Kai pinigus ėmėme iš oro

Nu vienu žodžiu jūs supratot

Nors ir dabar sakau, kad pinigus uždirbu pakankamai lengvai (bent jau nė vienas rytas man nėra kančia keltis ir galvoti apie darbą, neturiu neapykantos viršininkams, nes neturiu viršininkų, ir vienas darbas man malonesnis už kitą), bet buvo dar ir lengvesni laikai.

Anuomet irgi dariau tai, kas patinka (dirbau radijuje, šiek tiek mokiausi Kauno Universitete, kai neturėjau svarbesnių reikalų, ir vertėjaudavau užsienio žiniasklaidai), bet tada gimstančios nepriklausomybės laikų Lietuvoje dar nebuvo lito, ir buvome įpratę uždirbti užsienietiškais pinigais. Dažniausiai doleriais. Kelionė iš Smiltynės į Nidą taksi – du doleriai, kambarys Nidoje kainavo gal penkis. Tačiau beveik visiems kitiems reikalams reikėdavo išsikeisti.

Pinigų atrodė kišenėse nežmoniškai daug. Šimtas dolerių atrodė per akis mėnesiui, o penki šimtai buvo tiek, kad tikrai neįsivaizdavau, kad įmanoma išleisti. Nebuvo labai daug prabangos prekių – ten, kur dabar Rotušės aikštėje parduoda už tūkstančius švarkus ir paltus, prekiaudavo šiltomis bandelėmis, kurias užsigerdavai pienu, taksi buvo vienodai baisūs ir jų negalima buvo išsikviesti mobilia programėle, nes nebuvo mobiliųjų programėlių, ir net nebuvo išmaniųjų telefonų toms programėlėms, nes ne tik išmaniųjų, bet ir jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Tai kur tada leisti pinigus, sakysite jūs, jei negali išleisti aštuonių šimtų eurų naujam telefonui? Tai apie ką aš jums ir kalbu, kad buvo lėtesni laikai.

Ir tais laikais tų dolerių tik gavęs niekas iškart nesikeisdavo. Visų pirma, piniginėje žymiai smagiau yra doleriai, o ne rubliai ar kokie nors pereinamojo laikotarpio bendrieji talonai (ar atsimenate, kas buvo bendrieji talonai? Tai buvo lyg pinigai, kilę iš talonų, kuriuos duodavo darbovietėse ir savivaldybėse, už kuriuos galima buvo gauti savo normą cukraus, tabako gaminių arba batus išleistuvėms; tai šituos bendruosius jau pradėjo leisti Lietuvos Respublika, kaip pakaitalą rubliams ir pirmuosius pinigus po Tarybų Sąjungos žlugimo). Doleriai piniginėje (kartais dar ir Vokietojos markės) atrodė gerai ir vertė jaustis taip, kad esi gyvenimo šeimininkas – ligi šiol, tiesą sakant, taip jaučiuosi.

Be to, kursas nuolatos slinkdavo, ir visada užsienio valiutos naudai. Todėl reikėjo keistis ne po daug.

Daryk tai, kuo tiki. Kitko nedaryk

Sykį sėdėjau viename bare, kurio Vilniuje jau seniai nebėra – pasakysiu tik tiek, kad ten dabar Graikijos ambasada, jei jos dar neuždarė (iš tiesų, kam Vilniuje Graikijos ambasada, paaiškinkit jūs man?). Ateina pažįstamas menininkas-studentas, dairosi. Mano draugas Ignas, su kuriuo sėdėjome (ta prasme, bare sėdėjome, ne kalėjime), sako, Viliau, ko tu ieškai? Sako, atėjau pinigų pas ką nors gal rasiu.

„Tai pas barmeną nekeičia? Duok aš tau iškeisiu, kiek tau reikia.“

Vilius pasižiūrėjo į jį liūdnai. „Man, supranti, ne išsikeisti reikia.“

Ignas nesupratęs pažiūrėjo. „O tai palauk, kaip? Su kortele kažkokia?“. Anais laikais banko kortelių neturėjo beveik niekas, net ir bankininkai ir prezidentai (Algirdas Brazauskas, nuvesdindantas vizito metu Čikagoje į parduotuvę Marshal Field‘s ir išsirinkęs ten paltą, direktoriaus maloniai buvo paprašytas kortelės, kurią jis turėjo, bet nenorėjo duoti, pasakė: „aš ir pinigų turiu“). Ignas pagalvojo, kad jei Vilius nenori keistis, tai gal nori gauti pinigų kažkokiu kitokiu būdu, kuris prieinamas tik aukščiausiam elitui.

„Ne, aš tiesiog noriu iš kažko pasiskolinti,“ paaiškino Vilius, atverdamas baro lankytojams naują realybę. Kišenėje doleriai, bet neturi išsikeitęs – normalu. Bet šiaip neturėti pinigų? Wow, tai buvo nauja.

