai tiek pat susidomėjimo. Kartais (tik kartais) verslininkai paskambina praleisto skambučio numeriu. Jie baikščiai teiraujasi, kas čia jiems skambino. Paklausus, kas jie patys ir iš kur, nesako. Sakau, aš čia skambinau į viešbutį, niekas neatsiliepė, tai ar jūs gal iš viešbučio?

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-verslo-vadovelis-pradedantiesiems.d?id=69688942

Parašykite komentarą