Nustebęs Ignas, ir taip pat aš, kuriems priminė apie tai, kad būna taip, kad pinigų kai kas neturi (mes buvome apie tai pamiršę), buvome kaip personažai iš to anekdoto, kur du buvę klasės draugai susitinka, ir vienas jų yra visiškas vargšas, o kitas – gyvenime suradęs sėkmę. Pastarasis pasakoja, kokie jo namai, automobiliai, meilužės ir kelionės. „O kaip tau?“. „O ką man, aš jau penkias dienas nevalgiau“, atsako nelaimėlis.

„Negalima taip, klausyk, tu turi prisiversti“, pamoko jį tas, kam gyvenime sekėsi.

Kodėl prisiminiau šią istoriją su Ignu ir Viliumi? Praktiškai vien dėl to, kad pirmiausia, labai gera prisiminti, kaip imdavome pinigus iš oro ir nesuprasdavom tų, kas to nedarydavo, dėl vienų ar kitų priežasčių.

Winner

Antra, mes tada tame bare gėreme Johnnie Walker škotišką viskį su ledu – kadangi turiu atmintį detalėms, tai prašom. Prisimenu, tai buvo paprastasis Red Label – ne Blue Label, kuris yra pakankamai brangus, tai apie jį žmonės dažniau kalba, negu jį skanauja (o gal aš ne su tais žmonėmis bendrauju, gal man su Ignu daugiau reikėtų leisti laiko).

Plačiausiai pasaulyje prieinamas ir gausiausiai gaminamas škotiškas viskis, viskis pasaulyje numeris vienas, Johnnie Walker yra parduodamas keturkampiame butelyje (pabandykite sugalvoti, kodėl butelis keturkampis, o jeigu nesugalvosite, pažiūrėkite išnašą*). Kaip ir daugelis dabar didelių gamintojų, viskas prasidėjo nuo krautuvininko, pardavinėjusio gėrimus Škotijos pietvakariuose, nedideliame miestelyje, o išaugo į prekės ženklą, kurį daugelis sutapatina su viskiu apskritai. Etiketės, kuriose spalva (raudona, juoda, mėlyna, dar kažkada buvo ir balta) identifikuoja viskio atmainą, irgi labai, labai sena mintis: tai prasidėjo 1906 metais, nors ir atrodo kaip labai šiuolaikinis sumanymas.

Šiandien Johnnie Walker sako „daryk tai, kuo tiki, ženk pirmyn“, ir man ši frazė yra kaip iš paskaitų jaunimui, kurias skaitau (tik jose apie alkoholį nekalbu): negalima rinktis nepatinkančios veiklos ar tokios veiklos, kuria netiki, nes niekas dar gerai nedarė nemėgstamo darbo, o kaip kažką blogai darai, tai už ką tave mėgti?

Aptariamo pokalbio metu – buvau labai jaunas – man atrodė neleistinas maišyti su kuo nors, išskyrus ledą.

Nors tada klydau. Daugelis labai mėgsta Johnnie Walker su sodos vandeniu (nors, įtariu, tiesiog yra tokių, kas viską, kas turi)**. Patys gamintojai sako, pabandykite Red Label su ginger ale, kitaip žinomu, kaip imbierinis alus.

Tiesa, ginger ale mačiau išverstą kaip „nealkoholinis alus“ vienos parduotuvės lentynoje, nuo ko mano akyse atsirado ašaros, nes blogiau išversti nebuvo įmanoma. Produktas puikus, vertimas blogas. Tai imbierinis limonadas, jei norite, su kandumu ir saldumu, surinktu į vieną, ir tai dailiai sugula su viskio stuburu, ir pasidaro ir saldu, ir kandu.

* Butelis buvo keturkampis, kad kompaktiškiau susidėliotų dėžėse ir mažiau butelių sudužtų. Etiketė klijuojama ne tiesiai, bet kampu (kaip sakoma legendoje) todėl, kad galėtų tilpti didesnis užrašas, nors čia aš ir negaliu pasakyti, kad jie netiesą sako, bet aš patikėsiu. Mano galva, tai tada reikėjo klijuoti tiesiog išilgai, ir tada būtų labai, labai didelis užrašas, matomas per kilometrą, bet gal tai būtų buvę pernelyg radikalu. Nors šiais laikais Johnnie Walker netiesiai užklijuota etiketė yra matoma, ir su niekuo nesupainiosi.

** Viskis su soda man yra idealus kokteilis, tinkamas net ir tiems, kas nemėgsta ir negeria kokteilių – šio gėrimo sugadinti neįmanoma, ir jo gaivus natūralus rūgštumas yra nepamirštamas dalykas. Imkite radudonosios etiketės Johnnie Walker, nes senesnių viskių mišinio (Black Label) nereikėtų skiesti burbuliukais. Nors ir galima, jei norėsite, kas jums uždraus. Tačiau grynas tikrai protingiau.

Parašykite komentarą